Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus ir nuteistojo K. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį – 60 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatyta šį įpareigojimą įvykdyti per 8 mėnesius nuo arešto bausmės vykdymo pabaigos.

K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – 60 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 bei 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d., nuosprendžiu paskirtos 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalimi – 3 mėnesiais laisvės apribojimo, prilyginamo 30 parų areštui, prie griežtesnės 60 parų arešto bausmės pridedant dalį švelnesnės – 30 parų arešto bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatyta šį įpareigojimą įvykdyti per 8 mėnesius nuo arešto bausmės vykdymo pabaigos.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų A. G. ir K. L. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 410,06 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 410,06 Eur sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų A. G. ir K. L. nukentėjusiojo naudai priteista 300 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

n u s t a t ė : Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

A. G. ir K. L. pripažinti kaltais ir nuteisti, už tai, jog savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą, t. y. veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. G. teisę atgauti iš R. K. skolą už buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuomą, panaudodami fizinę prievartą, 2024 m. balandžio 22 d., apie 19.10 val., buto adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, virtuvės – svetainės patalpoje, prie valgomojo stalo, K. L. kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių R. K. į galvos sritį, o pastarajam nugriuvus ir gulint ant grindų, K. L. kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių R. K. į galvą, šonus ir rankas; R. K. bandant išvengti smūgių ir pasitraukus iki svetainės sofos, A. G. sugriebė už grandinėlės, buvusios ant R. K. kaklo, ir ją traukdamas, smaugė R. K., kol grandinėlė nutrūko, tuo pačiu smaugimo veiksmo metu užgesino degančią cigaretę į R. K. viršugalvį, po ko A. G. kumščiais sudavė nenustatytą skaičių smūgių R. K. į galvos sritį; po to, tęsdami nusikalstamą veiką, A. G. ir K. L. rankų kumščiais ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių R. K. į įvairias kūno vietas, fizinės prievartos naudojimo metu reikalaudami R. K. sumokėti A. G. skolą už minėto buto nuomą. Tokiais bendrais veiksmais A. G. ir K. L. padarė R. K. poodines kraujosruvas kaktos dešinės pusės ir kairėje smilkininėje srityse, apatinės lūpos gleivinės žaizdą su aplinkine gleivinės kraujosruva, krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį kairės pusės VII šonkaulio lūžiu ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, kvalifikuojamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tuo padarydami didelę žalą nukentėjusiojo R. K. teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas Algis Lukoševičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendį nuteistojo A. G. atžvilgiu ir jį išteisinti, arba nuosprendį pakeisti ir nuteistojo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Skunde nurodoma, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, numatantį įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. BPK 305 straipsnyje numatyta, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstomos įrodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta vienus ar kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Vieni ar kiti įrodymai teismo gali būti motyvuotai pripažinti patikimais ar atmesti, tačiau visi įrodymai turi būti įvertinti, o ne ignoruojami ar nutylimi. Teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinamąsias išvadas. Ištirti įrodymai nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad būtų galima daryti išvadas apie kaltinamojo kaltumą (kaltės formą, nusikalstamus veiksmus, priežastinį ryšį tarps nusikalstamų veiksmų ir nuskalstamų padarinių ir kt.) bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendyje išdėstant ir įvertinant nukentėjusiojo, liudytojų ir kitų proceso dalyvių parodymus, būtina aprašyti tą jų dalį, kuri patvirtina arba paneigia vieną ar kelis nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytas ar kitas svarbias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti ne tik įrodymai, bet ir atlikta jų analizė. Tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai turi būti įvertinami sistemiškai juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaujantis vienus ar kitus įrodymus teismas atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.

Nuteistojo gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad tyrimo pradžioje nukentėjusysis R. K. parodė, kad įvykio dieną jį gatvėje sumušė nepažįstami asmenys. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad jį įvykio metu bute sumušė kartu buvę A. G. ir nuteistasis K. L.. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. G. atžvilgiu, iš esmės nuosprendį grindė tik nukentėjusiojo paaiškinimais, kuris parodė, kad įvykio metu pas jį buvo 400 Eur sumą, kurios iš jo niekas nepaėmė. Tiek A. G., tiek K. L. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusiojo nemušė ir iš jo jokios skolos už butą nereikalavo. Tokie A. G. ir K. L. parodymai nuoseklūs, logiški ir vienas kitą papildantys. A. G. taip pat parodė, kad nukentėjusiojo į butą nekvietė, kad įvykio dieną nukentėjusysis pats savo iniciatyva atvyko į butą jau galimai neblaivus ir galimai po muštynių ir kad jis iš karto pareikalavo nukentėjusiojo pasišalinti iš buto ir pastarajam atsisakius dėl to jį jėga išstūmė iš buto į laiptinės koridorių. Taip pat A. G. parodė, kad nukentėjusiajam pasišalinus iš buto jį galėjo sumušti kiti asmenys, o įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, byloje nėra. Akivaizdu, kad A. G. ir K. L. bei nukentėjusysis nurodo skirtingas įvykio aplinkybes ir jų parodymuose yra prieštaravimų, kurie manytina pirmosios instancijos teismo turėjo būti pašalinti siekiant nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš karto po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nurodė visiškai skirtingas aplinkybes, t. y. kad jį sumušė gatvėje jam nepažįstami asmenys, o apie tai, kad A. G. kartu K. L. iš jo reikalavo skolos už buto nuomą ir dėl to naudojo smurtą, net neužsiminė. Akivaizdu, kad byloje esantys prieštaravimai nuteistųjų ir bukentėjusiojo parodymuose yra esminiai, kuriuos pirmosios instancijos teismas turėjo pašalinti, vadovaudamasis byloje esančiais kitais įrodymais, o jų nesant vadovautis in dubio pro reo principu ir visas abejones kylančias dėl A. G. kaltės ir jo veiksmų atlikimo aiškinti A. G. naudai.

Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. G. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, kuriais jis neigia savo kaltę ir įvykio aplinkybes tiek dėl sveikatos sutrikdymo, tiek dėl savavaldžiavimo iš esmės turi būti vertinami kaip jo gynybinė pozicija. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja vienam iš pagrindinių konstituciniam bei baudžiamojo proceso – nekaltumo prezumpcijos – principui bei baudžiamojo proceso paskirčiai. Pažymėtina, kad viena iš nekaltumo prezumpcijos principo sudedamųjų dalių yra tai, kad ne tik visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau ir tai, kad kaltinamas asmuo neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo. Pradėjus asmens baudžiamąjį persekiojimą, būtent valstybės institucijos turi pareigą įrodyti, kad šis asmuo, dėl kurio buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas yra kaltas dėl nusikalstamos veikos padarymo, o ne perkelti įrodinėjimo naštą galimai nusikalstamos veikos padarymu įtariamam ar kaltinamam asmeniui. Šioje byloje nesant daugiau jokių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti A. G. kaltę bei neginčijamai patvirtinti jo kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, ir nesant galimybių pašalinti byloje tarp A. G., K. L. ir tarp nukentėjusiojo parodymų esančių prieštaravimų, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintinas, neįrodžius A. G. veiksmuose esant nusikalstamos veikos požymių.

Skunde nurodoma, jog bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 294 straipsnio 2 dalį. Nors šioje byloje A. G. niekada nepripažino aplinkybės, kad jis smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu dėl skolos už buto nuomą atgavimo, tačiau pasisakytina dėl nuteistajam inkriminuoto savavaldžiavimo. BK 294 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Taip pat 294 straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl savavaldžiavimo klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens – subjekto – veiksmus (pvz., turimos ar tariamos teisės į nukentėjusį asmenį suvokimą), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą bei siekį turimą teisę realizuoti panaudojant smurtą, t. y. ne teisės aktų nustatytomis priemonėmis. Būtent turi būti įrodyta, kad subjektas suvokia, jog jis neteisėtai reikalauja pinigų (kitų turtinių ar neturtinių teisių) ir tokio reikalavimo įgyvendinimui neteisėtai naudoja nukentėjusio asmens atžvilgiu smurtą ir to nori bei siekia.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K- 526/2011, 2K-406/2011).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. G. atžvilgiu, visiškai nevertino ir nepasisakė, kokiais tiksliai A. G. veiksmais pasireiškė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai – kaltė, neatskleidė bei nedetalizavo, kokiais veiksmais pasireiškė A. G. siekis įgyvendinti turimą teisę į skolos už butą atlyginimo sumokėjimą bei jo suvokimas, kad jis tokiais savo veiksmais, t. y. galimai reikalaudamas skolos suvokė, kad jis savavaldžiauja. Apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas tik išdėstė nusikalstamos veikos požymius, aprašytus BK 294 straipsnio 2 dalyje bei nurodė, kad įrodymų visuma sudaro pagrindą pripažinti A. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, tačiau nedetalizavo, kokiais veiksmais bei aplinkybėmis pasireiškė A. G. tiesioginė tyčia bei jo suvokimas, kad jis savavaldžiauja. Kaip minėta, sprendžiant asmens kaltės klausimus negalima vadovautis tik objektyviais ar subjektyviais nusikalstamos veikos požymiais, turi būti atskleistos ir įvertintos visos aplinkybės, kurios patvirtintų ar paneigtų asmens kaltę. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismas, A. G. kaltę pagrindė iš esmės tik nukentėjusiojo paaiškinimais ir/ar jo parodymais, kurių, kaip jau minėta negalima vienareikšmiškai vertinti kaip patikimų, nes jų patikrinti, nesant padaryto garso ir (ar) vaizdo įrašo, šioje byloje nebeliko ir nėra jokios galimybės. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje negalima vienareikšmiškai teigti, kad A. G. tyčia buvo nukreipta savavaldžiauti.

Be to, nors šioje byloje tiek A. G., tiek nukentėjusysis patvirtino ir pripažino (formaliai nurodė) aplinkybę, kad nukentėjusysis nuteistajam buvo skolingas apie 1000 Eur už buto nuomą, tačiau pakeitus kaltinimus byloje aplinkybės, susijusios su konkrečios (tikslios) skolos už buto nuomą susidarymu, iš viso nebuvo tiriamos, t. y. nebuvo nustatyta tiksli skolos suma ir laikotarpis, už kurį skola susidarė, taip pat nebuvo tiriama ir nustatinėjama tiksli skolos suma, kurios iš nukentėjusiojo neva reikalavo A. G. ir/ar K. L.. Nepaisant to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. G. tiek atskirai, tiek kartu su kitu nuteistuoju K. L. tiek įvykio metu, tiek kitu metu reikalavo iš nukentėjusiojo, kad pastarasis grąžintų (sumokėtų) A. G. bet kokio dydžio skolą už buto nuomą ir tokiu būdu siekdami tokį reikalavimą realizuoti (įgyvendinti) naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą. Taigi, šioje byloje esančių įrodymų visetas jokia forma ir apimtimi nepatvirtina, kad A. G. ir/ar nuteistasis K. L. kartu ir/ar atskirai reikalavo iš nukentėjusiojo skolos už buto nuomą.

Kadangi byloje aiškių ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių išvadą, kad A. G. turėjo išankstinę tyčią įvykio metu panaudojus smurtą atgauti iš nukentėjusiojo skolą, nėra, todėl darytina išvada, kad A. G. veiksmuose nėra būtinojo požymio tyčios neteisėtomis priemonėmis įgyvendinti savo turimą teisę – atgauti skolą – ir dėl to smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu. Tai reiškia, kad jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo. Padarius prielaidą, kad A. G. veiksmuose yra nusikalstamos veikos – nesunkus sveikatos sutrikdymas – sudėtis, konstatuotinas pagrindas A. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir šioje dalyje nuosprendį pakeisti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. L. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį jo atžvilgiu ir vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 5 dalimis atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Aptardamas aplinkybes, aktualias galimam bausmės vykdymo atidėjimui, teismas akcentavo jo ankstesnį teistumą bei apibendrino, kad jokių išvadų nepadarė ir taikyta laisvės apribojimo bausmė tikslo nepasiekė. Jis yra nuteistas už vieno apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą arešto bausme. Tačiau tai yra tik viena BK 75 straipsnio taikymo sąlygų. Paminėtą normą jo atžvilgiu būtų galima taikyti tik esant antrajai sąlygai, t. y. nustačius, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 5 dalis). Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas, privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tokia nuostata yra išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadose. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas aptariamos nuostatos minimaliai laikėsi ir BK 75 straipsnio taikymo galimybę jo atžvilgiu analizavo bei vertino. Tačiau ši analizė bei vertinimas buvo atlikti remiantis vien tik man nepalankiais bylos duomenimis. Maža to, paminėtų duomenų turinys bei teisinė reikšmė atskleista nepilnai bei tendencingai.

Pasisakant dėl jo bausmės individualizavimo, vertintos jam paskirtos nuobaudos dėl KET pažeidimų bei vykdoma darbine veikla. Iš byloje esančių duomenų apie mano patraukimą administracinėn atsakomybėn matyti (t. 2, b. 1. 97-105, t. 3, b. 1. 133-154), jog nuosprendžio priėmimo bei įsiteisėjimo metu galiojančių administracinių nuobaudų praktiškai neturėjo. Nuosprendyje taip pat pasiremta jog už panašaus pobūdžio nusikaltimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskiriant 1 metų laisvės apribojimo bausmę. BK 97 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suėjus šiame straipsnyje nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais, Atsižvelgiant į laikotarpį, praėjusį po paminėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo (7 metai), laikytina, jog šis teistumas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo seniai išnykęs. Remiantis Konstitucijoje ir BPK įtvirtintu asmens nekaltumo prezumpcijos principu, aukščiau aptartų, negaliojančių administracinių nuobaudų bei teistumo, kuris yra išnykęs, nebuvo teisinio pagrindo vertinti prieš jį individualizuojant bausmę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje laikomasi nuomonės, jog įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, svarbiausia yra nustatyti, ar yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pavyzdžiui, 2015 m. vasario 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015 konstatuota, jog pagal nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, tinkamai aiškintos ir taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir nuteistajam A. D. pagrįstai atidėtas bausmės vykdymas. Nutartyje nurodyta, jog sutiktina su apeliacinės instancijos nuomone, kad ta aplinkybė, jog A. D. anksčiau teistas, neturi būti sureikšminta ir vertintina atskirai nuo kitų aplinkybių. Minėtina, kad teismo sprendimu kartu turi būti siekiama ir išsaugoti kailininko teigiamus socialinius ryšius (pvz., jo ryšius su vaikais ir apskritai su šeima, jo darbinius santykius. Pažymėtina, jog paminėtas asmuo buvo nuteistas 6 kartus 5 metų laikotarpyje ir tai nesutrukdė kasacinės instancijos teismui neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Todėl apeliacinėje instancijoje svarstytinas klausimas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atidedant nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą, nes pirmosios instancijos teismas šį klausimą sprendė pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Neneigiant jam nepalankių bylos duomenų BK 75 straipsnio taikymo aspektu, t. y. įsiteisėjusio ir 2026 m. vasario 26 d, pradėto vykdyti kito nuosprendžio bei nustatytos vienos mano baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tuo negalima apsiriboti. Byloje yra ir jį teigiamai charakterizuojančios informacijos, kurią pirmosios instancijos teismas tiesiog nepakankamai vertino. Eilę metų dirba ir išlaiko mažametę dukrą. Nėra įrašytas į psichikos sveikatos centro bei narkologinę įskaitą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo ir t. t. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus (ar auklėjamojo poveikio priemonę), ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2009). Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (pvz., kaltininkas neteks nuolatinio darbo). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą.

Aptarti bylos duomenys patvirtina, jog realios laisvės arešto bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo bei bausmės skyrimo proporcingumo principams. Jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma, teigiami socialiniai ryšiai, padarytos nusikalstamos veikos santykinai mažas pavojingumas (vienas apysunkis nusikaltimas bei vykdytojo vaidmuo), patvirtina, jog bausmės tikslai byloje bus pasiekti jam taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą paskiriant BK 75 straipsnio 6 dalyje numatytus įpareigojimus. Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėl jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ištyrė ne visus įrodymus ir juos vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, o tai sąlygojo esminius trūkumus nuosprendžio motyvuose bei išvadose šiuo klausimu. Mano, jog dėl nurodytos normos netinkamo pritaikymo buvo pažeistas bausmių skyrimo proporcingumo principas bei nepilnai atsižvelgta į BK 54 straipsnio nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Dėl to jam buvo nepagrįstai paskirta reali subendrinta 3 mėnesių arešto bausmė.

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis K. L. ir jo gynėjas prašė K. L. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo K. L. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato A. Lukoševičiaus apeliacinio skundo matyti, jog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, todėl prašoma A. G. išteisinti arba nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis K. L. apeliaciniu skundu prašo atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, teismo posėdyje išklausiusi proceso dalyvių pozicijas, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą tiek faktinių aplinkybių nustatymo, tiek teisės taikymo aspektais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų įvertinimą.

BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-P-183/2012, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, jog kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės gynimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taip veikdamas asmuo pats imasi vykdyti teisingumą, pavyzdžiui, nesikreipdamas į teismą jėga atima iš skolininko turtą arba verčia jį įvykdyti prievolę panaudodamas prievartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2014). Šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusiojo R. K. parodymai yra prieštaringi, o nuteistųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl vadovaujantis in dubio pro reo principu visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistųjų naudai. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo A. G. parodymai nebuvo nuoseklūs. Viso proceso metu nuteistasis kaltės nepripažino. Pirminės apklausos metu teigė, kad nukentėjusysis pas jį gyveno neatlygintinai. Vėliau nurodė, kad nukentėjusysis buvo jam skolingas apie 1 000 Eur už buto nuomą. Pirmoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, kad 2024 m. balandžio mėnesio viduryje su juo susisiekė nukentėjusysis R. K. ir nurodė, kad trumpam atvyks į svečius, todėl jis apie tai informavo savo kambarioką S. P., kad šiam atėjus, jis jį įleistų. Tuo tarpu jau bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis A. G. teigė, kad bylai aktualiu laiku jis jokių kontaktų su R. K. neturėjo ir su juo susisiekė būtent kambariokas S. P., kuris informavo, kad pas jį atėjo R. K.. Pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodė, kad atėjus į butą, jis pamatė, kad R. K. yra akivaizdžiai neblaivus, jo drabužiai buvo suplėšyti, atrodė sumuštas ir sužalotas, todėl pastarojo klausė kas atsitiko. Vėlesnių apklausų metu, kaltinamasis jau negalėjo detalizuoti kokius sužalojimus matė, kuriose vietose nukentėjusiojo rūbai buvo suplėšėti ir kaip jis buvo sužalotas, o taip pat ar jo teiravosi kas atsitiko. Teisiamojo posėdžio metu A. G. nurodė, kad R. K. džinsai buvo suplėšyti, bet nežino ar tai buvo padaryta tyčia, ar tai buvo toks to rūbo modelis, o apie nukentėjusiojo sužalojimus nurodė, kad jokių didelių sužalojimų nematė. Nurodydamas aplinkybes apie nukentėjusiojo R. K. pasišalinimą iš buto, taip pat jas nurodė skirtingai. Pirmosios apklausos metu teigė, kad R. K. buvo išstumtas iš buto ir šiame procese dalyvavo jis, K. L. ir S. P.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas antrą kartą, šis jau nurodė, kad R. K. iš buto išstūmė jis pats, o K. L. galimai tik lengvai pastarąjį stumtelėjo, nenurodydamas apie liudytojo S. P. veiksmus. Bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis jau teigė, kad R. K. jis išstūmė savarankiškai, o K. L. viską stebėjo iš šono ir buvo labai nustebęs (t. 2, b. l. 81-83, 88-90, t. 3, b. l. 31-45).

Nuteistasis K. L. taip pat kaltu neprisipažino, jo parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes taip pat nebuvo nuoseklūs. Nors pirminėje apklausoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis K. L. pakankamai detaliai apibūdino nukentėjusiojo R. K. išvaizdą, šį pamačius A. G. bute, akcentuodamas pastarojo suplėšytus rūbus ir sužalojimus, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad negali pasakyti kaip buvo apsirengęs nukentėjusysis, taip pat negalėjo nurodyti ir kokie tiksliai buvo pastarojo sužalojimai, tik nurodė, kad buvo guzai ant galvos. Ikiteisminio tyrimo metu K. L. parodė, kad ragino A. G. išvaryti nukentėjusįjį iš buto, kadangi pastarasis elgėsi neadekvačiai, po ko A. G. taip ir padarė – R. K. iš buto išėjo. Bylą nagrinėjant teisme, K. L. teigė, kad su R. K. beveik nebendravo, tik pasisveikino, nuėjo į virtuvę ir nematė kas ten vyko, tik po kurio laiko išgirdo, kad R. K. išėjo. Ir nors tos pačios apklausos teisme metu K. L. teigė kad nematė ką darė R. K., tačiau vėliau parodė, kad pastarasis elgėsi neadekvačiai, šūkavo, rėkavo. Dėl kontakto su nukentėjusiuoju po įvykio ikiteisminio tyrimo metu K. L. nurodė, kad A. G. susiskambino su R. K. ir paklausė ar šis sveikas grįžo namo, o R. K. jam parašė, kad yra ligoninėje. Tuo tarpu, apklaustas bylos nagrinėjimo teisme metu, K. L. jau nurodė, kad apie R. K. apsilankymą ligoninėje jis sužinojo iš A. G. motinos, o ir jis pats, o ne pats R. K., parašė pastarajam ir paklausė kas atsitiko (t. 2, b. l. 117-119, 129-131, t. 3, b. l. 31-45). Taigi kaip matyti iš K. L. parodymų, dėl esminių aplinkybių jie nebuvo nuoseklūs.

Siekiant patikrinti nuteistojo A. G. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, bei pastarojo nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu pas jį buvo 400 Eur suma, kurios iš jo niekas nepaėmė, apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklaustas nukentėjusysis R. K., kuris parodė, jog 2024 m. balandžio 22 d. į įvykio vietą jis atvyko pats. Atvyko pakalbėti dėl skolos. Dėl skolos jis ir buvo sumuštas. K. L. išvertė jo kuprinę, ieškojo pinigų, tačiau nepatikrino kišenių. Jis su savimi turėjo pinigų, tačiau, kai A. G. su K. L. jį pradėjo mušti, spardė, nespėjo pasakyti, kad turi pinigų, galvojo tik apie tai, kaip greičiau pasišalinti. Po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo su juo susisiekė kiti asmenys, nurodė jam pakeisti parodymus. Daro prielaidą, jog tie asmenys su juo susisiekė nuteistųjų A. G. ar/ir K. L. iniciatyva. Jam buvo atsiųstas konkretus tekstas, kurį turėtų išsiųsti teismui (t. 4, b. l. 41-42). Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog įvykio metu, t. y. 2024 m. balandžio 22 d., nuteistieji naudojo jo atžvilgiu smurtą, siekdami atgauti skolą (t. 1, b. l. 1-7, 63-66, 96-99, 115-120).

Apeliaciniame skunde taip teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino kokią tikslią pinigų sumą buvo skolingas R. K. ir už kokį laikotarpį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo skundo argumentu. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog buvo skolingas A. G. apie 1000 Eur už buto nuomą (t. 1, b. l. 1, 63, 73; t. 3, b. l. 40). Šią aplinkybę patvirtino ir pats nuteistasis A. G., kuris nurodė, jog R. K. jam buvo skolingas apie 1000 Eur už buto nuomą (t. 3, b. l. 34). Nagrinėjamu atveju, aplinkybė už kokį laikotarpį R. K. buvo skolingas A. G. nėra esminė. Kaip minėta, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog įvykio metu A. G. ir K. L., mušdami nukentėjusį, reikalavo grąžinti pinigus, kuriuos nukentėjusysis buvo skolingas A. G.. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kaip jų pasirinktą gynybinę versiją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.

Byloje nustatyta, dėl to ginčo nėra, kad nukentėjusysis R. K. 2024 m. balandžio 22 d. buvo sužalotas. Nukentėjusysis R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jam kumščiais ir kojomis buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, taip pat buvo traukiama už grandinėlės, buvusios ant kaklo, tokiu būdu jį smaugiant, o į galvą buvo užgesinta cigaretė. Dėl tokių sužalojimų jis buvo paguldytas į ligoninę, kur jam buvo nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, šonkaulio lūžis ir kiti sužalojimai (t. 1, b. l. 63- 66, 73-75, 96-99, 115- 119, t. 3, b. l. 31-45). Nukentėjusiojo bylai aktualiu laiku patirto fizinio smurto faktą patvirtina ir į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. P., kuris apklaustas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad atvykęs prie „Maxima“ ir „Lidl“ parduotuvių, esančių Naujininkų mikrorajone, pamatė vaikiną, kuris buvo labai susijaudinęs, sumišęs, ant jo kaklo matėsi raudonos žymės, ir jis skundėsi skausmais įvairiose kūno dalyse. Jų bendravimo metu buvo atvykusi ir Greitoji medicinos pagalba, kuri konstatavo būtinybę asmenį vežti į ligoninę (t. 1, b. l. 101-103, t. 3, b. l. 92-93). Nukentėjusiojo patirtus sužalojimus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. gegužės 28 d. specialisto išvada Nr. G 1577/2024 (01) (t. 2, b. l. 55-64, t. 3, b. l. 22-28).

Nukentėjusysis R. K. buvo apklaustas šešis kartus – penkis kartus ikiteisminio tyrimo metu ir vieną kartą bylos nagrinėjimo teisme metu, be kita ko, bylai aktualią įvykių versiją jis buvo pateikęs ir raštu su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors kai kuriose neesminėse detalėse nukentėjusiojo R. K. parodymai skyrėsi, kaip antai pirminio kontakto su kaltinamojo A. G. aplinkybė, taip pat liudytojo S. P. buvimo įvykio vietoje laikotarpis, tačiau esminėse – kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimui reikšmingose aplinkybėse pastarojo parodymai išliko nuoseklūs. Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. K. parodymų, viso proceso metu teigė, kad jis 2024 m. balandžio 22 d. atvyko į A. G. gyvenamąją vietą su tikslu pasikalbėti apie jo pastarajam turimą skolą. Į butą jį įleido ten gyvenęs liudytojas S. P., o jis, belaukdamas kaltinamojo A. G., užsisakė picą ir galvojo, kad šiam pasirodžius galės kartu pavakarieniauti. Po tam tikro laiko į butą atėjo A. G. kartu su K. L., kurie pasakę vos kelis žodžius, iš karto pradėjo jį mušti. Pirmus smūgius sudavė K. L. – smūgis buvo suduotas į galvą, dėl ko jis nukrito, o jam nukritus, jį pradėjo spardyti. Smūgiavo tiek K. L., tiek A. G., ir smūgiai buvo suduodami į įvairias kūno vietas – galvą, rankas, šonus, taip pat buvo smūgiuojama ir kojomis. Jam bandant keltis, A. G. stvėrė už jo grandinėlės, buvusios ant kaklo, ją tempė, tokiu būdu jį smaugdamas, po ko ši galiausiai nutrūko, taip pat jam į galvą užgesino cigaretę. Per visą tą laiką kaltinamieji reikalavo iš jo pinigų, liepė juos surinkti ir jiems grąžinti, o jam su tokiomis sąlygomis sutikus ir pažadėjus neužilgo tuos pinigus atnešti, jis buvo išleistas iš buto. Išėjęs iš buto, jis paskambino Bendruoju pagalbos centro numeriu ir paprašė pagalbos. Atvykusiems policijos pareigūnams jis nenurodė, kad smurtą jo atžvilgiu naudojo būtent kaltinamieji, kadangi jų bijojo dėl smurtavimo metu jam išsakytų grasinimų, o vėliau jam gulint ligoninėje K. L. jam rašė žinutes ir siūlėsi atvykti aplankyti, ką jis suprato kaip grasinimus (t., 1, b. l. 1, 63-66, 73-75, 96-99, 115-119, t. 2, b. l. 81-83, 88-90, t. 3, b. l. 31-45). Taigi nukentėjusysis visų apklausų metu nurodė, kad tik bute pasirodžius kaltinamiesiems, šie iš karto jo atžvilgiu pradėjo naudoti fizinį smurtą ir jokio prieš tai vykusio bendravimo nebuvo, fizinis smurtas buvo naudotas abiejų kaltinamųjų – tiek kaltinamojo K. L., tiek kaltinamojo A. G., o pastarasis dar į nukentėjusiojo galvą užgesino cigaretę, o taip pat tempė už pastarojo grandinėlės, tokiu būdu jį smaugdamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nuteistųjų iškeltos versijos, jog nukentėjusysis juos apkalba ir turi tam motyvą, ir šią versiją paneigė. Taigi kaip matyti iš kaltinamųjų tiek bylos nagrinėjimo teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nors jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad R. K. nori jiems pakenkti dėl to, kad jie anksčiau palaikė artimus santykius su pastarojo dabartine sutuoktine, tačiau jau vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu pastarieji iškėlė versiją, kad R. K. apkalbėjimo motyvas galėjo būti sąlygojamas ir kitų procesų, kuriuose jie su R. K. buvo kaltinami bendromis nusikalstamomis veikomis. Kaip matyti iš bylos duomenų, iškart po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nenurodė, kad jį sumušė A. G. ir R. K., teigdamas, kad jį lauke, prie daugiabučių namų užpuolė jam nepažįstami asmenys (t. 1, b. l. 9, 157-158). Vis dėlto, vėliau, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusysis nurodė, kad nenurodė aplinkybės, jog jį sumušė nuteistieji, dėl kaltinamųjų jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pobūdžio ir išsakytų grasinimų, dėl kurių jis bijojo, kad pateikus tikrovę atitinkančią informaciją su juo gali būti susidorota. Kartu jis paaiškino, kad net jam atsidūrus ligoninėje, kaltinamasis K. L. su juo susisiekė ir ieškojo būdų su juo pasimatyti, todėl pastarasis objektyviai kaltinamųjų bijojo, o ir atliekamo ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis K. L. su juo buvo susiekęs, tarėsi dėl žalos atlyginimo, ko pasėkoje jis ir nuvyko pas ikiteisminį tyrimą atlikusį pareigūną bei pateikė parodymus, kad jau su kaltinamaisiais susitaikė ir pretenzijų jiems neturi (t. 1, b. l. 63-66, 73-75, 96-99, 115-119, t. 2, b. l. 81-83, 88-90, t. 3, b. l. 31- 45). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis R. K. jam konstatuotus sužalojimus patyrė jau išėjęs iš A. G. gyvenamosios vietos.

Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu liudytoju apklaustas kaltinamųjų draugas S. P. tvirtino, kad nukentėjusiojo apsilankymo A. G. bute 2024 m. balandžio 22 d., jis nematė jokių muštynių, tačiau patvirtino, kad tarp minėtų asmenų girdėjo konfliktą, ko pasėkoje iš buto pasišalino (t. 1, b. l. 92-94, t. 3, b. l. 92-99). Apie tarp R. K. ir kaltinamųjų bylai aktualiu laiku įvykusį konfliktą parodė ir liudytoja apklausta bei 2024 m. balandžio 22 d. bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvusi K. J., kuri patvirtino, kad A. G. ir K. L. grįžus į butą, virtuvėje prasidėjo trenksmai, šauksmais, ko pasėkoje ji kartu su S. P. greitai iš buto pasišalino (t. 1, b. l. 131-133, t. 3, b. l. 104-108). Pirmiau paminėtų proceso dalyvių kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nukentėjusysis kaltinamojo A. G. bute lankėsi apie 19.00 val., kur panašiu laiku jam buvo pristatyta pica (t. 1, b. l. 5). Kaip nurodė tiek pats nukentėjusysis, tiek ir liudytojai S. P. ir K. J., kol bute pasirodė kaltinamieji A. G. ir K. L., praėjo tam tikras laikas, apie 15 minučių, o šiems pasirodžius, priešingai kaltinamųjų parodymams, jų bendravimas pakankamai užtruko (t. 1, b. l. 63-66, 73-75, 92-94, 96-99, 115- 119, 131-133, t. 3, b. l. 31-45, 92-99, 104-108). Iš byloje pateiktų nukentėjusiojo R. K. kreipimosi į Bendrąjį pagalbos centrą duomenų matyti, kad pastarasis pagalbos kvietėsi 19.57 val. (t. 1, b. l. 20). Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, nukentėjusiojo R. K. išsakyta įvykių versija dėl jo sumušimo apiplėšimo metu netoli daugiabučių namų nepatikėjo (t. 1, b. l. 101-103, t. 3, b. l. 92-99), o iš minėtų pareigūnų vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti, kad tą dieną lauke vyravo dargana, o kelio danga buvo šlapia, tačiau ant nukentėjusiojo rūbų bei matomų neuždengtų kūno dalių nebuvo matomi jokie purvo ar vandens pėdsakai (t. 1, b. l. 157-158). Visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti viršutinėje kūno dalyje – galvos, kaklo, krūtinės srityse, taip pat galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytais būdais – tiek smūgiuojant rankomis, tiek spardant kojomis (t. 1, b. l. 153-154), todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad tokius sužalojimus asmuo galėjo patirti būdamas ne vertikalioje, o horizontalioje (gulint) padėtyje. Taigi įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, duotus viso proceso metu, liudytojų S. P. ir K. J. bylai aktualiu laiku girdėtą nukentėjusiojo ir kaltinamųjų tarpusavio konfliktą, kurio metu girdėjosi trenksmai bei šauksmai, pakankamai trumpą laiko tarpą nuo nukentėjusiojo atvykimo į A. G. butą iki skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą, purvo ar vandens pėdsakų ant nukentėjusiojo kūno ir rūbų nebuvimą, sugretinus su nukentėjusiojo patirtų sužalojimų lokacija, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas lauke. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes jos atitinka tiek aukščiau nurodytas teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, tiek byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nurodė kokiais A. G. veiksmais pasireiškė subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė, taip pat nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje detaliai aprašyti ir išanalizuoti A. G. veiksmai. Sprendžiant, kokia kaltės forma ir rūšis apibūdina nuteistojo padarytą nusikaltimą, nustatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, svarbiomis laikytinos šios pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytos aplinkybės, t. y., kad nuteistasis kartu su K. L. naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, reikalaudami iš pastarojo atiduoti skolą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis A. G. suprato, jog, veikdamas bendrininkų grupe su K. L., panaudodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. turėjo tyčią iš nukentėjusiojo reikalauti skolos. Todėl nuteistojo gynėjo argumentai dėl tiesioginės tyčios nebuvimo nuteistojo veikoje atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų daryti išvadą, jog A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį kvalifikavo teisingai, ją kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam K. L. paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam K. L. arešto bausmę, sprendė, jog nėra pagrindo K. L. atidėti arešto bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiam klausimui išspręsti reikšmingus duomenis, taip pat papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, sprendžia, jog nuteistojo K. L. atžvilgiu gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir atidedamas paskirtos bausmės vykdymas. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Šiuo atveju nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, kuri yra vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-217-976/2018 ir kt.). Bausmės kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies paskirtis neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu. Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs, kad reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020 ir kt.). Iš bylos medžiagoje esančių Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašų matyti, kad K. L. anksčiau teistas 3 kartus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. – 21 MGL dydžio bauda, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu – 1 metų laisvės apribojimo bausme, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 12 d. – 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme (t. 2, b. l. 107-108; t. 3, b. l. 130-132). Pastebėtina, jog pirmieji 2 teistumai yra išnykę (BK 97 straipsnio 3 ir 6 dalys). Administracinių nusižengimų registro 2026 m. kovo 12 d. išrašo duomenimis K. L. baustas administracine tvarka, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas sumokėjęs (t. 3, b. l. 130-154). Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, jog K. L. padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei į tai, jog nuteistasis dirba – vykdo individualią veiklą, turi mažametį vaiką. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis K. L. pateikė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 13 d. nutartį, kurioje nustatyta, jog K. L. mažametės dukros K. L. gyvenamoji vieta nustatoma kartu su tėvu K. L.. Be kita ko, vertintina ir aplinkybė, jog K. L. anksčiau nebuvo skirta nei arešto, nei laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į nurodytus, taip pat papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam suteikiant galimybę koreguoti savo elgesį ne laisvės atėmimo įstaigoje, o laisvėje, todėl nuteistojo atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui, paskiriant pareigą, numatytą BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punkte – tęsti darbą. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis). Visą bausmės atidėjimo laikotarpį nuteistasis bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jei nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo, nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, nuteistojo priežiūrą vykdanti institucija gali kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią arešto bausmę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad aptariama nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto panaudojimu kito asmens atžvilgiu, K. L. kartu su bausme tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72² straipsnyje – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, todėl ši priemonė nuteistajam skirtina, įpareigojant ją įvykdyti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2026 m. birželio 9 d. Nuteistajam taip pat, vadovaujantis BK 69 straipsniu, skirtinas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam R. K. priteistą turtinę ir neturtinę žalą. Šis įpareigojimas neužkerta kelio vykdyti priteistos turtinės ir neturtinės žalos išieškojimą priverstine tvarka per antstolį iš abiejų nuteistųjų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį dėl K. L. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidėti K. L. paskirtos 90 parų arešto bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį tęsti darbą.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 69 straipsniu, įpareigoti K. L. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam R. K. priteistą turtinę ir neturtinę žalą.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirti K. L. baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant ją įvykdyti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2026 m. birželio 9 d.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį paliktą nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.