Byla 4cf4eba131610066

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininkės Vilmos Vildžiūnaitės (pranešėja), narių Gvidos Ivanauskienės, Kristinos Jakštienės, Raimondos Juodkaitės, Jurgitos Narkevičiūtės, išnagrinėjo UAB „B“ (toliau – Pareiškėja) 2024-10-10 skundą dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2024-09-18 sprendimo Nr. 1AE-393 (toliau – Sprendimas, skundžiamas sprendimas). Pareiškėjos atstovai V.K., advokatas K.B. bei Muitinės departamento atstovė M.K. 2025-01-21 Komisijos posėdyje dalyvavo nuotoliniu būdu.

Komisija, atsižvelgdama į Pareiškėjos 2024-10-24 prašymą sustabdyti 2024-10-10 skundo nagrinėjimą, kuris buvo motyvuotas tuo, jog yra laukiami dokumentai iš Rusijos Federacijos muitinės, kuriais ketinama įrodyti tranzito procedūros pagal tranzito deklaracijos T1 Nr. 23LTVK200000073252 užbaigimo faktą, 2024-10-29 sprendimu Nr. S-2024/155 (7-2024/141) sustabdė Pareiškėjos 2024-10-10 skundo dėl Muitinės departamento Sprendimo nagrinėjimą, iki kol bus gauti Pareiškėjos prašyme nurodyti dokumentai.

Pareiškėja Komisijai pateikė 2024-12-30 raštą, kuriame nurodo, jog teikia Komisijai papildomus dokumentus, kuriuos prašo pridėti prie bylos medžiagos: tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio (toliau – CMR važtaraštis) originalą su Rusijos Federacijos muitinės antspaudu bei Rusijos Federacijos muitinės surašytą dokumentą, kuriuo patvirtinama, jog prekės buvo pristatytos į paskirties vietą, bei šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą. Atsižvelgiant į tai, kad išnyko skundo nagrinėjimo stabdymo priežastis, Komisija Pareiškėjos 2024-10-10 skundo dėl Muitinės departamento Sprendimo nagrinėjimą atnaujino 2025-01-21 Komisijos posėdyje ir skundą nagrinėjo iš esmės.

Ginčo medžiagoje nustatyta, kad Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Vilniaus TM) 2023-12-01 Medininkų kelio poste prekei – baltasis cukrus, įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVK200000073252. Minėtos tranzito deklaracijos duomenimis tranzito procedūros vykdytoju nurodyta Pareiškėja, o prekių gavėju – OOO „M“, paskirties muitinės įstaiga – Kybartų kelio postas, tranzito procedūros terminas – 2023-12-03. Vilniaus TM, per nustatytą terminą negavusi patvirtinimo, kad prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, pradėjo tyrimą ir 2023-12-20 raštu Nr. (8.1/21)-2VE-14102 kreipėsi į tranzito procedūros vykdytoją, prašydama pateikti dokumentus, atitinkančius 2015-11-24 Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 312 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus. Pareiškėja Muitinės departamentui pateikė CMR važtaraščio su gavėjo spaudu kopiją bei Rusijos Federacijos muitinės 2024-02-26 raštą Nr. 15-50/03093 (toliau – 2024-02-26 Rusijos

Federacijos muitinės raštas), kuriame nurodyta, kad vadovaujantis automatizuotos muitinės informacinės sistemos duomenimis, tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją Nr. 11216404/301123/0246162 užbaigta Kaliningrado srities Černyševskoje muitinės poste. Vilniaus TM 2024-06-21 sprendime Nr. 18KP-14-334 (toliau – Vilniaus TM sprendimas), konstatavo, jog Pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų. Vilniaus TM pripažino Pareiškėją skolininke muitinei, jos atžvilgiu apskaičiavo 8 799 Eur muito, 4 935 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 313 Eur muito ir 293 Eur PVM delspinigių, taip pat skyrė 5 297 Eur muito ir 2 961 Eur PVM baudas. Nesutikdama su minėtu Vilniaus TM sprendimu, Pareiškėja 2024-07-15 skundu kreipėsi į Muitinės departamentą. Muitinės departamentas skundžiamu sprendimu patvirtino Vilniaus TM sprendimą bei jame Pareiškėjai nurodytas sumokėti į valstybės biudžetą mokestinių prievolių sumas.

Pareiškėja, nesutikdama su Muitinės departamento Sprendimo išvadomis, 2024-10-10 pateikė skundą Komisijai, kuriame nurodo, kad Vilniaus TM pateikti dokumentai atitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies nurodytus dokumentus, kaip alternatyvius įrodymus, patvirtinančius tinkamą Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Pareiškėja minėtą skundo motyvą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, suformuota 2024-04-03 nutartyje adm. byloje Nr. eA-524-662/2024, taip pat Regionų administracinio teismo (toliau – RAT) praktika 2023-08-01 sprendime adm. byloje Nr. eI3-4991983/2023 ir 2023-10-17 sprendime adm. byloje Nr. eI3-7768-535/2023, kuriuose teismai aiškino su Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susijusias taisykles. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratoriui pateikti CMR važtaraščiai ir Rusijos Federacijos muitinės išduotos deklaracijos atitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, kaip alternatyvius įrodymus, patvirtinančius tinkamą Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Pasak skundo, Pareiškėja Muitinės departamentui pateikė minėtų dokumentų originalus su Rusijos Federacijos muitinės antspaudais ir muitinės pareigūnų parašais. Pareiškėja nurodo, kad tiek tranzito deklaracijoje, tiek CMR važtaraštyje, tiek Rusijos Federacijos muitinės deklaracijoje Nr. 11216404/301123/0246162 atsispindi esminiai duomenys – prekių siuntėjas, gavėjas, prekių masė, vežėjo duomenys, prekes vežančios transporto priemonės duomenys, taip pat prekių atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos per Černyševskoje punktą datos – 2023-12-01. Pareiškėjos nuomone, vykimo datas taip pat patvirtina žymos vairuotojo dokumente, iš kurių matyti, kad 2023-12-01 vairuotojas vyko per Medininkų ir Kybartų pasienio kontrolės punktus. Pareiškėja skunde pabrėžia, jog prekės buvo gabenamos iš didžiosios Rusijos Federacijos teritorijos į Kaliningrado sritį per Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjos teigimu, minėtas faktas reiškia, jog trečiosios valstybės prekės buvo gabentos į tą pačią trečiąją valstybę, todėl jokia importo deklaracija Rusijos Federacijoje neformintina. Minėto teiginio pagrindu Pareiškėja daro išvadą, kad Rusijos Federacijos muitinės deklaracijoje ir CMR važtaraštyje uždėtas Rusijos Federacijos muitinės antspaudas, patvirtina, kad prekės atvyko į Rusijos Federaciją, todėl Pareiškėjos nuomone, Muitinės departamentui pateiktas CMR važtaraštis (2023-12-01) yra tinkamas įrodymas dėl tranzito procedūros užbaigimo.

Skunde nurodoma, kad kiti ginčo medžiagoje esantys įrodymai, tokie kaip Rusijos Federacijos tranzito deklaracijoje esanti žyma, prekes gabenusio vilkiko dokumentai, vairuotojo paaiškinimai ir kituose aukščiau nurodytuose dokumentuose pateikta informacija, neabejotinai patvirtina, kad vilkikas ir puspriekabė, kuria buvo gabenamos prekės, tikrai kirto Baltarusijos Respublikos – Lietuvos Respublikos sieną per Medininkų pasienio kontrolės punktą 2023-12-01 ir tą pačią dieną išvyko iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per Kybartų–Černyševskoje pasienio kontrolės punktą. Pareiškėja, vadovaudamasi išdėstytu, skunde daro išvadą, kad prekes išvežant iš Lietuvos Respublikos teritorijos per Kybartų pasienio kontrolės punktą prekės nebuvo patikrintos Kybartų muitinės kelio posto pareigūnų, kurie tinkamai neįformino muitinės procedūrų ir neatliko prekių patikros. Pareiškėjos nuomone, dėl minėtos muitinės institucijos klaidos jai

3 atsirado prielaidos, kaip Sąjungos tranzito procedūros vykdytojai, priskaičiuoti Vilniaus TM sprendime nurodytus mokesčius ir skirtą baudą. Pasak skundo, nors Lietuvos muitinės ir Rusijos Federacijos muitinės bendradarbiavimas yra nutrūkęs dėl susiklosčiusios tarptautinės situacijos, Lietuvos muitinės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) bendradarbiavimas nėra nutrūkęs. Pareiškėja pažymi, kad skunde Muitinės departamentui, Pareiškėja prašė bendradarbiavimo pagrindu iš VSAT gauti Kybartų pasienio kontrolės punkto vaizdo medžiagą arba kitus duomenis, kurie galėtų patvirtinti minėto vilkiko vykimo per Kybartų pasienio kontrolės punktą faktą, tačiau tai padaryta nebuvo. Skunde pažymima, jog Pareiškėja pati ketina kreiptis į VSAT dėl šios informacijos pateikimo, kad galėtų sustiprinti savo pagrįstą poziciją esamame ginče.

Pareiškėja skunde nurodo, kad nesutinka su jai skirtų baudų dydžiu, Vilniaus TM nustačius, jog ginčo atveju Pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja tik viena mokestinę atsakomybę lengvinanti aplinkybė – Pareiškėja bendradarbiavo Vilniaus TM atliekamo mokestinio tyrimo metu bei nenustatyta nei viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pareiškėjos teigimu, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais papildomai turėtų būti pripažinta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 140 straipsnio 3 dalies 5 punktu, nustatytina papildoma Pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tai yra, kad galimas pažeidimas padarytas kitomis svarbiomis aplinkybėmis, kurias mokesčių administratorius pripažįsta lengvinančiomis. Pasak skundo, Pareiškėja dėl susiklosčiusios tarptautinės politinės situacijos negali pateikti prekių tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančio dokumento, be to, prekės fiziškai buvo gabenamos ne pačios Pareiškėjos, o Pareiškėjos pasamdyto vežėjo, kuris taip pat galimai nesiėmė visų reikiamų veiksmų, kad būtų laiku gauti Kaliningrado muitinės dokumentai, patvirtinantys tranzito procedūros užbaigimą. Pareiškėjos įsitikinimu, jai paskirta 60 proc. dydžio bauda turėtų būti mažinama iki 20 proc. dydžio baudos, susiklosčius situacijai, jog Pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja dvi mokestinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Vadovaudamasi išdėstytu, Pareiškėja prašo Komisijos panaikinti skundžiamą sprendimą, o ne tenkinus minėto prašymo – sumažinti Pareiškėjai skirtą baudos dydį iš 60 proc. į 20 proc. dydžio baudą.

Skundžiamame sprendime nustatyta, kad Pareiškėjos Muitinės departamentui pateikto 2024-07-15 skundo nagrinėjimo metu Pareiškėja papildomai pateikė CMR važtaraščio (2023-12-01) originalą kartu su vertimu į lietuvių kalbą bei elektroninės tranzito deklaracijos Nr. 11216404/301123/0246162 kopiją, patvirtintą apvaliu raudonos spalvos spaudu, parašu bei su nurodyta data „01.12.23“. Muitinės departamento vertinimu, Pareiškėjos pateikti dokumentai, kuriais ji grindžia tinkamą tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVK200000073252, užbaigimą, neatitinka alternatyviems tranzito užbaigimo įrodymams keliamų reikalavimų.

Muitinės departamentas nurodo, kad Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis ir reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Muitinės departamento teigimu, Pareiškėja nei Vilniaus TM, nei Muitinės departamentui tinkamų tranzito procedūros užbaigimo įrodymų nepateikė, nes pateiktos Rusijos Federacijos tranzito deklaracijos Nr. 11216404/301123/0246162 kopija nėra patvirtinta Rusijos Federacijos muitinės įstaigos spaudu, todėl negali būti pripažįstama alternatyviu Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymu. Muitinės departamento vertinimu, pateikti dokumentai, kurie neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nelaikyti alternatyviais Sąjungos tranzito procedūros įrodymais ir jais remtis muitinė neturi teisinio pagrindo.

Muitinės departamentas pažymi, jog Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinis direktoratas 2021-04-19 patvirtino Tranzito vadovą, kuriame yra išsamiai apibūdinta bendroji ir Sąjungos tranzito procedūros, išaiškintas administracijų bei verslininkų vaidmuo. Pasak

Sprendimo, šio vadovo paskirtis – paaiškinti šių tranzito procedūrų taikymą ir įvairių jos dalyvių funkcijas, o tikslas – užtikrinti suderintą tranzito taisyklių taikymą ir vienodas sąlygas visiems veiklos vykdytojams. Tranzito vadove, reglamentuojančiame alternatyviuosius įrodymus, kad atitinkamoms prekėms muitinės procedūra buvo įforminta trečiojoje šalyje, nurodyta, kad tokie dokumentai yra: 1) trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra, išduotas originalus muitinės dokumentas. Jeigu originalus muitinės dokumentas pateikiamas kaip elektroninis muitinės dokumentas, išvykimo šalies muitinė gali priimti jį kaip alternatyvųjį įrodymą, jeigu kilus abejonių: a) turi galimybę pasinaudoti tiesiogine prieiga prie elektroninio muitinės dokumento atitinkamoje trečiosios šalies muitinės sistemoje arba, b) turi galimybę susisiekti su atitinkamos trečiosios šalies muitine oficialiais ryšio palaikymo kanalais, o ši patvirtina elektroninio muitinės dokumento autentiškumą arba suteikia prieigą prie jo; 2) bet koks kitas dokumentas, kuriuo įrodoma, kad prekės išleistos į laisvą apyvartą atitinkamoje trečiojoje šalyje ir kurį tos trečiosios šalies muitinė patvirtino antspaudu, parašu ar kitomis priemonėmis (pvz., elektroniniu ar kitokiu sertifikatu, naudojamu toje šalyje) taip, kad jis yra priimtinas išvykimo šalies muitinei. Jeigu alternatyvusis įrodymas išvykimo šalies kompetentingoms institucijoms yra priimtinas, t. y. jeigu jos iš tikrųjų gali įsitikinti, kad tas dokumentas susijęs su atitinkamomis prekėmis ir kad nėra jokių abejonių dėl jo autentiškumo ir dėl to, kad jį patvirtino kompetentingos institucijos, jos pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta.

Muitinės departamentas, įvertinęs Pareiškėjos pateiktą tranzito deklaracijoje Nr. 11216404/301123/0246162 esantį spaudą, ginčijamame sprendime konstatavo, kad pateiktas dokumentas nėra patvirtintas trečiosios šalies muitinės įstaigos spaudu, todėl šis dokumentas nėra priimtinas kaip alternatyvus Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymas. Sprendime pažymima, kad nei Pareiškėjos pateiktas CMR važtaraštis, nei Federalinės muitinės tarnybos Kaliningrado srities muitinės 2024-02-26 raštas Nr. 15-50/03093 be jokių pridedamų muitinės deklaracijų (tinkamai patvirtintų), nelaikytini įrodymais pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies c ir d punktus, nes tai nėra muitinės dokumentai, išduoti trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; trečiojoje šalyje išduoti antspauduoti arba kitaip tos šalies muitinės patvirtinti dokumentai, kuriais įrodomas prekių išleidimas į laisvą apyvartą. Muitinės departamentas, priimdamas Sprendimą, kaip visiškai nepagrįstus įvertino Pareiškėjos 2024-07-15 skundo argumentus, esą nagrinėjamu atveju egzistuoja 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 116 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose nurodyti pagrindai atsisakyti išieškoti importo muito sumas, t. y. kompetentingoms valdžios institucijoms padarius klaidą (c punktas) ir siekiant teisingumo (d punktas). Muitinės departamento teigimu, ginčo atveju nėra nustatyta kompetentingos valdžios institucijos klaida, lėmusi skolos muitinei atsiradimą, nes Vilniaus TM sprendime yra nurodyta, kad tyrimo dėl ginčo tranzito procedūros metu buvo gautas Kauno teritorinės muitinės atsakymas, kuriuo informuojama, kad nei prekės, nei dokumentai nebuvo pateikti paskirties muitinės įstaigos kontrolei, taigi, Pareiškėjos skundo teiginys, jog tranzito procedūra galėjo būti neužbaigta dėl žmogiškosios klaidos, yra niekuo nepagrįstas. Pasak Sprendimo, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 308 straipsnio 2 dalimi, kai Sąjungos tranzito procedūra užbaigiama, paskirties muitinės įstaiga neaptinka jokių nusižengimų, o procedūros vykdytojas pateikia tranzito lydimąjį dokumentą arba tranzito/saugumo lydimąjį dokumentą, ta muitinės įstaiga, procedūros vykdytojo prašymu, patvirtina tą dokumentą, kad jis pagal 305 straipsnį galėtų pateikti jį kaip alternatyvųjį įrodymą. Patvirtinimas – tai tos muitinės įstaigos antspaudas, pareigūno parašas, data ir įrašas. Muitinės departamentas daro išvadą, jog tik tokiu atveju, jei Pareiškėja būtų pateikusi paskirties įstaigoje patvirtintą alternatyvųjį tranzito procedūros užbaigimo įrodymą, būtų galima teigti, kad dėl žmogiškosios klaidos tranzito sistemoje procedūra liko neužbaigta.

Muitinės departamento teigimu, nėra pagrindo atsisakyti muito sumos išieškojimo vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 116 straipsnio 1 dalies d punktu, t. y siekiant teisingumo. Sprendime pažymima, kad Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad 116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 119 straipsniuose

5 nenurodytais atvejais, importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių, o Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo. Pasak Sprendimo, nagrinėjamu atveju Pareiškėja neįrodė ypatingų aplinkybių susiklostymo, priešingai, ginčo atvejis vertintinas kaip įprastinis tranzito procedūros neužbaigimas – prekių ir dokumentų nepateikimas paskirties muitinės įstaigai. Muitinės departamento teigimu, už tinkamą Sąjungos tranzito procedūros vykdymą visuomet yra atsakingas šios procedūros vykdytojas, o jo pareigos laikomos įvykdytomis ir tranzito procedūra užbaigta, kai prekės, kurioms buvo įforminta tranzito procedūra, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Muitinės departamento įsitikinimu, Pareiškėja savo veiksmais ir rizika prisiėmė atsakomybę už tinkamą tranzito procedūros užbaigimą, jokių tranzito procedūros vykdytojo atsakomybės apribojimų teisės aktai nenumato.

Muitinės departamentas, pasisakydamas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2024-06-21 sprendimu Nr. 18KP-14-334 paskirtos 60 proc. dydžio baudos, Sprendime pažymi, kad, priešingai nei nurodo Pareiškėja, sumažinti ją iki 20 proc. nėra pagrindo. Muitinės departamentas teigia, kad vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, jeigu mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 20 iki 100 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, o antroje dalyje pasakyta, kad skirdamas konkrečią baudą, jos dydį mokesčių administratorius nustato vadovaudamasis šio Įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis baudų skyrimo taisyklėmis. Tuo pačiu skundžiamame sprendime akcentuoja, kad vadovaujantis MAĮ 140 straipsnio 5 dalies 3 punktu, mokesčių administratorius, nustatęs, kad yra kelios asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių, asmeniui skiria baudą, nesiekiančią skirtinos baudos vidurkio.

Pasak Sprendimo, mokesčių administratorius, be įstatyme konkrečiai įvardintų mokestinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių, turi teisę savo nuožiūra tokiomis pripažinti ir kitas svarbias aplinkybes, tačiau, bet kokiu atveju, skiriant mažesnę nei vidurkis baudą, jos turi būti nustatytos bent dvi. Muitinės departamentas skundžiamame sprendime teigia, kad sutinka su Vilniaus TM vertinimu, jog ginčo atveju nustatyta tik viena lengvinanti aplinkybė – bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi. Muitinės departamento nuomone, Pareiškėja skunde nepagrįstai nurodo, jog lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažintina tai, jog dėl susiklosčiusios tarptautinės politinės situacijos Pareiškėja negali pateikti tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančių dokumentų, be to, prekes fiziškai gabeno ne pati Pareiškėja, o prekių vežėjas, kuris galimai nesiėmė visų reikiamų veiksmų, jog būtų laiku gauti Rusijos Federacijos muitinės dokumentai. Su tokia skunde išdėstyta pozicija Muitinės departamentas nesutinka, nes, Pareiškėja turėjo galimybę pateikti ir pateikė dokumentus, kuriais grindžia ginčo tranzito procedūros užbaigimą, ir šie dokumentai nagrinėjant skundą yra įvertinti. Taip pat Sprendime pažymima, jog motyvas kad prekes gabeno ne Pareiškėja, o prekių vežėjas, nelaikytina svarbia aplinkybe, kurią būtų galima pripažinti lengvinančia – Pareiškėjos, kaip tranzito procedūros vykdytojos, atsakomybė, skirtingai nei prekių vežėjo, yra nekvestionuojama, t. y. procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Europos Sąjungos valstybių narių finansiniai interesai. Muitinės departamentas Sprendime nurodo, kad vadovaujantis teismų praktika, tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Muitinės departamentas skundžiamame

6 sprendime daro išvadą, jog Vilniaus TM tinkamai vadovavosi baudų skyrimo taisyklėmis, ir, nustačiusi tik vieną lengvinančią aplinkybę bei nenustačiusi atsakomybę sunkinančių, pagristai Pareiškėjai skyrė 60 procentų nuo apskaičiuotos trūkstamos mokesčių sumos dydžio baudą, t. y. baudos vidurkį.

Pareiškėjos skundas iš dalies tenkintinas, Muitinės departamento Sprendimas naikintinas ir Pareiškėjos skundas perduotinas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Ginčas kilo dėl Pareiškėjai atsiradusios mokestinės prievolės (8 799 Eur muito, 4 935 Eur PVM, 313 Eur muito ir 293 Eur PVM delspinigių, 5 297 Eur muito ir 2 961 Eur PVM baudų), mokesčių administratoriui konstatavus aplinkybes, jog tranzito procedūra, Pareiškėjos įforminta pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVK200000073252, nebuvo tinkamai užbaigta. Pareiškėja nesutinka su skundžiamu sprendimu ir kaip įrodymą apie tranzito procedūros užbaigimą nurodo CMR važtaraščio (2023-12-01) su gavėjo spaudu kopiją bei 2024-02-26 Rusijos Federacijos muitinės raštą (su vertimu į lietuvių kalbą), kuriuos Vilniaus TM bei Muitinės departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus įvertino kaip nepakankamus tinkamam tranzito procedūros užbaigtumui įrodyti.

Vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalimi, Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos;

c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra;

d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Iš Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio nuostatų matyti, kad tinkamais įrodymais yra pripažįstami tik tie, kurie atitinka minėtame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Vienas iš reikalavimų yra tas, kad pateikiamų dokumentų kopijų tikrumas turi būti patvirtintas tos pačios įstaigos, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucijos arba valstybės narės institucijos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad prekės pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVK200000073252 buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, pateikė Muitinės departamentui CMR važtaraščio (2023-12-01) originalą kartu su vertimu į lietuvių kalbą bei elektroninės tranzito deklaracijos Nr. 11216404/301123/0246162 kopiją, patvirtintą apvaliu raudonos spalvos spaudu, parašu bei su nurodyta data „01.12.23“.

Muitinės departamentas, vertindamas ginčo byloje surinktą informaciją, sprendė, kad Pareiškėjo pateikti dokumentai nėra tinkamai patvirtinti, kaip to reikalauja Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalis, Rusijos Federacijos muitinės arba kitos kompetentingos valstybinės institucijos (Pareiškėjos pateikti dokumentai nėra patvirtinti Rusijos Federacijos muitinės įstaigos spaudu), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tranzito procedūra, vykdyta pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVK200000073252, buvo užbaigta tinkamai.

Pareiškėja, atsižvelgusi į Muitinės departamento motyvus, 2024-12-30 raštu dėl papildomų dokumentų pateikimo ir jų prijungimo prie bylos medžiagos, Komisijai pateikė CMR važtaraščio (2023-12-01) originalą su Rusijos Federacijos muitinės antspaudu bei 2024-11-29 Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Kaliningrado srities muitinės raštą Nr. 15-50/22039 (toliau – 2024-11-29 Rusijos Federacijos muitinės raštas), pasirašytą muitinės viršininko pirmojo pavaduotojo bei šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą.

Dėl Pareiškėjos Komisijai pateiktų papildomų įrodymų, remiantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įvertinus aplinkybes, jog Pareiškėjai papildomus įrodymus pavyko gauti jau po skundžiamo Muitinės departamento Sprendimo priėmimo, Komisija naujai pateiktus dokumentus priima ir prijungia prie bylos.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmė yra klausimas dėl įrodymų, patvirtinančių Pareiškėjos pradėtos vykdyti muitinės procedūros užbaigimą, tinkamumo Įgyvendinimo reglamento taikymo prasme, t. y. klausimas, ar paminėti Pareiškėjos Komisijai naujai pateikti dokumentai Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu gali būti pripažinti leistinais (tinkamais ir pakankamais) įrodymais šioje mokestinėje byloje.

Komisija, kaip mokestinį ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus nagrinėjanti institucija, tikrindama ir vertindama Komisijai pateiktus naujus įrodymus pažeistų MAĮ 155 straipsnio 6 dalies ir 159 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes, Komisijai atsižvelgus į šiuos dokumentus ir juos kaip įrodymus įvertinus, centriniam mokesčių administratoriui būtų užkirsta galimybė savo turimomis priemonėmis patikrinti Komisijai naujai pateiktus įrodymus, o taip pat atsirastų pagrindas skirtingam faktinių aplinkybių interpretavimui, dėl ko centrinis mokesčių administratorius netektų teisės apskųsti nepalankų pastarajam Komisijos sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ginčo byloje pateiktas naujas įrodymas pirmiausiai turi būti vertinamas centrinio mokesčių administratoriaus. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir LVAT, kuris 2006-01-31 nutartyje adm. byloje Nr. A-8-738/2006, vertindamas MAĮ 155 straipsnio 6 dalies nuostatą kartu su draudimu centriniam mokesčių administratoriui skųsti teismui Komisijos sprendimus dėl skirtingo faktinių aplinkybių interpretavimo, padarė išvadą, jog šios nuostatos (MAĮ 155 straipsnio 6 dalis) paskirtis yra užtikrinti, kad naujų įrodymų, kurių nevertino centrinis mokesčių administratorius, pateikimas Komisijai, nebūtų pagrindas atsirasti skirtingam faktinių aplinkybių interpretavimui. LVAT, aiškindamas MAĮ 155 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl Komisijai pateikiamų naujų įrodymų vertinimo (LVAT 2005-02-15 nutartis adm. byloje Nr. A11-180/2005), nurodė, kad šios normos tikslas – užtikrinti centriniam mokesčių administratoriui teisę pasinaudoti galimybe savo turimomis priemonėmis patikrinti Komisijai naujai pateiktus įrodymus. Minėtos normos pažeidimas laikytinas esminiu mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros pažeidimu.

Komisija, atsižvelgdama į byloje pateiktus naujus įrodymus (CMR važtaraščio (2023-1201) originalas su Rusijos Federacijos muitinės antspaudais ir 2024-11-29 Rusijos Federacijos muitinės raštas), kurie nebuvo pateikti Muitinės departamentui priimant skundžiamą sprendimą, turinį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, siekiant priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl Pareiškėjos atžvilgiu įregistruotos skolos muitinei teisėtumo ir pagrįstumo, yra būtina įvertinti byloje papildomai pateiktus dokumentus, juose nurodytos informacijos turinį, bei iš naujo spręsti, ar Pareiškėjos pateikti dokumentai atitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl alternatyvaus tranzito procedūros užbaigimo įrodymo.

Komisija konstatuoja, kad Muitinės departamento Sprendimas yra naikintinas, o Pareiškėjos skundas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Muitinės departamentas turėtų įvertinti Komisijai pateiktus dokumentus ir iš naujo spręsti klausimą dėl Pareiškėjo skolos muitinei įregistravimo pagrįstumo.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais bei 156 straipsnio 1 dalimi, n u

1. Atnaujinti Pareiškėjos 2024-10-10 skundo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024-09-18 sprendimo Nr. 1AE-393 nagrinėjimą.

2. Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024-09-18 sprendimą Nr. 1AE-393 ir Pareiškėjos skundą perduoti Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų administraciniam teismui, skundą paduodant pasirinktinai: Vilniaus rūmuose (Žygimantų g. 2, 01102, Vilnius), Kauno rūmuose (A. Mickevičiaus g. 8 A, 44312, Kaunas), Klaipėdos rūmuose (Galinio Pylimo g. 9, 91230, Klaipėda), Šiaulių rūmuose (Dvaro g. 80, 76298, Šiauliai), Panevėžio rūmuose (Respublikos g. 62, 35158, Panevėžys) ar per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą https://e.teismas.lt. Skundas Regionų administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos. Komisijos pirmininkė