- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-13
- Bylos Nr.
- eCIK-1192/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00752-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Agnė Tikniūtė, Donatas Šernas
- Trečiasis asmuo
- S. C.
- Atsakovas
- likviduojama dėl bankroto UAB „PAYRNET“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno, Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininko) ir Agnės Tikniūtės,
susipažinusi su 2026 m. spalio 30 d. paduotu trečiojo asmens S. C. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties peržiūrėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Trečiasis asmuo padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Payrnet“ bankroto byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartimi UAB „Payrnet“ bankroto byloje įtraukė į pirmosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą kreditorius (fizinius asmenis); įtraukė į pirmosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą kreditorių „MIR Limited UK Ltd“ su 595 058,34 Eur finansiniu reikalavimu, kuris susidarė perėmus kreditorių (fizinių asmenų) finansinius reikalavimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį paliko nepakeistą.
Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (toliau – EPIEPĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB bei panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (toliau – Direktyva 2009/110) 2 straipsnio 2 punktą. Teismai nepagrįstai patvirtino finansinius reikalavimus, nors elektroniniai pinigai galutiniams vartotojams nebuvo išleisti. Teismai konstatavo, kad galutiniai vartotojai neturėjo tiesioginio sutartinio santykio su bendrove; lėšų jai tiesiogiai nepervedė; lėšos nebuvo paverstos atskiru turtu nuo pervedamų lėšų. Taigi, teismai nenustatė būtinųjų sąlygų egzistavimo, todėl turėjo padaryti išvadą, kad bendrovė elektroninių pinigų galutiniams vartotojams neišleido.
2. Teismai sukūrė įstatyme nenustatytą pirmajai kreditorių eilei priskiriamą reikalavimų grupę. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 94 straipsnio 2 dalies 1 punkte išvardyti keturi pirmąja eile tenkinami reikalavimai. Pagal 2 punktą visi likę reikalavimai tenkinami antrąja eile. Elektroninių pinigų turėtojų pirmosios eilės sąraše nėra. JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąrašas yra baigtinis. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokios normos, kuri elektroninių pinigų turėtojų reikalavimus priskirtų pirmajai eilei. Reikalavimai šioje byloje patvirtinti kaip kreditoriniai. Tačiau jų eilę teismai nustatė remdamiesi nuosavybės apsaugos taisykle. Toks aiškinimas prieštaringas ir nepagrįstas. Nuosavybės teisė į lėšas, kurių nėra, negali virsti pirmenybe gauti patenkinimą iš turto, kuris tenka kitiems kreditoriams.
3. Perleidimas bendrovei „MIR Limited UK Ltd“ pripažintas įrodytu be įrodymų, o pirmenybė nepagrįstai perėjo perėmėjai. MIR UK reikalavimą pirmosios instancijos teismas patvirtino, nes duomenų, kad nemokumo administratorius ginčytų teisių perleidimą nėra. Teismas reikalavimą tvirtina nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos ir tik tada, kai jis pagrįstas įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025). Patvirtinus bendrovės „MIR Limited UK Ltd“ reikalavimą pirmąja eile, šią sąmoningai prisiimtą riziką faktiškai prisiima kiti bendrovės kreditoriai. Tai prieštarauja draudimui gauti patenkinimą kitokia, nei įstatyme nustatyta, tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-943/2021). Be to, perleidimu negalima perleisti daugiau teisių, nei turėjo perleidėjas. Jei galutiniai vartotojai nebuvo bendrovės elektroninių pinigų turėtojai, tokio statuso negalėjo įgyti ir bendrovė „MIR Limited UK Ltd“.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Trečiasis asmuo taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikiant šiuos klausimus:
1. Ar Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 2 ir 3 punktai, atsižvelgiant į 2024 m. vasario 22 d. prejudicinį sprendimą C-661/22, turi būti aiškinami taip, kad fizinis asmuo nelaikomas elektroninių pinigų turėtoju elektroninių pinigų įstaigos atžvilgiu, kai visos šios sąlygos yra kartu: tas asmuo su įstaiga neturi tiesioginio sutartinio santykio; įstaiga tiesiogiai iš jo lėšų negavo; asmuo naudojasi kito subjekto (kitoje valstybėje licencijuotos elektroninių pinigų įstaigos) administruojama programėle ir skaitmenine pinigine; tas kitas subjektas įstaigai perveda lėšas agreguotomis sumomis (paskirtyje nurodydamas („funding“)), neidentifikuodamas asmenų, kurių naudai lėšos pervedamos?
2. Ar Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 2 punktas, 3 straipsnio 4 ir 5 dalys ir sprendimo C- 661/22 48 punkte nurodytas reikalavimas, kad būtų sudaryta „sutartis tarp vartotojo ir elektroninių pinigų leidėjo“, turi būti aiškinami taip, kad šis reikalavimas laikomas įvykdytu vien todėl, kad elektroninių pinigų įstaiga pasitelkė platintoją, kuris turėjo teisę jos vardu platinti ir išpirkti elektroninius pinigus? Ar svarbu nustatyti, kad su konkrečiu naudotoju įstaigos vardu buvo aiškiai susitarta išleisti atskirą piniginį turtą už iš jo gautas lėšas?
3. Ar Direktyvos 2009/110 2 straipsnio 2 punktas ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad lėšos, kurias platintojas ar jam artima grupės įmonė pagal savo susitarimą su elektroninių pinigų įstaiga iš anksto perveda įstaigai kortelių schemos atsiskaitymams užtikrinti (išankstinis finansavimas), laikomos lėšomis, gautomis mainais už išleistus elektroninius pinigus, ir sukuria elektroninių pinigų turėtojų reikalavimus įstaigai?
CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti.
ESTT suformulavo išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-381/2024, 91 punktas).
Atrankos kolegija, įvertinusi trečiojo asmens prašymo kreiptis į ESTT argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylai reikšmingos Direktyvos 2009/110/EB nuostatos, reglamentuojančios elektroninių pinigų išleidimo požymius ir jų platinimą per tarpininkus, yra pakankamai aiškios, atsižvelgiant į jų turinį ir ESTT pateiktus išaiškinimus. Trečiojo asmens siūlomi klausimai neatskleidžia papildomos Sąjungos teisės aiškinimo problemos, kurios išsprendimas būtų būtinas nagrinėjant šią bylą. Dėl to nėra pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
ESTT 2024 m. vasario 22 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-661/22 46–48 punktuose yra išaiškinęs Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 2 punkte įtvirtintą elektroninių pinigų sąvoką ir jų išleidimo požymius. ESTT nurodė, kad elektroninių pinigų išleidimas skiriasi nuo paprasto lėšų įskaitymo į mokėjimo sąskaitą, nes suponuoja atskiros elektroniniu būdu saugomos piniginės vertės sukūrimą. Be to, elektroninių pinigų išleidimui būtinas vartotojo ir leidėjo sutartinis susitarimas dėl tokios piniginės vertės išleidimo.
Trečiais asmuo siekia išsiaiškinti, ar byloje nustatytas elektroninių pinigų platinimo per tarpininką modelis ir vartotojų santykių su elektroninių pinigų įstaiga pobūdis atitinka elektroninių pinigų išleidimo požymius. Direktyvos 2009/110/EB 3 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai nustatyta galimybė platinti ir išpirkti elektroninius pinigus per kitus asmenis, o šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pats elektroninių pinigų išleidimas negali būti perduotas tarpininkui. Vien tiesioginių sutartinių santykių ar individualių lėšų pervedimų nebuvimas savaime nelemia išvados, kad elektroniniai pinigai nebuvo išleisti.
Kasatoriaus trečiasis klausimas grindžiamas prielaida, kad MIR grupės bendrovių pervestos lėšos buvo skirtos išankstiniam atsiskaitymų kortelių sistemoje finansavimui. Tačiau bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jos buvo pervestos į bendrovės „Payrnet“ valdomą specialiąją sąskaitą galutinių vartotojų lėšoms apsaugoti. Taigi klausimas, ar konkretūs pervedimai laikytini išankstiniu atsiskaitymų finansavimu, ar lėšomis, susijusiomis su elektroninių pinigų išleidimu, priklauso nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. ESTT prejudicinio sprendimo procedūra nėra skirta šioms aplinkybėms nustatyti ar nacionalinių teismų atliktam įrodymų vertinimui patikrinti.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžinamas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti trečiajam asmeniui S. C. (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) 60 (šešiasdešimt) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2026 m. spalio 29 d. banko „Barclays“ pavedimu.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.