- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-18
- Bylos Nr.
- A-1383-442/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03480-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Audrius Bakaveckas, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eigvida“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eigvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eigvida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Eigvida“ (toliau – ir UAB „Eigvida“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. S-157(7-107/2016); 2) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K10-21; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-53 dalį, kuria pareiškėjas nebuvo atleistas nuo 6 677,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių mokėjimo.Pareiškėjas nurodė, jog Kauno AVMI priėmė 2016 m. kovo 7 d. sprendimą „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ Nr. (04.7.2)-K10-21, kuriuo nusprendė neatleisti UAB „Eigvida“ nuo 0,56 Eur nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) delspinigių, 18,56 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir nuo 6 677,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių mokėjimo, o taip pat nuo 176,40 Eur palūkanų, 1,20 Eur padidintų palūkanų, 0,20 Eur palūkanų delspinigių. Inspekcija 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu paliko Kauno AVMI 2016 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą. Nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją, kuri 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas teigė, kad įsigydama paslaugas iš uždarosios akcinės bendrovės UAB „Robotus“ (toliau – ir UAB „Robotus“ nežinojo ir negalėjo žinoti, jog uždaroji akcinė bendrovė UAB „Robotus“ PVM nuo suteiktų paslaugų į biudžetą nesumokės. Pareiškėjo duomenimis, UAB „Robotus” 2013 – 2014 metais įsiskolinimai buvo laikini, įmonė aktyviai bendradarbiavo su valstybinėmis institucijomis tardamasi dėl įmokų ir mokesčių mokėjimo atidėjimo ir neplanavo bankrutuoti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir Sodra), nepaisydama suderintų sąlygų dėl PVM mokėjimo išdėstymo, kreipėsi į teismą dėl UAB „Robotus” bankroto bylos iškėlimo. Teigė, jog pareiškėjas dėl padaryto pažeidimo nekaltas, o įstatymo normas pažeidė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, kurių jis negalėjo numatyti. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnį. Paaiškino, kad patikrinimo metu VMI inspektoriai patikino, jog jeigu UAB „Eigvida“ sutiks patikslinti PVM deklaracijas nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio, kuomet buvo vykdomi darbai su UAB „Robotus”, pareiškėjas galės sudaryti mokestinės paskolos sutartį ir nebus skaičiuojami delspinigiai. Pareiškėjas UAB „Eigvida“ 2015 m. spalio 26 d. patikslino 2013 m. balandžio – gruodžio mėnesių, 2014 m. vasario ir balandžio mėnesių, rugpjūčio, spalio – lapkričio mėnesių, 2015 m. vasario ir balandžio mėnesių PVM deklaracijas, PVM atskaitą sumažino 53 562 Eur. Pareiškėjas teigė, jog neturi galimybių sumokėti PVM mokestį.Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Kauno AVMI 2015 m. spalio 26 d. atliko UAB „Eigvida“ operatyvų patikrinimą dėl vykdytų sandorių su 2015 m. rugsėjo 24 d. bankrutavusia įmone UAB „Robotus“ ir priėmė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr.FR1043-9314. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, mokesčių administratorius priėjo prie išvados, jog UAB „Eigvida“ vadovas M. T., kuris nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo ir UAB „Robotus“ akcininku, žinojo (galėjo žinoti), kad UAB „Robotus“ mokėtino PVM nuo suteiktų paslaugų pareiškėjui nesumokėjo ir nesumokės, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į 53 562,08 Eur PVM atskaitą pagal UAB „Robotus“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio. Patikrinimo pažymoje nurodė, kad 2015 m. spalio 26 d. pareiškėjas patikslino PVM deklaracijas už laikotarpius: 2013 m. balandžio – gruodžio, 2014 m. vasario, balandžio – rugpjūčio, spalio – lapkričio, 2015 m. vasario ir balandžio mėnesius. Pagal patikslintas PVM deklaracijas pareiškėjas deklaravo 74 514 Eur PVM (buvo deklaruota iš viso 128 076 Eur), t. y. PVM atskaitą sumažino 53 562 Eur dėl apskaityto pirkimo PVM už įsigytas paslaugas iš UAB „Robotus“. Pagal pateiktas patikslintas PVM deklaracijas (nuo 2013 m. balandžio iki 2015 m. balandžio mėn.) susidariusią 41 967,20 Eur PVM nepriemoką pareiškėjas padengė 2016 m. vasario 11 d. sudarydama mokestinės paskolos sutartį.Inspekcijos teigimu, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų lemti išvadą, jog UAB „Eigvida“ nekalta dėl padarytų pažeidimų. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, sudarydama sandorius su UAB „Robotus“, piktnaudžiavo įstatyme suteikta teise ir elgėsi nesąžiningai, todėl galėjo ir turėti numatyti iš to kylančias mokestines pasekmes. Inspekcijos vertinimu, pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo nei pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nei pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą.Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Eigvida“ skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei remdamasi bylos medžiaga, šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, liudytojo paaiškinimais, nustatė, kad pagrindinis statybos paslaugų tiekėjas iki 2015 m. balandžio mėnesio buvo UAB „Robotus“. UAB „Eigvida“ 2013 – 2015 metais su UAB „Robotus“ buvo sudariusi Statybos rangos sutartis grindų, aikštelių įrengimo, betonavimo darbams objektuose atlikti. Už atliktus darbus UAB „Robotus“ išrašydavo PVM sąskaitą-faktūrą su pardavimo PVM. Laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. UAB „Robotus“ už atliktus darbus UAB „Eigvida“ išrašė 23 PVM sąskaitas faktūras (serija RBT Nr. 1300010-1300024, Nr. 1300026-1300029, Nr. 1300031-1300034) 463 535,88 Lt sumai, nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. UAB „Robotus“ už atliktus darbus UAB „Eigvida“ išrašė 17 PVM sąskaitų faktūrų (serija RBT Nr. 1400001-1400017) 563 186,52 Lt sumai ir nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. UAB „Robotus“ už atliktus darbus UAB „Eigvida“ išrašė 4 PVM sąskaitas faktūras (serija RBT Nr. 1500001, Nr. 1500003-1500005) 11 260,15 Eur sumai. UAB „Robotus“ išrašytos minėtos PVM sąskaitos faktūros įtrauktos į UAB „Eigvida“ apskaitos registrus, pirkimo PVM suma – 53 562,08 Eur, deklaruota atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose. UAB „Eigvida“ atskaitė pirkimo PVM, nors UAB „Robotus“ nuo 2010 m. lapkričio mėnesio PVM nebemokėjo. UAB „Robotus“, kuri nuo 2015 m. balandžio 27 d. buvo bankrutuojanti, veiklos nevykdė, joje nuo 2010 m. lapkričio 25 d. apskaitoma ženkli (165 371,37 Eur) mokesčių nepriemoka (MGK b. l. 20-22).Operatyvaus patikrinimo pažyma bei kita Komisijos pateikta medžiaga patvirtino, kad 2013 metais pagal UAB „Eigvida“ paslaugų pirkimus iš UAB „Robotus“ PVM sudarė 80 448,38 Lt. Laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio (iki kol M. T. buvo UAB „Robotus“ akcininkas) PVM mokestis pagal UAB „Eigvida“ pirkimus iš UAB „Robotus“ sudarė 66 640,12 Lt (suma apskaičiuota iš Operatyvinės veiklos pažymos 2 lentelėje nurodytos PVM sumos už 2014 metus atėmus PVM sumą nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2014 m. lapkričio; 97743,12 – 31103 Lt (MGK b. l. 22).Teismas nustatė, kad M. T. nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo UAB „Robotus“ akcininkas, nuo 2013 m. balandžio 9 d. ir UAB „Eigvida“ vadovas. Nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. UAB „Robotus“ akcininkas yra E. T.. M. T. ir E. T. sieja giminystės ryšys, t. y. E. T. yra M. T. tėvas, todėl teismo vertinimu, UAB „Robotus“ ir UAB „Eigvida“ yra susijusios per kontroliuojančius asmenis.Įvertinęs liudytojo E. T. paaiškinimus, kad nuo 2013 metų pradžios dėl Sodros „inkasinio“ UAB „Robotus“ veikla buvo apribota, bendrovė negalėjo tiesiogiai bendrauti su užsakovais, todėl avansą už jos paslaugas gaudavo UAB „Eigvida“, teismas priėjo išvadą, kad dėl Sodros taikomų priverstinio išieškojimo priemonių – nurodymų kredito įstaigoms nesumokėtas Valstybinio socialinio draudimo įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitų, UAB „Robotus“ savarankiškos veiklos be UAB „Eigvida“ negalėjo vykdyti, todėl įmonių veikla buvo susijusi.Teismas vertino, jog UAB „Robotus“, kurios vieninteliu akcininku iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo M. T., faktinis veiklos vykdamas per UAB „Eigvida“ siekiant išvengti gaunamų pajamų nurašymo nuo sąskaitų kredito įstaigose, sistemingas PVM nemokėjimas nuo 2010 m. lapkričio mėnesio yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad M. T. buvo žinoma reali UAB „Robotus“ finansinė padėtis. UAB „Robotus“ priverstinio išieškojimo priemonės (lėšų nurašymas) buvo taikomas nuo 2013 metų pradžios, t. y. tuo metu kai UAB „Robotus“ kontroliuojančiu asmeniu buvo M. T.. Operatyvinio patikrinimo metu UAB „Eigvida“ patikslino PVM deklaracijas. Įvertinus PVM deklaracijų tikslinimo laikotarpį matyti, kad PVM sąskaitos-faktūros už UAB „Eigvida“ pirktas paslaugas iš UAB „Robotus“ buvo išrašomos nuolat, nesumokėto PVM suma nuolat ir sistemingai didėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad M. T. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvęs UAB „Robotus“ kontroliuojančiu asmeniu, neabejotinai žinojo realią bendrovės finansinė padėtį ir aplinkybę, jog UAB „Robotus“ PVM nemoka jau nuo 2010 metų, todėl suprato (turėjo ir galėjo suprasti), kad UAB „Robotus“ PVM mokesčio sumų nesumokės.Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad UAB „Robotus“ bankroto byla buvo iškelta netikėtai, apie UAB „Robotus“ bankrotą nebuvo skelbiama viešai bei tai, jog jeigu UAB „Eigvida“ būtų tai numačiusi, PVM prievolė būtų įvykdyta tinkamai, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatas, bankrotas keliamas nemokiai įmonei. UAB „Robotus“ PVM nemokėjo ilgą laiką (nuo 2010 m.), nepriemoka nuolat ir ženkliai augo, nuo 2013 m. pradžios (liudytojo paaiškinimu) UAB „Robotus“ taikytos priverstinio išieškojimo priemonės – nesumokėtų Valstybinio socialinio draudimo įmokų nurašymas iš draudėjo sąskaitų kredito įstaigose, bendrovė negalėjo tiesiogiai bendrauti su užsakovais, avansą gaudavo per UAB „Eigvida“. Teismas vertino, jog esant tokiai bendrovės finansinei situacijai UAB „Eigvida“ galėjo numatyti, kad UAB „Robotus“ bankrutuos. Aplinkybė, jog bankroto byla UAB „Robotus“ iškelta M. T. nesant šios bendrovės akcininku, esminės įtakos neturi, nes bendrovė mokestinių prievolių nevykdė jau nuo 2010 metų.Teismas konstatavo, kad nagrinėjimo ginčo atveju pareiškėjas neįrodė, jog nėra kaltas dėl mokestinio pažeidimo, o mokesčių įstatymą pažeidė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Teismas vertino, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad UAB „Robotus“ PVM nemoka nuo 2010 metų, todėl turėjo suprasti, jog neįgyja teisės į PVM atskaitas pagal UAB „Robotus“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas tuo atveju, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Nagrinėjamu atveju UAB „Eigvida“ mokestinė PVM prievolė atsirado dar 2013 metais, tačiau realiai buvo įvykdyta tik 2016 m. vasario mėnesį, sudarius mokestinės paskolos sutartį. Biudžetas beveik trejus metus negavo pajamų ir dėl to patyrė žalą. Atsižvelgiant į tai, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas.Pareiškėjo teiginiai, kad su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, geranoriškai patikslino PVM deklaracijas, teismo vertinimu nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas operatyvinio patikrinimo metu patikslinęs PVM deklaracijas jau išvengė ekonominės sankcijos taikymo už mokesčių įstatymo pažeidimą, todėl visiškai ar iš dalies atleidus pareiškėją ir nuo mokestinės prievolės užtikrinimo (delspinigių), valstybės patirta žala, atsiradusi dėl pavėluotai į biudžetą patekusių pinigų, nebūtų atlyginta. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad bendrovė neturi reikiamos sumos PVM delspinigiams sumokėti taip pat nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių už mokestinio įstatymo pažeidimą mokėjimo.Teismas konstatavo, kad prašomi panaikinti sprendimai (jų dalys), kuriais pareiškėjas nebuvo atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo, yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Pareiškėjas UAB „Eigvida“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K10-21 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-53 dalį, kuria UAB „Eigvida“ nebuvo atleista nuo 6 677,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių mokėjimo, apskaičiuotų pagal 2016 m. vasario 11 MPS Nr. 7328606, ir atleisti pareiškėją nuo 6 677,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių mokėjimo; 2) netenkinus UAB „Eigvida“ skundo, išdėstyti UAB „Eigvida“ 6 677,46 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigių mokėjimą 12 mėnesių, mokant kas mėnesį po 556,46 Eur.Pareiškėjas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, įsigydamas paslaugas iš UAB „Robotus“ žinojo ar galėjo žinoti, kad UAB „Robotus“ PVM nuo suteiktų paslaugų į biudžetą nesumokės. Pažymi, jog UAB „Robotus“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, tuo tarpu UAB „Eigvida“ vadovas M. T. UAB „Robotus“ akcininku buvo tik nuo 2008 m. birželio 4 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. 2013 – 2014 metais UAB „Robotus“ įsiskolinimai buvo laikini, įmonė neplanavo bankrutuoti. Be to, UAB „Eigvida“ turėjo atskirą buhalterijos vedimo įmonę (UAB „Finansų Sprendimai“) ir atskiras ofiso patalpas, todėl apie UAB „Robotus“ buhalterijos vedimą ir mokėtinas sumas pareiškėjas negalėjo žinoti.Teigia, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurių pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti, kadangi įsigydamas paslaugas iš UAB „Robotus“ nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bendrovė nesumokės PVM nuo suteiktų paslaugų. Pareiškėjo žiniomis, UAB „Robotus“ stengėsi išvengti bankroto bylos iškėlimo ir aktyviai bendradarbiavo su valstybinėmis institucijomis dėl įmokų ir mokesčių mokėjimo atidėjimo. Pažymi, jog UAB „Eigvida“ geranoriškai patikslino PVM deklaracijas, todėl pagrįstai tikėjosi, kad galės sumokėti mokestinės paskolos sutartį ir nebus skaičiuojami delspinigiai. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo UAB „Eigvida“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, jog atleidimo nuo delspinigių ir baudų mokėjimo pagrindus nustato Mokesčio administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalis ir 141 straipsnio 1 dalis bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų „Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių“ 7 punktas.Atsakovo teigimu, byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su UAB „Robotus“, piktnaudžiavo jam įstatyme suteikta teise ir elgėsi nesąžiningai, kas vertinama, jog pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti iš to kylančias mokestines pasekmes. Įvertinus pareiškėjo veiksmus, nenustatyta aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) ar kitoms nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K10-21, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 69-53 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. S-157(7-107/2016), kuriais buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo 6 677,46 Eur PVM mokesčio delspinigių mokėjimo.Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas tiek skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gali būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo dėl to, jog nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir dėl to, jog mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių pareiškėjas nenumatė ir negalėjo numatyti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo faktines pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo nuomone, yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo ir skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad turėtų būti atleistas nuo PVM delspinigių Mokesčių administravimo įstatyme 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas arba kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) numatyta, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nagrinėjimo ginčo atveju neįrodė, jog nėra kaltas dėl mokestinio pažeidimo, o mokesčių įstatymą pažeidė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „Robotus“ PVM nemoka nuo 2010 metų, todėl turėjo suprasti, jog neįgyja teisės į PVM atskaitą pagal UAB „Robotus“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylai reikšmingų aplinkybių ištyrimu yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normų, reguliuojančių įrodinėjimą administracinių bylų procese.Taigi nustačius, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad išrašydamas minėtas PVM sąskaitas-faktūras negalės įgyti teisės į PVM atskaitą, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, kad pareiškėjas mokesčio įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas yra pažymėjęs, jog nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-141/2005; 2005 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-319/2011; 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-261/2017).Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą, todėl jis negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.Taigi nesant MAĮ įtvirtintų pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo, pripažintina, jog ginčijami vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusių institucijų (centrinio mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos) sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl minėtų mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų panaikinimo. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eigvida“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.