Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Senoji rampa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 62² straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apylinkės teismo vardu.

Šalims nepateikus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 62² straipsnis, 441 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Senoji rampa“ (duomenys neskelbtini) išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtoje sąskaitoje nurodyta, kad pardavėjas yra UAB „Senoji rampa“, o pirkėjas - UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“, prekės pavadinimas – „Druska po 30 kg. (2 mal.)“, bendra suma 115,50 Eur be PVM, o su PVM - 139,76 Eur, apmokėjimo terminas iki (duomenys neskelbtini).

(Duomenys neskelbtini) ieškovė UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ atsakovei UAB „Senoji rampa“ pateikė raštą dėl PVM sąskaitos faktūros panaikinimo, kuriame nurodė, kad UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ neužsakinėjo ir nepirko jokių prekių iš UAB „Senoji rampa“, prašė panaikinti (duomenys neskelbtini) išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, pažymėjo, kad, nesulaukus informacijos iki 2022 m. vasario 25 d., kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl dokumentų klastojimo.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2022 m. kovo 22 d. nutarimu nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nenustatyta, jog būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Byloje kilo ginčas atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove pagal (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl skolos pagal (duomenys neskelbtini) išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini)

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.

Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma, tačiau sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo.

Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta raštu, o jos sudarymas grindžiamas PVM sąskaita faktūra, būtent ieškovė, reiškianti ieškinį dėl skolos priteisimo, turi įrodyti šalių susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, šio susitarimo sąlygas dėl kainos dydžio, kainos sumokėjimo terminų, taip pat aplinkybes, susijusias su sutarties vykdymu, t. y. pirkimo–pardavimo sutarties dalyko perdavimą pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 23 punktas).

Kaip matyti iš ieškinio ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų, kadangi nagrinėjamu atveju sutartis raštu nebuvo sudaryta, ieškovė reikalavimą dėl skolos priteisimo grindžia tik (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ne kartą konstatuota, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).

Taigi PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes.

Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitomis faktūromis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas grindžiamas tik (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini) ir deklaratyviais teiginiais, kad atsakovė jokių pretenzijų dėl patiektų prekių nereiškė. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, laikosi pozicijos, kad jos ir ieškovės jokie pirkimo–pardavimo santykiai nesieja, ir kad ji jokių prekių iš ieškovės nepirko ir negavo. Savo pozicijai pagrįsti atsakovė pateikė (duomenys neskelbtini) raštą dėl PVM sąskaitos faktūros panaikinimo, adresuotą ieškovei UAB „Senoji rampa“, kuriame nurodoma, kad UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ neužsakinėjo ir nepirko jokių prekių iš UAB „Senoji rampa“, ir prašoma panaikinti (duomenys neskelbtini) išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovės su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl minėtos ieškovės nurodomos PVM sąskaitos faktūros.

Įvertinus bylos duomenis, spręstina, kad vien ieškovės į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) PVM sąskaita faktūra Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra net nepasirašyta atsakovės atsakingo darbuotojo, nėra pakankamas įrodymas patvirtinti ieškovės nurodomą aplinkybę, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) atsakovei adresu (duomenys neskelbtini) pateikė prekes - antro malimo druską, kurios kaina 139,76 Eur, ir kad atsakovė ją priėmė. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad prekės pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą buvo perduotos atsakovei, o ieškovės argumentas, kad dėl parduotų prekių kokybės ir (ar) kiekio iš atsakovės pretenzijų nėra gavusi, neatitinka tiesos. Šį ieškovės argumentą paneigia atsakovė į bylą pateiktas (duomenys neskelbtini) raštas, siųstas ieškovei, kuriuo buvo prašoma panaikinti PVM sąskaitą faktūrą, kadangi UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ neužsakinėjo ir nepirko jokių prekių iš UAB „Senoji rampa“.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad atsakovė prekių, paslaugų ir darbų pirkimus vykdo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir 2021 m. vasario 18 d. UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ direktoriaus įsakymu Nr. ĮVK–17 patvirtintų Viešųjų pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės taisyklių nuostatomis, o tai reiškia, kad duomenys apie atsakovės visus vykdytus pirkimus turi atsispindėti Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Tai, kad tokių duomenų nėra, papildomai sustiprina abejones dėl to, kad ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo–pardavimo santykiai.

Stokoja pagrįstumo ir ieškovės argumentas, kad skolos faktą patvirtina Regionų administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), ir Regionų administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš UAB „Senoji rampa“, o tai niekaip nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Pastebėtina, kad Regionų administracinio teismo (duomenys neskelbtini) sprendime, atsižvelgdamas į tai, jog UAB „Senoji rampa“ kėlė klausimą dėl skolos už prekes, teismas pažymėjo tik tai, kad ieškovės ir atsakovės sutartiniai santykiai dėl prekių tiekimo nėra susiję šios administracinės bylos dalyku (rinkliavos išieškojimas), todėl šios aplinkybės sprendime plačiau neaptariamos ir neanalizuojamos.

Įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovė nepagrindė, jog ją ir atsakovę siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ir kad ieškovė atsakovei pristatė, o atsakovė – priėmė prekes pagal (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitą faktūrą Serija AA Nr. (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi ir kitų išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovė į bylą pateikė (duomenys neskelbtini) sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas nuorašą ir AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, iš kurios matyti, kad 2026 m. birželio 5 d. UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ pervedė 1 101,10 Eur advokatui Pauliui Čelkiui.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra atmetamas, bei į tai, kad prašomos priteisti išlaidos yra tinkamai pagrįstos ir neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, atsakovei iš ieškovės priteistinas 1 101,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), todėl iš ieškovės valstybės naudai nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 259 straipsniu, 268 straipsniu ir 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškovės UAB „Senoji rampa“ ieškinį atsakovei UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl skolos priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Senoji rampa“, juridinio asmens kodas 135608821, atsakovei UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“, juridinio asmens kodas 300127004, 1 101,10 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto vieno Eur 10 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismą.