Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Jolanta Bagdonienė, sekretoriaujant Kristinai Tabakajevienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui APA1 (APA1), jo atstovui advokatui Tadui Puzinui, institucijos – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – Institucija), priėmusios skundžiamą nutarimą administracinio nusižengimo byloje, atstovams: Andžejui Grudinskiui (Andžej Grudinskij), Slavomirui Marozui (Slavomir Maroz),liudytojams: LUD2, LUD1, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo APA1 (toliau – ir Pareiškėjas), atstovo advokato Tado Puzino skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2026 m. kovo 3 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR_N-18-2026, ROIK: 26294322917 (toliau – ir Skundžiamas nutarimas), panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2026 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. SAVAD-41-ANR_N-18-2026 APA1 buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalyje padarymą, už tai, kad 2025 m. liepos 25 d., 21 val. 02 min., APA1 priklausantis juodos spalvos šuo buvo netinkamai prižiūrimas, t. y. šalia (duomenys neskelbtini) tvoros (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), bendro naudojimo teritorijoje, viešoje vietoje bėgiojo palaidas bei tokiu būdu sukėlė grėsmę aplinkiniams (puolė, urzgė). Taip pat nustatyta, kad 2025 m. rugsėjo 4 d., 16.41 val., APA1 priklausantis juodos spalvos šuo buvo vedamas be pavadėlio (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), t. y. bendro naudojimo teritorijoje, viešoje vietoje. Tokiu būdu APA1 neužtikrino, kad jo laikomas ir prižiūrimas gyvūnas (šuo) nekeltų grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, nuosavybei bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo APA1 pažeidė 2019 m. gruodžio 9 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. A27(l )-3344 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ (toliau - ir Taisyklių) 8.9 punktą, 8.10 punktą, ir 46 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 1 dalies nuostatą. Skundžiamu nutarimu APA1 paskirta galutinė 75 eurų nuobauda (b. l. 41 – 44).Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose 2026 m. birželio 2 d. gautas Pareiškėjo atstovo advokato skundas dėl Skundžiamo nutarimo, kuris priimtas nagrinėti (b. l. 1).Pareiškėjo skundo argumentai ir prašymaiPareiškėjas skundu prašo panaikinti Skundžiamą nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo (ANK 346 straipsnio 1 dalies) požymių. Su Skundžiamu nutarimu Pareiškėjas kategoriškai nesutinka, laiko jį absoliučiai nepagrįstu, neteisėtu ir priimtu šališkai įvertinus bylos aplinkybes bei šiurkščiai pažeidžiant objektyvaus tyrimo principus. Nutarimas grindžiamas išimtinai subjektyviais, emocingais ir prieštaringais su Pareiškėju konfliktuojančių kaimynų paaiškinimais bei vaizdo įrašais, kuriuose tariamas pažeidimas nėra aiškiai identifikuojamas. Komisija visiškai neatsižvelgė į oficialius dokumentus – Nekilnojamojo turto registro išrašus bei servituto sutartį, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog minimas žemės sklypas yra privati nuosavybė (Pareiškėjas yra šio sklypo bendraturtis), o ne Taisyklių 6 punkte apibrėžta „viešoji vieta“. Kadangi nagrinėjamas žemės sklypas yra privati valda, kurioje jokia neapibrėžta visuomenės dalis neturi teisinės ar faktinės galimybės laisvai ir nevaržomai lankytis, jis visiškai neatitinka Taisyklėse įtvirtintos „viešosios vietos“ apibrėžties. Kadangi teritorija yra privati ir joje negalioja viešųjų vietų režimas, Komisija neteisingai pritaikė nurodytas teisės normas. Taisyklių 46 punktas šiuo atveju yra visiškai netaikytinas, nes privati namų valda su asmeniniu servitutu neatitinka Taisyklėse įtvirtintos „viešosios vietos“, „žmonių susibūrimo vietose“ apibrėžties. Taip pat negalėjo būti pažeistas ir Taisyklių 8.10 punktas, kadangi šuo judėjo išimtinai pačiam Pareiškėjui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype, t. y. jis nepateko į jokią svetimą valdą, kas reiškia, kad joks pažeidimas nebuvo padarytas. Galiausiai, kaltinimas pagal Taisyklių 8.9 punktą yra paremtas tik nepagrįstomis ir niekuo neįrodytomis prielaidomis, nesant jokių objektyvių duomenų, nukentėjusiųjų asmenų parodymų ar fiksuotų faktų apie realią grėsmę ar padarytą žalą.Skunde nurodoma, jog Skundžiamas nutarimas išimtinai grindžiamas klaidinga prielaida, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra viešoji vieta (bendro naudojimo teritorija), kurioje galioja Taisyklių 46 punkto reikalavimai (šunys viešose vietose turi būti vedami su pavadėliu). Tai yra absoliučiai klaidinga, ir tai patvirtina objektyvūs bylos dokumentai, kuriuos Komisija tendencingai ignoravo: Pagal Nekilnojamojo turto registro (NTR) duomenis ir 2016 m. rugsėjo 2 d. „Servituto žemės sklypams nustatymo sutartį“, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra privati nuosavybė, priklausanti Pareiškėjui (APA1) ir kitiems bendraturčiams. Pagal Sutartį, servitutas yra nustatytas ne viešajam interesui, o išimtinai vienam konkrečiam asmeniui (Servituto turėtojai (duomenys neskelbtini)). Tai yra uždaras ir asmeninis servitutas. Pašaliniai asmenys (visuomenė, kaimynai) šiuo servitutu naudotis neturi jokios teisės. Aplinkybė, kad šiuo privačiu pravažiavimu gali naudotis (duomenys neskelbtini) kviestiniai svečiai, teisiškai nepakeičia teritorijos statuso ir nepaverčia jos „viešąja vieta“, nes jie atvyksta su konkrečiu leidimu (sklypo savininkų ar servituto turėtojos žinia), o ne „laisvai lankosi“. Nagrinėjama teritorija yra aiškiai atribota nuo viešojo naudojimo erdvių ne tik teisiškai, bet ir faktiškai, todėl ji niekaip negali būti prilyginama Taisyklėse minimai „viešajai vietai“. Prieš patenkant į sklypus, yra iškabinti gerai matomi, informatyvūs įspėjamieji ženklai: „Privati valda“, „Sarginis šuo“, „Pavojinga zona“. Toks ženklinimas tiesiogiai atitinka Taisyklių 33 punkto rekomendacijas, o pagal Taisyklių 6 punktą, visiškai eliminuoja „viešosios vietos“ požymį. Bet koks asmuo, matydamas šiuos užrašus, yra aiškiai ir nedviprasmiškai informuojamas apie griežtus patekimo apribojimus bei teritorijos privatumo statusą. Šie ženklai teisiškai tarnauja kaip tiesioginis savininkų draudimas nepažįstamiems asmenims laisvai patekti į teritoriją, todėl ji negali būti laikoma prieinama neapibrėžtam asmenų ratui ar bendruomenei. Teisiškai neįmanoma konstatuoti „viešojo lankymosi“ fakto ten, kur savininkas yra aiškiai išreiškęs valią riboti priėjimą specialiomis informacinėmis priemonėmis. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog vertinant to paties sklypo statusą, Institucija pateikė du kardinaliai vienas kitam prieštaraujančius išaiškinimus. 2024 m. lapkričio 13 d. rašte oficialiai išaiškino, kad teritorija nėra viešoji vieta. Tačiau vėliau, tos pačios Institucijos suformuota Komisija, priimdama Skundžiamą nutarimą, tą pačią teritoriją traktavo visiškai priešingai – kaip viešąją vietą. Pareiškėjas, gavęs oficialų pačios Institucijos 2024 m. lapkričio 13 d. atsakymą, kuriame vienareikšmiškai ir nedviprasmiškai išaiškinta, jog aptariama teritorija nėra viešoji vieta, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį šiuo išaiškinimu kliautis. Pareiškėjas pagrįstai žinojo ir tikėjo, kad jo veiksmai privačiame sklype nepažeidžia jokių viešosioms vietoms taikomų Taisyklių reikalavimų. Jis negalėjo ir neturėjo numanyti, kad tos pačios Savivaldybės suformuota Komisija vėliau šią situaciją interpretuos kardinaliai priešingai. Todėl, net ir tuo hipotetiniu atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad ši teritorija visgi galėtų būti laikoma viešąja vieta, Pareiškėjo veiksmuose visiškai nėra subjektyviosios administracinio nusižengimo pusės – kaltės. Pareiškėjas veikė sąžiningai, vadovaudamasis oficialiu kompetentingos institucijos raštu, todėl nesant kaltės, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties, o Pareiškėjas negali būti baudžiamas.Taip pat skunde nurodoma, kad Pareiškėjas gyvūno kontrolei ir dresūrai, kaip profesionalus gyvūnų (šunų) augintojas naudoja ne buitinius ar įprastus, tačiau profesionalius, specializuotus plonus pavadėlius, kurie tvirtinami ne rankoje, o prie vedžiotojo juosmenio ir dėl savo ypač mažo skersmens ir spalvinių savybių yra visiškai nepastebimi žemos raiškos vaizdo įrašuose iš kiek didesnio atstumo. Komisija, vertindama situaciją, rėmėsi subjektyviu vizualiniu vertinimu ir padarė visiškai nepagrįstą prielaidą, jog šuo nebuvo pririštas vien dėl to, kad pavadėlio vizualiai per atstumą nesimato, o Pareiškėjas vaizdo įraše atrodė einantis „atsipalaidavęs“. Komisija neatsižvelgė į filmavimo limitus bei faktą, jog privačioje teritorijoje prievolės segėti pavadėlį apskritai nėra. Nepaisant to, gyvūnas visą laiką buvo kontroliuojamas savininko, o bet koks vizualinis „nematomumas“ vaizdo medžiagoje yra techninė paklaida, kuri negali būti aiškinama Pareiškėjo nenaudai. Taip pat nebuvo nustatyta, kad šuo realiai kam nors įkando, pakenkė turtui ar asmenims. Komisija Pareiškėjui inkriminuoja grėsmės kėlimą ir netinkamą priežiūrą, tačiau ignoravo ir netinkamai ištyrė šiuos esminius faktus: Pareiškėjo šuo „Nika“ 2023 m. spalio 8 d. sėkmingai išlaikė oficialų BH egzaminą, kuris yra tarptautinio lygio elgesio ir paklusnumo standartas. Šis sertifikatas objektyviai patvirtina, kad šuo yra socialiai stabilus, patikrintas realioje miesto aplinkoje, visiškai neutralus praeiviams, dviratininkams bei kitiems dirgikliams. Kadangi egzaminas apima elgesio testą visuomenės susibūrimo vietose, jo išlaikymas yra neginčijamas įrodymas, jog gyvūnas nėra agresyvus. Todėl kaimynų subjektyviai reiškiama „baimė“ negali būti traktuojama kaip teisinė „grėsmė“, nes ji prieštarauja oficialiam specialisto (teisėjo) įvertinimui, liudijančiam saugų šuns elgesį. Pareiškėjo sklype yra sumontuota pažangi elektroninė augintinio tvora (kuri pagal savo techninę paskirtį užtikrina absoliučią gyvūno kontrolę be fizinio pavadėlio poreikio. Vadovaujantis Taisyklių 33 punktu, žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad jie iš jos neišeis. Šiuo atveju techninės priemonės sukuria virtualų barjerą, kuris neleidžia gyvūnui peržengti privačios nuosavybės ribų, todėl pažeisti Taisyklių 8.10 punkto gyvūnas objektyviai neturėjo jokių techninių galimybių. Tai patvirtina aukščiausią atsakingos priežiūros lygį, kurio Komisija visiškai neįvertino.Apibendrindamas Pareiškėjas nurodo, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas pažeidžiant objektyvaus ir visapusiško aplinkybių tyrimo principus. Komisija netinkamai įvertino įrodymų visumą – ji šališkai pasirėmė tik suinteresuotų ir priešiškai nusiteikusių kaimynų subjektyviais parodymais bei neryškia vaizdo medžiaga, visiškai ignoruodama Pareiškėjo pateiktus nuoseklius paaiškinimus ir įrodymus, pagrindžiančius specifinio pavadėlio naudojimą. Be to, Komisija, darydama išvadą apie pažeidimą vien iš fakto, kad Pareiškėjas vaizdo įraše atrodė „atsipalaidavęs“, rėmėsi subjektyviomis prielaidomis, o ne objektyviais faktais. Tokie netikslumai bei nepagrįstos spėlionės turi būti vertinami išimtinai asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai. Šis fundamentalus in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimas, kartu su faktu, jog nebuvo padaryta jokia reali žala ar nustatyta objektyvi grėsmė asmenims bei turtui, daro Skundžiamą nutarimą nepagrįstu ir naikintinu, nesant įrodytos administracinio nusižengimo sudėties. Pareiškėjo pateikti objektyvūs rašytiniai įrodymai kategoriškai paneigia pagrindinį kaltinimo elementą, kad veiksmai vyko „viešoje vietoje“. Šie dokumentai turi aukštesnę įrodomąją vertę nei subjektyvūs asmenų paaiškinimai. Nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių viešosios vietos statusą, Taisyklių punktai objektyviai negali būti taikomi, nes trūksta būtinosios nusižengimo aplinkybės (b. l. 5 – 13). Institucijos atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymaiInstitucija atsiliepime į Pareiškėjo skundą nurodė, kad su pateiktu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Institucija nurodo, jog vadovaujantis aktualiu teisiniu reglamentavimu, Taisyklių nuostatos taikomos Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančiose gyvenamosiose vietovėse, taip pat tose jų teritorijose, kuriose pagal faktines aplinkybes gali laisvai lankytis kiti asmenys. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad aptariamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. urbanizuotoje gyvenamojoje vietovėje, turinčioje nustatytas ribas, kurioje yra užstatymas, nuolatinė žmonių veikla ir infrastruktūra. Todėl vien tai, kad ginčo teritorija yra privačios nuosavybės teise valdomame žemės sklype, savaime nepaneigia Taisyklių taikymo ir nesudaro pagrindo laikyti, kad ši teritorija negali būti vertinama kaip viešoji vieta Taisyklių prasme. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl tariamo draudimo kitiems asmenims lankytis ginčo teritorijoje neatitinka nei Taisyklių turinio, nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taisyklių 33 punkto norma taikoma ne bet kokiai teritorijai, o konkrečiai aptvertai žemės valdai, kurioje gyvūnas laikomas taip, kad negalėtų išeiti už jos ribų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo šuo buvo ne jo privačioje aptvertoje žemės valdoje, o (duomenys neskelbtini) gatvės bendro naudojimo teritorijoje – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, kuria žemės sklypų savininkai naudojasi bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu ir kuriai nustatyti naudojimosi apribojimai, įskaitant servitutus. Todėl ši teritorija negali būti tapatinama su vien pareiškėjui priklausančia žemės valda, o pareiškėjas neturi pagrindo visos bendro naudojimo teritorijos atžvilgiu remtis Taisyklių 33 punkte numatytu reguliavimu.Atsiliepime Institucija teigia, kad byloje esanti vaizdo medžiaga patvirtina, kad atskirų savininkų gyvenamieji sklypai yra aptverti tvoromis, tačiau žvyrkelis, kuriame nagrinėjamu atveju buvo padarytas administracinis nusižengimas, yra bendro naudojimo teritorija, į kurią patekimas nėra apribotas nei tvora, nei užtvarais, nei kitomis techninio reguliavimo priemonėmis. Todėl ši teritorija pagal faktinį naudojimo pobūdį laikytina tokia, kurioje gali laisvai lankytis kiti asmenys. Gyvūno laikytojas privalo užtikrinti, kad šuo neišeitų už jo valdomos ir kontroliuojamos teritorijos ribų, o patekęs į bendro naudojimo teritoriją nebūtų be priežiūros ar nekeltų grėsmės kitiems asmenims. Pareiškėjo skunde nurodomos nuotraukos apie tariamai prie jo sklypo įrengtus įspėjamuosius ženklus nepatvirtina jo teiginių. Išanalizavus pateiktas nuotraukas matyti, kad jos darytos ne prie pareiškėjui priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o prie kito, pareiškėjui nepriklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Be to, dalies nuotraukose pavaizduotų lentelių įrengimo vieta apskritai nėra aiški, todėl jos negali būti laikomos patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tariamą ginčo teritorijos uždarumą ar teisinį patekimo ribojimą. Tokie užrašai kaip „Privati valda“ ar „Pavojinga zona“ savaime nėra Taisyklių 33 punkte numatytas gyvūno laikymo teisinis režimas ir nėra pakankami paneigti viešosios vietos požymį, jeigu pagal faktines aplinkybes teritorija nėra fiziškai uždara, ja naudojasi keli asmenys ir į ją galima patekti be realių kliūčių. Dėl šių priežasčių Institucija pagrįstai laikė ginčo vietą viešąja vieta Taisyklių prasme ir pagrįstai vertino pareiškėjo veiksmus pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį.Institucijos vertinimu, 2016 m. rugsėjo 2 d. sudaryta servituto žemės sklypams nustatymo sutartis neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo administracinio nusižengimo kvalifikavimui, nes pagrįsta servituto teisinės prigimties, o ne viešosios vietos sampratos aiškinimu. Tokia sutartis savo esme negali reguliuoti viešosios teisės santykių, tarp jų – visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimo, ir negali riboti savivaldybės patvirtintų teisės aktų galiojimo. Iš pateiktos sutarties turinio matyti, kad ja siekiama užtikrinti patekimą į žemės sklypus bei nustatyti naudojimosi servitutu sąlygas, be to, joje aiškiai numatyta galimybė servitutu naudotis ne tik pačiam servituto turėtojui, bet ir kitiems asmenims (Sutarties 9 punktas), kas patvirtina, jog ši teritorija nėra individualiai uždara ar skirta tik vieno asmens išimtiniam naudojimui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gyvūnas buvo bendro naudojimo teritorijoje – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriuje, esančiame už gyvūno laikytojo valdomos teritorijos ribų. Tokia teritorija pagal savo paskirtį yra skirta judėjimui ir ja naudojasi keli asmenys, todėl ji atitinka viešosios vietos požymius nepriklausomai nuo to, kad joje gali būti nustatytas servitutas. Iš sutarties turinio matyti, kad ji buvo sudaryta tarp tuo metu buvusių konkrečių sklypų savininkų, tuo tarpu byloje nustatyta, kad į Instituciją dėl galimų pažeidimų kreipėsi kiti asmenys– LUD1 ir LUD2, kurie nėra šios sutarties šalys. Tai reiškia, kad jų teisės ir pareigos negali būti tiesiogiai kildinamos iš minėtos sutarties turinio, o juo labiau – ši sutartis negali riboti jų, kaip naujų savininkų ar naudotojų, teisės lankytis bendro naudojimo teritorijoje, šalia jiems priklausančių namų valdų.Atsiliepime, be kita ko, kalbama apie tai, jog iš 2024 m. lapkričio 13 d. Institucijos rašto turinio aiškiai matyti, kad jame Institucija tiesiogiai nurodė, jog nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų nuostatų, o pateikta informacija laikytina tik specialisto nuomone, kuri negali būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečios situacijos teisinis sprendimas. Tai reiškia, kad šis dokumentas neturi prejudicinės ar privalomosios galios ir negali riboti ar keisti vėliau atliekamo faktinių aplinkybių vertinimo administracinio nusižengimo byloje. Rašte pažymėta, kad vien tai, jog teritorija skirta inžinerinei infrastruktūrai ar yra privati, savaime nereiškia, kad ji laikytina viešąja vieta, ir kad viešosios vietos sąvoka turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines aplinkybes. Rašte apskritai nebuvo vertinama teritorija per Gyvūnų laikymo taisyklių 6 punkte įtvirtintos viešosios vietos sąvokos prizmę, t. y. neanalizuotas esminis kriterijus – ar konkrečioje vietoje asmenys faktiškai gali laisvai lankytis. Taigi, minėtas raštas buvo parengtas atsakant į pareiškėjo paklausimą dėl kitų asmenų naudojimosi žemės sklypais civilinių santykių kontekste, tačiau jis neapima viešosios teisės reguliavimo, konkrečiai – gyvūnų laikymo taisyklių taikymo ir administracinės atsakomybės klausimų. Todėl šis raštas negali paneigti Institucijos išvados, kad nagrinėjamu atveju teritorija, būdama susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriumi bei faktiškai prieinama kitiems asmenims, atitinka viešosios vietos požymius Taisyklių prasme, o pareiškėjo veika pagrįstai kvalifikuota kaip administracinis nusižengimas.Institucija, nustatė, kad teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namų valdų, kuri priskirta susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijai (žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), faktiškai yra bendro naudojimo pobūdžio ir joje kiti asmenys gali laisvai lankytis. Nustatyta, kad į šią teritoriją patenkama tiek pėsčiomis, tiek transporto priemonėmis iš (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) gatvių, o jokios fizinės kliūtys – tokios kaip tvoros, užtvarai ar kiti ribojantys įrenginiai – nėra įrengtos, taip pat nenustatyta ir jokių teisinių ribojimų, kurie ribotų kitų asmenų patekimą į šią teritoriją. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad teritorija yra realiai prieinama neapibrėžtam asmenų ratui. Būtent tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teritorija atitinka viešosios vietos požymius, nepriklausomai nuo to, kad ji gali būti suformuota kaip privatus žemės sklypas ar jame nustatytas servitutas. Tai užfiksuota ir pateikiamose žemėlapio nuotraukose, patvirtinančiose teritorijos pasiekiamumą ir jos naudojimo pobūdį. Vaizdo įraše matyti, kad į ginčo teritoriją galima laisvai patekti iš gretimų gatvių – įvažiavimas ir praėjimas nėra užtverti, nėra įrengtų vartų, užtvarų ar kitų fizinių kliūčių. Fiksuojamas atviras žvyrkelis (pravažiavimas), kuriuo galima judėti tiek pėsčiomis, tiek transporto priemonėmis. Taip pat matyti, kad teritorija nėra izoliuota ar atribota nuo aplinkinių teritorijų, o ja gali naudotis ne tik konkretus sklypo savininkas, bet ir kiti asmenys. Šios aplinkybės patvirtina faktinį teritorijos prieinamumą ir galimybę joje laisvai lankytis. Visa ši surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai apie tariamą teritorijos atribojimą nuo viešo naudojimo neatitinka tikrovės, o nagrinėjama vieta pagrįstai laikytina viešąja vieta Taisyklių prasme.Apibendrindama Institucija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės – kad teritorija yra susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorius, į ją galima laisvai patekti iš viešųjų gatvių, nėra jokių fizinių ar teisinių apribojimų kitiems asmenims joje lankytis – visiškai atitinka teismų praktikoje suformuotus kriterijus, leidžiančius tokią teritoriją laikyti viešąja vieta Taisyklių prasme. Todėl pareiškėjo argumentai, grindžiami vien nuosavybės forma ar servituto institutu, negali paneigti nei nustatytų faktinių aplinkybių, nei teisingos Institucijos išvados dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn. Institucija pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai yra deklaratyvūs, grindžiami siaurinamuoju teisės normų aiškinimu ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių paneigti Institucijos nustatytas aplinkybes ar sukelti pagrįstų abejonių dėl priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galutinai prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50 – 56) Teismo posėdyje ištirti įrodymai.Pareiškėjas teismo posėdžių metu savo skundą palaikė, paaiškino, jog savo gyvūną vedžioja su pavadžiu, jis nieko nėra užpuolęs ar kažkam sukėlęs grėsmę. Tai tik kaimyno ir jo ginčas. Kilo ginčų su kaimynu, dėl to, kad kaimynas neprisideda prie teritorijos priežiūros, bėga vanduo į jo sklypą, kaimynas mėto šiukšles, jie konfliktuoja, dėl to kaimynas padarė tokį pranešimą. Nurodė, kad jis dresuoja savo šunį, dalyvauja tarptautinėse varžybose, turi pavadėlį, kurio gyvūnas nejaučia (rodo pavadėlį). Savivaldybės atstovo (duomenys neskelbtini) prašė, kad atvažiuotų ir pažiūrėtų ar pavadėlis tinkamas, ar netinkamas. Jo šuo mišrūnas, smulkesnis už aviganį, jam 10 metų. Jo šuo netempia, jis būna šalia jo. Jis savo gyvūno prie kitų žmonių neprileidžia. Jo šuo turi antkaklį. Už jo sklypo ribų šuo palaidas nebūna. Paaiškino, kad šuo nebūna ten, kur nuotraukos byloje. Tos nuotraukos darytos, kai tvoros nebuvo. Ženklai yra iki šiol, tvoros nebuvo prieš kelis metus. Jis turi tris sklypus, yra įrengti įspėjamieji ženklai. Toje vietoje yra įrengta augintinio tvora, ten kur stovi ženklai. Jis klausė dresuotojų, tokia tvora yra galima. Kiti šunys nereaguoja į jo šuns tvorą. Valdo pavadžiu arba per distancinį pultelį šunį, arba suveikia automatiškai sistema. Gyvūnas arba namie, arba voljere. Šioje teritorijoje šuo vienas nebėgioja niekuomet, jis visada būna šalia gyvūno. Gyvūnas yra kontroliuojamas ir paklusnus, tas gyvūnas eina ramiausiai ir nekelia kitiems pavojaus. Sužadėtinė dar prižiūri šunį. Teigė, kad čia keliukas, kur yra servitutas, negali atsakyti ar vaizdo įraše jo šuo pribėgo. Gyvūnas vedžiojamas su pavadėliu. Nuėjo pas žmogų išsiaiškinti, jis jam išaiškino, kad tuo sklypu gali naudotis ir gali vedžiotis be pavadžio. Prieš metus kažkur išaiškino. Filmuotas vaizdas iš jo kiemo ir ten jo šuo. Garso įrašas buvo daromas jo kabinete, jis pats ant kompiuterio ekrano rodė teritorijos žemėlapį (b. l. 80 – 83; 96; 148; 150).Pareiškėjo atstovas advokatas teismo posėdžiuose skundą taip pat palaikė, nurodė, kad elektroninė kontrolė yra tam, kad šuo neišbėgtų iš sklypo ribos. Buvo ilgalaikiai konfliktai su kaimynu. Teigė, kad vaizde su mašina rodomas tamsiai mėlynas automobilis, ten APA1 klientas. Liudytojai sakė, kad ten APA1 šuo atbėgo, o ten buvo APA1 kliento šuo, net įraše girdisi kaip APA1 sako, ar matėte automobilį. Mintys apie (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), negali būti asmeninė nuomonė, nes kreiptasi darbo metu, darbo vietoje. Valdininkas kelis kartus pasako, kad savivaldybė pretenzijų neturi (b. l. 83; 148 – 150).Institucijos atstovas Andžejus Grudinskis teismo posėdžių metu paaiškino, jog jie surašė protokolą, reaguodami į žmonių pagalbos šauksmą. Pareiškėjo elgesys: jis slepia, jis meluoja, jis manipuliuoja duomenimis, jis nori suklaidinti teismą, o jo elgesys yra visiškas ignoravimas kaimynų. Jis nepaiso prašymų pririšti šunį. Byloje yra vaizdo medžiaga. Šuo priklauso pareiškėjui, kokių jis požymių ieško, čia tas pats šuo. Jei pareiškėjas elgtųsi kitaip, nebūtų tos bylos. Aplinkybė, kad gyvūnas dresuotas, neleidžia šuniui lakstyti keliu. Kinologai jam pasakė, kad elektrinė tvora nėra pavadis, tik dresūros priemonė. Pareiškėjas bando suklaidinti teismą. Vaizdo medžiagoje matyti, kad jokio pavadžio ten nėra. Stebina tai, kad pareiškėjas neigia akivaizdžias aplinkybes. Visos aplinkybės įrodytos. Nutarimas išsamus, stengiasi pateikti taip, kad jis būtų aiškus visiems. Skundas nepagrįstas (b. l. 83 – 84).Institucijos atstovas Slavomiras Marozas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo šuo buvo bendro naudojimo teritorijoje, žvyrkelis yra bendro naudojimo teritorija. Savivaldybės atstovo pasisakymai yra jo išsakyta nuomonė. Dėl rašto, kuris buvo minimas, 2024 m. lapkričio 13 d., jis buvo nagrinėjamas teritorijos planavimo skyriuje. Teigė, kad jam susidarė įspūdis, kad APA1 kažkur įsiveržė, į kažkokią patalpą. Institucijos nuomonė, dėstoma rašytiniuose dokumentuose, pasirašius vadovui, o ne įsiveržus pas darbuotoją į kabinetą. Prašė teismo skundą atmesti (b. l. 150).Liudytoja LUD2 teismo posėdyje parodė, kad gyveno toje pačioje gatvės dalyje, kaimynas APA1. Jie jau nebegyvena ten, bet kai gyveno, dėl palaido šuns – juodo vokiečių aviganio, buvo problemos. APA1 šuns vardas Nika, patelė. Visada palaidas lakstė gatvėje. Kai šuva palaidas, tai ir APA1 yra kažkur šalia. Jie su mažu vaiku ir jiems buvo baisu išeiti. Jos vyras LUD1 daug kalbėjo su APA1. Nemalonu prisiminti tuos pokalbius su APA1. Ji kasdien eidavo su vežimėliu pasivaikščioti, bet labai daug kartų ją aplodavo, agresyviai ją APA1 šuo sekdavo, visa kelio puse. Kažkada net vyras ją lydėjo kastuvą ant pečių užsimetęs. Teigė, kad jie to šuns bijojo. Šuo būdavo ne savo kiemo teritorijoje, vaikščiojo palaidas su APA1. Jie mato kelias gatveles, ten vaikščiodavo su šuniu. Toliau eidavo pasivaikščioti su šuniu, T formos išsišakojimas ten. Paaiškino, jog liepos 25 d. juodas šuo visa jėga rėžėsi į jų tvorą. Jie turi pudelį, tai matyt, į jų pudelį bėgo. Buvo nedidelis garsas, buvo smūgis, tikrai įbėgo APA1 šuo į tvorą. Matė iš arti, kelių metrų atstumu tą šunį. Matė patį įvykį, nes buvo lauke, girdėjo garsą. Ten tvoros kampas, nematė APA1, bet girdėjo jo balsą. Ji žino, kad jis greitai šunį pasikvietė. Automobiliai nevažiavo gatve, ramu buvo. Tas šuo gyvena APA1 sklype, tai tikrai jo šuo. Tikrai palaidas tas šuo buvo. Jos regėjimas geras, tuo metu dar nešiojo akinius, dabar jau akių operaciją pasidarė. Pavadėlio nebuvo ant šuns. Nebuvo šuo pririštas prie jokio pavadėlio, ji matė daug kartų tą šunį lauke, bet didžiąją dalį jis buvo palaidas 100 procentų. Žino pavadėlius plonus, kurie skirti dresūrai, žino pavadžius, kurie dedami ant juosmens, patys turi šunį ir lankė dresūrą. Nebuvo jokio pavadžio, nei plono, nei storo. Kur jos vyras filmavo, ten šuo buvo be pavadėlio. Nurodė, kad negali atsiminti, kiek skundų parašiusi yra ji ar jos vyras ant APA1. Jie neturi neapykantos APA1, stengėsi sutarti ir jis pas juos svečiuose buvo ir valgė vakarienę, jie nori su visais kaimynais sutarti. Teigė, jog kur nėra tvorų, kur gatvės, servitutai. Tie du įvažiavimai T formos priklausydavo 8 ar 16 sklypų bendra nuosavybės teise. Ji atstumą sunkiai įvertina, yra labai žema, todėl sunku įvardinti žingsnius ar metrus. Gal arčiau 10 m, bet sunku įvertinti (b. l. 91 – 93). Liudytojas LUD1 teismo posėdyje paaiškino, kad APA1 buvo kaimynas, ne giminė. Kas vakarą, po darbo tą šunį paleidžia, tas šuo agresyvus. Jis ne kartą bėgęs į jų pusę. APA1 į prašymus prisirišti šunį, nereaguodavo. APA1 jam grasindavo, kai prašė prisirišti šunį, sakė kraustykis iš čia ir dujų balionėlį buvo išsitraukęs prie jo. Nurodė, kad šuo niekada nebuvo su plonu pavadėliu. Jie matydavo, kad šuo palaidas, jis APA1 judesių nevaržydavo. Su vaiku bijodavo išeiti, nes tas šuo, bet kada galėdavo išeiti. Tvirtino, kad ten APA1 šuo. Teigė, jog matydavo iš kurio kiemo tas šuo išeina ir į kurį kiemą įeina. Jie buvo terasoje su draugais ir tas šuo išbėgo iš APA1 kiemo. Rugsėjo 4 d. šuo buvo palaidas. Kreipėsi, dėl taisyklių pažeidimų, nes tas šuo juos galėjo užpulti. Jie bendros tvoros neturėjo, jis jį skundė tik dėl šunio. Neturi agresijos APA1, tai jis juos skundė ir jie samdėsi advokatą, jis viską jam surašė. Tas keliukas buvo padalintas ant visų sklypų, tai bendro naudojimo keliukas. Jie, pirkdami namą, pirko ir keliukus, ten visi gali patekti. Apie tuos pavadėlius yra iš APA1 pareiškimų girdėjęs, bet jei tas šuo gali visur atbėgti, nebuvo pavadėlio. Jo rega puiki, šuo buvo už keliasdešimt metrų. Jei būtų pavadėlis, APA1 negalėtų eiti atsipalaidavęs. Yra surašęs 3 skundus savivaldybei ir vieną policijai, kiti kaimynai irgi kreipėsi, bet po to atsiėmė skundus, pabaigos nežino. 10 metrų maksimum buvo, kai matė, kad APA1 turi dujų balionėlį. Atkreipė tik dėmesį, kai šuo atsitrenkė į tvorą, nežiūrėjo, kas gatvėje darosi. Šuo nubėgo atgal į jo kiemą, jie atsisuko, kai tas šuo jau bėgo atgal į APA1 kiemą. Nepamena, ar matė APA1. Visi gali patekti į tą teritoriją, ateina ir lapės, ir stirnos (b. l. 94 – 95). Teismo argumentai ir išaiškinimai.Teismas, nagrinėdamas skundą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.Nagrinėjamu atveju Skundžiamu nutarimu APA1 nubaustas pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė 75 eurų nuobauda, dėl to, kad 2025 m. liepos 25 d., 21 val. 02 min., APA1 priklausantis juodos spalvos šuo buvo netinkamai prižiūrimas, t. y. šalia (duomenys neskelbtini) tvoros (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), bendro naudojimo teritorijoje, viešoje vietoje bėgiojo palaidas bei tokiu būdu sukėlė grėsmę aplinkiniams (puolė, urzgė). Taip pat nustatyta, kad 2025 m. rugsėjo 4 d., 16.41 val., APA1 priklausantis juodos spalvos šuo buvo vedamas be pavadėlio (duomenys neskelbtini) (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), t. y. bendro naudojimo teritorijoje, viešoje vietoje. Tokiu būdu APA1 neužtikrino, kad jo laikomas ir prižiūrimas gyvūnas (šuo) nekeltų grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, nuosavybei bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo APA1 pažeidė ir Taisyklių 8.9 punktą, 8.10 punktą, ir 46 punktą, ANK 346 straipsnio 1 dalies nuostatą (b. l. 41 – 44).Iš Pareiškėjo skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas APA1 su Skundžiamu nutarimu nesutinka, motyvuojant, tuo, kad nebuvo padaryta veika, turinti administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl prašo teismo Skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju reikšmingi ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. A27(l)-3344 „Dėl gyvūnų laikymo Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių patvirtinimo“ 8.9, 8.10 punktai, kuriuose nustatyta, kad gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi: garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, ramybei, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų; užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai be savininko ar laikytojo priežiūros nepatektų į kitas privačias valdas, bendrojo naudojimo teritorijas, patalpas. Ir Taisyklių 46 punktas, kuriame įtvirtinta, kad laiptinėse, koridoriuose, viešosiose vedimo vietose gyvūnai, atsižvelgiant į gyvūnų rūšies bei veislės ypatumus, nešami, laikomi rankose, specialiuose narveliuose, kuprinėse ir pan., ar vedami tik su pavadėliu. Pavojingi šunys turi būti vedami su pavadėliu ir su antsnukiu. Šunys ir kiti gyvūnai neturi kelti grėsmės (urgzti, pulti, loti ir pan.), nepakenkti praeiviams, aplinkiniams gyvūnams. Esant pašaliniams asmenims, kitiems gyvūnams, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šunys žmonių susibūrimo vietose (gatvėse, keliuose, autobusų stovėjimo stotelėse, prie parduotuvių, turguje, lifte ir pan.) turi būti su antsnukiais ir pavadėliais.ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020).Kaip numato ANK 569 straipsnio 1 dalis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais <...>. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 5 dalis).Skunde Pareiškėjas akcentavo tai, kad Komisija nepagrįstai prilygino jo sklypą viešajai vietai. Nagrinėjamas žemės sklypas yra privati valda, kurioje jokia neapibrėžta visuomenės dalis neturi teisinės ar faktinės galimybės laisvai ir nevaržomai lankytis, jis visiškai neatitinka Taisyklėse įtvirtintos „viešosios vietos“ apibrėžties. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ir „Servituto žemės sklypams nustatymo sutartį“, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra privati nuosavybė, priklausanti Pareiškėjui (APA1) ir kitiems bendraturčiams, o jame nustatytas servitutas yra asmeninis, nustatytas vienam konkrečiam asmeniui (Servituto turėtojai (duomenys neskelbtini)), bet ne viešajam interesui. Tai, kad privačiu pravažiavimu gali naudotis (duomenys neskelbtini) kviestiniai svečiai, atvykstantys su konkrečius leidimu (sklypo savininkų ar servituto turėtojos žinia), nepakeičia teritorijos statuso ir nepaverčia jos „viešąja vieta“. Privataus sklypo statusas bei savininkų valia riboti patekimą papildomai užfiksuoti ir gerai matomais įspėjamaisiais ženklais („Privati valda“, „Sarginis šuo“, „Pavojinga zona“), kurie, pagal Taisyklių 6 ir 33 punktus, visiškai eliminuoja viešosios vietos požymį. Pareiškėjas kartu teismui pateikė dokumentus (servituto žemės sklypams nustatymo sutartį bei nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą), iš kurių matyti, kad minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Pareiškėjui ir kitiems bendrasavininkams (b. l. 24 – 38; 39 – 40).Teismas šiuos Pareiškėjo argumentus laiko nepagrįstais. Sprendžiant, ar konkreti vieta laikytina viešąją vieta, reikšminga ne tik jos teisinė priklausomybė, bet ir faktinis jos naudojimo pobūdis bei kitų asmenų galimybės joje lankytis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad administracinio nusižengimo padarymo vieta yra teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namų valdų, kuri priskirta susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijai (žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)). Liudytojų pateiktuose vaizdo įrašuose „palaidas_suo_2025-09-04“ ir „agresyvus_palaidas_suo_2025-07-25“ matyti, jog vietos, kuriose užfiksuotas šuo, yra žvyro dangos kelias, o aplink jį yra privatūs žemės sklypai, atriboti tvoromis. Vadinasi, būtent minėtas kelias yra nagrinėjamas bylos objektas. Kaip nustatyta, Pareiškėjo šuo administracinių nusižengimų padarymo metu buvo ne pareiškėjo privačioje aptvertoje žemės valdoje, o (duomenys neskelbtini) gatvės bendro naudojimo teritorijoje – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijoje, kuria žemės sklypų savininkai naudojasi bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu ir kuriai numatytas servitutas – teisė tiesti bendro naudojimo kelius, eiti ir važiuoti bet kuriuo paros metu bei eksploatuoti bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Taigi, nors sklypas, kuriame nustatytas kelio servitutas, ir jame suformuotas kelias Pareiškėjui bei kitiems asmenims priklauso privačios nuosavybės teise, tačiau bendrai juo neribojamai gali važiuoti ar eiti bet kuris asmuo, t. y. tiek šioje gatvėje gyvenantys asmenys, tiek juos lankantys kiti asmenys, gyventojus aptarnaujantis personalas, paslaugas teikiantys asmenys, kitų gyventojų svečiai, vaikai ir pan. Iš esmės tai matyti ir iš byloje pateiktų Institucijos nuotraukų, kuriose atsispindi įvažiavimai į ir į kitų gyvenamųjų namų kiemus (b. l. 61 – 63). Minėta teritorija nėra fiziškai atribota nuo kitų aplinkinių teritorijų – į ją galima patekti tiek pėsčiomis, tiek transporto priemonėmis, nėra įrengtų vartų, tvorų, užtvarų ar kitų kliūčių, taip pat nenustatyta ir kitų teisinių ribojimų, draudžiančių kitiems asmenims patekti į šią teritoriją. Todėl teismas daro išvadą, kad žvyro kelias, pagal savo faktinį naudojimo pobūdį, yra laisvai bei realiai prieinamas ne tik Pareiškėjui ir kitiems šio konkretaus žemės sklypo savininkams, bet ir visiems kitiems pašaliniams asmenims. Vilniaus apygardos teismas, vertindamas analogišką situaciją, išaiškino, jog sprendžiant, ar situacija yra bendrojo naudojimo, reikšminga ne vien tik kam konkrečiai priklauso ši teritorija, bet ir tai, ar dėl savo statuso šia teritorija turi teise naudotis ne tik jos savininkai ar naudotojai, bet ir kiti asmenys (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-61-957/2025, 13 punktas). Taigi, vien tai, kad žemės sklypas yra privatus ir jame nustatytas servitutas, nepaneigia jo faktinio prieinamumo kitiems asmenims ir dėl to nėra eliminuojamas viešosios vietos požymis. Nagrinėjamu atveju pritartina Institucijos pozicijai, kad būtent nustatytos faktinės aplinkybės – atviras patekimas į teritoriją, fizinių kliūčių nebuvimas ir galimybė ja naudotis kitiems asmenims, sudaro pagrindą minėtą teritoriją laikyti viešąją vieta. Tokioje teritorijoje be priežiūros esantys šunys, asmenims, asmeniškai nežinantiems konkretaus šuns elgsenos, kelia baimę, grėsmę žmonių (vaikų bei suaugusių) psichologiniam ir fiziniam saugumui, kadangi net jei šuo nėra agresyvus, jis pats gali išsigąsti ir vedinas savisaugos pulti kitus; grėsmę eismo saugumui, nes gali išbėgti į kelią ir sukelti eismo įvykį ar susidūrimą su dviratininku ar paspirtuko vairuotoju ir pan.Tokios išvados nepaneigia ir Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad prie teritorijos yra ženklai „Privati valda“, „Sarginis šuo“, „Pavojinga zona“. Nenustačius, kad patekimas į teritoriją buvo realiai apribotas, vien jos privatumo deklaravimas negali pakeisti faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio. Todėl nėra pagrindo sutikti su Pareiškėjo pozicija, kad Taisyklių nuostatos ginčo teritorijai netaikytinos vien dėl jos privataus teisinio statuso. Vertinant teritorijos naudojimo pobūdį ir jos prieinamumą kitiems asmenims, ji laikytina viešąja vieta Taisyklių prasme. Skunde ir teismo posėdžio metu Pareiškėjas paaiškino, jog šuns vedžiojimui naudoja plonus pavadėlius, kurie tvirtinami ne rankoje, o prie vedžiotojo juosmenio ir dėl savo ypač mažo skersmens ir spalvinių savybių yra visiškai nepastebimi žemos raiškos vaizdo įrašuose iš kiek didesnio atstumo. Vis dėlto, teismo vertinimu, šie Pareiškėjo paaiškinimai savaime nepatvirtina, kad administracinio nusižengimo padarymo metu šuo buvo vedamas su pavadėliu. Liudytojo pateiktame vaizdo įraše „palaidas_suo_2025-09-04“, yra užfiksuota, kad Pareiškėjui priklausantis šuo laisvai juda keliu ir iš jo per vartelius įbėga į Pareiškėjui priklausančio sklypo teritoriją, šuniui iš paskos eina pats Pareiškėjas. Vaizdo įraše matyti, kad atstumas tarp Pareiškėjo ir jo šuns yra gana didelis, o šuniui pakeitus judėjimo kryptį ir įbėgus pro vartelius į kiemą, Pareiškėjo trajektorija dėl to nepakito, jo judėjimas niekaip nebuvo suvaržytas. Pareiškėjas nereagavo į šuns judėjimo greitį bei šuns judėjimo krypties pakeitimą taip, kaip būtų galima tikėtis, šunį vedant su pavadėliu. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo LUD1, kuris ne tik užfiksavo vaizdo įrašą, bet ir tiesiogiai matė vaizdą, parodymai, kad tuo metu Pareiškėjo šuo nebuvo pririštas prie pavadėlio. Tuo tarpu iš Pareiškėjo pateikto vaizdo įrašo, pavadinimu „GH010230“, iš tos pačios dienos, kuriame užfiksuota, kaip Pareiškėjas kartu su šunimi įeina į voljerą, kuriame Pareiškėjas nuo šuns kaklo nuima antkaklį, o paskui nuo diržo nusiriša pavadėlio juostą, matyti, kad jo naudojamas pavadėlis yra gerokai trumpesnis, nei liudytojo vaizdo įraše užfiksuotas atstumas tarp Pareiškėjo ir šuns. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą ir įvertinęs Pareiškėjo pateiktą vaizdo medžiagą bei parodymus, ir sulyginęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais – liudytojų vaizdo įrašais bei parodymais, daro išvadą, kad rugsėjo 4 d. Pareiškėjo šuo buvo vedžiojamas be pavadėlio. Vien tai, kad, anot Pareiškėjo, dėl vaizdo įrašo raiškos ir pavadėlio plonumo jis vaizdo įrašuose gali būti neįžiūrimas, savaime nėra pakankama aplinkybė paneigti kitais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Kartu teismas pažymi, jog Pareiškėjo pozicija dėl šuns vedžiojimo aplinkybių administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu buvo nenuosekli. Viena vertus, Pareiškėjas teigė, kad teritorija priklauso jam ir yra jo asmeninio naudojimo erdvė, todėl joje šuo galėjo būti vedžiojamas be pavadėlio. Kita vertus, Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šunį vedžiojo su dresavimo pavadėliu, o taip pat teigė, kad buvo suklaidintas Institucijos darbuotojų, kurie jam nurodė, kad šioje teritorijoje šunį galima vedžioti be pavadėlio. Pareiškėjas teismui pateikė garso įrašą, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp Pareiškėjo ir Institucijos darbuotojų dėl teritorijos statuso ir šuns vedžiojimo su pavadžiu šioje teritorijoje. Teismo posėdžio metu Pareiškėjas paaiškino, kad garso įrašas buvo daromas kabinete, jis pats ant kompiuterio ekrano rodė teritorijos žemėlapį. Nuėjo pas žmogų išsiaiškinti, jis jam išaiškino, kad tuo sklypu gali naudotis ir gali vedžiotis be pavadžio. Prieš metus kažkur išaiškino. Teismas atkreipia dėmesį, kad iš minėto garso įrašo nėra galimybės nustatyti, kokia konkrečiai teritorija, sklypo planai ar brėžiniai buvo analizuojami pokalbio dalyvių, taip pat teismas negali identifikuoti, ar pokalbio metu apskritai buvo analizuojamas ginčo dalykas. Todėl vien šio garso įrašo turinys nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad Institucijos darbuotojas pateikė informaciją, susijusią būtent su nagrinėjama teritorija ir tokiu būdu suklaidino Pareiškėją. Be to, iš garso įrašo turinio matyti, kad Pareiškėjas pats kėlė ginčą ir siekė įrodyti savo poziciją, siekė savo tiesos, tą garso įraše paminėjo ir Institucijos darbuotojas. Dėl 2025 m. liepos 25 d. inkriminuojamo administracinio nusižengimo, kad Pareiškėjo šuo bendro naudojimo teritorijoje, viešoje vietoje bėgiojo palaidas bei tokiu būdu sukėlė grėsmę aplinkiniams (puolė, urzgė). Liudytojų pateiktame vaizdo įraše, pavadinimu „agresyvus_palaidas_suo_2025-07-25“ užfiksuotas liudytojų kiemo vaizdas, matyti teritorija, aptverta tvora, prie tvoros, iš kiemo pusės laksto bei ant kažko loja Pareiškėjų šuo. Vėliau vaizdo įraše matyti kaip prie tvoros, iš gatvės pusės dideliu greičiu pribėga juodos spalvos šuo, panašus į Pareiškėjo, kuris pradeda loti ant liudytojų šuns. Toliau vaizdo įraše girdima, kaip vyriškas balsas pašaukia šunį ir jis pabėga. Teismo posėdžio metu Pareiškėjas negalėjo atsakyti, ar čia jo šuo pribėgo. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad ten buvo APA1 kliento šuo, net įraše girdisi kaip APA1 sako, ar matėte automobilį. LUD2 paaiškino, jog liepos 25 d. juodas šuo visa jėga rėžėsi į jų tvorą. Jie turi pudelį, tai matyt, į jų pudelį bėgo. Buvo nedidelis garsas, buvo smūgis, tikrai įbėgo APA1 šuo į tvorą. Matė iš arti, kelių metrų atstumu tą šunį. Matė patį įvykį, nes buvo lauke, girdėjo garsą. Ten tvoros kampas, nematė APA1, bet girdėjo jo balsą. Ji žino, kad jis greitai šunį pasikvietė. Tas šuo gyvena APA1 sklype, tai tikrai jo šuo. Tikrai palaidas tas šuo buvo. LUD1 teigė, jog atkreipė tik dėmesį, kai šuo atsitrenkė į tvorą, nežiūrėjo, kas gatvėje darosi. Šuo nubėgo atgal į jo kiemą, jie atsisuko, kai tas šuo jau bėgo atgal į APA1 kiemą. Nepamena, ar matė APA1. Teismas, įvertinęs šiuos bylos duomenis, daro išvadą, kad 2025 m. liepos 25 d. prie liudytojų sklypo tvoros pribėgęs buvo būtent Pareiškėjui priklausantis šuo. Šią aplinkybę patvirtina aptartas vaizdo įrašas bei liudytojų parodymai, kurie yra nuoseklūs ir sutampantys tarpusavyje. Kaip minėta, pats Pareiškėjas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, ar tai buvo jo šuo. O Pareiškėjo atstovo argumentai, kad prie tvoros pribėgo Pareiškėjo kliento šuo, nebuvo patvirtinti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis ir yra laikytini pasirinkta gynybine versija.Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog Pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, jo kaltė dėl jam inkriminuojamo nusižengimo yra įrodyta objektyviais byloje esančiais duomenimis, todėl APA1 visiškai pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį.ANK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos. Teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).Pareiškėjo atstovas advokatas prašė teismo iš Institucijos arba valstybės lėšų APA1 naudai priteisti 1403,60 eurus už advokato teisines paslaugas byloje (b. l. 115 – 124). Atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjo skundas netenkintinas, Institucija, priėmusi Skundžiamą nutarimą, Pareiškėjo teisei priešingus veiksmus kvalifikavo tinkamai, tai yra Pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą administracinį pažeidimą, Pareiškėjui patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2026 m. kovo 3 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR_N-18-2026, ROIK: 26294322917, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo, todėl Pareiškėjo skundas atmestinas ir nutarimas paliktinas galioti.