Byla S-138

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininko Evaldo Raistenskio, narių Gvidos Ivanauskienės, Jurgitos Narkevičiūtės, Andriaus Veniaus (pranešėjas) ir Vilmos Vildžiūnaitės, išnagrinėjo S.A. (toliau – Pareiškėjas) 2024-08-24 skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2024-08-20 sprendimo Nr. 331-1178075 (toliau – Sprendimas). Komisijos posėdis įvyko 2024-09-17, šalims nedalyvaujant.

Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos Sprendimu. Nurodo, kad Inspekcija negrąžino 22,50 Eur žyminio mokesčio, šią permoką užskaitė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) už iš Estijos Respublikos bendrovių 2023 m. gautus dividendus nepriemokai padengti. Pareiškėjas nurodo, kad:

1. Dividendų pajamos susijusios su vertybinių popierių pirkimo išlaidomis. Teisės aktais nėra nustatyta, kokia dalis akcijų pirkimo išlaidų priskirtina dividendų pajamoms ir kokia dalis priskirtina vertybinių popierių pajamoms, todėl apmokestinamosios pajamos apskaičiuotos susumavus dividendų pajamas su vertybinių popierių pardavimo pajamomis ir atėmus bendras vertybinių popierių pirkimo išlaidas. Toks skaičiavimas neprieštarauja teisės aktams ir atitinka teisingumo ir protingumo principams. Inspekcija nepagrįstai nepripažįsta vertybinių popierių pirkimo išlaidų.

2. Akcijų kaina susijusi su dividendais. Kuo didesni dividendai, tuo didesnis akcijų kainos kritimas. Akcininkas, gavęs pajamas dividendų pavidalu, dėl akcijų kainos kritimo patiria nuostolį, todėl akcijos parduodamos mažesne, negu pirkimo, kaina.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl minėtų aplinkybių patyrė 2662,19 Eur nuostolio, todėl GPM mokėti neprivalo.

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad GPM apskaičiuotas nepagrįstai ir panaikinti Inspekcijos Sprendimą.

Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 ir 111 straipsniais, mokesčių įstatymais, Mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo) taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 „Dėl mokesčių mokėtojo permokos (skirtumo) ar nepagrįstai išieškotų sumų grąžinimo (įskaitymo)“, išnagrinėjusi Pareiškėjo 2024-08-08 prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. GP-12723 (toliau – Prašymas), Sprendimu prašomos grąžinti 22,50 Eur žyminio mokesčio permokos negrąžino. Inspekcija 22,50 Eur žyminio mokesčio permoką 2024-06-27 įskaitė GPM nepriemokai padengti. Komisija k

Pareiškėjo skundas iš dalies tenkintinas, Pareiškėjo Prašymas grąžinti permoką perduotinas Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Ginčo byloje nustatyta, kad Pareiškėjas pateikė Inspekcijai Prašymą, kuriuo prašė grąžinti 22,50 Eur žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660) permoką ir, kaip nurodyta Prašyme, pateikė Inspekcijai 2024-08-07 nutartį byloje Nr. eI3-12472-426-2024 (toliau – Nutartis). Inspekcija Sprendimu žyminio mokesčio permokos negrąžino, kadangi, kaip matyti iš Sprendimo turinio, 22,50 Eur permoka užskaityta GPM nepriemokai padengti.

Pareiškėjas 2024-08-24 skunde Komisijai išdėstė pretenzijas, susijusias su permokos negrąžinimu. Pareiškėjo skundo motyvai sietini su apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo metodika ir GPM deklaracijos už 2023 m. duomenų teisingumu. Pareiškėjo nuomone, GPM apskaičiuotas nepagrįstai, atitinkamai, nepagrįstai Pareiškėjui negrąžinta 22,50 Eur žyminio mokesčio permoka.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo MAĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą nustato MAĮ 87 straipsnis, kurio 1 dalyje (2020-06-04 įstatymo Nr. XIII-3010 redakcija) nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių, administruojamų Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, sumos pirmiausia yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokėtinų kitų mokesčių, administruojamų atitinkamai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir muitinės, mokestinei nepriemokai padengti atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Remiantis MAĮ 13 straipsnio 10 punktu žyminis mokestis yra vienas iš pagal MAĮ administruojamų mokesčių.

MAĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame Įstatyme numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems šio Įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, šis Įstatymas ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. MAĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 10 punkte nurodytas žyminis mokestis pagal šį Įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK).

CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Civilinio proceso kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisykles nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintų Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių, nustatančių žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo tvarką civilinėje byloje, 10 punkte numatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinama jo mokėtojui jei yra Civilinio proceso kodekso 87 straipsnyje nurodyti pagrindai. Šių Taisyklių 11 punkte numatyta, kad suinteresuoto asmens prašymu arba teismo iniciatyva priėmus nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, suinteresuotas asmuo turi kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl šio mokesčio grąžinimo. Kreipiantis į Valstybinę mokesčių inspekciją, pateikiamas prašymas grąžinti sumokėtą žyminį mokestį ir šį prašymą pagrindžianti teismo nutartis.

Komisija pažymi, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad Inspekcijai grąžinant civilinėje byloje sumokėtą žyminį mokestį, MAĮ 87 straipsnio taisyklės nėra taikomos. Ši išvada daroma aiškinant MAĮ 14 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 10 punkte nurodytas žyminis mokestis pagal šį Įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta CPK, ir atsižvelgiant į CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT)

2021-01-20 nutartis adm. byloje Nr. eA-59-556/2021, 2021-09-15 nutartis adm. byloje Nr. eA-2063-602/2021, 2023-01-18 nutartis adm. byloje Nr. A-37-575/2023 ir kt.). Dėl Sprendimo turinio atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimams.

Komisija pažymi, kad LVAT praktikoje mokesčių administratorius yra pripažįstamas viešojo administravimo subjektu, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais (LVAT 2003-12-15 plenarinės sesijos nutartis adm. byloje Nr. A-11-648/2003, 2010-03-04 nutartis adm. byloje Nr. A-575-252/2010, 2010-03-15 nutartis adm. byloje Nr. A-556-504/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011 ir kt.). Tai reiškia, jog mokesčių administratorius privalo laikytis VAĮ (2020-05-28 įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia įstatymo viršenybės (3 straipsnio 4 punktas), objektyvumo (3 straipsnio 9 punktas) ir išsamumo (3 straipsnio 5 punktas). VAĮ įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Dėl būtinumo viešojo administravimo subjektui laikytis VAĮ įtvirtintų principų ne kartą pasisakė ir LVAT (LVAT 2005-02-01 nutartis adm. byloje Nr. A-14-131/2005, 2007-02-09 nutartis adm. byloje Nr. A-180-127/2007, 2008-01-31 nutartis adm. byloje Nr. A-556-158/2008, 2010-06-28 nutartis adm. byloje Nr. A-438-502/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011 ir kt.).

Taip pat mokesčių administratorius privalo laikytis ir VAĮ (2020-05-28 įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintų administraciniam sprendimui taikytinų reikalavimų, kurie numato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

LVAT, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas (kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas), yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus LVAT praktikoje yra ne kartą akcentuota (pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimas adm. byloje Nr. A-756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-15/2010, 2011-06-27 sprendimas adm. byloje Nr. A-556-336/2011, 2015-02-03 nutartis adm. byloje Nr. A-448-556/2015, 2015-12-07 nutartis adm. byloje Nr. A-2519-502/2015, 2020-11-11 nutartis adm. byloje Nr. eA-1548-629/2020; 2021-10-06 nutartis adm. byloje Nr. A-2422-602/2021, 2022-08-31 nutartis adm. byloje Nr. eA-367-502/2022; 2024-05-29 nutartis adm. byloje Nr. eA-394-629/2024 ir kt.).

Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (pvz., LVAT 2022-08-31 nutartis adm. byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (pvz., LVAT 2023-11-08 sprendimas adm. byloje Nr. eA-676-502/2023).

LVAT praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (pvz., LVAT 2015-06-25 nutartis adm. byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-10-04 nutartis adm. byloje Nr. A-502-134/2012, 2013-03-26 nutartis adm. byloje Nr. A-756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartis adm. byloje Nr. A-143-816/2014, 2024-05-15 sprendimas adm. byloje Nr. eA-1455-1047/2024 ir kt.).

Komisija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, skundžiamo Sprendimo turinį, pažymi, kad mokesčių administratorius Sprendime nenurodė Pareiškėjo prašomos grąžinti žyminio mokesčio permokos negrąžinimo teisinio pagrindo, kitų privalomų Sprendime nurodyti duomenų (pvz., įskaitymo GPM nepriemokai padengti datos), neįvertino Pareiškėjo prie Prašymo pateiktų dokumentų ir nepasisakė dėl žyminio mokesčio permokos egzistavimo fakto. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Sprendimas neatitinka anksčiau nurodytų VAĮ reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Komisijos vertinimu, susidarė situacija, kuomet, viena vertus, Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, dėl ko Pareiškėjui buvo apsunkinta galimybė suprasti aplinkybes ir motyvus, lėmusius Inspekcijos Sprendimą, Inspekcija, priimdama Sprendimą, neįvertino Pareiškėjo prie Prašymo pateiktų dokumentų, kita vertus, Pareiškėjas Komisijai nepateikė įrodymų, susijusių su žyminio mokesčio permokos egzistavimu, Komisijos 2024-09-17 posėdyje nedalyvavo (2024-09-05 el. laiškas dėl skundo nagrinėjimo Pareiškėjui nedalyvaujant) ir jokių papildomų paaiškinimų bei motyvų, susijusių su žyminio mokesčio permokos susidarymu, nenurodė. Todėl Komisija, siekdama, jog realios permokos egzistavimo faktas bei nurodyta LVAT praktika dėl žyminio mokesčio grąžinimo būtų įvertinti, Inspekcijos Sprendimą naikina, o Pareiškėjo skundą dėl 22,50 Eur žyminio mokesčio permokos grąžinimo perduoda Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių

Rezoliucinė dalis

administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024-08-20 sprendimą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas Nr. 331-1178075 ir Pareiškėjo prašymą grąžinti jam 22,50 Eur žyminio mokesčio perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos nagrinėti iš naujo. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas Regionų administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos.