Byla S-23

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininko Evaldo Raistenskio (pranešėjas), narių Jurgitos Narkevičiūtės, Rasos Stravinskaitės, Andriaus Veniaus ir Vilmos Vildžiūnaitės, išnagrinėjo G. C. (toliau – Pareiškėjas) 2023-12-04 skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2023-12-01 sprendimo Nr. (21.222Mr) 500-716 (toliau – Sprendimas, skundžiamas sprendimas). Inspekcijos atstovas I. B. 2024-01-16 Komisijos posėdyje dalyvavo nuotoliniu būdu. Pareiškėjas prieš posėdį informavo Komisiją, jog posėdyje nedalyvaus.

Inspekcija Sprendimu neatleido Pareiškėjo nuo 80,17 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo 2022-05-03 iki 2023-11-25. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (toliau – MAIS) duomenimis, Pareiškėjas 2023-11-29 (prašymo Inspekcijoj nagrinėjimo dieną) valstybės biudžetui buvo skolingas 225,94 Eur GPM ir 80,17 Eur GPM delspinigių.

Pareiškėjo pateiktame skunde Komisijai nurodoma, kad mokesčių mokėtojas nesutinka su pateiktu situacijos vertinimu Spendimo priėmimo metu. Teigiama, kad jis buvo atsakingas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas, todėl pakartotinai siūlo persvarstyti pritaikytas nuostatas ir atitinkamai atleisti nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu – mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Skunde nurodomi faktai, patvirtinantys Pareiškėjo kaip mokesčių mokėtojo atsakingumą, rūpestingumą ir geranoriškumą:

- Metinės pajamų mokesčio deklaracijos (forma (duomenys neskelbtini) toliau – GPM deklaracijos) buvo užpildytos atitinkamai nagrinėjamu laikotarpiu 2021 ir 2022 metais;

- 2021 ir 2022 metų GPM deklaracijos buvo pateiktos laiku;

- pateiktose GPM deklaracijose jau buvo įtraukta darbdavio suteikta nauda ir atitinkamai sumokėtas / priskaičiuotas GPM;

- pateiktos GPM deklaracijos turėjo tuos pačius darbdavio naudą patvirtinančius dokumentus, kurie buvo prisegti prie aptartų GPM deklaracijų (2021–2022); - pateiktos GPM deklaracijos buvo priimtos ir patvirtintos mokesčių administratoriaus;

- mokesčių administratorius laiku nepateikė papildomų užklausų ir nepareiškė reikalingumo patikslinti prieš tai, jo paties patvirtintas deklaracijas;

gavus šių metų paklausimą, iš karto buvo Pareiškėjo sureaguota ir savanoriškai patikslintos ginčo laikotarpio GPM deklaracijos;

- papildomai priskaičiuotas GPM iš karto sumokėtas.

Pareiškėjo vertinimu, išvardintos aplinkybės leidžia teigti, kad priskaičiuotų delspinigių suma (80,17 Eur) už paėjusius laikotarpius susidarė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo Pareiškėjo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Kas leidžia manyti, kad Sprendimas neatleisti nuo susidariusių delspinigių nėra teisingas. Pareiškėjas tuo pačiu pripažino, kad remiantis praeities duomenimis susidarė 225,94 Eur GPM skola dėl tuo metu grąžintų GPM sumų. Skunde Pareiškėjas patikino, jog skola bus padengta artimiausiu metu.

Priešingos pozicijos laikosi Inspekcija. Sprendime Inspekcija išdėstė MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas bei 141 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus dėl mokesčių mokėtojo galimybės būti atleidžiamam nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies mokėjimo.

Sprendime nurodyta, kad Inspekcijai pateiktame 2023-11-04 rašte „Dėl gyventojų pajamų mokesčio“ (toliau – Prašymas) Pareiškėjas nurodė, kad pasikonsultavęs su darbdaviu, pateikė patikslintas GPM deklaracijas už 2021 ir 2022 mokestinius metus ir papildomai deklaravo 332,40 Eur už 2021 metus bei 68,29 Eur už 2022 metus. Pareiškėjas prie Prašymo pridėjo šių sumų sumokėjimo 2023-11-04 pavedimų kopijas.

Ginčijamame Sprendime pažymėta, kad buvo neįvertintas pateiktų GPM deklaracijų duomenų teisingumas. Sprendime nurodyta, kad nors Pareiškėjas paaiškino, jog sumokėjo pirminėse GPM deklaracijose deklaruotas sumas, tačiau Prašymo nagrinėjimo metu buvo įvertinta, kad įsiskolinimas valstybės biudžetui yra didesnis. Inspekcijos atstovas

I. B. 2024-01-16 Komisijai raštu pranešė, jog Pareiškėjas 2023-12-04 sumokėjo 225,94 Eur

GPM skolą įmokos kodu 1441.

Skundžiamame sprendime nurodoma, jog pagal MAĮ 40 straipsnio nuostatas mokesčių mokėtojo pareiga yra teisingai apskaičiuoti mokesčius ir laiku bei tiksliai įvykdyti mokestines prievoles. Mokesčių mokėtojui laiku neįvykdžiusiam savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (MAĮ 97 straipsnio 1 dalis). Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) (MAĮ 98 sr. 1 dalies 1 punktas)

Elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis nustatyta, kad patikslintas GPM deklaracijas už 2021 ir 2022 m. mokestinius laikotarpius Pareiškėjas pateikė 2023-10-26, t. y. pavėluotai. Prašymo nagrinėjimo dienai mokestinė prievolė GPM srityje nebuvo pilnai atlikta. Inspekcijos pažymėta, kad dėl laiku nedeklaruoto ir nesumokėto GPM už laikotarpį nuo 2022-05-03 iki 2023-11-25 Pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 80,17 Eur GPM delspinigių suma (GPM deklaracijos pateikimo ir GPM už 2021 m. sumokėjimo terminas yra 2022-05-02, už 2022 m. deklaravimo ir sumokėjimo terminas yra 2023-05-02 1). Kaip nurodė Inspekcija, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal MAĮ nuostatas už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos sankcijos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2011-03-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-364/2011 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo 1

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį;

3 kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y. įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių teisine galimybe.

Inspekcijos teigimu, analizuojant LVAT praktiką matyti, kad aptariamas atleidimo nuo delspinigių pagrindas iš esmės sietinas tik su tokiomis nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios lemia, kad jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti mokesčių. Mokesčių mokėtojo kaltės nepaneigia tokios aplinkybės kaip neteisingas (klaidingas) mokesčių įstatymų supratimas, mokestinių prievolių neįvykdymas dėl mokėtojo kontrahentų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, netinkama mokesčių administratoriaus vykdoma mokesčių mokėtojo veiklos kontrolė ir laiku nenustatytas daromas mokesčių įstatymo pažeidimas, mokesčio įstatymo pažeidimą tiesiogiai padaro mokesčių mokėtojo vardu veikiantis jo atstovas ir pan. Taigi, už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole2.

Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2021 ir 2022 m. Pareiškėjas su nuolaida yra įsigijęs įmonės, kurioje dirba akcijų, tačiau gautos naudos nebuvo deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu ir nuo jos nebuvo sumokėjęs GPM.

Sprendime nurodoma, kad prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių Pareiškėjas grindžia nežinojimu. Pažymėtina, kad nežinojimas negali būti kaltę paneigianti aplinkybė, įgalinanti atleisti Pareiškėją nuo pagrįstai apskaičiuotų GPM delspinigių. Remiantis MAĮ 40 straipsnio nuostatomis, už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir apskaičiavimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Teisės aktų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina teisės aktų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Pareiškėjas privalėjo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas ir jas tinkamai vykdyti, t. y. Pareiškėjas turėjo pareigą domėtis ir išsiaiškinti su nuolaida įsigyjamų akcijų deklaravimo tvarką ir ją tinkamai bei laiku vykdyti. Pareiškėjas, nenurodė ir neįrodė aplinkybių, kad buvo pakankamai atsakingas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas, kad neturėjo galimybių deklaruoti ir sumokėti deklaruotą mokestį mokesčių įstatymų ar jų pagrindu priimto lydimojo teisės akto (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nustatytu terminu ir tvarka, todėl atleisti Pareiškėją nuo pagrįstai apskaičiuotų 80,17 Eur GPM delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo. Komisija k o n s t a t u o j a :

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo 2023-12-04 skundas atmestinas, Inspekcijos Sprendimas tvirtintinas. Mokestinis ginčas nagrinėjamu atveju yra kilęs dėl Sprendimo, kuriuo Inspekcija neatleido Pareiškėjo nuo 80,17 Eur GPM delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo 2022-05-03 iki 2023-11-25. Sprendime nurodyta, kad patikslintos GPM deklaracijas už 2021 ir 2022 m. mokestinius laikotarpius Pareiškėjas pateikė 2023-10-26, t. y. pavėluotai. Inspekcijos teigimu, dėl laiku nedeklaruoto ir nesumokėto GPM už laikotarpį nuo 2022-05-03 iki 2023-11-25 Pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 80,17 Eur GPM delspinigių suma (GPM deklaracijos pateikimo ir GPM už 2021 m. sumokėjimo terminas yra 2022-05-02, už 2022 m. deklaravimo ir sumokėjimo terminas yra 2023-05-02). Inspekcija nustatė, jog 2021 ir 2022 m. Pareiškėjas su nuolaida įsigijo įmonės, kurioje dirba akcijų, tačiau gautos naudos nebuvo deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu ir nuo jos nebuvo sumokėjęs M. I. nurodė, kad nagrinėtinu atveju nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto atleidimo nuo delspinigių mokėjimo, kadangi nežinojimas negali būti kaltę paneigianti aplinkybė, įgalinanti atleisti Pareiškėją nuo pagrįstai apskaičiuotų GPM delspinigių.

2012 m. rugsėjo mėn. 19 d. aprobuotas LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija 23, p. 542-877;

Inspekcija nurodė, kad Pareiškėjas neįrodė, jog buvo pakankamai atsakingas ir rūpestingas mokesčių mokėtojas.

Pareiškėjas teigia esantis pareigingas bei geranoriškas mokesčių mokėtojas, gavus užklausą iš Inspekcijos, iškarto sureagavo ir patikslino GPM deklaracijas, o papildomai priskaičiuotas sumas iškarto sumokėjo. Pareiškėjas Prašymą Inspekcijai grindė nežinojimu, o skundą Komisijai Pareiškėjas grindė argumentu, kad savo laiku pateiktose (nepatikslintose) GPM deklaracijose darbdavio suteikta nauda jau buvo įtraukta ir atitinkamai sumokėtas / priskaičiuotas GPM.

Komisija pasisakydama dėl šio ginčo, pažymi, jog pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį mokesčių mokėtojui skaičiuojami delspinigiai. Byloje įrodyta, kad Pareiškėjas laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtinų GPM sumų, taigi 80,17 Eur GPM delspinigiai už laikotarpį nuo 2022-05-03 iki 2023-11-25 apskaičiuoti laikantis teisės aktų nuostatų.

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:

1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

2) yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, t. y.: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui;

4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas);

3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apibrėžiant skundo nagrinėjimo ribas Komisijoje atsižvelgiama į skirtingus Sprendime ir skunde Komisijai nurodytus MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje išvardintus atleidimo nuo delspinigių pagrindus – Sprendime Inspekcijos aptartas minėtos straipsnio dalies 1 punktas, o skunde Komisijai Pareiškėjas savo argumentus grindė to pačio straipsnio dalies 2 punktu. Dėl šios priežasties Komisija, stengdamasi nekartoti Inspekcijos Sprendime dėstomų argumentų, kuriems pritaria, pasisakys dėl abiejų šių pagrindų taikymo galimybių. Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tuo pačiu akcentuotina, jog pagal mokestinius įstatymus už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos sankcijos laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama, t. y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo priešingai. LVAT 2011-03-28 nutartyje adm. byloje Nr. A-556-364/2011 yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių (baudų) sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y. įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir / ar baudų teisine galimybe. Taigi, norint pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Pareiškėjas turi nurodyti bei patvirtinti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.

Taip pat LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis ir pan., gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius (žiūrėti: LVAT 2011-06-27 nutartį adm. byloje Nr. A-438-2122/2011; 2019-02-12 nutartį adm. byloje Nr. A-364-968/2019; 2021-12-01 nutartį adm. byloje Nr. A-2708-602/2021). Kartu, LVAT praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių) nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žiūrėti: 2015-02-19 nutartį adm. byloje Nr. A-81-261/2015; 2021-04-14 nutartį adm. byloje Nr. eA-511-556/2021).

MAĮ prasme pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai (MAĮ 138 straipsnis). Pagal LVAT praktiką tokiam vertinimui yra svarbūs mokesčius nustatantys teisės aktai, kuriuos pažeidė mokesčių mokėtojas ir pagal kuriuos buvo nustatyta prievolė sumokėti mokesčius. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant konkretaus mokesčių mokėtojo kaltės dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų klausimą MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai, kurie yra pakankami konstatuoti konkretaus mokesčio mokėtojo kaltės dėl konkretaus mokesčio įstatymo pažeidimo klausimą (žiūrėti: LVAT 2011-06-27 nutartis adm. byloje Nr. A-438-2122/2011). Nors skundžiamame Inspekcijos Sprendime nėra tiesiogiai nurodyta, kurio GPMĮ straipsnio nuostatas pažeidė Pareiškėjas, tačiau iš skunde Komisijai, Prašyme ir Sprendime nurodytų aplinkybių matyti, kad Pareiškėjas pažeidė GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar GPMĮ 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pareiškėjas netinkamai deklaravo iš darbdavio gautą naudą, kai su nuolaida buvo įsigytos darbdavio motininės įmonės akcijos.

Komisija sutinka su skundžiamo sprendimo teiginiais, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 4–5 punktai, 81 straipsnio 1 dalis). Pagal LVAT praktiką mokesčių mokėtojo kaltės nepaneigia tokios aplinkybės kaip neteisingas (klaidingas) mokesčių įstatymų supratimas, mokestinių prievolių neįvykdymas dėl mokėtojo kontrahentų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, netinkama mokesčių administratoriaus vykdoma mokesčių mokėtojo veiklos kontrolė ir laiku nenustatytas daromas mokesčių įstatymo pažeidimas, mokesčio įstatymo pažeidimą tiesiogiai padaro mokesčių mokėtojo vardu veikiantis jo atstovas ir pan. (žiūrėti: 2012-09-19 aprobuotas LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija 23, p. 542-877). Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Pasisakant dėl Pareiškėjo neatleidimo nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y.,

6 kad mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, pažymėtina, kad pagal LVAT suformuotą praktiką šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti“ (žiūrėti: LVAT 2005-02-09 nutartį adm. byloje Nr. A-15-141/2005, 2011-04-07 nutartį adm. byloje Nr. A-575-753/2011; 2017-10-31 nutartį adm. byloje Nr. A-1328-261/2017; 2018-07-18 nutartį adm. byloje Nr. A-1383-442/2018). Pareiškėjo skunde įvardintos mokestinės prievolės neįvykdymo laiku priežastys, iš esmės buvo nulemtos pačio mokesčių mokėtojo veiksmų. Komisijos vertinimu, netinkamas iš darbdavio gautos naudos supratimas ir vertinimas mokestinių prievolių kontekste nepatenka į nenugalimos jėgos poveikio, atsitiktinių aplinkybių poveikio ar naudojamo absoliutaus smurto sampratas. Mokesčių mokėtojai negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole, todėl apskaičiuoti delspinigiai nagrinėjamu atveju yra Pareiškėjo nepakankamai atidaus ir rūpestingo elgesio pasekmė. Komisija, įvertinusi ginčo bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, todėl Pareiškėjas pagrįstai nurodytuoju pagrindu neatleistas nuo GPM delspinigių mokėjimo.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalimi, 155 straipsnio 4 dalies 1 punktu, n u

1. Patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-12-01 sprendimą Nr. (21.222Mr) 500-716.

2. Neatleisti nuo apskaičiuotų 80,17 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

Pagal MAĮ 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų apygardos administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius). Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas Regionų apygardos administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos. Komisijos pirmininkas