Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovų) IES2 ir IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovų IES2 ir IES1 ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, tretieji asmenys – notaras Gintaras Bastakys, antstolė Asta Lukšienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovų vertinimu, bankas, su jais sudarytą sutartį nutraukęs vienašališkai, pasielgė neteisėtai. Ieškovai pažymėjo, kad jie – fiziniai asmenys – skolinosi lėšas iš verslininko, juridinio asmens – banko – asmeninėms (šeimos) reikmėms, būsto (gyvenamosios patalpos) įsigijimui. Dėl šios priežasties sutarties pagrindu šalis siejantys prievoliniai santykiai laikytini vartojimo teisiniais santykiais. Sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tiek sutartyje numatytais atvejais, tiek įstatyme nustatyta tvarka dėl esminio jos pažeidimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio 1, 5 dalys). Atkreipę dėmesį į ginčui aktualias CK nuostatas, teismų praktiką, akcentavo, kad pirmąjį pranešimą dėl galimo sutarties nutraukimo atsakovas (kredito davėjas) ieškovams (kredito gavėjams) išsiuntė 2024 m. kovo 7 d.; ieškovams įteiktas 2024 m. kovo 8 d. Jame buvo nurodyta, kad: įsiskolinimas pagal sutartį 2024 m. kovo 7 d. sudarė 1 444,14 Eur, sekančios, 2024 m. balandžio 5 d. mokėtinos eilinės įmokos dydis – 456,07 Eur. Ieškovai, gavę pirmąjį pranešimą, 2024 m. kovo 13 d. į ieškovo banko sąskaitą, nuo kurios yra nurašomos paskolos įmokos, pervedė 597,84 Eur sumą. Ši suma buvo paskirstyta tokia tvarka: 20,00 Eur nurašyta už neapdrausto įkeisto turto administravimą; 577,84 Eur nurašyti palūkanoms dengti. Taigi, 2024 m. kovo 13 d. ieškovai savo įsiskolinimą sumažino nuo 1 444,14 Eur iki 846,30 Eur. Praleidus 2024 m. balandžio 5 d. eilinę 456,07 Eur įmoką, ieškovų pradelstas įsiskolinimas padidėjo iki 1 302,37 Eur. Antrąjį pranešimą dėl galimo sutarties nutraukimo atsakovas ieškovams išsiuntė 2024 m. balandžio 10 d. Jame buvo nurodyta, kad įsiskolinimas pagal sutartį 2024 m. balandžio 10 d. sudarė 1 302,37 Eur, sekančios, 2024 m. gegužės 6 d. mokėtinos eilinės įmokos dydis – 456,07 Eur; 1 302,37 Eur dydžio skolos pilnai nepadengus iki 2024 m. gegužės 13 d., AB SEB bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir atskiras pranešimas siunčiamas nebus. Ieškovams iki 2024 m. gegužės 13 d. nepadengus antrajame pranešime nurodytos 1 302,37 Eur dydžio skolos, bankas su ieškovais sudarytą sutartį vienašališkai nutraukė 2024 m. gegužės 14 d. Antrojo pranešimo išsiuntimo dieną ieškovai buvo padarę tris sutarties pažeidimus: nesumokėję 390,23 Eur dalies eilinės 2024 m. vasario 5 d. įmokos; nesumokėję visos 456,07 Eur eilinės 2024 m. kovo 5 d. įmokos; nesumokėję visos 456,07 Eur eilinės 2024 m. balandžio 5 d. įmokos. Mano, kad antrojo pranešimo išsiuntimo dieną ieškovų padaryti sutarties pažeidimai, pagal sutarties bendrosios dalies 7.1 papunktį, negalėjo būti kvalifikuoti kaip esminiai, kadangi antrojo pranešimo išsiuntimo dieną, t. y. 2024 m. balandžio 10 d. ieškovų pradelstų mokėjimų bendra suma sudarė tik 1 302,37 Eur (pagal sutarties bendrosios dalies 7.1.2. papunktį, esminiu sutarties pažeidimu laikomi atvejai, kai pradelstų mokėjimų suma viršija 1 500,00 Eur); nuo 2024 m. vasario 5 d. eilinės įmokos dienos, kai buvo padarytas pirmasis sutarties pažeidimas, iki antrojo pranešimo išsiuntimo dienos praėjo tik 65 dienos, kai tuo tarpu pagal sutarties bendrosios dalies 7.1.1 papunktį, esminiu sutarties pažeidimu laikomi atvejai, kai paskolos gavėjai įmokų nemoka ilgiau negu 90 dienų (nesvarbu, kokia vėluojama sumokėti suma). Nurodė, kad 2024 m. gegužės 14 d., kai bankas vienašališkai nutraukė sutartį, ieškovai buvo padarę keturis sutarties pažeidimus: be paminėtų, dar nesumokėję visos 456,07 Eur eilinės 2024 m. gegužės 6 d. įmokos. Todėl 2024 m. gegužės 14 d., kai bankas vienašališkai nutraukė sutartį, ieškovų pradelstų sumokėti įmokų suma viso sudarė 1 758,44 Eur; 390,23 Eur dalį eilinės 2024 m. vasario 5 d. įmokos ieškovai vėlavo sumokėti 98 dienas.

Ieškovų vertinimu, nors 2024 m. gegužės 6 d. jų padarytą ketvirtą sutarties pažeidimą bankas formaliai ir galėjo kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą, tačiau net ir šiuo atveju, sistemiškai aiškinant sutartį, ji vienašališkai 2024 m. gegužės 14 d. negalėjo būti nutraukta. Pagal sutarties bendrosios dalies 7.2 papunktį, net ir padarius esminį sutarties pažeidimą, bankas, kaip akivaizdžiai stipresnioji sutarties šalis, ieškovams, sutartį sudariusiems prisijungimo būdu, privalėjo suteikti papildomą galimybę per 30 dienų pašalinti 2024 m. gegužės 6 d. padarytą esminį sutarties pažeidimą, ir tik tuo atveju, jei per banko nustatytą terminą esminis sutarties pažeidimas nebūtų buvęs pašalintas, bankas turėjo teisę sutartį nutraukti vienašališkai. Ieškovų vertinimu, sistemiškai aiškinant sutarties bendrosios dalies 7.1.–7.2 papunkčių nuostatas, kiekvieno sutarties pažeidimo atveju, ieškovams privalėjo būti nustatytas ne trumpesnis nei 30 dienų terminas tokiems pažeidimams pašalinti. Taip pat, pagal tų pačių sutarties papunkčių nuostatas, esant esminiam sutarties pažeidimui, bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą kreditą, o esant ne esminiam sutarties pažeidimui – nenutraukiant sutarties, pareikalauti grąžinti dalį kredito. Akcentavo, kad kai ieškovams 2024 m. balandžio 10 d. buvo išsiųstas antrasis banko pranešimas, jokio esminio sutarties pažeidimo, kaip jis suprantamas sutarties bendrosios dalies 7.1.–7.2 papunkčių prasme, ieškovai nebuvo padarę, todėl jie turėjo teisėtą lūkestį, kad bankas nesiims kraštutinės priemonės ir vienašališkai sutarties nenutrauks, juolab, kad pagal sutarties nuostatas, net ir esminiams sutarties pažeidimams pašalinti, bankas paskolos gavėjams privalėjo suteikti ne trumpesnį nei 30 dienų terminą. Anot ieškovų, antrasis 2024 m. balandžio 10 d. pranešimas negali būti laikomas tinkamu sutarties bendrosios dalies 7.2 papunktyje nustatytų imperatyvių banko pareigų įvykdymu, kadangi sutarties pažeidimą, kuris galėtų būti kvalifikuotinas kaip esminis, ieškovai padarė tik 2024 m. gegužės 6 d.; pagal sutarties sąlygas, 30 d. terminą sutarties pažeidimui pašalinti bankas gali nustatyti tik po to, kai toks pažeidimas faktiškai buvo padarytas. Taigi, 2024 m. gegužės 14 d., kai bankas vienašališkai nutraukė sutartį, po ieškovų, esminiu formaliai kvalifikuotino 2024 m. gegužės 6 d. padaryto sutarties pažeidimo, nebuvo praėję 30 dienų, per kurias ieškovai, būdami silpnesniąja sutarties šalimi, galėjo pašalinti tokį sutarties pažeidimą, todėl sutartis vienašališkai negalėjo būti nutraukta.

Ieškovai pažymėjo, kad bendra preliminari sutarties suma yra 91 557,50 Eur, todėl sutarties pažeidimas, kai ieškovai buvo praleidę sumokėti mažiau nei 4 eilines įmokas, kurių bendras dydis 1 758,44 Eur, negali būti laikomas esminiu, kadangi neįvykdytos prievolės dalis sudaro visiškai nedidelę visų sutartinių prievolių dalį, vos 1,92 procentų, nuo bendros, pagal sutartį mokėtinos sumos (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Be to, pagal sutarties sąlygas ieškovai jiems suteiktą kreditą turėjo grąžinti sumokėdami viso 276 eilines įmokas (per 23 metus), todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad praleidus vos 4 iš jų, kas sudaro vos 1,45 procentų nuo visų įmokų skaičiaus, ieškovai padarė esminį sutarties pažeidimą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad sutarties nutraukimo dieną, ieškovų bendra neįvykdyta prievolė atsakovui sudarė viso 59 749,54 Eur. Šios prievolės įvykdymas buvo užtikrintas ne mažesnės nei 80 000,00 Eur vertės nekilnojamojo turto įkeitimu. Dėl šios priežasties darytina vienareikšmiška išvada, kad ieškovams praleidus sumokėti mažiau nei 4 eilines įmokas, toks pažeidimas laikytinas mažareikšmiu, kadangi bankui iš esmės nebuvo jokios rizikos, kad prievolė gali likti neįvykdyta. Be to, ieškovų vertinimu, sutarties sąlyga, pagal kurią atsakovui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti sutartį, 90 dienų pradelsus sumokėti įmoką, kai tuo tarpu visa sutartinė prievolė turi būti įvykdyta preliminariai per 8280 dienų (23 metus), yra akivaizdžiai nesąžininga (neproporcinga) ir neteisinga, pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, sudaranti sąlygas bankui nutraukti sutartį dėl mažareikšmio pažeidimo (kai nuo prievolės vykdymo nukrypstama nedidele (iki 1,45–1,92 procentų) dalimi).

Atsakovo duomenimis, remiantis AB SEB banko informacinėse sistemose užfiksuotais duomenimis (su ieškovais atliktų veiksmų chronologija, skolos istorija ir skolos detalizacija), nepertraukiami ieškovų vėlavimai mokėti kredito įmokas prasidėjo nuo 2023 m. birželio 5 d. Ieškovams netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jiems el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais 2023 m. rugsėjo 11 d. buvo išsiųstas įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Pradelsta skola įspėjimo rengimo dieną buvo 1 040,74 Eur, vėluojama mokėti nuo 2023 m. birželio 5 d. 2023 m. spalio 3 d. ieškovams įmokėjus 500 Eur sumą skolos dalies dengimui, buvo pilnai padengta palūkanų skola, liko nepadengta 552,18 Eur dydžio kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. birželio 5 d. Ieškovams toliau netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jiems el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais 2023 m. lapkričio 8 d. buvo išsiųstas dar vienas įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Pradelsta skola įspėjimo rengimo dieną buvo 1 482,34 Eur, vėluojama mokėti nuo 2023 m. birželio 5 d. Ieškovams toliau netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jiems el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais 2023 m. gruodžio 11 d. buvo išsiųstas pranešimas dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas nustatė kiek ilgesnį nei 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Pradelsta skola pranešimo rengimo dieną buvo 1 955,93 Eur, vėluojama mokėti nuo 2023 m. birželio 5 d. 2024 m. sausio 12 d. ieškovams įmokėjus 1 900 Eur sumą skolos dalies dengimui, buvo pilnai padengta palūkanų skola, liko nepadengta 512 Eur dydžio kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. spalio 5 d. (įskaitant ir 2024 m. sausio 5 d. įmoką). Atsižvelgiant į atliktą mokėjimą, 2024 m. sausio 16 d. atsakovas el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais išsiuntė ieškovams pranešimą dėl kredito sutarties nenutraukimo ir paragino tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Ieškovams toliau nedengiant pradelsto įsipareigojimo, nepavykus susisiekti su jais telefonu, abiem ieškovams 2024 m. vasario 14 d. buvo išsiųstas priminimas apie skolą el. paštu. Ieškovams toliau netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jiems el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais 2024 m. kovo 7 d. vėl buvo išsiųstas įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Pradelsta skola įspėjimo rengimo dieną buvo 1 444,14 Eur, vėluojama mokėti nuo 2023 m. spalio 5 d., t. y. 153 dienas. 2024 m. kovo 13 d. ieškovams įmokėjus 597,84 Eur sumą skolos dalies dengimui, buvo padengtas turto administravimo mokestis ir iš dalies padengta palūkanų skola. Liko nepadengta 58,80 Eur dydžio palūkanų skola ir 787,50 Eur kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. spalio 5 d. Ieškovams toliau netinkamai vykdant savo įsipareigojimus pagal kredito sutartį, jiems el. paštu ir registruotu paštu visais bankui žinomais adresais 2024 m. balandžio 10 d. buvo išsiųstas pranešimas dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas nustatė kiek ilgesnį nei 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo. Pradelsta skola pranešimo rengimo dieną buvo 1 302,37 Eur, vėluojama mokėti nuo 2023 m. spalio 5 d., t. y. 187 dienas. Ieškovams nepašalinus kredito sutarties pažeidimo nustatytu terminu, o būtent, vėluojant sumokėti skolą nuo 2023 m. spalio 5 d., t. y. 221 dieną, ir susikaupus 1 778,44 Eur dydžio pradelstai mokėti sumai, bankas 2024 m. gegužės 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir 2024 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Klaipėdos m. 2-ąjį notaro biurą su prašymu dėl vykdomojo įrašo atlikimo.

Anot atsakovo, vertinant susidariusio įsiskolinimo dydį ir besitęsiančio vėlavimo trukmę kredito sutarties nutraukimo metu, kredito sutarties pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis – atsakovas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir po pastangų išsaugoti sutartinius santykius nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis – kad ieškovai pašalins kredito sutarties pažeidimą ir pradės ją vykdyti tinkamai. Tolimesnis kredito sutarties nevykdymo toleravimas, didinantis įsiskolinimą atsakovui, būtų nepagrįstai didinęs atsakovo nuostolius. Mano, kad ieškovų reikalavimo toliau vykdyti kredito sutartį patenkinimas nepagrįstai pažeistų atsakovo interesus ir jo kaip kreditoriaus teises, kadangi jis prieš savo valią ir pažeidžiant sutarčių laisvės principą būtų sugrąžintas į sutartinius santykius, iš anksto žinant, kad kita šalis nebus pajėgi tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir iš anksto modeliuojant pakartotinį savalaikių kredito grąžinimo įmokų nevykdymą. Be kita ko atkreipė dėmesį, kad po kredito sutarties nutraukimo praėjo jau kiek daugiau nei 8 mėnesiai, o ieškovai savo iniciatyva (gera valia) nėra sumokėję jokios dalies susidariusios skolos mažinimui. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, galinčių suteikti atsakovui galimybę tikėti, jog kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vertinant kredito sutarties bendrosios dalies 7.1.1 ir 7.1.2 papunkčių nuostatas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo reglamentavimo kontekste, atsižvelgiant ir į kitas kredito sutarties bendrosios dalies nuostatas (kaip antai 6.20, 6.21, 7.2 papunkčiai), kurios taikomos kompleksiškai su ginčo nuostatomis atitinkamo kredito sutarties sąlygų nevykdymo atveju, mano, kad ieškovams kredito sutartimi nebuvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai. Ieškovų kvestionuojamos kredito sutarties nuostatos atitinka įstatyminį reglamentavimą, nenustato griežtesnių reikalavimų vartotojui ir papildomai neapsunkina vartotojo padėties kredito davėjo atžvilgiu, lyginant su įstatyminiu reglamentavimu, todėl nėra pagrindo pripažinti jų nesąžiningomis.

Ieškovų atstovas teismo posėdyje palaikė patikslintą ieškinį, 2025 m. balandžio 28 d. atsiėmus reikalavimą dėl kredito sutarties 7.1.2 papunkčio sąlygos pripažinimo nesąžininga. Papildomai nurodė, kad ieškovams, gavus 2024 m. balandžio 10 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nebuvo aiškus vėlavimo terminas, nes pranešime tai nebuvo detalizuota. Akcentavo, kad atsakovai nesuprato mokėjimų vėlavimo pasekmių, be to, buvo susidūrę su finansiniais sunkumais.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad kredito sutartis buvo pakeista 2020 m. birželio 4 d., ieškovams susidūrus su finansiniais sunkumais, refinansavus dalį sumos ir atidėjus mokėjimus kuriam laikui, tad ieškovams buvo aišku, kad galima ieškoti variantų, kaip išspręsti situaciją, susidūrus su finansiniais sunkumais ir nebegalint vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Bankas ilgą laiką, vėluojant mokėjimams, sutarties nenutraukė, siekė sutartį išsaugoti. Tačiau iš ieškovų pusės nebuvo jokios komunikacijos, siekio išspręsti susidariusią situaciją, kaip tik kelių įmokų per vėlavimo laikotarpį sumokėjimą, kurios nepadengė visų vėluojamų sumų, juolab žinant įmokų dengimo eiliškumą. Perdavus sutarties priežiūrą specialiam kredito administravimo skyriui, su ieškovais buvo bandoma susisiekti ir juos informuoti apie vėlavimą visais įmanomais būdais – registruotu paštu, el. laiškais, telefoniniu skambučiu, per el. bankininkystę žinutėmis. Tačiau ieškovai nereagavo ir nekomunikavo su banko atstovais. Ieškinys pateiktas tik vykdymo procese paskelbus varžytines. Net nutraukus sutartį, nebuvo jokių mėginimų su banku komunikuoti, aiškintis ir siekti išspręsti situaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Palaikydami ieškinyje nurodytą poziciją, be kita ko pažymi, jog sistemiškai aiškinant sutarties bendrosios dalies 7.1.–7.2 papunkčių nuostatas, kiekvieno sutarties pažeidimo atveju, ieškovams privalėjo būti nustatytas ne trumpesnis nei 30 dienų terminas tokiems pažeidimams pašalinti. Taip pat, pagal tų pačių sutarties papunkčių nuostatas, esant esminiam sutarties pažeidimui, bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą kreditą, o esant neesminiam sutarties pažeidimui – nenutraukiant sutarties, pareikalauti grąžinti dalį kredito. Ieškovų vertinimu, kai jiems 2024 m. balandžio 10 d. buvo išsiųstas paskutinis banko pranešimas, jokio esminio sutarties pažeidimo, kaip jis suprantamas sutarties bendrosios dalies 7.1.–7.2 papunkčių prasme, ieškovai nebuvo padarę, todėl jie turėjo teisėtą lūkestį, kad bankas nesiims kraštutinės priemonės ir vienašališkai sutarties nenutrauks. 2024 m. gegužės 14 d., kai bankas vienašališkai nutraukė sutartį, po ieškovų, esminiu formaliai kvalifikuotino, 2024 m. gegužės 6 d. padaryto sutarties pažeidimo, nebuvo praėję 30 dienų, per kurias ieškovai, būdami silpnesniąja sutarties šalimi, galėjo pašalinti tokį sutarties pažeidimą, todėl sutartis vienašališkai negalėjo būti nutraukta.

Nesutinka su teismo išvadomis apie nustatytą skolos vėlavimo trukmę. Pažymi, jog labai tiksliai pagrindė, kaip apskaičiavo vėluojamas mokėti eilines įmokas, o banko byloje pateikti paaiškinimai bei juos pagrindžiantys duomenys yra prieštaringi. Vienintelis įrodymas, kuriuo atsakovas grindė savo teiginį, neva ieškovai eilines įmokas vėluoja mokėti nuo 2023 m. spalio 5 d., buvo su atsiliepimu į ieškinį pateikta skolos istorija, tačiau, ieškovų vertinimu, šiuo dokumentu remtis negalima. Atkreipia dėmesį, kad minėtame dokumente nurodytos vėluojamos mokėti dienos suskaičiuotos akivaizdžiai netiksliai. Pažymi, kad atsakovas privalėjo tiksliai ir logiškai (suprantamai) pagrįsti (paaiškinti), kaip tiksliai buvo paskirstomos ieškovų sumokėtos dalinės įmokos ir kokioms tiksliai iki 2023 m. spalio 5 d. susidariusioms prievolėms padengti jų nepakako (atlikus skaičiavimus remiantis eilinių įmokų dydžiu, 2024 m. balandžio 10 d. mokėti įmokas 90 dienų dar nebuvo pradelsta). Be to, viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas logiškai bei suprantamai taip ir nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių ieškovų atlikti skaičiavimai, susieti ir sutampantys su eilinių įmokų dydžiu centų tikslumu, yra neteisingi. Akivaizdu, kad atsakovui nesugebėjus to padaryti, pirmosios instancijos teismui beliko apsiriboti deklaratyviais teiginiais, tinkamai neindividualizuojant, kokias tiksliai įmokas dar nuo 2023 m. spalio 5 d. ieškovai vėluoja dengti. Ieškovų vertinimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai negali būti laikomas pakankamai motyvuotu, kadangi ir teismas atsakovo skaičiavimo mechanizmo nesuprato.

Mano, kad nustatęs faktą apie šalis siejusius vartojimo teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas ieškovams (vartotojams) taikė pernelyg griežtą rūpestingumo bei atidumo standartą. Ši pozicija grindžiama tuo, jog bankas, siųsdamas ieškovams pranešimus, nei viename jų nenurodė, kiek dienų vėluojama mokėti eilines įmokas, todėl tokius skaičiavimus ieškovai tegalėjo atlikti remiantis pranešimuose pateikta informacija, o juos atlikus akivaizdžiai matyti, jog 2024 m. balandžio 10 d., kai bankas ieškovams išsiuntė pranešimus, kurių pagrindu ir buvo nutraukta šalių sudaryta sutartis, įmokas mokėti buvo pradelsta tik 65 dienas. Dėl šios priežasties, nurodytos aplinkybės turėjo būti vertinamos ieškovų, kaip silpnesniosios sandorio šalies, naudai. Be to, teismas tinkamai neįvertino ir to, jog šiuo individualiu atveju bankas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, pažeidė pareigą veikti proporcingai ir teisingai, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies interesais. Atkreipia dėmesį į praleistų įmokų skaičiaus bei sumos santykį bendros sutarties sumos, termino ir įmokų skaičiaus kontekste; į tai, kad bendra neįvykdyta prievolė atsakovui sudarė viso 59 749,54 Eur ir šios prievolės įvykdymas buvo užtikrintas ne mažesnės nei 80 000,00 Eur vertės nekilnojamojo turto įkeitimu. Pažymi, kad priimdamas sprendimą vienašališkai nutraukti sutartį, bankas neįvertino, jog tai ieškovams sukels labai didelių nuostolių – ieškovai praras savo vienintelę gyvenamąją patalpą, todėl prioritetas turėjo būti teikiamas sutarties išsaugojimui, o ne vienašališkam jos nutraukimui iškirtinai formalaus pobūdžio pagrindais. Ieškovų vertinimu, bankas neturėjo pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, kadangi ieškovų pradelstų įmokų bendra suma nebuvo reikšminga visos sutartinės prievolės kontekste. Situacija, kai pradelstų įmokų suma sudarė visai nedidelę dalį nuo visos paskolos sumos, negalėjo būti kvalifikuota esminiu sutarties pažeidimu. Šiuo atveju, ieškovams, dėl laikinai susiklosčiusios sunkios finansinės situacijos pradelsus sumokėti mažiau nei 4 eilines įmokas, tai jokiu būdu negalėjo būti pagrindas išvadai, kad ieškovai nesugebės vykdyti likusių įsipareigojimų. Tokio pobūdžio pažeidimas negalėjo būti kvalifikuojamas esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą taikyti kraštutines teisinės gynybos priemones. Mano, kad bankas privalėjo elgtis labiau atsakingai ir rūpestingai. Finansiniai sunkumai yra dažni gyvenimiški atvejai, ypač sudėtingesniais ekonominiais laikotarpiais, todėl bankas, kaip finansinių paslaugų teikėjas, turėjo susidariusią situaciją spręsti lanksčiau, juolab, kad šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai.

Nesutinka ir su teismo išvadomis dėl ieškovų pajėgumo toliau vykdyti sutartį. Atkreipdami dėmesį, kad byloje pateikė duomenis apie ieškovo banko sąskaitoje turimą pinigų sumą (7 265,97 Eur), ieškovų gaunamas pajamas, mano, jog ne tik pagrindė, kad yra pajėgūs toliau vykdyti sutartį, bet ir tai, jog viso bylos nagrinėjimo metu sąžiningai kaupė pinigines lėšas, kad atkūrus šalis siejusius sutartinius santykius, jie galėtų padengti įsiskolinimą, susidariusį dėl pradelstų mokėti įmokų. Tokiu būdu, ieškovų vertinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reguliuojančias vartojimo teisinius santykius, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, dėl ko netinkamai pritaikė įrodinėjimo taisykles ir priėmė neteisingą sprendimą, kas sudaro pagrindą jį panaikinti ir priimti ieškovams palankų sprendimą.

Nesutikdamas su apeliantų pozicija dėl atsakovo duomenų prieštaringumo, nurodo, jog apeliantai patys netiksliai nurodo bylos faktines aplinkybes, informaciją išdėstydami selektyviai ir nepateikdami tam tikrų aplinkybių, turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui. Pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – banko informacinėje sistemoje esanti skolų istorija ir skolos detalizacija paneigia apeliantų teiginius ir patvirtina, kad nepertraukiami apeliantų vėlavimai mokėti įmokas prasidėjo dar nuo 2023 m. birželio 5 d. Apeliantų nepertraukiamas vėlavimas mokėti įmokas buvo viršijęs 90 dienų dar pirmojo įspėjimo išsiuntimo dieną (2023 m. rugsėjo 11 d.) ir nuo to laiko skola niekuomet nebuvo pilnai padengta.

Akcentuoja, kad atsakovo siųsti įspėjimai / pranešimai atitinka privalomus reikalavimus, kuriuos nustato galiojantis teisinis reglamentavimas. Teisės aktai nenustato pareigos atsakovui įspėjimuose / pranešimuose detalizuoti apeliantų vėlavimo dienų skaičių. Taip pat atkreipia dėmesį, kad abu apeliantai, prisijungę prie savo internetinės bankininkystės sistemos, visuomet turėjo galimybę pasitikrinti kredito įmokų mokėjimo grafiką ir mokėtinas sumas, o taip pat – galėjo ir turėjo matyti skolą (minusinį balansą) sąskaitoje nuo pat pirmų jos atsiradimo dienų. Todėl apeliantų teiginiai, kad jie nežinojo ar nesuprato, kad yra skolingi ir kiek laiko yra skolingi atsakovui, o taip pat, kad negalėjo įvertinti galimų teisinių pasekmių, kurios buvo aiškiai nurodytos visuose įspėjimuose ir pranešimuose, yra nepagrįsti, deklaratyvūs. Pažymi, jog apeliantai turėjo visas galimybes kreiptis į atsakovą tiek kilus klausimams dėl skolos dydžio ar vėlavimo dienų skaičiaus, tiek dėl galimų sprendimo būdų siekiant išsaugoti sutartinius santykius ir pan., tačiau apeliantai į atsakovą nė karto nesikreipė, į rašytinius priminimus, įspėjimus ir pranešimus nereagavo, telefonu buvo nepasiekiami. Akcentuoja sutarties privalomumo principo svarbą, be kita ko, ir vartotojams. Nurodo, kad būtent apeliantai, manydami, kad dėl objektyvių priežasčių jiems pasunkėjo kredito sutarties vykdymas, turėjo imtis aktyvių veiksmų, o ne vienašališkai sustabdyti kredito sutarties vykdymą pasirinkta apimtimi.

Nurodo, jog vertinant susidariusio įsiskolinimo dydį (atitinkantį beveik 4 mėnesių įmokų sumą) ir besitęsiančio vėlavimo trukmę kredito sutarties nutraukimo metu (221 d.), kredito sutarties pažeidimas nebuvo nežymus ar vienkartinis, o buvo tęstinis ir esminis – atsakovas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir po pastangų išsaugoti sutartinius santykius nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis. Nutraukdamas kredito sutartį, atsakovas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokių klientų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymu, kadangi atsakovas, prieš nutraukdamas ginčo sutartį, apie tai ne kartą įspėjo apeliantus bei suteikė protingus terminus įsiskolinimui padengti, ilgai laukė aktyvių apeliantų veiksmų.

Atsakovo vertinimu, teismui pateiktas ieškovo 2025 m. vasario 7 d. banko sąskaitos, esančios banke Swedbank, AB, išrašas, kuriame atsispindi tik lėšų likutis sąskaitoje (7 265,97 Eur) niekaip neįrodo apeliantų ilgalaikio mokumo (nėra aiškus lėšų šaltinis; nėra aišku, ar šios lėšos praėjus metams vis dar yra nurodytoje sąskaitoje; nėra aišku, ar šios lėšos nėra apribotos trečiųjų asmenų naudai). Taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovo darbo sutartis galioja nuo 2023 m. birželio 6 d., t.y. sudaryta būtent tuo metu, kai prasidėjo nepertraukiami vėlavimai mokėti įmokas pagal kredito sutartį ir beveik metai iki kredito sutarties nutraukimo, kas suponuoja išvadą, kad vien formalus darbo santykių turėjimas savaime neužtikrina tinkamo ir savalaikio sutartinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo. Pažymi, kad teismui pateikti ieškovo atlyginimo lapeliai už 2025 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius, kaip ir pateikta ieškovės darbo sutartis, galiojanti nuo 2024 m. rugpjūčio 8 d. iki 2026 m. sausio 31 d., taip pat neįrodo apeliantų gebėjimo savalaikiai ir stabiliai vykdyti ilgalaikius finansinius įsipareigojimus. Atkreipia dėmesį, kad teismui kelis kartus atidėjus bylos nagrinėjimą ir apeliantams galiausiai pateikus kredito paraiškas atsakovui dėl kredito refinansavimo, situacija nepasikeitė – teisės aktų nustatyta tvarka įvertinus apeliantų mokumą ir galimą kredito riziką, buvo priimtas neigiamas sprendimas, t. y. atsakovas taip pat nesutiko refinansuoti apeliantų turimų skolinių įsipareigojimų. Pažymi, kad visi kredito sutartyje numatyti teisiniai pagrindai dėl sutarties nutraukimo ir kredito atgavimo prieš terminą yra išimtinai susiję su įstatymų nuostatose nustatyta banko pareiga valdyti kredito riziką bei imtis priemonių ją mažinti.

Nurodo, kad ginčo šalių sugrąžinimas į iki kredito sutarties nutraukimo buvusią padėtį ne tik būtų neteisingas, bet ir ekonomiškai neįmanomas. Atsakovas negali būti įpareigotas atnaujinti dėl apeliantų padaryto esminio kredito sutarties pažeidimo jau nutrauktus sutartinius santykius sau nenaudingomis sąlygomis, atsižvelgiant ir į tai, kad nuo kredito sutarties nutraukimo dienos netrukus sueis 2 metai. Mano, kad visais atvejais apeliantų reikalavimo toliau vykdyti kredito sutartį patenkinimas nepagrįstai pažeistų atsakovo interesus ir jo kaip kreditoriaus teises, kadangi jis prieš savo valią ir pažeidžiant sutarčių laisvės principą būtų sugrąžintas į sutartinius santykius, iš anksto žinant, kad kita sutarties šalis nebus pajėgi tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir iš anksto modeliuojant pakartotinį savalaikių kredito grąžinimo įmokų nevykdymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys dėl kredito sutarties nutrakimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių – ieškovų, kaip kredito gavėjų, ir atsakovo, banko, 2019 m. birželio 14 d. buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 67 000 Eur kreditas nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), įsigijimui finansuoti, nekilnojamąjį turtą įkeičiant; vėliau, ieškovams susidūrus su finansiniais sunkumais, 2020 m. birželio 4 d. tarp šalių nuotoliniu būdu buvo pasirašytas susitarimas dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo Nr. 1, kuriuo šalys susitarė atidėti įmokų mokėjimą, ieškovams buvo suteikta papildoma 186,33 Eur kredito suma, skirta uždelstai grąžinti kredito daliai sumokėti (anksčiau ir toliau – sutartis, kredito sutartis). Kredito sutartimi ieškovai įsipareigojo kiekvieno mėnesio 5 dieną mokėti grafike nustatytas įmokas. Ieškovams tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, atsakovas siuntė ieškovams pranešimus, įspėjimus apie sutarties nutraukimą. Iš tokių ieškovams siųstų pranešimų, įspėjimų turinio, pateiktų atliktų veiksmų chronologijos, skolų istorijos turinio matyti, kad 2023 m. rugsėjo 11 d. įspėjimu dėl galimo kredito sutarties nutraukimo bankas, nurodęs, kad bendra pradelsta skola yra 1 040,74 Eur, nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo, po ko 2023 m. spalio 3 d. ieškovams įmokėjus 500 Eur sumą, liko nepadengta 552,18 Eur dydžio kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. birželio 5 d.; vėliau, 2023 m. lapkričio 8 d. ieškovams buvo išsiųstas dar vienas įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriuo bankas, nurodęs, kad bendra pradelsta skola yra 1 482,34 Eur, vėl nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo; vėliau, dar vieną pranešimą dėl kredito sutarties nutraukimo bankas išsiuntė 2023 m. gruodžio 11 d., nurodęs, kad bendra pradelsta skola yra 1 955,93 Eur, ir nustatęs ilgesnį nei 30 d. terminą (iki 2024 m. sausio 15 d.) pažeidimams pašalinti, paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo; pradelsta skola buvo vėluojama mokėti nuo 2023 m. birželio 5 d. 2024 m. sausio 12 d. ieškovai sumokėjo 1 900 Eur sumą skolos dalies dengimui, po ko liko nepadengta 512 Eur dydžio kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. spalio 5 d. Dėl minėto atlikto mokėjimo 2024 m. sausio 16 d. atsakovas išsiuntė ieškovams pranešimą dėl kredito sutarties nenutraukimo, paraginęs tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovams ir toliau tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2024 m. vasario 14 d. jiems el. paštu išsiuntė priminimą apie skolą. Vėliau, 2024 m. kovo 7 d. ieškovams vėl buvo išsiųstas įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriuo atsakovas, nurodęs, kad bendra pradelsta skola yra 1 444,14 Eur, nustatė 30 d. terminą pažeidimams pašalinti ir paragino ieškovus kreiptis į banką dėl pradelsto įsipareigojimo; pradelsta skola buvo vėluojama mokėti nuo 2023 m. spalio 5 d. 2024 m. kovo 13 d. ieškovams sumokėjus 597,84 Eur sumą, atsakovo duomenimis, liko nepadengta 58,80 Eur dydžio palūkanų skola ir 787,50 Eur kredito skola, toliau besikaupianti nuo 2023 m. spalio 5 d. 2024 m. balandžio 10 d. atsakovas vėl išsiuntė pranešimus ieškovams, kuriuose nurodė, kad pradelsta mokėti skola sudaro 1 302,37 Eur sumą ir kad jos pilnai nepadengus iki 2024 m. gegužės 13 d. bankas kitą darbo dieną vienašališkai nutrauks sutartį ir atskiras pranešimas nebus siunčiamas. Ieškovams skolos nesumokėjus, bankas 2024 m. gegužės 14 d. kredito sutartį nutraukė, po ko kreipėsi į Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notarą, kad šis atliktų vykdomąjį įrašą, kurį gavęs, jį pateikė priverstine tvarka vykdyti antstolei Astai Lukšienei (užvesta vykdomoji byla Nr. 0140/24/01297).

Ieškovams kreipusis į teismą dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kredito sutartis atsakovo buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, taip pat nenustatė pagrindo ir ieškovų nurodytos sutarties sąlygos pripažinti nesąžininga ir negaliojančia. Apeliantai savo apeliaciniame skunde, ginčydami teismo poziciją dėl kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo, kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, akcentuodami, kad jų padarytas pažeidimas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip esminis, sudarantis pagrindą taikyti tokias kraštutines teisinės gynybos priemones, be kita ko atkreipdami dėmesį į šalis siejusius vartojimo teisinius santykius, pradelstų įmokų nedidelę sumą visos paskolos sutarties kontekste, vėlavimo terminą, ir kt. Įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija juos vertina kritiškai.

Nagrinėjamu atveju, teismas ginčijamame sprendime pirmiausia kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai nustatęs, kad šalių sutartis laikytina vartojimo sutartimi, ir, kaip matyti, ginčo byloje dėl to iš esmės nėra. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliacine tvarka nėra kvestionuojamas ir teismo sprendimas dalyje dėl ieškovų reikalavimo pripažinti sutarties 7.1.1 papunkčio sąlygą nesąžininga, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad ginčijama kredito sutarties nuostata ieškovams nebuvo nustatyti griežtesni reikalavimai nei reglamentuoja nacionalinės teisės aktai, ir nėra pagrindo ją pripažinti nesąžininga ir negaliojančia. Atitinkamai, ir apeliacinės instancijos teismas šios ginčijamo sprendimo dalies išsamiau nevertina ir šiuo aspektu detaliau nepasisako.

Apeliantų įsitikinimu, paskutinio banko pranešimo jiems išsiuntimo metu, 2024 m. balandžio 10 d., jie nebuvo padarę jokio esminio sutarties pažeidimo, kaip jis suprantamas sutarties bendrosios dalies 7.1.–7.2 papunkčių prasme, todėl jie turėjo teisėtą lūkestį, kad bankas nesiims kraštutinės priemonės ir vienašališkai sutarties nenutrauks, tuo pačiu nesutikdami ir su teismo išvadomis dėl nustatyto skolos vėlavimo laikotarpio, remiantis neva neteisingais banko pateiktais duomenimis.

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus.

Atkreipiant dėmesį į vartojimo teisinių santykių specifiką, taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be kita ko yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Aptariamu atveju, kaip jau minėta, ieškovai sutartimi įsipareigojo nustatytas įmokas mokėti kiekvieno mėnesio 5 dieną. Tuo tarpu pagal šalių sutarties bendrosios dalies 7.1 papunktį, neradus sprendimų dėl tolesnio sutarties vykdymo ir / ar kredito gavėjams toliau nevykdant sutarties sąlygų, atsakovas galėjo nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą kreditą arba, nenutraukdamas sutarties, pareikalauti grąžinti dalį kredito, jei yra nors viena iš toliau nurodytų aplinkybių, be kita ko, kai laiku nemokamos įmokos ilgiau nei 90 dienų (nesvarbu, kokia vėluojama sumokėti suma) (sutarties bendrosios dalies 7.1.1 papunktis); kai laiku nemokamos įmokos pagal kitas su banku sudarytas sutartis, o nesumokėta suma viršija 1 500 Eur ir nevyksta kredito gavėjų inicijuoti teisminio ar neteisminio ginčo nagrinėjimo procesai dėl tokių įmokų nemokėjimo teisėtumo (sutarties bendrosios dalies 7.1.2 papunktis). Sutarties bendrosios dalies 7.2 papunkčiu atsakovas įsipareigojo įspėti ieškovus raštu ne mažiau kaip du kartus apie įsipareigojimų nevykdymą, sudaryti papildomą galimybę per 30 dienų pašalinti padarytą pažeidimą.

Šiuo atveju bylos duomenys, tarp jų, atsakovo pateikta skolų istorija, administruojant ieškovų sutartį atliktų veiksmų chronologija, atsakovo komunikavimas su kredito gavėjais, patvirtina, ką tinkamai vertino ir pirmosios instancijos teismas, kad ieškovų privalomų atlikti kredito įmokų praktiškai pastovūs vėlavimai prasidėjo dar 2023 m. birželio mėnesį (nors iš turimų duomenų visumos galima suprasti, kad su tam tikrais sutartinių įsipareigojimų vykdymo sunkumais ieškovai susidūrė jau ir daug anksčiau, kai praėjus vos metams po kredito sutarties sudarymo, 2020 m. birželio 4 d. jau buvo sudarytas susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo be kita ko buvo susitarta dėl įmokų mokėjimo atidėjimo, ieškovams susidūrus su finansiniais sunkumais). Ir nors apeliantai akcentuoja būtent banko pareigą veikti proporcingai ir teisingai, įžvelgdami neva neteisingai pateiktus duomenis apie įmokų vėlavimo terminus, netinkamai jiems kaip vartotojams iškomunikuotą informaciją apie tai ar atliktų mokėjimų paskirstymą, tačiau, pažymėtina, kad jokiais objektyviais duomenimis tokių savo argumentų apeliantai nepagrindė ir atsakovo pozicijos šiuo aspektu nepaneigė. Atkreiptinas dėmesys, ką bylos nagrinėjimo metu akcentavo ir atsakovas, kad ginčo sutarties bendrosios dalies 6.16 papunktyje yra aiškiai nustatyta, jog gautomis lėšomis pirmiausia dengiamos banko išlaidos, susijusios su reikalavimu įvykdyti sutartį, tada iš eilės – mokesčiai pagal kredito sutartį, delspinigiai, palūkanos, o pabaigoje – kreditas ar jo dalis, ir būtent toks gautų lėšų pagal sutartį padengimo (įskaitymo) modelis atsispindi ir atsakovo pateiktuose duomenyse, pavyzdžiui minėtoje skolų istorijoje, kur yra išskirtos ir palūkanų, baudos, pagrindinės skolos sumos, vėluojamų dienų skaičius, nesant pagrindo sutikti su apelianto teiginiais apie neva neteisingai pateiktus duomenis. Taip pat pažymėtina, kad be paskutinio ieškovų akcentuojamo 2024 m. balandžio 10 d. įspėjimo, atsakovas ieškovams nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. turimais kontaktiniais adresais buvo išsiuntęs dar 6 pranešimus, įspėjimus dėl jų sutartinių įsipareigojimų tinkamo nevykdymo (2023 m. rugsėjo 11 d., 2023 m. lapkričio 8 d., 2023 m. gruodžio 11 d., 2024 m. sausio 16 d. (šiuo pranešimu informavus apie sutarties nenutraukimą, kartu raginant toliau tinkamai vykdyti sutartį), 2024 m. vasario 14 d., 2024 m. kovo 7 d.), nurodant ieškovams apie jų vėluojamas mokėti sumas, be kita ko ir galimas pasekmes savo įsipareigojimų nevykdant. Ir byloje nenustatyta, kad apie tokius pranešimus ieškovai nebuvo informuoti, ieškovai to nepaneigė, priešingai, byloje pateikti AB Lietuvos pašto siuntų įteikimo duomenys patvirtina apie daugumos iš jų įteikimą. O tai, kad ieškovai atliko apariamu laikotarpiu 3 mokėjimus, kurie kaip matyti, buvo sudegti kredito sutarties bendrosios dalies 6.16 papunktyje nustatyta tvarka, vėlgi nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų apie tai, kad ieškovų pagal kredito sutartį besikaupianti skola faktiškai taip ir nebuvo padengta, ir visą tą daugiau nei 6 mėnesių laikotarpį, ieškovai pastoviai ir sistemingai, ir ženkliai daugiau nei 90 dienų, vėlavo atlikti pagal sutartį numatytus mokėjimus.

Taip pat sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pastebėjimais dėl pačių ieškovų neveikimo ir pasyvumo šiuose sutartiniuose santykiuose, nebendradarbiaujant su atsakovu jų pačių interesų labui, taip įžvelgiant jų pačių abejingą požiūrį dėl sutarties ateities, kai, kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, atsakovui komunikuojant su ieškovais minėtais pranešimais, mėginant susisiekti žinomais kontaktais telefonu, šie į skambučius neatsakydavo, su banko atstovais nebendradarbiavo; nėra duomenų apie ieškovų kreipimąsi siekiant susitarti dėl tolesnio įsipareigojimų vykdymo, nors savo raštuose bankas pastoviai ragino kreiptis, aiškiai nurodydamas ir kontaktinį asmenį bei jo kontaktus. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovo siųsti pranešimai ieškovams neatitiko kažkokių reikalavimų, juo labiau, kaip atkreipė dėmesį ir atsakovas, visą informaciją apie kredito sutarties eigą, mokėtinas sumas, vėlavimus ieškovai galėjo pasitikrinti ir prisijungdami prie elektroninės bankininkystės sistemos, šiame kontekste atmetant jų argumentus dėl tam tikrų aplinkybių nežinojimo, sutarties nevykdymo pasekmių nesuvokimo ir pan. Kaip minėta, nors ieškovai šioje situacijoje ir yra vartotojai, tačiau tai savaime nepaneigia jų pareigos laikytis vieno iš svarbiausių sutarčių teisės principų apie sutarčių privalomumą. Taigi, paminėtais veiksmais ir neveikimu ieškovai patys nesistengė išsaugoti sutarties ir, kaip teisingai pažymėjo teismas skundžiamame sprendime, patys prisiėmė kylančią riziką dėl sutarties nutraukimo kaip kraštutinės priemonės pagal kredito sutarties bendrosios dalies 7.1.1 papunktį, ir šiuo atveju atsakovas turėjo pagrindą tokią sutartį vienašališkai nutraukti. Be to, aptariamu aspektu nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šioje situacijoje analogiškos pasekmės būtų ir vertinant sutarties pažeidimo sąlygas pagal CK 6.217 straipsnio 1–2 dalis, kai dėl paminėtų sisteminių iš ieškovų pusės vykdomų vienos iš sutarties pagrindinių sąlygų, dėl mokėjimų vykdymo, pažeidimų, kita sutarties šalis (atsakovas) negavo to, ko tikėjosi, ir iš visos veiksmų eigos, kaip matyti, nebuvo ir objektyvių duomenų spręsti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus tinkamai vykdomi ateityje, kartu neneigiant, kad griežtas terminų laikymasis banko veiklai, neabejotinai, yra reikšmingas. Kitokiam vertinimui, sutarties nuostatų, paminėto teisinio reglamentavimo ir būtent ieškovų elgesio sutartiniuose santykiuose kontekste esminės reikšmės neturi ir apeliantų argumentai apie jų atliktus skaičiavimus dėl pradelstų įmokų nedidelio skaičiaus ir neženklios bendros skolos sumos tai vertinant santykyje su visu sutarties įmokų skaičiumi ir bendra sutarties suma, kaip ir aplinkybės apie atsakovo neatsižvelgimą į ieškovų situaciją – būsimus didelius nuostolius, gyvenamųjų patalpų praradimą ir pan. Šiuo aspektu vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog ginčo sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta 2024 m. gegužės mėnesį, po ko neužilgo ieškovams kaip skolininkams buvo užvesta ir vykdomoji byla, ieškovai į teismą dėl savo neva pažeistų teisių gynimo kreipėsi tik 2024 m. gruodžio mėnesį, ir tik po to, kai jau buvo paskelbtos turto varžytinės, kas vėlgi tik patvirtina prieš tai nurodytus pastebėjimus dėl jų pačių abejotino suinteresuotumo aptariamus sutartinius santykius išsaugoti. Be to, išnagrinėtam ginčui esminės reikšmės neturinčiais laikytini ir apeliantų argumentai apie jų deklaruojamą pajėgumą toliau vykdyti sutartį. Pažymėtina, kad praėjus daugiau nei pusei metų po sutarties nutraukimo, jau teisminės bylos nagrinėjimo metu, teismui pateiktas ieškovo banko sąskaitos 2025 m. vasario 7 d. išrašas apie tos dienos lėšų likutį sąskaitoje, nesant jokių objektyvių duomenų nei apie tų lėšų kilmę, atsiradimo momentą, ir pan., kaip ir pateikti duomenys apie gaunamas su darbo santykiais susijusias pajamas (šiuo aspektu dar atkreipiant dėmesį, kad, pavyzdžiui, ieškovės 2024 m. rugpjūčio 7 d. darbo sutartis yra terminuota, o ieškovo sudaryta dar 2023 m. birželio 2 d., taigi iki sutarties nutraukimo, tačiau tai neužtikrino ieškovams galimybių vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus), nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas privalėjo priimti kitokį sprendimą dėl sutarties nutraukimo ir savaime neįrodo apeliantų mokumo, juolab, kaip minėta, kai mokėtinų įmokų vėlavimai buvo fiksuojami jau nuo 2023 m. birželio mėnesio. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu buvo keltas klausimas ir dėl apeliantų kredito refinansavimo, tačiau, bylos duomenimis, įvertinus apeliantų mokumą ir pan., atsakovas nesutiko refinansuoti apeliantų turimų skolinių įsipareigojimų.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad ginčo sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė pagrįstai ir teisėtai, taigi, skundžiamo procesinio sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantai, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantų pateiktus argumentus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tačiau visgi atkreiptinas dėmesys, kad atmetęs ieškovų ieškinį, teismas atsakovui iš jų 400 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisė solidariai, nors proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos turi būti priteisiamos atlyginti ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tikslintina, numatant, kad jos atsakovui iš ieškovų priteistinos lygiomis dalimis.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ir atsiliepime į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apeliacinį skundą atmetus, apeliantams nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas prašė priteisti iš apeliantų apeliacinėje instancijoje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, 968 Eur sumai, bei jos apmokėjimą patvirtinantį mokėjimo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas yra netenkintas, minėtos atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, minėtos atsakovo patirtos išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovų IES2 ir IES1 apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jį dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, numatant priteisti atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui iš ieškovų IES2 ir IES1 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 200 Eur (du šimtus eurų).

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis iš ieškovų IES2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , ir IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje, t. y. iš kiekvieno ieškovo po 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus).

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.