Vilniaus apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-620-1058/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03216-2026-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.9.2; 2.4.6.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 20 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Eglės Venckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 75 MGL (3 750 EUR) dydžio bauda.Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 ir 2 dalimis, V. V. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė 50 MGL (2 500 EUR) dydžio bauda.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 3 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo faktinio vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, t. y. nuo 2026 m. vasario 1 d.Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. V. nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki automobilio konfiskavimo įvykdymo dienos.V. V. taikomos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) sustabdymas – paliktos galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus jas nuspręsta panaikinti. Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,n u s t a t ė:Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybėsV. V. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai, o būtent, 2026 m. sausio 31 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius – nerišli kalba, svyravimas vaikštant, nekoordinuoti judesiai, iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Tokiais savo nusikalstamais veiksmais V. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymaiApeliaciniu skundu nuteistasis V. V. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį kaip neteisėtą, neteisingą ir neobjektyvų; 2) taikyti laidavimo institutą, perduodant jį galimos laiduotojos, jo mamos, D. V. atsakomybei, ir baudžiamąją bylą nutraukti; 3) nustatyti laidavimo terminą nors ir 3 metams, sutinkant su laidavimu su užstatu; 4) atsižvelgti į individualią situaciją ir skirti trumpesnį specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones terminą (2 metams ar 1 metams 6 mėnesiams), šį terminą skaičiuojant nuo 2026 m. vasario 1 d., kai buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu toje dalyje, kurioje nebuvo taikytas laidavimo institutas, taip pat ir su teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiu, nes nustatytas terminas varžys labiau nei yra reikalinga tikslams pasiekti, bus per griežta ir neproporcinga priemonė. Dėl laidavimo instituto taikymo akcentuojama, kad apeliantas savo kaltę pripažįsta visiškai ir labai gailisi, jog priėmė neapgalvotą žingsnį sėstis už automobilio vairo būnant neblaiviam ir vairuoti. Apeliantas pirmosios instancijos teismui aiškino, kodėl iš pradžių kaltės nepripažino, t. y. kai atvažiavo pareigūnai, jis tuo metu automobilyje nebuvo ir dėl to sakė, kad transporto priemonės būdamas neblaivus nevairavo, tačiau vėliau buvo paaiškinta, ką reiškia vairavimas esant neblaiviam. Apelianto teigimu, jis pirmosios instancijos teisme prižadėjo ateityje laikytis įstatymų ir daugiau nedaryti naujų nusikalstamų veikų, būti drausmingu ir atidžiu vairuotoju, nes šis įvykis jam buvo didelė gyvenimo pamoka, iš kurios dabar pasimokė ir padarė reikiamas išvadas, nes pavedė ne tik pats save, bet ir savo artimuosius. Pažymima, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme akcentavo, jog dėl aptariamo įvykio neteko darbo, kuris buvo tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu. Apeliantas vairuotoju dirbo apytiksliai (duomenys neskelbtini) metų, turėjo didžiąją dalį vairavimo kategorijų ((duomenys neskelbtini)), kurias dėl padarytos nusikalstamos veikos jam bus reikalinga perlaikyti. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas yra pateikęs charakteristiką iš buvusios darbovietės UAB „A.“, kurioje nurodyta, jog apeliantas įmonėje nuo 2025 m. gruodžio 29 d. iki 2026 m. vasario 18 d. dirbo vairuotojo pareigose, o jo pareigybė bei jis pats, kaip darbuotojas, buvo labai vertinamas ir reikalingas. Charakteristikoje taip pat pažymėta, kad apeliantas yra kompetentingas ir atsakingas savo srities specialistas, prisidėjo užtikrinant sklandų bendrovės darbą, pasižymėjo kompetencija, sąžiningumu ir operatyvumu atliekant darbines pareigas, o per visą darbo bendrovėje laiką neturėjo jokių darbo pareigų pažeidimų, savo pareigas atlikdavo laiku ir be priekaištų. Nepaisant nurodyto, po aptariamo įvykio teko išeiti iš darbo, negalint toliau atlikti tiesioginių darbinių pareigų. Apelianto teigimu, jis pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ieškosi darbo, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau akcentavo, jog didelę gyvenimo dalį jam dirbus vairuotoju susirasti kitą darbą yra be galo sunku ir sudėtinga, yra reikalingas laikas persikvalifikuoti. Be to, net ir ieškant kitokio pobūdžio darbo, beveik visada yra reikalaujama, jog asmuo turėtų bent B vairavimo kategoriją. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju buvo prašoma įvertinti, jog po įvykio, norėdamas suprasti savo neigiamo elgesio pasekmes, pats savo noru susirado ir užsirašė į UAB „B.“ organizuojamus 4 valandų kursus dėl alkoholio ir narkotikų žalos, kuriuos išklausė ir gauto pažymėjimo kopiją pateikė. Apeliantas visiškai atsisakė alkoholio ir kreipėsi pagalbos į (duomenys neskelbtini) bendruomenę „(duomenys neskelbtini)“ – nuo 2026 m. kovo 25 d. gyveno (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, dalyvavo bendruomenės (duomenys neskelbtini) programoje, kuri kartu su integracija truko apie 6-12 mėnesių. Taip pat, pateikta paslaugų teikimo sutarties kopija ir pažymos kopija iš asociacijos „C.“ patvirtina, kad apeliantas lankė blaivybės atgavimo kursus, atliko namų darbus, pagal programą rašo dienoraščius, keičiant savo požiūrį į alkoholį ir rūkymą. Atsižvelgiant į tai, prašoma patikėti, kad apeliantas pilnai suvokė šios padarytos nusikalstamos veikos rimtumą, ėmėsi rimtų priemonių, jog pasikeistų, pakeistų gyvenimą ir visiškai atsisakytų alkoholio, o tai rodo, kad tikrai laikysis įstatymų ir jų nebepažeidinės, dėl ko prašoma dar kartą patikėti apeliantu ir leisti jam taisytis, daryti išvadas. Juo labiau, kad gavus teistumą ir ieškantis darbo darbdavys matys, jog jis yra teistas už vairavimą esant neblaiviam ir dėl to galės jo nepriimti į darbą. Apelianto teigimu, jis supranta, kad anksčiau turėjo teistumą, tačiau aiškino, jog tuo metu skyrėsi su žmona, o ji buvo iškvietusi policiją. Visgi, šiuo metu jis nėra teistas, pateikė pirmosios instancijos teisme tai įrodančią pažymą, todėl spręsti, kad apeliantui negalima taikyti laidavimo, yra neteisinga, t. y. vien aplinkybė, jog ankstesnis teistumas yra išnykęs, savaime neužkerta kelio taikyti laidavimą pagal BK 40 straipsnį.Nurodoma, kad apelianto laiduotoja norėjo būti jo mama, kuri yra verta teismo pasitikėjimo ir atitinka laiduotojos savybes – ji nurodė apeliantui darysianti teigiamą įtaką, jog daugiau tokie atvejai nesikartotų. Be to, jei mama apeliantu nepasitikėtų, tikrai nebūtų sutikusi už jį laiduoti. Apelianto teigimu, su mama yra artimi, bendrauja ir matosi kasdien, kartu gyvena. Po įvykio pats apeliantas papasakojo mamai, kas nutiko, o jam mamos nuomonė ir patarimai yra labai svarbūs. Atkreipiamas dėmesys, kad mama, suprasdama apeliantą ir žinodama jo padėtį, pasisiūlė jam padėti, sutikdama būti laiduotoja. Todėl apeliantas, suprasdamas, kad būtent mama už jį laiduotų, jos tikrai nepaves. Be to, nors pirmosios instancijos teisme buvo prašoma netaikyti užstato, tačiau vėliau buvo pažymėta, kad mama sutiktų su skiriamu piniginiu užstatu, kad tik apeliantui būtų taikytas laidavimo institutas. Kartu nurodoma, kad dėl paskirto laidavimo termino neprieštaraujama ir sutinkama net jei jis būtų paskirtas 3 metams.Dėl teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo termino nurodoma, kad apeliantas proceso metu akcentavo šios teisės turėjimo reikalingą ir būtinumą ne tik dėl to, jog darbo pobūdis buvo tiesiogiai susijęs su vairavimu, o greičiau atgavus šią teisę, greičiau pavyktų grįžti į darbo rinką, tačiau ir dėl to, kad augina nepilnametį sūnų. Apelianto teigimu, jam reikia sūnų nuvežti į mokyklą, o vėliau jį ir paimti, be to, sūnus lanko futbolo treniruotes, kurios vyksta 5 kartus per savaitę, taip pat ir savaitgaliais, dalyvauja (duomenys neskelbtini). Turnyrai vyksta įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, todėl sūnų reikia nuvežti, jį pasiimti. Be to, nuo sūnaus gyvenamosios vietos iki mokyklos susidaro apie 20 km atstumas, o iki futbolo mokyklos – beveik 40 kilometrų. Dėl šių aplinkybių viešuoju transportu sūnui pasiekti reikiamą vietą yra labai sudėtinga, nes autobuso grafikai nesutampa su pamokų ar treniruočių grafiku, be to, važiuoja retai, todėl yra labai sunku prisitaikyti. Atsižvelgiant į tai, prašoma įvertinti šias individualias aplinkybes ir skirti trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpį, t. y. 2 metus ar 1 metus 6 mėnesius, ši terminą skaičiuojant nuo 2026 m. vasario 1 d., kai buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas.Akcentuojama, kad apeliantas supranta šiuo atveju vairavęs transporto priemonę būdamas neblaivus, kad padarytas naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimas yra pavojingas ir šiurkštus. Visgi, prašoma atsižvelgti į aplinkybes, jog jis visiškai atsisakė alkoholio ir ėmė kardinaliai keisti savo gyvenimo būdą, o šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslai gali būti tinkamai įgyvendinti ir nustačius trumpesnį taikymo terminą. Juo labiau, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai ir kad teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra, o asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, tačiau netapti asmeniui nepakeliama našta. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Ala Petrenko (toliau – ir prokurorė) prašo nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas laidavimo instituto taikymą, teisingai atsižvelgė į tai, jog iš bylos duomenų matyti, kad V. V. 2019 m. balandžio 26 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius, kad nuteistasis recidyvavęs ir teistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Tai rodo, jog V. V. turi neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą. Be to, skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėta, kad V. V. asmenybės charakteristika rodo gilų, sisteminį ir tęstinį įstatymų bei nurodymų ignoravimą, susijusį su alkoholinių gėrimų vartojimu. Atkreipiamas dėmesys, kad 2022 m. V. V. buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant turėti, naudoti, įgyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau, akivaizdu, jog asmuo nepadarė tinkamų išvadų. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog prieš pusantrų metų nuteistasis buvo gavęs administracinio nusižengimo protokolą už vairavimą esant apsvaigus, dėl ko daroma išvada, jog tai nėra atsitiktinė, vienkartinė gyvenimo klaida, o sistemingo teisinio nihilizmo ir negydomos ligos pasekmės, kurių taikytos administracinės poveikio priemonės nebesustabdė. Prokurorės teigimu, įvertinus šias aplinkybes, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į veikos pobūdį, ankstesnius teistumus, pakartotinį vairavimą išgėrus nesant teisiško ir faktinio pagrindo, pagrįstai netaikė laidavimo instituto. Juo labiau, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo diskrecinė teisė, o ne pareiga.Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė 3 metus specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, motyvuodamas, jog V. V. argumentas, kad jis nėra piktybinis Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, yra visiškai neatitinkantis tikrovės. Tai rodo aplinkybė, jog buvo baustas administracine tvarka, tačiau vėl sąmoningai girtas sėdo prie vairo, todėl vertinama, kad nuteistasis dėl ankščiau skirtų bausmių išvadų nepadarė, vairavo neblaivus ir vengė girtumo patikrinimo, todėl švelnesnė baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju nesukeltų reikiamo prevencinio poveikio. Tuo tarpu dėl apeliacinio skundo argumento, jog V. V. reikia vežti sūnų į mokyklą ir futbolo treniruotes, pažymima, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog nepatogumai, kuriuos patiria pats kaltinamasis ar jo šeimos nariai dėl teisės vairuoti atėmimo, yra natūralūs paties nusikalstamo elgesio padariniai. Nuteistasis veikos darymo metu turėjo suprasti apie galimas vairavimo neblaiviam pasekmes, kad savo poelgiu kelia pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir šeimos padėties stabilumui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pabrėžė, jog skirtas 3 metų terminas atitinka proporcingumo kriterijų, nes bus pakankamai griežtas, kad atitiktų nubaudimo bei visuomenės apsaugos funkciją ir paliks nuteistajam realią paskatą tęsti blaivybės kelią. Pasibaigus šiam terminui ir įstatymų nustatyta tvarka persilaikius visas turėtas vairavimo kategorijas, V. V. galės visiškai grįžti į darbo rinką kaip persiauklėjęs ir visuomenei saugus vairuotojas. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas teigiamai vertino pozityvius ir aktyvius V. V. veiksmus, atliktus iškart po sulaikymo. Prokurorės teigimu, dokumentais patvirtintas jo ilgalaikis gydymasis ir integracija (duomenys neskelbtini) bendruomenėje „(duomenys neskelbtini)“, nuoseklus „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmimų lankymas bei specialiųjų kursų baigimas, demonstruoja asmens pastangas kovojant su alkoholio priklausomybe, tačiau, baudžiamojo proceso prasme, šie veiksmai buvo atlikti tik po sulaikymo, asmeniui supratus, jog neišvengiamai susidurs su baudžiamuoju persekiojimu. Nuteistasis galėjo padaryti išvadas ir imtis veiksmų kovoje su alkoholio vartojimu jau po ankščiau minėtų teistumų ar administracinio poveikio priemonių, tačiau išvadų nebuvo padaręs.Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentaiNuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis V. V. neginčija kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto, taip pat ginčija paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi priimto skundžiamo nuosprendžio bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendį nėra pagrindo.Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymoAtleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės suprantamas kaip teismo priimtas sąlyginis arba nesąlyginis sprendimas atsisakyti teisės pripažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį kaltu ir atleisti jį nuo pareigos patirti tokios veikos sukeliamus baudžiamuosius teisinius padarinius, siejamus išimtinai su apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teismas, pripažinęs, kad asmuo pagrįstai kaltinamas padaręs konkrečią nusikalstamą veiką, ir kartu nustatęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus, atleidžia jį nuo baudžiamosios atsakomybės, įskaitant bausmę. Baudžiamajame įstatyme kiekvienai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai yra nustatyti konkretūs jos taikymo pagrindai. Priimant sprendimą svarstyti konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo pagrindus, būtina įvertinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo tikslus ir teisinius padarinius proceso dalyviams konkrečioje byloje, įskaitant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, nukentėjusiojo ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025). BK 40 straipsnyje, kaip viena iš sąlyginių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, yra įtvirtintas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), kuriuo buvo pakeistos BK 40 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai yra, būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kai yra padaromas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus ar nesunkus nusikaltimas (nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje), yra: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Visgi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 40 straipsnio redakcija, kurios 2 dalyje buvo numatyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš išdėstyto matyti, kad nuo 2025 m, vasario 1 d. įsigaliojusiojo BK 40 straipsnio, jo 2 dalyje nebeliko reikalavimo, jog nesunkų nusikaltimą padaręs asmuo būtų nusikalstamą veiką padaręs pirmą kartą (past. – ši sąlyga išliko tik tokiu atveju, jeigu asmuo padarė apysunkį nusikaltimą). Nagrinėjamu atveju V. V. nusikalstamą veiką padarė 2026 m. sausio 31 d., todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas BK 40 straipsnio nuostatų taikymą šioje baudžiamojoje byloje, nesivadovavo BK 3 straipsnio 1 dalimi, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertina BK 40 straipsnio nuostatų taikymo galimybę pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančio šio straipsnio redakciją.Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad V. V. visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, t. y. egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, akivaizdu, kad šiuo atveju nėra aktuali ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga – bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nėra aktuali dalį BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos sudaranti aplinkybė – yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, nes byloje jokia žala nekonstatuota. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taip pat vertino, kad V. V. neatitinka sąlygos, jog nusikalstamą veiką būtų padaręs pirmą kartą, tačiau, kaip jau buvo konstatuota, minima sąlyga nusikalstamos veikos padarymo metu buvo panaikinta. Visgi, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad V. V. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, t. y. nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta sąlyga. Papildomai pažymėtina, kad siekiant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta aukščiau išvardintų sąlygų visuma. Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022).Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017; 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2018; 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018; 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018. Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2011; 2017 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-511/2017; 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017; 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-628/2019). Pažymėtina, kad nei baudžiamieji įstatymai, nei teismų praktika nenustato taisyklių teismui, kiek ir kokių duomenų turėtų būti įvertinta darant išvadą, kad yra arba nėra pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi šiam pakakti, jog būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo nebenusikals. Taigi, aplinkybės, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nustatymą iš esmės lemia bylos duomenys, atskleidžiantys asmens, dėl kurio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama, vertybines nuostatas, požiūrį į įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytas taisykles, jų laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-594/2024).Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu V. V. turėjo neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenimis, 2019 m. balandžio 26 d. jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius (BK 38 straipsnis), o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant galutinę 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, įpareigojant per 5 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir būti namuose nuo 23 val. iki 5 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, bei uždraudžiant per laisvės apribojimo bausmės laikotarpį turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti kitiems asmenims alkoholinius gėrimus ir kitas psichiką veikiančias medžiagas ir vartoti psichiką veikiančias medžiagas (t. 1, b. l. 75–77). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi iš dalies tenkintas Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus skyriaus teikimas, kuriuo buvo prašoma laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu, ir V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 EUR) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2022 m. birželio 2 d., paskirtą laisvės apribojimo bausmę V. V. baigė vykdyti tik 2023 m. vasario 6 d., t. y. šią dieną buvo išregistruotas iš (duomenys neskelbtini) registro. BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčio pagrindu, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, o pagal BK 97 straipsnio 5 dalį, šio straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad teistumas pagal aptariamą teismo baudžiamąjį įsakymą būtų pasibaigęs 2026 m. vasario 6 d., dėl ko nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalies, padarymo metu, t. y. 2026 m. sausio 31 d., kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, V. V. teistumas dar nebuvo išnykęs. Tuo tarpu nors nuteistojo V. V. pateiktoje pažymoje „Dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“ yra nurodoma, kad 2025 m. liepos 17 d. duomenimis V. V. yra neteistas (t. 1, b. l. 151), tačiau įvertinus visus aukščiau išdėstytus duomenis yra akivaizdu, jog nei naujos nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šios pažymos teikimo metu, V. V. teistumas nebuvo išnykęs, dėl ko jis naujo nusikaltimo padarymo metu buvo laikomas teistu. Šiame kontekste dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje buvo sprendžiama, jog aplinkybė, kad naują nusikalstamą veiką V. V. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą ir formaliai užkerta kelią taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Visgi, konstatavus, kad sprendžiant dėl BK 40 straipsnio taikymo nebeliko reikalavimo, jog nesunkų nusikaltimą padaręs asmuo būtų nusikalstamą veiką padaręs pirmą kartą, teisėjų kolegija tik pažymi, kad V. V. teistumas neigiamai jį charakterizuoja bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog anksčiau paskirtos bausmės tikslai jo atžvilgiu nebuvo pasiekti, nes nuteistasis dėl savo neteisėto elgesio jokių tinkamų išvadų nepadarė. Nors šie duomenys negali būti suabsoliutinami sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą ir savaime lemti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neegzistavimą, tačiau jie privalo būti įvertinti kartu su kitais duomenimis, pagrindžiančiais tokį manymą, kurie nagrinėjamu atveju yra nustatyti.Pagal Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 3 metus matyti, kad V. V. buvo baustas šešis kartus, be kita ko, už rankomis naudotą mobiliojo ryšio telefono vairuojant automobilį, transporto priemonės statymą ir jos palikimą ženklo, draudžiančio stovėjimą ir sustojimą, galiojimo zonoje, važiavimą be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis (t. 1, b. l. 72–74). Atkreiptinas dėmesys, kad per šį laikotarpį V. V. buvo baustas ir už tai, jog vairavo automobilį, būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,43 promilių neblaivumas (už šio administracinio nusižengimo padarymą buvo paskirtas 12 mėnesių specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. rugpjūčio 26 d.). Nors šį administracinį nusižengimą padarė 2023 m., o naują nusikalstamą veiką – 2026 m. pradžioje, tačiau aptartų nusižengimų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad V. V. yra linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Juo labiau, kad 2026 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-6030-2026 V. V. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, jog viešojoje vietoje, kieme, buvo akivaizdžiai neblaivus, griuvinėjo, negalėjo paeiti, jam iš burnos sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti, aplinkoje nesiorientavo, jo išvaizda ir elgesys žeidė žmogaus orumą ir visuomenine dorove (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 484 straipsnio 1 dalis). Taigi, net ir pradėtas ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jo elgesiui jokios įtakos nedarė. Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad V. V. nepaiso nustatytų elgesio taisyklių, už administracinius nusižengimus jam skiriamos baudos ir net specialiosios teisės atėmimas nuo pakartotinių teisės pažeidimų darymo jo nesulaiko, ir neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamos bylos kontekste jo padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas tiek su skundžiame nuosprendyje padarytomis išvadomis, tiek su prokurorės atsiliepime nurodytais argumentais, pažymi, jog apelianto padaryta nusikalstama veika yra susiformavusio netinkamo, nusikalstamo elgesio pasekmė ir tęsinys, todėl nėra pagrindo manyti, jog V. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Akivaizdu, kad nuteistasis V. V. dar po nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo padarė administracinį nusižengimą, susijusį su alkoholio vartojimu, dėl ko spręstina, jog kritiškai nevertina savo elgesio. Be to, dar Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 12 d. teismo baudžiamuoju įsakymu V. V. buvo paskirtas draudimas laisvės apribojimo laikotarpiu turėti, naudoti, įgyti ar vartoti alkoholinius gėrimus bei kitas psichiką veikiančias medžiagas, tačiau akivaizdu, jog nuteistasis nepadarė reikiamų išvadų ir tęsė piktnaudžiavimą alkoholiu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtus byloje surinktus duomenis, nes šių duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, jog V. V. yra linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytos nusikalstamos veikos, Kelių eismo taisyklių, vairavimo esant neblaiviam (taip pat ir kitų Administracinių nusižengimų registro išraše nurodytų teisės aktų) pažeidimų, o skirtos nuobaudos, draudimai, poveikio priemonės nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad V. V. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde akcentuojami jį charakterizuojantys duomenys, jo nurodomos individualios aplinkybės, taip pat nuteistojo deklaruojamas pasižadėjimas ateityje laikytis įstatymų ir nedarytų nusikalstamų veikų, nesudaro pagrindo sumenkinti jo padarytos nusikalstamos veikos, anksčiau fiksuotų pažeidimų ir daryti priešingą išvadą. Kaip akcentuota ir skundžiamame nuosprendyje, teigiamai vertinos aktyvios nuteistojo V. V. pastangos, pagrįstos objektyviais duomenimis (t. 1, b. l. 139–147), po nusikalstamos veikos padarymo keisti savo gyvenimo būdą, t. y. faktą, jog jis visiškai atsisakė alkoholio, baigė specializuotus alkoholio žalos kursus UAB „B.“, įstojo į (duomenys neskelbtini) bendruomenę „(duomenys neskelbtini)“, dalyvavo (duomenys neskelbtini) bei lanko „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmimus. Visgi, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie duomenys nesudaro pagrindo sumenkinti jo nusikalstamos veikos pavojingumo, po nusikalstamos veikos padaryto administracinio nusižengimo, susijusio su alkoholio vartojimu, bei daryti priešingą išvadą, jog V. V. išties nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visuma nurodytų aplinkybių leidžia spręsti, jog nuteistojo elgesys, kai nėra sprendžiamos iškilusios problemos, o pasirenkamas kitas būdas – vartoti alkoholį, tik dar labiau sustiprina abejonę dėl tinkamo jo elgesio ateityje, kelia pagrįstų abejonių, jog V. V. bus linkęs laikytis visuomenėje nustatytos tvarkos bei įstatymų. Be to, nors apeliantas akcentuoja, kad dėl aptariamo įvykio neteko darbo, kuris buvo tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu (vairuotoju dirbo apytiksliai (duomenys neskelbtini) metų), tačiau akivaizdu, jog V. V. iki nusikalstamos veikos padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra ypatingai reikalinga tinkamam darbo funkcijų atlikimui, tačiau šios aplinkybės nebuvo pakankamos, jog sulaikytų jį nuo nusikalstamos veikos padarymo. Sutiktina, kad nuteistasis, didelę gyvenimo dalį dirbęs vairuotoju, gali susidurti su sunkumais susirasti kitokio pobūdžio darbą, tačiau šios aplinkybės savaime nepaneigia galimybės įsidarbinti, be to, nėra pakankamos sprendžiant, jog V. V. ateityje daugiau nebenusikals. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino visų aplinkybių įtaką dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos pripažinimo ir pagrįstai konstatavo, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad V. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, kaip jau buvo minėta, apelianto ankstesni teistumai ir administraciniai nusižengimai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, atitinkamai ir dėl padaryto jam esant neblaiviam, leidžia daryti išvadą, jog, vis dėlto, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstama veika, dėl kurios padarymo nagrinėjamu atveju nuteistas V. V., nebuvo atsitiktinė, todėl nėra pagrindo atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės Atkreiptinas dėmesys, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių šioje byloje pasigendama, visumą, bet ir įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-1073/2018; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-976/2018).Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017; 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-1073/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2018; 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-628/2019). Laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-693/2017; 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-1073/2018; 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255/2014; 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-699/2017; 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018). Taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnis nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimojo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-489/2016; 2017 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-976/2017; 2018 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-303/2018).Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad D. V. yra jo mama, kuri gali būti tinkama laiduotoja, atsižvelgiant į jos asmenines savybes, į jos realią galimybę daryti jam teigiamą įtaką. Nors nuteistasis V. V. skunde akcentuoja D. V. tinkamumą būti laiduotoja nurodydamas, jog ji yra jo mama, su kuria gyvena kartu, tarp jų santykiai yra artimi, pats papasakojo mamai, kas nutiko, o jam mamos nuomonė ir patarimai yra labai svarbūs, tačiau vis dėlto tai apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo spręsti, kad D. V. gali turėti realią galimybę daryti teigiamą įtaką savo sūnui V. V.. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų D. V. paaiškinimų, ji tvirtina, kad sūnus klauso jos patarimų, jų ryšys yra geras ir artimas, ji, kaip mama, jam yra autoritetas, tačiau visgi lieka neaišku, kokį auklėjamąjį poveikį nuteistajam gali padaryti. Tai yra, nors iš D. V. paaiškinimų matyti, kad ji sūnaus elgesį vertina kritiškai ir mano, kad gali jam daryti teigiamą įtaką, tačiau nesugebėjo konkrečiau paaiškinti, kokią objektyvią teigiamą įtaką ji gali daryti V. V., kuris yra savarankiška ir brandi asmenybė, turinti susiformavusią vertybių sistemą. Kartu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad D. V. vykdoma socialinė ir moralinė kontrolė iki šiol buvo akivaizdžiai nepakankama, jog sulaikytų sūnų nuo alkoholio vartojimo ir nusikalstamo elgesio, t. y. V. V. jau būdamas baustas administracine tvarka dėl to, jog būdamas neblaivus vairavo automobilį, kai jam buvo nustatytas 1,43 promilių neblaivumas, padarė panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką, nagrinėjamą šioje baudžiamojoje byloje, po kurios buvo baustas ir administracine tvarka už neblaivaus pasirodymą viešojoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, vertinti, kad formalus D. V. pažadas daryti teigiamą įtaką ateityje gali būti laikomas pakankamu sprendžiant, jog teisei priešingi veiksmai nepasikartos, šiuo atveju nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju, nekvestionuojant tėvų galimybės laiduoti už savo vaikus, darytina išvada, jog nėra pagrindo spręsti apie D. V. galimą realią teigiamą įtaką savo sūnui V. V.. Akivaizdu, kad skunde akcentuojamos galimos laiduotojos asmeninės savybės bei turimas ryšys su sūnumi egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai nesustabdė nuteistojo V. V. nuo teisei priešingo elgesio.Dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymoSkundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – 3 metams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. V. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones, o apeliaciniu skundu nėra ginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jos taikymo trukme. Apeliaciniu skundu V. V. prašo šios paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą nustatyti 1 metams arba 1 metams 6 mėnesiams, nes skundžiamu nuosprendžiu nustatytas šios priemonės terminas yra neproporcingai didelis, dėl ko turi būti mažinamas. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019; 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 2811 straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pripažino, kad V. V., vairuodamas automobilį būdamas neblaivus nuo alkoholio, policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius neblaivumo požymius, atsisakydamas tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmę, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą bei jos įvykdymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad V. V. vairavo transporto priemonę, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai ir vengė tikrintis neblaivumą, būdamas jau administracine tvarka baustas už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam, be to, jo bendrakeleivis patvirtino žinojęs, kad V. V. praeityje jau turėjo nuobaudų už analogišką elgesį, o tai rodo padidintą jo pavojingumą visuomenei. Akivaizdu, kad tokiais savo veiksmais apeliantas sukėlė realų pavojų kitų eismo dalyvių sveikatai bei turtui ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkių pasekmių kitų asmenų turtui ir sveikatai. Visgi, kartu buvo įvertintas ir apelianto elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. ilgalaikis gydymasis ir integracija (duomenys neskelbtini) bendruomenėje „(duomenys neskelbtini)“, nuoseklus „(duomenys neskelbtini)“ užsiėmimų lankymas bei specialiųjų kursų dėl alkoholio ir narkotikų žalos baigimas, konstatuojant, kad V. V. aktyviai šalina savo nusikalstamo elgesio priežastį, dėl ko būtų nepagrįsta skirti maksimalų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog dėl nurodytų aplinkybių V. V. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, o nustatytą šios priemonės terminą – 3 metus, laiko teisingu ir proporcingu. V. V. paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atkreipdama dėmesį į tai, kad praeityje V. V. buvo skirta analogiška administracinio poveikio priemonė už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą neužtikrino prevencinio tikslo – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, nes nuteistasis ir vėl padarė šioje baudžiamojoje byloje analizuojamą nusikalstamą veiką.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas skundžiamu nuosprendžiu. V. V. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad teisė vairuoti reikalinga dėl šeiminių aplinkybių, t. y. (duomenys neskelbtini) sūnaus vežimo į mokyklą ir iš jos, taip pat ir į futbolo treniruotes, turnyrus, akcentuojant tarp objektų pakankamai tolimus atstumus. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog šios apelianto minimos aplinkybės yra reikšmingos, tačiau šiuo atveju nevertinamos kaip nulemiančios būtinybę skirti uždraudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels V. V. tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su šeiminėmis aplinkybėmis, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantas aiškiai suvokė, kad specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Juo labiau, šios bylos kontekste taip pat yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, jog šiurkščius ir pavojingus Kelių eismo taisyklių pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų 6 mėnesių arba 2 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų bei nepatogumų šeimoje, darbinėje sferoje, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Teismas, skirdamas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, individualiai įvertina kiekvieno kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui konkrečios nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad būtent minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė, todėl šioje dalyje V. V. apeliacinis skundas yra atmestinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,n u t a r i a :Atmesti nuteistojo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.Teisėjos Ugnė Gailiūnienė Giedrė Telksnienė Eglė Venckienė