Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Dokumento Nr. DOK-2627Bylos Nr. eCIK-819/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00683-2025-5Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko) ir Jūratės Varanauskaitės,susipažinusi su 2026 m. liepos 23 d. paduotu ieškovo A. K. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. K. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šia nutartimi apeliacinės instancijos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriuo teismas ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 203 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o kitą ieškinio dalį atmetė, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.Ieškovo kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš viso nėra Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 2 dalies 1 punkto sulaikymo sąlygų, t. y. suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų (sprendimo 22–25 p.), nėra įvykdyti imperatyvūs BPK 140 straipsnio 2 dalies 2, 3 punkto reikalavimai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasirėmė BPK 140 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų įvykdymu, padarydamas priešingą išvadą, kad neva ieškovas gali trukdyti tyrimui. Darydamas šią išvadą, aukštesnės instancijos teismas rėmėsi išimtinai Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje padaryta išvada, kad buvo neva vienintelis sulaikymo pagrindas – galimas trukdymas procesui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad minėtoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėja atsisakė nagrinėti kitą skundo aspektą – neproporcingą sulaikymo tolesnį taikymą po apklausos. 2. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nepateikė argumentų dėl įrodymų atmetimo, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), nepagrindė išvados faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovo tariamai galimo trukdymo procesui, tenurodydamas, kad turėta duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiąją, liudytojus iki mažamečio apklausos teisme, kadangi gyvena šeimos bute, ieško ryšių su sutuoktine bei mažamete dukra, taip pat gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, kitus objektus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti. Pastarosios išvados grįstos prielaidomis, nes tokių duomenų byloje niekuomet nebuvo fiksuota. Ieškovas niekada praeityje nebuvo teistas, nei vienas liudytojas nepateikė parodymų dėl galimo poveikio ar trukdymo, mažametės apklausa teisme buvo atlikta ženkliai vėliau po asmens paleidimo, sunaikinti ir paslėpti jokių duomenų asmuo negalėjo, nes visos kratos (paimti dokumentai, laikmenos) buvo atliktos dar iki jo sulaikymo bei vėliau jau jį paleidus. Nėra logiška, kuomet asmens sulaikymą institucija motyvuoja poreikiu atlikti kratas, o vėlesnes neatidėliotinas kratas institucija jau atlieka pati paleidusi asmenį dalyvaujant ieškovui, vienok, suprask, kad jo tariama grėsmė išnyko. 3. Taikant laikiną sulaikymą ieškovo atžvilgiu nebuvo laikytasi imperatyvios normos, jog sulaikymas ne nusikaltimo vietoje galimas tik tada, kai nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo (BPK 140 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog sulaikant ieškovą neegzistavo ir kita būtina sąlyga, numatyta BPK 140 straipsnio 2 dalyje – nėra galimybės BPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2024 m. kovo 12 d., ieškovas laikinai sulaikytas tik 2024 m. kovo 25 d., taigi prokurorui manant, kad šiuo atveju egzistuoja ieškovo suėmimo pagrindai, jis turėjo pakankamai laiko kreiptis į teismą dėl ieškovo suėmimo, tačiau to nepadarė. Be to, ieškovas laikinai sulaikytas 2024 m. kovo 25 d. 13.33 val., t. y. darbo dieną (pirmadienį) teismo darbo laiku, taigi buvo galimybė nedelsiant kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo, net jei poreikis suimti ieškovą išliko vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, tačiau tai padaryta taip pat nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo dėl pastarosios faktinės aplinkybės ir privalomosios sąlygos savo nutartyje iš viso nepasisakė deklaratyviai tenurodydamas, kad „Vien aplinkybė, kad vėliau nebuvo kreiptasi dėl suėmimo skyrimo įtariamajam, aktualioje situacijoje savaime nepaneigia būtinumo sulaikyti asmenį BPK 140 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, įvertinus, kad ikiteisminis tyrimas yra dinamiškas procesas, bei sulaikius asmenį, atliekant tyrimo veiksmus, siekiant surasti ir paimti reikšmingus duomenis ir pan., priklausomai nuo rezultatų, tai gali lemti tolimesnius sprendimus dėl procesinių prievartos priemonių taikymo būtinumo“. Teismų praktikoje nurodoma, kad „nebuvo suėmimo sąlygų laikinai sulaikant ieškovę, dėl jos suėmimo netgi nebuvo kreiptasi į teismą, o tai eliminavo galimybę laikinai ją sulaikyti BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu (civilinė byla Nr. e3K-3-100-969/2023). 4. Ieškovas laikino sulaikymo metu ne kartą buvo apklausinėjamas be gynėjo, pačių apklausų neprotokoluojant ir neįforminant, sąmoningai laikant ieškovą po apklausos, imperatyviai pažeidžiant BPK 140 straipsnio 4 dalies reikalavimus dėl proporcingumo. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu atsakovė policijos atstovė nurodė, kad galimai buvo pamiršta paimti ieškovo asmens parašus, tačiau, kodėl tariami parašai buvo imami net po kelias valandas, paaiškinti negalėjo. Tad sulaikymas naudotas kaip spaudimo priemonė parodymams išgauti, kas remiantis kasacinio teismo praktika yra draudžiama (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-624/2006, 2K-475/2013, 2K-350/2013). Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.