Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Civilinė byla Nr. 2YT-36585-1153/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23652-2026-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1; 3.4.6.11; 3.5.1 (S) VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 22 d.VilniusVilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Tomas Malijauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis Arminas Naujokaitis, J. D.Teismasn u s t a t ė :Pareiškėjas M. D. kreipėsi 2026 m. rugpjūčio 20 d. į antstolį Arminą Naujokaitį su skundu dėl jo veiksmų (2026 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymo). Skundu prašoma panaikinti antstolio Armino Naujokaičio 2026 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymą Nr. S-26-157-32687 dėl atsisakymo įskaityti mokėjimus; įpareigoti antstolį perskaičiuoti išieškomą išlaikymo skolą; į išlaikymo prievolės vykdymą įskaityti mokėjimus, atliktus iš jo motinos D. D. banko sąskaitos, kurių mokėjimo paskirtyse nurodyta, kad mokama kaip alimentai už M. D.; sumažinti vykdomojoje byloje apskaičiuotą įsiskolinimą įskaitytų mokėjimų suma. Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 iš skolininko pilnamečiam sūnui J. D. priteisė išlaikymą periodinėmis išmokomis po 250 Eur per mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki kol jis mokysis (duomenys neskelbtini) pagal bepiločių orlaivių valdytojo profesinio mokymo programą, tačiau ne ilgiau kaip iki jam sukaks 24 metai. Skolininkas teigia, kad dar iki vykdomojo rašto pateikimo antstoliui jo motina D. D. nuo 2024 m. spalio mėnesio periodiškai atliko mokėjimus J. D., paprastai po 220 Eur per mėnesį. Skolininko teigimu, šių mokėjimų paskirtyse buvo aiškiai nurodoma, jog tai yra alimentai už M. D. arba analogiškai įvardyti mokėjimai. Todėl, jo vertinimu, šios sumos turėtų būti laikomos jo išlaikymo prievolės vykdymu, nepriklausomai nuo to, kad lėšos buvo pervestos iš trečiojo asmens – jo motinos – banko sąskaitos. Skunde taip pat nurodoma, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo paaiškinta, jog skolininko motina mokėjimus atlikdavo jo vardu ir už jį. Skolininkas akcentuoja, kad, jo vertinimu, mokėjimų paskirtys aiškiai patvirtina jų paskirtį – vykdyti būtent jo išlaikymo prievolę, o ne teikti savarankišką paramą J. D. Skolininkas remiasi ir D. D. patvirtinimu, kuriame nurodyta, kad pavedimai buvo atliekami jos sūnaus M. D. vardu ir kad šios sumos turi būti įskaitytos į jo išlaikymo prievolę. Skolininko vertinimu, tai, kad prievolę faktiškai įvykdė trečiasis asmuo, savaime nepaneigia prievolės įvykdymo fakto. Jis nurodo, kad pagal civilinės teisės principus prievolę už skolininką gali įvykdyti ir trečiasis asmuo, todėl antstolis, spręsdamas dėl įsiskolinimo dydžio, turėjo vertinti faktinį prievolės vykdymą ir įskaityti jo motinos atliktus mokėjimus. Skolininkas taip pat teigia, kad antstolis nepagrįstai apsiribojo formaliu mokėtojo tapatybės vertinimu, neįvertinęs mokėjimų paskirties ir faktinių aplinkybių. Skunde pažymima, kad antstolio pozicija, jog mokėjimai iš D. D. sąskaitos negali būti laikomi skolininko prievolės vykdymu, lemia situaciją, kai tos pačios išlaikymo sumos iš esmės būtų reikalaujamos pakartotinai. Dėl to skolininkas prašo panaikinti skundžiamą patvarkymą, perskaičiuoti išlaikymo įsiskolinimą ir įskaityti jo motinos atliktus mokėjimus.Antstolis Arminas Naujokaitis 2026 m. rugsėjo 1 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir perdavė jį (kartu su vykdomąja byla) nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0157/26/01081 vykdomas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 27 d. išduotas vykdomasis raštas dėl išlaikymo išieškojimo iš M. D. J. D. po 250 Eur per mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. Antstolis pažymėjo, kad vykdymo procese buvo apskaičiuotas susidaręs išlaikymo įsiskolinimas. Vertindamas D. D. atliktus mokėjimus, antstolis pažymėjo, kad mokėjimai buvo atliekami ne iš skolininko, o iš trečiojo asmens – D. D. – sąskaitos. Antstolio vertinimu, vien tai, kad mokėjimų paskirtyse buvo nurodyta „alimentai už M. D.“ ar analogiška formuluotė, savaime nepatvirtina, jog tokie mokėjimai buvo atlikti vykdant būtent skolininko prievolę pagal vykdomąjį dokumentą. Antstolis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad išieškotojo atstovė nepripažino D. D. atliktų mokėjimų kaip M. D. išlaikymo prievolės vykdymo. Antstolio vertinimu, esant ginčui dėl trečiojo asmens atliktų mokėjimų teisinės prigimties ir jų įskaitymo į skolininko prievolę, jis neturi pagrindo vienašališkai pripažinti šių mokėjimų tinkamu skolininko prievolės įvykdymu. Patvarkyme pažymėta ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendime buvo aptartos D. D. atliekamos išmokos J. D. Antstolis nurodė, kad teismo sprendimu išlaikymo pareiga nustatyta būtent M. D., o vykdymo procese antstolis privalo vykdyti teismo sprendimą ir negali keisti jo turinio ar spręsti ginčo dėl to, kokia apimtimi trečiojo asmens atlikti mokėjimai turėtų būti pripažinti skolininko prievolės įvykdymu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, antstolis padarė išvadą, kad skolininko pateikti duomenys nesudaro pagrindo perskaičiuoti vykdomojoje byloje nustatyto išlaikymo įsiskolinimo ir įskaityti D. D. atliktų mokėjimų kaip M. D. prievolės vykdymo. Todėl skolininko skundo netenkino ir CPK 510 straipsnio 3 dalies pagrindu skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė teismui. Suinteresuotas asmuo J. D. atsiliepimu prašo pareiškėjo M. D. skundo dėl antstolio Armino Naujokaičio veiksmų netenkinti ir priteisti iš pareiškėjo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 priteisė iš M. D. J. D. naudai išlaikymą periodinėmis išmokomis po 250 Eur per mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki tol, kol J. D. mokysis (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2026 m. birželio 30 d., o sprendimo dalis dėl periodinių išmokų buvo nukreipta vykdyti skubiai. Pagal šį vykdomąjį dokumentą antstolio Armino Naujokaičio kontoroje buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0157/26/01081. J. D. pažymi, kad M. D. 2026 m. liepos 23 d. kreipėsi į antstolį prašydamas įskaityti į jo išlaikymo prievolę mokėjimus, kuriuos laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. kas mėnesį po 220 Eur iš savo asmeninės banko sąskaitos J. D. atliko M. D. motina D. D., mokėjimo paskirtyse nurodydama „Alimentai už M. D.“. Antstolis 2026 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu šio prašymo netenkino, o vėliau netenkino ir skolininko skundo bei perdavė jį nagrinėti teismui. Atsiliepime teigiama, kad D. D. atliktų mokėjimų teisinė reikšmė jau buvo nagrinėta ir įvertinta civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026. J. D. teigimu, 2026 m. gegužės 14 d. sprendime teismas tiesiogiai vertino tuos pačius mokėjimus ir konstatavo, kad J. D., jam sulaukus pilnametystės, rėmė ne M. D., o jo motina D. D., pervesdama po 220 Eur per mėnesį. Atsiliepime akcentuojama, kad teismas tuomet M. D. teiginius, jog jis savarankiškai rėmė sūnų, įvertino kaip deklaratyvius ir nepaneigiančius jo pareigos teikti paramą. J. D. nurodo, kad D. D. mokėjimų faktas ir M. D. prašymas juos vertinti kaip jo teiktą išlaikymą buvo žinomi ir aptarti bylą dėl išlaikymo nagrinėjusiam teismui, todėl, jo vertinimu, šis klausimas nėra naujas ir vykdymo procese nekeliamas pirmą kartą. Atsiliepime laikomasi pozicijos, kad vykdymo procese antstolis ir skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėjantis teismas neturi kompetencijos iš naujo spręsti klausimo, kuris jau buvo materialiai išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes tai reikštų šio sprendimo motyvuojamosios dalies išvadų peržiūrėjimą. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad D. D. mokėjimai buvo atlikti iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d., o teismo sprendimas priimtas 2026 m. gegužės 14 d. Dėl to, išieškotojo vertinimu, šių mokėjimų pripažinimas M. D. prievolės vykdymu vykdymo stadijoje reikštų ne vėlesnio prievolės įvykdymo fakto konstatavimą, bet jau sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių pakeitimą ir vykdomojo dokumento turinio koregavimą, kuris vykdymo procese negalimas. J. D. papildomai nurodo, kad M. D. civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 pats buvo pareiškęs prašymą priteisti iš jo pilnamečiam vaikui paramą po 220 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Pasak išieškotojo, nors M. D. savo atsiliepime toje byloje deklaratyviai nurodė, kad išlaikymą teikia, jis nebuvo suformulavęs prašymo D. D. atliktus mokėjimus laikyti jo paties teiktu išlaikymu. Išieškotojas šias aplinkybes taip pat vertina kaip patvirtinančias, kad D. D. ir M. D. mokėjimų klausimas jau buvo nagrinėtas ir išspręstas ankstesnėje civilinėje byloje. Atsiliepime nesutinkama ir su galimybe naujai pateikiamais įrodymais pakeisti ankstesnio teismo sprendimo išvadas. J. D. pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu M. D. pateiktų papildomus D. D. patvirtinimus ar kitus rašytinius įrodymus, jie negalėtų paneigti aplinkybės, jog šis klausimas jau buvo įvertintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pagal tuo metu byloje buvusius duomenis. Išieškotojo nuomone, po sprendimo įsiteisėjimo pateikiami nauji įrodymai negali būti pagrindas vykdymo procese iš naujo peržiūrėti teismo nustatytą faktinę aplinkybę. Galiausiai J. D. teigia, kad antstolio 2026 m. rugsėjo 1 d. patvarkymas atitinka CPK 613 straipsnio reikalavimus, nes jame nuosekliai išdėstyta vykdomosios bylos eiga, įvertintas M. D. pateiktas D. D. rašto nuorašas ir pacituota vykdomo teismo sprendimo motyvuojamoji dalis. Dėl to, išieškotojo vertinimu, antstolis klausimą išnagrinėjo iš esmės ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Skundas atmestinasAntstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia, be kitų, vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Vykdymo veiksmus pagal vykdytinus dokumentus atlieka, juos koordinuoja antstolis. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, ir išieškotojas privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą. Antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų ir vertindamas antstolio veiksmų teisėtumą, teismas turi įvertinti, ar, atlikdamas konkretų procesinį veiksmą, antstolis laikėsi įstatymo nuostatų, ar, spręsdamas jo diskrecijai tenkantį klausimą, atsižvelgė į teisėtus šalių interesus ir atliekamo procesinio veiksmo padarinius.Kartu CPK 594 straipsnyje nustatyta antstolio procesinės veiklos teisėtumo teisminė kontrolė, o CPK 510 straipsnyje įtvirtinta skundo dėl antstolio procesinių veiksmų nagrinėjimo tvarka. Nagrinėdamas tokį skundą teismas tikrina konkretaus antstolio procesinio veiksmo arba atsisakymo jį atlikti teisėtumą ir pagrįstumą pagal vykdymo proceso normas bei vykdomojo dokumento turinį. Ši procesinė forma nėra skirta įsiteisėjusiam teismo sprendimui ar juo nustatytoms materialiosioms teisinėms aplinkybėms peržiūrėti.Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 iš M. D. J. D. naudai priteista parama (išlaikymas) periodinėmis išmokomis po 250 Eur per mėnesį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d., o teismo sprendimo dalis dėl periodinių išmokų nukreipta vykdyti skubiai. Pagal išduotą vykdomąjį dokumentą antstolio Armino Naujokaičio kontoroje pradėta vykdomoji byla Nr. 0157/26/01081. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO2 duomenų matyti, kad 2026 m. gegužės 14 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2026 m. birželio 16 d., nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka. 2026 m. liepos 23 d. skolininkas M. D. kreipėsi į antstolį prašydamas perskaičiuoti išlaikymo įsiskolinimą ir įskaityti mokėjimus, kuriuos laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. iš savo banko sąskaitos J. D. atliko skolininko motina D. D., paprastai po 220 Eur per mėnesį, mokėjimo paskirtyse nurodydama, kad mokama „Alimentai už M. D.“. Antstolis 2026 m. rugpjūčio 13 d. patvarkymu šio prašymo netenkino, o 2026 m. rugsėjo 1 d. patvarkymu netenkino ir skolininko skundo bei CPK 510 straipsnio 3 dalies tvarka perdavė jį nagrinėti teismui. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar D. D. J. D. atlikti mokėjimai gali būti laikomi M. D. prievolės mokėti teismo sprendimu priteistą išlaikymą vykdymu ir atitinkamai įskaityti apskaičiuojant išlaikymo įsiskolinimą vykdymo procese. Skolininkas laikosi pozicijos, kad nurodyti mokėjimai buvo atliekami jo prašymu, jo vardu ir vykdant būtent jam tenkančią išlaikymo prievolę, todėl vien tai, kad lėšos buvo pervedamos iš trečiojo asmens banko sąskaitos, savaime nepaneigia prievolės įvykdymo. Šiai pozicijai pagrįsti skolininkas pateikė D. D. 2026 m. rugpjūčio 20 d. patvirtinimą, kuriame ji nurodė, kad pavedimus atliko sūnaus M. D. prašymu ir iš jo lėšų bei prašė šiuos mokėjimus įskaityti kaip tinkamą M. D. prievolės teikti paramą vykdymą. Išieškotojas su tokia pozicija nesutinka ir nurodo, kad D. D. atliktų mokėjimų reikšmė jau buvo vertinta civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026, kurioje priimtas vykdomas teismo sprendimas. Išieškotojas akcentuoja, kad toje byloje teismas konstatavo, jog J. D. sulaukus pilnametystės rėmė jo močiutė D. D., o M. D. teiginius apie jo paties teiktą paramą vertino kaip deklaratyvius. Be to, iš ankstesnėje civilinėje byloje M. D. pateikto atsiliepimo matyti, kad jis pats teigė vykdęs pareigą išlaikyti vaikus ir nurodė įvairius jo paties atliktus mokėjimus bei iš jo sąskaitos išieškotas sumas. Išieškotojo vertinimu, tai taip pat reikšminga sprendžiant, ar D. D. atlikti mokėjimai gali būti vykdymo procese iš naujo kvalifikuojami kaip paties skolininko prievolės įvykdymas. Taigi byloje spręstina pagal pateiktą skundą ne vien tai, kokia buvo faktinė nurodytų D. D. atliktų mokėjimų paskirtis, tačiau ir tai, kokią reikšmę vykdymo procese turi aplinkybė, kad šie mokėjimai buvo atlikti iki 2026 m. gegužės 14 d. teismo sprendimo priėmimo ir jų faktas buvo žinomas bei vertintas bylą dėl išlaikymo nagrinėjusiam teismui. Išieškotojas laikosi pozicijos, kad šių mokėjimų pripažinimas M. D. prievolės vykdymu reikštų ne vėlesnio prievolės įvykdymo fakto konstatavimą, o jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintų aplinkybių peržiūrėjimą vykdymo procese.Teismas pažymi, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas – įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybės institucijoms bei pareigūnams ir turi būti vykdomas. Vykdymo proceso paskirtis yra realiai įgyvendinti vykdomajame dokumente nustatytą teisinį rezultatą, o ne iš naujo išspręsti tarp šalių kilusį materialųjį ginčą. CPK 634 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad antstolis vykdo CPK 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus ir privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėdamas šalims ginti jų teises ir teisėtus interesus.Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia, kad ši antstolio pareiga nėra neribota. Antstolis privalo veikti pagal jam įstatymo suteiktą kompetenciją, vykdyti tai, kas nurodyta vykdomajame dokumente, ir neturi teisės savarankiškai nukrypti nuo jo turinio ar spręsti materialiojo teisinio klausimo, kurį pagal įstatymą kompetentingas spręsti teismas ginčo teisenos tvarka. Antstoliui nesuteikta teisė pakeisti vykdomojo dokumento turinio ar savo sprendimu sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-823/2023), t. y. antstolis negali vykdymo procese pats išspręsti materialiojo teisinio klausimo, kuriam išspręsti reikalingas teismo procesinis sprendimas ar pakeisti teismo sprendimo faktų. CPK 594 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismas, o teismo kontrolė šiuo atveju reiškia antstolio veiksmų teisėtumo patikrinimą, bet ne pirminio civilinio ginčo nagrinėjimą iš naujo. M. D. skundu vykdymo procese prašo į jo prievolės vykdymą įskaityti ne jo paties, o jo motinos D. D. atliktus mokėjimus. Pagal skundo ir prie jo pateiktų dokumentų duomenis, ginčijami 13 mokėjimų po 220 Eur, iš viso 2 860 Eur, atlikti laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. Taigi visi mokėjimai, kurių įskaitymo pareiškėjas siekia šioje byloje, buvo atlikti iki 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo priėmimo. Taigi visi mokėjimai, kurių įskaitymo pareiškėjas siekia šioje byloje, buvo atlikti iki teismo 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 priėmimo. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra viena iš esminių, nes minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Iš pateikto M. D. atsiliepimo civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 matyti, kad pareiškėjas (skolininkas) buvo nurodęs šiuos argumentus jau teismui ir jie buvo žinomi priimant teismo sprendimą. 2026 m. gegužės 14 d. sprendimą priėmęs teismas D. D. atliekamų 220 Eur mokėjimų fakto neignoravo. Priešingai – sprendimo motyvuose tiesiogiai konstatuota, kad J. D., jam sulaukus pilnametystės, rėmė jo močiutė D. D., o ne atsakovas M. D., ir dėl to pastarojo teiginiai, kad jis savarankiškai rėmė sūnų, buvo įvertinti kaip deklaratyvūs. Todėl ginčijami mokėjimai nėra nauja, tik vykdymo stadijoje paaiškėjusi aplinkybė. Jų faktas egzistavo iki sprendimo priėmimo ir buvo žinomas teismui, kuris, teismas nustatydamas M. D. pareigą mokėti J. D. išlaikymą po 250 Eur per mėnesį, šiuos mokėjimus įvertino kaip močiutės paramą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudicinę galią turi tie pirmesnėje byloje nustatyti faktai, kurie buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar jo dalis ir yra teisiškai reikšmingi abiejose bylose. Taip pat įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių proceso dalyviai negali ginčyti kitose bylose. Nagrinėjamu atveju D. D. atliekamos paramos pobūdis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ar M. D. faktiškai rėmė pilnametį sūnų ir kokia apimtimi egzistuoja jo paties išlaikymo pareiga, todėl ši aplinkybė nebuvo atsitiktinė ar nereikšminga ankstesnio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-916-566/2026 motyvų dalis. Būtent todėl vykdymo procese padarius priešingą išvadą – kad tos pačios 2024–2025 m. išmokos iš tikrųjų buvo paties M. D. išlaikymo prievolės vykdymas – būtų ne tik nustatytas mokėjimo faktas, bet ir iš esmės pakeistas ankstesnio teismo pateiktas tų pačių mokėjimų faktinis ir teismo sprendimo teisinis vertinimas, kuris padarytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią trečiasis asmuo gali visiškai arba iš dalies įvykdyti prievolę už skolininką, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar pati prievolės esmė reikalauja, kad ją asmeniškai įvykdytų skolininkas. Vien faktas, kad 220 Eur mokėjimai atlikti iš D. D., o ne M. D. banko sąskaitos, savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad M. D. prievolė jokia apimtimi negalėjo būti įvykdyta. Jeigu, pavyzdžiui, po teismo sprendimo priėmimo būtų nustatyta, kad M. D. pavedė savo lėšas kitam asmeniui ir šis jo pavedimu bei jo vardu sumokėjo išieškotojui, toks mokėjimas galėtų būti vertinamas kaip prievolės įvykdymas trečiojo asmens veiksmais. Skolininkas papildomai pateikė teismui D. D. 2026 m. rugpjūčio 20 d. patvirtinimą, kuriame ji nurodė, kad 220 Eur pavedimus J. D. atliko M. D. prašymu ir iš jo lėšų bei prašė juos laikyti tinkamu M. D. prievolės vykdymu. Šis dokumentas yra rašytinis įrodymas ir turi būti vertinamas kartu su visa bylos medžiaga pagal CPK 185 straipsnio taisykles, pagal kurias jokie įrodymai, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, neturi iš anksto nustatytos galios. Vis dėlto patvirtinimas surašytas tik 2026 m. rugpjūčio 20 d., t. y. po 2026 m. gegužės 14 d. teismo sprendimo ir jau kilus ginčui vykdymo procese. Jame išdėstytas D. D. dabartinis tų pačių 2024–2025 m. mokėjimų paaiškinimas. Vien tokio vėliau pateikto įrodymo atsiradimas savaime nesuteikia antstoliui kompetencijos vykdymo procese pakeisti ankstesnio teismo jau atlikto tų pačių mokėjimų vertinimo. Jeigu skolininkas mano, kad ankstesniame procese buvo neteisingai nustatyta faktinė aplinkybė dėl to, kas faktiškai teikė paramą, kuri turi įtakos vėliau išieškojimui, vykdymo procesas pagal savo paskirtį nėra procesinė priemonė tam įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti ar jo faktinėms išvadoms koreguoti, o tai galėtų būti proceso atnaujinimo institutas, jeigu tam yra teisiniai pagrindai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vykdymo procese antstolis gali ir turi tikslinti realiai likusią skolą, kai nustatoma, jog vykdomasis dokumentas faktiškai jau iš dalies įvykdytas. 2025 m. byloje kasacinis teismas nagrinėjo situaciją, kai skolininkas teigė dalį skolos sumokėjęs dar iki vykdomosios bylos pradžios, o antstolis vėliau perskaičiavo skolos dydį; kasacinis teismas šį klausimą vertino būtent kaip realaus vykdytinos sumos likučio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-933/2025). Tačiau pareiškėjo M. D. skundas grindžiamas ne po teismo sprendimo atliktais mokėjimais. Ginčo objektas yra D. D. mokėjimai nuo 2024-10-18 iki 2025-09-30, ir šiuos mokėjimus jau yra įvertinęs teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiant pagal bylos medžiagą nėra pagrindo spręsti, kad antstolis apskritai atsisakė įskaityti po sprendimo atliktus M. D. mokėjimus. Priešingai, iš antstolio patvarkymo matyti, kad vykdymo procese buvo gaunama informacija apie 2026 m. gegužės–birželio mėnesiais J. D. gautas sumas ir jos buvo reikšmingos apskaičiuojant skolos likutį.Nagrinėjamu atveju sprendimo dalis dėl periodinio išlaikymo buvo nukreipta vykdyti skubiai. Todėl nuo 2026 m. gegužės 14 d. atlikti mokėjimai vykdymo požiūriu jau gali būti laikomi sprendimu nustatytos prievolės vykdymu. 2026 m. birželio 16 d. šis teismo sprendimas įsiteisėjo. Visi skunde nurodyti D. D. mokėjimai atlikti gerokai iki šios datos. Teismas pažymi, jog CPK 613 straipsnio prasme turi būti tikrinama, ar antstolis sprendžiamą klausimą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją ir pateikė pakankamus savo sprendimo motyvus. Kartu pabrėžiant bendra vykdymo proceso taisykle – antstolis veikia vykdomojo dokumento ribose, o materialiųjų teisinių santykių ar įsiteisėjusio teismo sprendime nustatytų faktų negali pakeisti savo patvarkymu. Iš vykdomosios bylos ir byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad antstolis teisingai įvertino susidariusią situaciją, skolininko pateiktą D. D. patvirtinimą, taip pat rėmėsi 2026 m. gegužės 14 d. teismo sprendimo motyvais, kuriuose buvo pasisakyta dėl močiutės mokėtos paramos iki teismo sprendimo laikotarpio. Todėl nors teismas nepritaria pernelyg plačiai aiškinamai antstolio pozicijai, jog trečiojo asmens mokėjimas vien dėl mokėtojo tapatybės negali būti laikomas skolininko prievolės vykdymu, bet pats antstolio sprendimas atsisakyti perskaičiuoti skolą būtent pagal 2024–2025 m. D. D. mokėjimus laikomas teisėtu dėl vykdymo procese antstolio kompetencijos ribų ir ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo prasme. D. D. mokėjimų klausimas byloje nurodytame teismo sprendime buvo tiesiogiai aptartas. 2026 m. gegužės 14 d. sprendime teismas tuos mokėjimus vertino kaip močiutės paramą, o M. D. teiginius apie jo teiktą paramą – kaip deklaratyvius. Teismas pabrėžia, kad vykdymo procesas nėra tinkama procesinė forma ankstesnio įsiteisėjo teismo sprendimo faktinėms išvadoms peržiūrėti. Šiuo atveju teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavo, kad nurodytais mokėjimais J. D. rėmė močiutė, o ne pareiškėjas M. D. Minėtas teismo sprendimas (jame nustatyti faktai) nebuvo skundžiami, šis teismo sprendimas įsiteisėjo. CPK 18, 182 ir 279 straipsniuose įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas ir ankstesniu sprendimu nustatytų faktų reikšmė, kas reiškia, kad antstolis pagal CPK 634 straipsnį turi realiai vykdyti sprendimą, tačiau neturi kompetencijos vykdymo procese padaryti materialiai priešingos išvados negu sprendimą priėmęs teismas. D. D. 2026 m. rugpjūčio 20 d. patvirtinimas yra vėliau pateiktas įrodymas apie iki sprendimo egzistavusias aplinkybes, tačiau vykdymo procesas ir skundas dėl antstolio veiksmų (jo nagrinėjimas) nėra ankstesnio sprendimo peržiūrėjimo forma (tai kaip minėta yra proceso atnaujinimas, jeigu tam yra teisiniai pagrindai). Dėl to antstolio atsisakymas įskaityti būtent šiuos mokėjimus vertintinas kaip teisėtas, nėra pagrindo naikinti antstolio skundžiamo patvarkymo ir įpareigoti antstolį atlikti kitus skunde nurodytus veiksmus, o skundas – netenkintinas.Bylos dėl antstolio veiksmų nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį bendroji taisyklė yra tokia, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau įstatymas numato išimtį: kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali priteisti išlaidų atlyginimą iš to asmens, kurio pareiškimas atmestas. Teismų praktikoje skunduose dėl antstolio veiksmų ši išimtis taikoma gana nuosekliai, kai skolininkas siekia panaikinti antstolio veiksmą, o išieškotojas siekia jį išsaugoti – jų interesai laikomi aiškiai priešingais.Šioje byloje interesų priešingumas akivaizdus: pareiškėjas M. D. prašė panaikinti antstolio patvarkymą ir sumažinti vykdomą išlaikymo įsiskolinimą, įskaitant 2 860 Eur mokėjimų, o suinteresuotas asmuo J. D. atsiliepimu prašė skundą atmesti ir antstolio patvarkymą palikti nepakeistą. Todėl CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtis taikytina. Suinteresuotas asmuo J. D. pateikė teismu 2026 m. rugsėjo 27 d. sąskaitą Nr. A26/58 už teisines paslaugas šioje civilinėje byloje: dokumentų analizę, atsiliepimo parengimą ir pateikimą teismui, nurodant 5 val. darbo po 100 Eur, iš viso 500 Eur. Taip pat pateiktas 2026 m. rugsėjo 28 d. 500 Eur mokėjimo nurodymas, kurio paskirtyje nurodyta ši sąskaita. Mokėjimą atliko G. D. advokatui Sauliui Pikturnai. Tai, kad 500 Eur faktiškai sumokėjo G. D., o ne pats suinteresuotas asmuo J. D., kliūties išlaidoms priteisti nesudaro. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jeigu mokama advokato teisinė pagalba buvo suteikta byloje dalyvaujančiam asmeniui, prašymas dėl išlaidų pateiktas tinkamai ir jų dydis pagrįstas, išlaidos gali būti priteistos tam byloje dalyvaujančiam asmeniui ir tada, kai advokatui už jį faktiškai sumokėjo kitas asmuo. Tokiu atveju kito asmens mokėjimas vertinamas kaip prievolės sumokėti už teisines paslaugas įvykdymas už atstovaujamąjį. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas atlygina kita šalis. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, suinteresuotam asmeniui gali būti priteistos jo pagrįstai patirtos bylinėjimosi išlaidos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš kitos šalies išlaidas už advokato pagalbą, jeigu teismui pateiktas prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai. Sprendžiant dėl priteistino advokato pagalbos išlaidų dydžio, atsižvelgtina ir į CPK 98 straipsnio 2 dalį bei teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintas rekomendacijas dėl maksimalaus užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą civilinėse bylose dydžio. Prašoma priteisti 500 Eur suma, įvertinus procesinio dokumento pobūdį, bylos apimtį ir advokato darbo sąnaudas, neviršija protingumo, būtinumo ir proporcingumo kriterijų, todėl priteistina visa apimtimi iš pareiškėjo M. D. suinteresuoto asmens J. D. naudai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510–513 straipsniais, n u t a r i a :Atmesti pareiškėjo M. D. skundą dėl antstolio Armino Naujokaičio veiksmų.Priteisti iš pareiškėjo M. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) suinteresuotam asmeniui J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.Teisėjas Tomas Malijauskas