Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.7; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.10.1; 1.1.8.12; 1.1.8.14; 1.1.9.7; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2

2026 m. lapkričio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. S. ir jos gynėjo advokato Rido Žemkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir jai skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

N. S. pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir jai skirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, N. S. paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje bausmių apėmimo būdu ir jai skirta galutinė devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į N. S. paskirtą bausmę įskaitytas jos laikiname sulaikyme 2024 m. rugpjūčio 9 d. nuo 10.50 iki 16.33 val. išbūta viena diena, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, laikant, kad likusi N. S. neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis yra aštuoneri metai vienuolika mėnesių ir dvidešimt devynios dienos.

Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio N. S. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 dalimis, N. S. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – iš jos konfiskuojant 30 Eur, priverstinai neatlygintinai paimant juos valstybės nuosavybėn.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, N. S. pripažinta recidyviste.

N. S. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

N. S. paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas jos nuosavybės teisės į 375 Eur grynųjų pinigų apribojimas, pakeista: sumažinti laikino nuosavybės teisės į grynuosius pinigus apribojimo dydį iki 30 Eur ir šioje dalyje laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliktas galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo; likusioje dalyje dėl 345 Eur grynųjų pinigų nuosprendžiui įsiteisėjus laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikintas ir 345 Eur grąžinti N. S.

Paliktas nenagrinėtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš N. S.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

N. S. pripažinta kalta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir nuteista už tai, kad:

ji ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje turėdama du tikslus, t. y. parduoti ar kitaip platinti ir pačiai vartoti, neteisėtai laikė 0,00305 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kurios dalį – 6 vnt. folijos lankstinukų su 0,00013 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, 2024 m. rugpjūčio 9 d., apie 10.50 val., ties pastatu, esančiu Vilniuje, Geležinkelio g. 3, pardavė R. G. už 30 Eur, o likusią dalį – 0,00292 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, 104 vnt. folijos lankstinukų ir viename polietileniniame maišelyje neteisėtai laikė savo apatinėse kelnaitėse iki tol, kol 2024 m. rugpjūčio 9 d., apie 10.53 val., prie pastato, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 3, buvo sulaikyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnų, kurie atlikę jos asmens kratą juos rado ir paėmė.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistoji N. S. ir jos gynėjas apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 260 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu jai paskirtą bausmę pakeisti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimo bausme; nenustačius pagrindo skirti su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – sušvelninti bausmę ir skirti mažesnę bausmę nei numatyta inkriminuojamo straipsnio sankcijoje minimali bausmė.

Skunde prašant perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į 260 straipsnio 1 dalį nurodoma, kad inkriminuojant BK 260 straipsnio 2 dalį reikalingi neginčijami, abejonių nekeliantys įrodymai, jog didelis kiekis buvo įsigytas būtent turint tikslą tą kiekį išplatinti. Gynybos vertinimu, šiuo atveju, kai pati nuteistoji pati per parą suvartoja didelį narkotikų kiekį, niekaip negalima teigti, kad pas nuteistąją visas išimtas narkotikų kiekis buvo įsigytas turint tikslą juos išplatinti. Pirmosios instancijos teismas darė tik prielaidą, kad nuteistoji turimą kiekį siekė išplatinti, tačiau lieka neatsakyta, kodėl nedarė prielaidos, kad turimą karfentanilį nuteistoji turėjo savo reikmėms. Kartu pažymima, jog prielaidomis teismo sprendimas negali būti grįstas, o visos abejonės aiškintinos nuteistosios naudai.

Nurodoma, jog N. S. pripažino, kad narkotines medžiagas įsigijo savo reikmėms ir dalį jų pardavė R. G. Akcentuojama, ką privalėjo įvertinti ir apylinkės teismas, jog tarp narkotikus vartojančių asmenų yra priimta, esant būtinybei, padėti vienas kitam dėl patiriamos abstinencijos vartoti narkotines medžiagas ir tai daroma neturint tikslo gauti naudos. Nežiūrint į įstatymą bei teismų suformuotą praktiką, pagal kurią tokie veiksmai vadinami platinimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad toks platinimas nėra tikslas užsidirbti, tai nėra pragyvenimo šaltinis ar siekis naudos, todėl toks platinimas savo esme nėra toks pavojingas kaip narkotinių medžiagų platinimas turint tikslą iš tokios veiklos pragyventi ar gauti finansinę naudą.

Nėra ginčijamas faktas, kad nuteistoji narkotines medžiagas įsigijo savo vartojimui, bei tai, kad ji dalį šių medžiagų 0,00013 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kas laikoma mažu kiekiu, pardavė R. G. Nuteistoji parodė, kad ji perka didesnį kiekį narkotikų, nes taip gauna geresnę kainą. Taip pat parodė ir tokie parodymai yra logiški, kad siekiant neperdozuoti, narkotikus pasverdavo pagal vartojamas dozes, dėl ko logiška, kad jos namuose buvo rastos svarstyklės. Pats svarstyklių buvimo faktas, taip pat savaime nėra įrodymas, kad asmuo prekiauja narkotikais. Logiškas paaiškinimas, kad sau dozuojant narkotines medžiagas, be svarstyklių sunku tai padaryti.

Taip pat N. S. nenaudai pirmosios instancijos teismas aiškino aplinkybę, kad jos telefone buvo skambučių, kurių adresatai nenurodyti. Toks faktas nėra pagrindas teigti, kad tai galimi narkotinių medžiagų pirkėjai. Ikiteisminis tyrimas bei apylinkės teismas šių aplinkybių neįrodė ir nepagrįstai vadovavosi tik prielaida.

Kartu nurodoma, jog nesuprantamas apylinkės teismo skaičiavimas pagal valandas, kada ir kiek nuteistoji galėjo suvartoti jos turimo karfentanilio, koks jos miego režimas ir panašiai. Gynybos vertinimu, tai niekuo nepagrįstos išvados, o tik apylinkės teismo prielaidos, nepagrįstos jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pati nuteistoji vartojo narkotines medžiagas, R. G. pardavė labai mažą kiekį, t. y. tik 0,00013 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, kas ir laikoma mažu kiekiu, bei į apylinkės teismo padarytas abejotinas išvadas, nusikalstama veika perkvalifikuotina į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 1 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, pažeidė teisingumo, proporcingumo, bausmės individualizavimo principus ir dėl to nuteistajai paskyrė neteisingą bausmę, bei nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Šiame kontekste cituojama aktuali teismų praktika, baudžiamojo įstatymo nuostatos ir pažymima, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino nuteistosios asmenybę.

O būtent, apylinkės teismas nevertino nuteistosios pragyvenimo šaltinių kilmės. Faktinės bylos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad N. S. pragyvena iš neteisėtos veiklos – šiuo atveju iš prekybos narkotinėmis medžiagomis. Liko neįvertinas svarbus nuteistosios asmenybės bruožas, t. y. kad ji pragyvenimui užsidirba pas pažįstamą A. G. Šias aplinkybes A. G. patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Jis taip pat parodė, kad N. S. gaudavo pinigus arba juos galėjo pasiimti pati iš jai žinomos pinigų laikymo vietos. Pinigai būdavo smulkiomis kupiūromis, būtent tokiomis, kokias pareigūnai ir rado pas ją asmens kratos metu. Tai patvirtina, kad nuteistoji turėjo pasitikėjimą, t. y. jai savo nuožiūra leido paimti pinigų tiek savo, tiek A. G. poreikiams. Kad rodo, kad N. S. siekė pragyvenimui užsidirbti pati, o ne nusikalstama veika. Taip pat, nepaisant, kad apeliantė ne kartą teista, bausta administracine tvarka, vis tik negalima ignoruoti fakto, kad, būdama pati vartojanti narkotikus, po nuskalstamos veikos padarymo iki šiol narkotikų nevartoja, nepadarė nei vieno teisės pažeidimo.

Skiriant ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, apskritai nevertinta kaip tokia bausmė paveiks nuteistosios resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Atkreipiamas dėmesys, jog tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse (cituojant kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).

Akcentuojama, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl blogos nuteistosios sveikatos būklės jai nustatytas tik (duomenys neskelbtini) procentų dalyvumo lygis. Tokios aplinkybės, gynybos vertinimu sumažina, galbūt net eliminuoja nuteistosios asmenybės pavojingumą. Todėl atsižvelgiant į nuteistosios amžių, skirtos bausmės dydį bei jos sveiktos būklę, akivaizdu, kad yra didelė tikimybė, jog toks bausmės dydis sąlygos jos gyvenimo pabaigą įkalinimo įstaigoje ir tai niekaip nedera su bausmės tikslais. Apibendrinant pažymima, jog net mažesnės, nei yra numatytas BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmės paskyrimas, nuteistajai yra neproporcingas padarytam nusikaltimui ir jos asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties, t. y. dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės nutrūks nuteistosios ryšiai su šeima, turės neigiamos įtakos ne tik pačios nuteistosios resocializacijai, bet ir galimai aplamai atims galimybę išeiti į laisvę atsižvelgiant į jos amžių bei esamą sveikatos būklę.

Teismo posėdžio metu nuteistoji N. S. palaikė apeliacinio skundo reikalavimus jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad anksčiau pardavinėjo ir platino narkotines medžiagas, tačiau nagrinėjamu atveju tikslo platinti neturėjo, kadangi didžiąją dalį narkotinių medžiagų turėjo tik savo vartojimui ir tik vienam asmeniui pardavė šių medžiagų.

Teismo posėdžio metu nuteistosios N. S. gynėjas palaikė apeliacinio skundo reikalavimus jame išdėstytais argumentais.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą. Savo poziciją argumentavo tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, N. S. nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai pagal byloje surinktus įrodymus ir jai paskirta bausmė individualizuota tinkamai.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios N. S. ir jos gynėjo advokato Rido Žemkausko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXV skyriaus normos, šio skyriaus 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.

Pažymėtina ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018; 2K-10-976/2016; ir kt.).

Nuteistosios N. S. ir jos gynėjo advokato Rido Žemkausko apeliaciniu skundu prašoma N. S. veiką perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir neskirti jai su laisvės atėmimu susijusios bausmės arba skirti trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę nei straipsnio sankcijoje numatyta jos minimali trukmė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi ir apeliacinio proceso paskirtimi – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, patikrina tik nuosprendžio dalies dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų ir išvadų, bausmių skyrimo ir bendrinimo motyvų teisėtumą ir pagrįstumą kartu išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje klausimą.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Skundžiamu nuosprendžiu N. S. pripažinta kalta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį dėl didelio kiekio 0,00305 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, laikymo ir dalies šio kiekio – 0,00013 g., pardavimo R. G. (R. G.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BPK 44 straipsnio 6 dalyje numatytu in dubio pro reo (abejonės atveju – kaltinamojo naudai) principu ir N. S. veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį.

BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, o BK 260 straipsnio 2 dalyje – neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Narkotinių medžiagų kiekis, inkriminuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nėra šios nusikalstamos veikos sudėties būtinasis objektyvusis požymis. Šios nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas ne su konkrečiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos minimaliu kiekiu, o su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu, jų išplatinimu. Kaltininko veiksmai kvalifikuotini pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai jis neteisėtai pardavė arba kitaip platino bet kokį kiekį, tačiau nesiekiantį didelio kiekio narkotinės ar psichotropinės medžiagos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. balandžio 8 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2025 23.1 papunktį).

Pagal teismų praktiką, tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, kaip BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nusikalstamų veikų būtinasis požymis, reiškia kaltininko siekį atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tikslo turėjimas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis: šių medžiagų kiekiu, jų įgijimo, laikymo ar suradimo aplinkybėmis, paruoštų vartoti dozių skaičiumi, taip pat ir tuo, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kt. Pažymėtina, kad asmuo, neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti ir du tikslus – vartoti ir parduoti (ar kitaip platinti), todėl tokiu atveju veika kvalifikuotina kaip idealioji BK 259 straipsnyje ir 260 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sutaptis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 22 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2021 10 punktą).

Nagrinėjant baudžiamąsias bylas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, narkotinių ir/ar psichotropinių medžiagų kiekio nustatymas yra esminė aplinkybė, pagal kurią diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, todėl nustatant disponuojamų medžiagų kiekybinę išraišką turi būti eliminuojama bent menkiausia abejonė, o jei ji (abejonė) išlieka, ji turi būti aiškinama kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, diferencijuodamas neteisėtai laikomą karfentanilio kiekį pagal disponavimo tikslus ir darydamas išvadą, kad N. S. turėdama tikslą platinti laikė didelį kiekį karfentanilio, aiškiai nenurodė, kokį gi kiekį gramais konkrečiai ji būtų suvartojusi pati, o kokį laikė turėdama tikslą realizuoti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas atitinka būtent požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, bet ne BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį už ką nuteista Skundžiamu nuosprendžiu.

Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 6 dalimi ir 301 straipsnio 1 dalimi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Dėl to visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje pateikė hipotetinius skaičiavimus, kad N. S. negali suvartoti jos nurodomo kiekio. Net jei pagal specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 175–181) nustatytą N. S. folijos lankstinukuose rastą karfentanilio masę būtų galima spręsti, kad jos nurodomas kiekis neįmanomas suvartoti per dieną, tačiau tai savaime neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog tuomet visas kitas kaltinime nurodytas kiekis (atėmus tą, kuris buvo realizuotas R. G.) buvo skirtas pardavimui ar kitokiam platinimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. S. yra nurodžiusi, kad ilgus metus vartoja narkotines medžiagas, karfentanilio suvartoja daug. Kaltininkas neprivalo tiksliai žinoti savo disponuojamų narkotinių medžiagų kiekio, tuo labiau kiek jis jo suvartoja, o pareiga įrodyti visus nusikalstamos veikos požymius kyla prokurorui ir ikiteisminio tyrimo subjektams. Baudžiamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų kaltinamosios parodymus dėl suvartojamų medžiagų kiekio.

Nors pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybes (rastas karfentanilio kiekis, viršijantis didelį penkis kartus, paruoštų dozių skaičius, smulkių denominacijos banknotų kupiūrų skaičius ir kaltinamosios negalėjimas įtikinamai pagrįsti jų šaltinį, svarstyklių ir folijos ritinėlio bute radimas, telefono skambučių istorija) neabejotina patvirtina N. S. platinimo tikslo buvimą, vis dėlto tai neginčijamai nepatvirtina būtent tikslą parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį karfentanilio. Juolab, kad kaip jau minėta, aprašant nusikalstamos veikos požymius, taip ir buvo nenurodyta, kokį gi kiekį konkrečiai kaltinamoji laikė su tikslu platinti, o kokį kiekį savo reikmėm. Iš byloje esančių N. S., R. G., jo pažįstamo T. R. ir sulaikyme dalyvavusių policijos pareigūnų parodymų darytina patikima išvada tik apie realiai įvykusį vieną karfentanilio pardavimo atvejį. Kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavinėjimą ar kitokį platinimą, bylos medžiagoje nėra. Svarbu akcentuoti ir tai, kad iš specialisto išvados (t. 1, b. l. 175–181) matyti, kad folijos lankstinukuose rasta medžiagos masė (miltelių su karfentaniliu mišiniai) svyravo apytiksliai nuo 0,028 iki 0,068 g. Tai yra ryškus skirtumas, pagrindžiantis daugiau skirtingus paruoštų dozių panaudojimo tikslus – tiek savo vartojimui, tiek pardavimui ar kitokiam platinimui, todėl apskaičiuoti ir įvertinti, koks skaičius lankstinukų buvo paruoštas pardavimui ar kitokiam platinimui, galimybės nėra.

Apibendrindama, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių ir neaiškumų dėl N. S. tikslo parduoti ar kitaip platinti didelį kiekį neteisėtai jos disponuoto karfentanilio, galimybių nustatyti konkretų pardavimui ar kitokiam platinimui skirtą karfentanilio kiekį nėra, todėl visa tai vertinama jos naudai. Tai sudaro pagrindą nuosprendį šioje dalyje keisti ir perkvalifikuoti N. S. veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį.

Dėl skirtinos bausmės.

Pasikeitus N. S. veikos kvalifikavimui, iš naujo sprendžiamas bausmių skyrimo, bendrinimo klausimai.

Pagal BK 54 straipsnį, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (1 dalis); skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (2 dalies 1–8 punktai). Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgta ir į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-188-489/2025 11 punktą; Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 23 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-270-908/2026 8 punktą; ir kt.). Be to, BK 61 straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (1 dalis); teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių metų bausmė.

N. S. padarė du baigtus nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotine medžiaga, tarp kurių: vienas yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 259 straipsnio 1 dalis), kitas – sunkių (BK 260 straipsnio 1 dalis), kurių pavojingumo laipsnis atitinka rūšinį, abi veikas N. S. padarė tiesiogine tyčia, dėl asmeninių ir savanaudiškų paskatų. N. S. yra vidurinio išsilavinimo, registruota Užimtumo tarnyboje, atlieka pagalbinius namų ūkio darbus, jai yra nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų dalyvumo lygis, našlė, teista šešiolika kartų, be kita ko, kelis kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, taip pat turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, eilę kartų atliko su laisvės atėmimu susijusias bausmes, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, per pastaruosius penkerius metus ne kartą bausta administracine tvarka, taip pat ne kartą po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Visa tai neigiamai apibūdina N. S. asmenybę, rodo jos polinkį nusikalsti ir elgtis kitaip priešingai visuomenėje nustatytai tvarkai bei leidžia spręsti, kad jai skirtos bausmės ir administracinės nuobaudos teigiamo poveikio neturėjo. N. S. atsakomybę lengvina tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). N. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas prieš tai buvo nustatęs BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas, tačiau paskutiniu jos atžvilgiu priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu nebuvo priimto sprendimo ją pripažinti recidyviste pagal BK 27 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis aktualiausia teismų praktika šios aplinkybės nenustato (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026 20 punktą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti N. S. už nusikaltimų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą parinkus sankcijose numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, nustatant jos trukmę: už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – artimą straipsnio sankcijos vidurkiui, o už BK 260 straipsnio 2 dalyje – trumpesnę už straipsnio sankcijos vidurkį.

BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Šio bausmės švelninimo pagrindo taikymui paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininko asmenybė yra mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2026 14.2 papunktį).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į N. S. asmenybės pavojingumą, pasikartojantį nusikalstamą ir kitokį teisei priešingą elgesį, įskaitant administracinius baustumus po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, padarė išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pritardama šiai išvadai papildomai nurodo, kad šio vertinimo nekeičia faktas, jog N. S. veika apeliacinėje instancijoje yra perkvalifikuojama, nes esminės veikos padarymo aplinkybės išlieka tos pačios. Be to, trumpesnio, nei straipsnio sankcijos minimalus, laisvės atėmimo bausmės termino nustatymas ar išvis su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės rūšies paskyrimas sudarytų N. S. nebaudžiamumo įspūdį, ypač įvertinus jos ankstesnius teistumus.

BK 63 straipsnio pagrindu, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (1 dalis); kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (2 dalis); bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis ir (ar) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius (5 dalies 1 ir 2 punktai).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ideali nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, sutaptis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, N. S. paskirtos bausmės bendrintinos tarpusavyje bausmių apėmimo būdu.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje išieškojimo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas ir koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-654/2023 51–52 punktus). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka buvo būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalimi), nepriklausomai nuo jo valios, taip pat į tai, jog nors skundas tenkintinas iš dalies, tačiau nuteistajai skirtina terminuoto laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas būtų nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti kaltinamo asmens teisę į gynybą, todėl šios išlaidos iš N. S. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 331 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Nuteistosios N. S. ir jos gynėjo advokato Rido Žemkausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistosios N. S. nusikalstamų veikų kvalifikavimo, paskirtų bausmių, laikino sulaikymo šskaiotymo bei bausmių bendrinimo pakeisti.

Nuteistosios N. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 259 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dal ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, N. S. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir jai skirti galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į N. S. paskirtą bausmę įskaityti jos laikiname sulaikyme 2024 m. rugpjūčio 9 d., nuo 10.50 iki 16.33 val., išbūtą vieną dieną, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinėje instancijoje, išieškojimo iš N. S.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.