- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-17
- Bylos Nr.
- e2S-2566-864/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32038-2019-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- IES2
- Kategorijos
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos IES2 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjos IES2 atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėją į civilinę bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsisakyta priimti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja IES2 (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su prašymu įtraukti ją trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „SKR Baltic“ (toliau – ir ieškovė) patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl ieškovės turtui ir investicijoms faktiškai vykdomos nacionalizacijos nutraukimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Pareiškėja dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 3 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atsisakė priimti. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies nuostatas, darė išvadą, kad atskiruoju skundu skundžiamos tik teismo nutartys, kuriomis trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra pašalinimas iš bylos, o šiuo atveju pareiškėjos apskųsta nutartimi buvo atsisakyta ją įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, todėl, teismas vertino, kad minėta nutartis negali būti apskundimo objektu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Pareiškėja IES2 (toliau – ir pareiškėja arba apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties priimti. Atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią asmens atsisakymas įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, užkerta jam kelią dalyvauti procese, todėl yra skundžiama atskiruoju skundu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrindė poreikio nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o teismo skundžiama nutartimi formuojama praktika ydinga, nes pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą.
Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, o pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą nutartis be motyvų yra vienas iš absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl yra keičiama nusistovėjusi teismų praktika ir atsisakoma suteikti pareiškėjai teisę apskųsti priimtą teismo nutartį atskiruoju skundu.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „SKR Baltic“ atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą civilinėje byloje Nr. e2S-2566-864/2026, o, nesant pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, atmesti pareiškėjos atskirąjį skundą. Nesutikimą su atskiruoju skundu grindžia esminiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
Analogiškas pareiškėjos prašymas įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartimi (res iudicata) (prašymas atmestas), o pakartotinio prašymo teikimas suponuoja piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 straipsnis).
Tapatų pareiškėjos pakartotinį prašymą pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o šio prašymo pagrindu pradėtas apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas (CPK 301 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėja neturi materialinio teisinio suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi. Pareiškėjos įtraukimas į šią bylą, kurioje nėra sprendžiama dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei, būtų perteklinis, nereikalingas ir tik apsunkintų teisminį procesą bei nepagrįstai didintų šalių bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniu sprendžiamas išimtinai investuotojai (ieškovei) priklausančių statinių išsaugojimo bei jų neteisėto nusavinimo nutraukimo klausimas, kuris niekaip neįtakoja žemės sklypo teisinio statuso ar galimybės į jį atkurti nuosavybės teises natūra, ko siekia pareiškėja.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos IES2 atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų motyvų kontekste.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „SKR Baltic“ su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašydama: 1) įpareigoti Lietuvos Respubliką nutraukti jos institucijų faktiškai, t. y. ne pagal įstatymą atlygintinai visuomenės poreikiams nustatyta tvarka, vykdomą ieškovės statinių, stovinčių ant valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtą nusavinimą; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką bendradarbiauti su ieškove ir sudaryti sąlygas atlikti teisėtus statinių, stovinčių ant valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išsaugojimo ir pagerinimo veiksmus; 3) iš Lietuvos Respublikos ieškovės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teisme 2024 m. kovo 14 d. buvo gautas pareiškėjos IES2 pareiškimas įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Pareiškėja minėtame pareiškime iš esmės nurodė, jog pretenduoja atkurti nuosavybės teises buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, kuris apima dabartinėje (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą, ant kurio stovi ieškovės statiniai, todėl atitinka CPK 47 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas.
Teismas, išnagrinėjęs minėtą pareiškimą, jį 2024 m. kovo 14 d. nutartimi atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jai garantuotai bus atkurta nuosavybės teisės dalis natūra į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pareiškėja nėra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė; apie galimą suinteresuotumą būtų galima spręsti nebent tik galutinai išnagrinėjus Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2A-526-340/2024, kuri prašymo teikimo metu nebuvo išnagrinėta; bylos nagrinėjimo dalykas pernelyg nutolęs nuo pareiškėjos turtinių interesų, todėl nėra prielaidų materialiniam suinteresuotumui šioje byloje rastis. Minėta teismo nutartis pareiškėjos nebuvo apskųsta.
Pareiškėja 2026 m. gegužės 4 d. pakartotinai pateikė teismui pareiškimą įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šį pareiškimą, 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi jį atmetė.
Pareiškėja dėl teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą, tačiau teismas skundžiama nutartimi atsisakė jį priimti, nurodydamas, kad nutartis, kuria atsisakyta asmenį įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, negali būti apskundimo objektu.
Pareiškėja atskirajame skunde dėsto nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi motyvus: 1) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir kasacinio teismo praktiką; 2) pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, todėl absoliučiai negaliojanti (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Savo ruožtu ieškovė atsiliepime nurodo nesutinkanti su atskirojo skundo argumentais. Prašo nutraukti apeliacinį procesą, nes tapatus pareiškėjos pareiškimas yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo apskritai atsisakyti tokį pareiškėjos pareiškimą priimti, o, nesant tam pagrindo, atskirąjį skundą atmesti, kadangi pareiškėja neturi materialinio teisinio suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
Pagal CPK 37 straipsnio 1 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Dalyvaujantys byloje asmenys yra šalys, tretieji asmenys, asmenys, pareiškę ieškinį CPK 49 straipsnio nustatyta tvarka, pareiškėjai, suinteresuoti asmenys CPK 442 straipsnyje išvardytose bylose, CPK 431 straipsnyje nurodyti kreditoriai ir skolininkai, taip pat šių asmenų atstovai. Dalyvaujantys byloje asmenys yra tie asmenys, kurie dalyvauti byloje bet kokiu aptartu statusu yra įtraukti ieškovo ieškiniu (pareiškėjo pareiškimu) arba teismo nutartimi.
Tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais, kai tai tiesiogiai susiję su asmens teisėmis ir teisėtais interesais, įstatymas gali suteikti asmeniui teisę pateikti byloje, kurioje jis nedalyvauja, tam tikrus procesinius prašymus, siekiant užtikrinti jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Pavyzdžiui, tam, kad būtų užtikrintos asmens teisės ir teisėti interesai, CPK nustato galimybę asmeniui, kuris nėra byloje ieškovas ar atsakovas, bet kuris turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, įstoti į procesą kaip trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais arba be jų ginčo teisenoje arba kaip suinteresuotam asmeniui ne ginčo (ypatingojoje) teisenoje (pvz., CPK 45 straipsnio 2 dalis, 46 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta įtraukti pareiškėją į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, apskundimo galimybės.
Pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu: 1) šio kodekso nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nutartis laikoma užkertančia kelią proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas, arba dėl tokios nutarties priėmimo užkertamas kelias dalyvauti procese konkrečiam asmeniui ir jis negali savo interesų ginti pareikšdamas savarankišką ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CPK teisės normose nėra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad atskiruoju skundu gali būti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakoma įtraukti asmenį į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų. Įstatyme nustatyta tik galimybė skųsti teismo sprendimą pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos (CPK 47 straipsnio 5 dalis). Akivaizdu, kad asmens neįtraukimo į bylą faktas pats savaime neužkerta kelio tolesnei jau vykstančios bylos eigai. Tačiau nutartis, kuria atsisakoma įtraukti asmenį į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, laikytina užkertančia kelią tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme tuo aspektu, kad ja sudaroma neįveikiama kliūtis proceso eigai tokio asmens atžvilgiu, nes trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų negali pradėti savarankiško proceso (skirtingai nei trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais), todėl jo įstojimas į procesą yra vienintelė veiksminga jo teisių ir interesų gynimo forma. Taip pat galimybe apskųsti šią nutartį asmenims, kuriuos į bylą atsisakyta įtraukti kaip trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, dar pirmosiose civilinio proceso stadijose užtikrinama, kad būtų išvengta situacijų, kai teismas nusprendžia dėl į bylą neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ar pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020, 24 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavęs praktiką, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta įtraukti asmenį į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, skundžiama atskiruoju skundu ir teisę ją skųsti turi tik tie asmenys, kuriems tokia nutartis neleidžia įstoti į bylą, bet ne kiti dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-403/2020, 26 punktas).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kurį išnagrinėjęs, teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi atmetė. Pareiškėja šią teismo nutartį apskundė atskiruoju skundu, tačiau teismas skundžiama nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės atskirojo skundo argumentus, atsižvelgęs į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei pacituotą kasacinio teismo praktiką, sutinka, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjos atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėją įtraukti į civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pažeidė CPK 5 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno suinteresuoto asmens teisę (šiuo atveju – pareiškėjos) kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės atsiliepime nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą vien tuo pagrindu, jog dėl analogiško pareiškėjos pareiškimo teismas jau buvo priėmęs įsiteisėjusią nutartį, ir kad, to nepadarius, yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja į teismą su pirmuoju pareiškimu įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, kreipėsi 2024 m. kovo 14 d. Teismas, išnagrinėjęs minėtą pareiškimą, jį 2024 m. kovo 14 d. nutartimi atmetė. Su antruoju pareiškimu pareiškėja į teismą kreipėsi 2026 m. gegužės 4 d., kurį teismas priėmė, ir išnagrinėjęs teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi atmetė.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas antrojo pareiškėjos pareiškimo priėmimo klausimą, nenustatė procesinių kliūčių, sudarančių pagrindą atsisakyti jį priimti, todėl pareiškimą priėmė ir nustatė proceso dalyviams terminą pateikti nuomonę (atsiliepimus) dėl jo pagrįstumo. Savo poziciją dėl pareiškėjos pareiškimo pateikė ir ieškovė, prašydama jį atmesti. Nors ieškovė savo nuomonėje nurodė, kad teismas įsiteisėjusia nutartimi jau buvo išsprendęs pirmąjį pareiškėjos prašymą, o antrasis pareiškimas grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis (17 punktas), ji neprašė nutraukti proceso ar pareiškėjos pareiškimo palikti nenagrinėto, o prašė jį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų pareiškimo nenagrinėti, išklausęs proceso dalyvių pozicijas ir įvertinęs pareiškime nurodytas aplinkybes, jį išnagrinėjo ir atmetė. Taigi, pareiškimo priėmimo faktas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nei pareiškimo priėmimo stadijoje, nei jo nagrinėjimo metu nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškimas negalėtų būti priimtas nagrinėti ir nagrinėjamas.
Atsižvelgiant į tai, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo vertinti ieškovės atsiliepime nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos suinteresuotumu bylos baigtimi ar su tuo, ar, pateikdama antrąjį pareiškimą, pareiškėja nurodė naujai paaiškėjusių ar pasikeitusių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą pakartotinai spręsti tą patį klausimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą, konstatavęs, kad skundžiama nutartis pagal įstatymą negali būti skundžiama atskiruoju skundu. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju vertina tik tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti atskirąjį skundą, t. y. ar skundžiama nutartis gali būti apeliacinio apskundimo objektas. Nutartis, kuria išspręstas pareiškėjos pareiškimas dėl jos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nėra šios apeliacijos objektas.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, todėl absoliučiai negaliojanti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nurodė atsisakymo priimti pareiškėjos atskirąjį skundą priežastį – konstatavo, kad CPK 47 straipsnyje numatyta galimybė apskųsti teismo nutartį, kuria trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pašalinamas iš civilinės bylos, tačiau šiame straipsnyje tiesiogiai nenustatyta galimybė apskųsti nutartį, kuria atsisakoma tokį asmenį įtraukti į civilinės bylos nagrinėjimą. Taigi, nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl atskirojo skundo priimtinumo yra teisiškai nepagrįsta, teismo nutartyje pateikti motyvai, kuriais grindžiamas atsisakymas priimti atskirąjį skundą, yra pakankamai aiškūs ir suprantami. Todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindo dėl motyvų nebuvimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos atskirojo skundo priėmimo, netinkamai aiškino ir taikė CPK 47 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl teismo nutarčių, kuriomis atsisakoma įtraukti trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, į civilinės bylos nagrinėjimą, apskundimo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškėjos atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju duomenų ir prašymų apie patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas negauta, todėl jos neskirstomos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjos IES2 atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.