Šiaulių apygardos teismo nutartis

Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-19-616/2026Teisminio proceso Nr. 4-70-3-00118-2026-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.22; 22.11.10 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 29 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienėrašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria netenkintas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026 panaikinimo.Teismas, n u s t a t ė :I. Priimtų sprendimų esmėL. T. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026 nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalį ir jai skirta administracinė nuobauda – 38 Eur bauda už tai, kad ji 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. (duomenys neskelbtini), savavališkai vykdydama savo tikrą teisę – patekti į už savo tvoros priklausančią žemės valdą, kurią ginčija nukentėjusioji G. A., nesilaikydama įstatymuose nustatytos tvarkos, pateko ir į nukentėjusiajai priklausančią žemės valdą, tokiais veiksmais nepadarydama esminės žalos G. A. teisėms ar teisėtiems interesams. Tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 2 dalies, 3 dalies nuostatas. Tuo pačiu nutarimu, vadovaujantis ANK kodekso 565ˡ straipsnio 1 dalies 1 punktu, bylos teisena pagal ANK 367 straipsnio 1 dalį L. T. atžvilgiu nutraukta. 2026 m. gegužės 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo gautas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026 dalies, kuria ji nubausta pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį, panaikinimo ir administracinio nusižengimo teisenos jos atžvilgiu pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį nutraukimo.Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundas atmestas. Patikslinta, kad L. T. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026 nubausta pagal ANK 518 straipsnį. Tenkintas nukentėjusiosios G. A. prašymas dėl 665,50 Eur išlaidų, patirtų dėl atstovo advokato paslaugų apmokėjimo bei kontrolinės geodezinės nuotraukos rengimo, išieškojimo ir nutarta G. A. patirtas 665,50 Eur išlaidas pripažinti proceso išlaidomis bei išieškoti iš administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T.. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs esamą teisinį reglamentavimą bei skundžiamą institucijos nutarimą, konstatavo, kad institucija, priimdama nutarimą, kuriuo L. T. pripažinta kalta pagal ANK 518 straipsnio nuostatas, tinkamai įvertino faktinę situaciją, išnagrinėjo surinktus įrodymus, objektyviai atliko duomenų analizę ir pirmosios instancijos teismas tokiai išvadai pritaria. Bauda paskirta įvertinus, kad byloje nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir atitinka sankcijoje numatytą nuobaudos vidurkį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nutarimo dėl skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo, o vien tai, kad priimtas procesinis sprendimas netenkina administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. interesų, nesudaro pagrindo abejoti šio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują nutarimą – panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026 dalį, kuria ji nubausta pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį ir administracinio nusižengimo bylos teiseną jos atžvilgiu pagal šį straipsnį nutraukti; nepriteisti G. A. naudai 665,50 Eur proceso išlaidų; šių prašymų netenkinus, perduoti bylą nagrinėti iš naujo.Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, nes byloje neįrodyta ANK 518 straipsniui būtina tyčinė kaltė. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas galimą sklypo ribos peržengimą faktiškai sutapatino su sąmoningu ir tyčiniu savavaldžiavimu, nors pati bylos medžiaga patvirtina, jog faktinė tvora nestovi ant sklypo ribos, už tvoros yra apeliantei priklausanti žemės juosta, jos plotis skirtingose vietose yra nevienodas, o jos veiksmų tikslas buvo ne patekti į G. A. teritoriją, bet prižiūrėti savo sklypo pakraštį, tvorą ir prie jos augančią augaliją.Paaiškina, kad 2025 m. gegužės 16 d. tvarkė savo sklypo aplinką palei jai priklausančią akmeninę tvorą: rovė piktžoles ir tvarkė augaliją prie savo tvoros bei jai priklausančiame žemės ruože už faktinės tvoros. Akcentuoja, kad jos paaiškinimai dėl šio darbų tikslo viso proceso metu buvo nuoseklūs. Nurodo, kad tvora nėra pastatyta tiksliai ant kadastrinės sklypo ribos. Už jos yra apeliantei priklausanti nevienodo pločio žemės sklypo dalis, kuri skirtingose sklypo vietose vietomis viršija ir vieną metrą. Ties sklypo dalimi, besiribojančia su G. A. sklypu, šis ruožas yra siauresnis. Institucijos 2026 m. balandžio 29 d. nutarime užfiksuotas apeliantės tuometinis paaiškinimas, kad šioje ginčui aktualioje vietoje plačiausioje dalyje ruožas sudaro apie 40-50 cm, o siauriausioje – apie 20 cm. Šią aplinkybę apeliantė vertina kartu su byloje esančiais geodeziniais dokumentais ir riboženkliais vietoje. Faktinė akmeninė tvora pati savaime nėra sklypų riba.Akcentuoja, kad ginčas nėra dėl paprastos situacijos, kai asmuo perlipa ant sklypo ribos esančią tvorą ir akivaizdžiai atsiduria svetimoje valdoje. Faktinė akmeninė tvora nėra sklypo riba. Teigia žinanti savo sklypo ribą ir žino, kad už faktinės tvoros yra jai priklausantis, nevienodo pločio, žemės ruožas. Todėl perlipusi tvorą apeliantė eina į savo žemės dalį jos prižiūrėti. Pažymi, kad niekada nepripažino, jog sąmoningai ėjo į G. A. žemę. Apeliantės pozicija yra aiški: žino savo sklypo ribą, žino, kad faktinė tvora su kadastrine riba nesutampa ir už tvoros esančiame apeliantei priklausančiame ruože tvarko savo žemę bei prižiūri savo tvorą. Pasak apeliantės, G. A. sklypo naudoti, užimti ar jame šeimininkauti ji neturi jokio tikslo ar intereso.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pats teisingai nurodė, jog atsakomybė pagal ANK 518 straipsnį galima tik tada, kai asmuo veikia tyčia – supranta priešingą teisei savo veiksmų pobūdį ir sąmoningai vykdo ginčijamą teisę nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos. Tačiau konkrečiai apeliantės kaltės klausimu šis kriterijus pritaikytas neteisingai. Išvada apie tyčią iš esmės grindžiama tuo, kad apeliantė žinojo apie tarp jos ir G. A. kilusį ginčą dėl sklypų ribos ir dirbdama nematavo kiekvieno centimetro. Apeliantės teigimu, pats ginčo žinojimas neįrodo noro ar sąmoningo apsisprendimo patekti į svetimą valdą, ypač, kai faktinė tvora nėra kadastrinė riba ir už jos yra jai priklausanti žemės dalis, kurios ribą apeliantė žino.Tvirtina, kad būtina teisiškai atskirti galimą faktinį kadastrinės linijos peržengimą nuo tyčinio savavaldžiavimo. Pasak apeliantės, net jeigu būtų objektyviai įrodyta, kad kuris nors apeliantės veiksmas buvo atliktas už sklypo ribos, ANK 518 taikymui vis tiek būtina įrodyti, kad apeliantė suvokė veikianti svetimoje valdoje ir sąmoningai norėjo ten vykdyti ginčijamą teisę. Teigia, kad tokių duomenų byloje nėra. Nurodo, kad proceso metu jos pasakyti žodžiai, jog dirbdama atstumo centimetrais ji nematavo ir „galėjo patekti“, negali būti ištraukiami iš bendro apeliantės paaiškinimo konteksto ir paverčiami prisipažinimu tyčia veikus svetimoje valdoje. Apeliantės teigimu, ji nuosekliai aiškino, kad žino, jog už faktinės tvoros yra jos žemės ruožas, ir būtent jį bei savo tvorą prižiūrėjo. Atsargus teorinės galimybės neatmetimas nėra tyčios įrodymas.Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog akmeninė tvora nėra pastatyta ant tikslios sklypo ribos, tvora nėra tiesi, o atstumai nuo faktinės tvoros iki sklypo ribos skirtingose vietose yra nevienodi. Pasak apeliantės, šios aplinkybės patvirtina, kad vien faktinės tvoros vieta negali būti sutapatinama su kadastrine sklypų riba. Teigia, kad šios aplinkybės patvirtina ir esminį apeliantės paaiškinimą: faktinė tvora nėra sklypo riba, o už jos skirtingose vietose yra apeliantei priklausantis nevienodo pločio žemės ruožas. Todėl vien faktas, kad apeliantė perlipo savo tvorą ir dirbo kitoje jos pusėje, negali būti laikomas įrodymu, jog ji pateko į G. A. sklypą ar juo labiau kad tai darė tyčia. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes panaudojo prieš apeliantę – nurodė, kad žinodama apie ginčą, apeliantė turėjo ribą oficialiai išspręsti ir tik tada dirbti. Tačiau toks vertinimas neatsako į ANK 518 sudėties klausimą. Pasak apeliantės, ji žino savo sklypo ribą ir tai, kad faktinė tvora su ja nesutampa. Ginčo egzistavimas savaime neatima iš apeliantės teisės prižiūrėti jai priklausančią žemę ir tvorą bei neįrodo tyčinio veikimo svetimoje žemėje.Nurodo, kad vertinant jos veiksmus ypač svarbu atsižvelgti į jų tikslą – apeliantė tvarkė savo sklypo dalį ir prižiūrėjo jai priklausančią tvorą. Ji nėjo į G. A. sklypą naudotis jos žeme, joje statyti, laikyti daiktų, užimti teritorijos ar kitaip realizuoti joje savarankišką interesą, ji tvarkė savo žemės ruožą už faktinės tvoros, ravėjo piktžoles ir šalino prie jos tvoros augančią bei į ją besiskverbiančią augaliją. Akcentuoja, kad bylos medžiagoje užfiksuota, jog prie sklypų ribos augančios piktžolės svyra į apeliantės sklypą. 2026 m. birželio 22 d. ir 2026 m. rugsėjo 14 d. fotonuotraukose matyti itin tanki augalija ir vijokliai prie pat akmeninės tvoros, besidriekiantys link jos ir prie konstrukcijos. Apeliantės teigimu, tai objektyviai paaiškina, kodėl šioje vietoje periodiškai reikėjo atlikti augalijos priežiūros darbus, ir dera su apeliantės nuo pat pradžių nurodytu darbų tikslu. Pažymi, kad jai priklausančios akmeninės tvoros būklė yra pablogėjusi ne vien subjektyviu apeliantės vertinimu: 2024 m. spalio 2 d. statinio būklės įvertinime Nr. SBV-241002/MR/SK2 statinio ekspertas M. R. nustatė, jog tvoros plyšių atsiradimo priežastis yra pamato sėdimas, įtakotas gretimame sklype atliekamų žemės darbų klaidų formuojant šlaitus, sukeliant šlaito slinkimo pavojų ir tvoros avarijos grėsmę. Todėl teigia, kad turi objektyvų ir pagrįstą interesą šią tvorą nuolat prižiūrėti bei saugoti jos būklę – prie pat tvoros iš gretimo sklypo pusės auga tanki augalija ir vijokliai, kurie plinta link tvoros ir į jos konstrukcijas, todėl juos periodiškai šalina, prižiūrėdama savo turtą. Tvirtina, kad darbų pobūdis ir tikslas logiškai dera su įprasta savo žemės ir savo turto priežiūra bei apsauga, o ne su tyčiniu siekiu naudoti G. A. sklypą ar pažeisti jos nuosavybės teisę. Tai, kad tarp jų egzistuoja konfliktas, savaime negali paversti apeliantės teisėtų savo turto priežiūros veiksmų tyčiniu savavaldžiavimu.Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas policijos pareigūnas I. V. patvirtino, jog iš vaizdo kamerų negalima tiksliai pasakyti, kiek buvo peržengta sklypo riba. Jis taip pat nurodė, kad jam žinoma, jog dalis žemės už apeliantės tvoros priklauso jai ir, kad atstumai skirtingose vietose yra nevienodi. Pasak apeliantės, tai yra svarbu, nes jeigu net iš vaizdo medžiagos negalima tiksliai susieti apeliantės kūno padėties su konkrečia kadastrine linija, vien šios medžiagos nepakanka patikimai nustatyti dar sudėtingesnį subjektyvų požymį – kad ji suvokė esanti svetimoje žemėje ir sąmoningai norėjo ten veikti. Tvirtina, kad skundžiama nutartis įrodymų ribotumą iš esmės kompensuoja prielaida, kad vien dėl tarp apeliantės ir G. A. kilusio ginčo apeliantė turėjo veikti tyčia, tačiau žinojimas apie ginčą ir tyčinis siekis veikti svetimoje valdoje nėra tapačios aplinkybės. Teigia, kad jos veiksmai turėjo konkretų kitą tikslą – savo žemės ruožo ir savo tvoros priežiūrą.Nurodo, kad G. A. teigė, jog už apeliantės tvoros apeliantei priklauso tik keli ar keliolika centimetrų ir, kad ten praktiškai neįmanoma pastatyti kojos ar atlikti darbų. Tačiau faktinė akmeninė tvora nėra sklypo riba, o už jos esanti apeliantei priklausanti žemės dalis yra nevienodo pločio ir kitose sklypo vietose vietomis viršija vieną metrą. Ties sklypo dalimi, besiribojančia su G. A. sklypu, ruožas yra siauresnis, institucijos nutarime užfiksuotas apeliantės paaiškinimas, kad ginčui aktualioje vietoje jis yra apie 20-50 cm pločio. Teigia, kad papildoma 2026 m. rugsėjo 14 d. fotofiksacija šią aplinkybę parodo dar aiškiau: konkrečioje ginčui aktualioje vietoje matomas ribos žymuo, matavimo ruletė ir maždaug 50 cm atstumas nuo akmeninės tvoros iki žymens. Atskiroje 2026 m. gegužės 1 d. nuotraukoje matyti, kad žmogus šiame ruože fiziškai telpa ir gali atlikti priežiūros darbus. Pasak apeliantės, šios nuotraukos nėra savarankiškas kadastrinės ribos nustatymo įrodymas, tačiau, vertinamos kartu su geodeziniais dokumentais ir riboženkliais, jos paneigia kategorišką teiginį, kad už tvoros tėra tik keli ar keliolika centimetrų ir ten neįmanoma atlikti darbų. Teigia, kad šios aplinkybės nereiškia, jog visi nukentėjusiosios parodymai turi būti atmetami, tačiau ilgalaikio kaimyninio konflikto sąlygomis jos teiginiai turi būti tikrinami objektyviais duomenimis ir negali užpildyti spragų, kurios lieka nustatant tyčios požymį.Pažymi, kad pirminiame pareiškime buvo teigiama apie įsibrovimą į privačią teritoriją, landšafto ardymą, vaikščiojimą po statybvietę ir atliekų išpylimą, tačiau galutiniame institucijos nutarime konstatuota, jog neįrodyta, kad apeliantė pažeidė atliekų tvarkymo taisykles ar užkasė žaliąsias atliekas, todėl teisena pagal ANK 367 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta. Apeliantės teigimu, ši aplinkybė pati savaime neįrodo, kad nukentėjusioji sąmoningai pateikė neteisingus duomenis, tačiau parodo, jog jos įvykio versija negali būti priimama automatiškai. Pažymi, kad kiekvienas kaltinimo elementas turi būti patikrintas atskirai ir įrodytas pakankamais, neabejotinais duomenimis.Teigia, kad šioje byloje iš esmės yra nustatyta, jog: faktinė tvora ir sklypo riba nesutampa; už tvoros yra apeliantei priklausančios žemės; atstumai skirtingose vietose kinta nuo kelių centimetrų iki daugiau kaip pusės metro; apeliantė tvarkė augaliją prie savo tvoros; vaizdo medžiaga neleidžia centimetro tikslumu susieti apeliantės veiksmų su kadastrine linija; reali turtinė žala dėl tariamo savavaldžiavimo neįrodyta; be to, ekspertinis vertinimas patvirtina objektyvų apeliantės interesą prižiūrėti pažeistą tvorą. Tvirtina, kad tokių aplinkybių visuma nepašalina pagrįstos abejonės dėl būtino ANK 518 subjektyviojo požymio – tyčios. Nurodo, kad nei institucija, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė patikimų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad apeliantė sąmoningai pasirinko veikti G. A. žemėje. Priešingai, apeliantės veiksmų vietą ir tikslą paaiškina tai, kad už faktinės tvoros yra apeliantės žemės dalis, kurios ribą žino ir kurią ji prižiūri. Neįrodžius tyčios, nėra visos ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties.Akcentuoja, kad 2026 m. rugsėjo 14 d. padarytose nuotraukose užfiksuota faktinė vieta prie akmeninės tvoros, ribos žymuo ir matavimo ruletė. Konkrečioje fotografuotoje vietoje matomas maždaug 50 cm atstumas nuo tvoros iki ribos žymens. Teigia, kad šis dydis iš esmės sutampa su apeliantės dar 2026 m. balandžio 17 d. paaiškinime nurodytu 40-50 cm pločiu plačiausioje vietoje. Todėl tvirtina, kad apeliantės ankstesnis paaiškinimas apie ruožo plotį nebuvo abstraktus ar sukurtas proceso metu – jį galima patikrinti objektyviais vietos duomenimis. Apeliantės teigimu, svarbu ir tai, kad fotofiksacija atlikta jau po nagrinėjamo 2025 m. gegužės 16 d. įvykio, todėl ja nėra siekiama atkurti tikslios apeliantės pėdų padėties įvykio momentu. Jos paskirtis kita – patikrinti bylos šalių teiginius apie faktinę tvoros ir ribos tarpusavio padėtį bei realią galimybę būti už tvoros esančiame apeliantei priklausančiame ruože. Nurodo, kad šiuo aspektu ji tiesiogiai patvirtina apeliantės nuo pradžių nurodytą aplinkybę, kad už faktinės tvoros yra realiai prižiūrimas jos žemės ruožas.Taip pat nurodo, kad G. A. teiginiai apie sklypų ribos vietą negali būti vertinami kaip objektyvus įrodymas, kad apeliantė pateko į jai priklausantį žemės sklypą. Tvirtina, kad nukentėjusiosios subjektyvus sklypų ribos suvokimas ir anksčiau nesutapo su objektyviai nustatyta sklypų riba – 2023 m. gegužės 12 d. susirašinėjime G. A. pati teigė, kad net dalis apeliantei priklausančios akmeninės tvoros yra jos sklype. Tačiau ši akmeninė tvora priklauso apeliantei, o faktinė tvoros vieta nesutampa su kadastrine sklypų riba – už akmeninės tvoros yra ir apeliantei priklausančio žemės sklypo dalis. Sklypo ribos vietą patvirtina byloje pateikti geodeziniai matavimai, riboženkliai ir kita objektyvi sklypų ribas fiksuojanti medžiaga. Akcentuoja ir tai, kad pati G. A. savo sklypo pusėje buvo pastačiusi naują tvorą, kurios dalis pateko į apeliantės žemės sklypą. Kitame teisminiame ginče dėl šios tvoros G. A. teismo posėdyje nurodė, kad jos pastatytos tvoros dalį, esančią apeliantės sklype, pašalins. Šią aplinkybę apeliantė nurodo kaip jai žinomą kito teisminio ginčo metu išsakytą G. A. poziciją, tačiau posėdžio protokolo ar garso įrašo šioje byloje neprideda. Tvirtina, kad šios aplinkybės yra tiesiogiai reikšmingos nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje. Pasak apeliantės, jos rodo, kad G. A. asmeninis įsitikinimas, kur yra jos sklypo riba, jau anksčiau nesutapo su objektyviais sklypų ribų duomenimis. Todėl nukentėjusiosios dabartinis teiginys, kad apeliantė, perlipusi savo akmeninę tvorą, automatiškai pateko į jos sklypą, negali būti priimamas kaip savaime įrodantis šią aplinkybę. Priešingu atveju susidaro klaidinga prielaida, kad pati akmeninė tvora yra sklypų riba, nors objektyvūs duomenys rodo, kad taip nėra.Tvirtina, kad sprendžiant, kurioje sklypo pusėje iš tikrųjų buvo apeliantė ir kur atliko augalijos priežiūros darbus, turi būti vadovaujamasi ne G. A. subjektyviu ribos suvokimu, o objektyviais įrodymais – geodeziniais matavimais, oficialiai nustatytomis sklypų ribomis, riboženkliais ir kita byloje esančia sklypų ribas patvirtinančia medžiaga. Nurodo, kad šie duomenys yra esminiai vertinant, ar apskritai įrodyta, kad apeliantė buvo patekusi į G. A. priklausančią žemę, o vien faktas, kad apeliantė perlipo savo akmeninę tvorą, savaime neįrodo, kad ji peržengė kadastrinę sklypų ribą.Nurodo, kad panaikinus nutartį ir nutraukus teiseną pagal ANK 518 straipsnį, nelieka pagrindo nukentėjusiosios 665,50 Eur išlaidas išieškoti iš apeliantės, todėl ši nutarties dalis taip pat naikintina.Apibendrintai teigia, kad esminė šios bylos problema yra ta, kad galimas faktinis ribos peržengimas buvo sutapatintas su tyčiniu savavaldžiavimu. Tačiau ANK 518 taikymui būtina įrodyti tyčią. Apeliantė tvirtina, kad žino savo sklypo ribą, žino, kad faktinė tvora su ja nesutampa ir, kad už tvoros yra jai priklausanti žemės dalis. Nurodo, kad jos veiksmų tikslas buvo savo žemės, aplinkos ir pažeistos tvoros priežiūra bei apsauga, o ne G. A. valdos užėmimas ar sąmoningas jos teisių ignoravimas. Taip pat tvirtina, kad byloje nėra patikimų objektyvių duomenų, įrodančių priešingą išvadą, todėl likusi abejonė dėl tyčios negali būti aiškinama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Be to, ankstesnės aplinkybės rodo, kad G. A. subjektyvus ribos suvokimas nėra pakankamas pagrindas nustatyti apeliantės buvimo vietą; tam turi būti vadovaujamasi objektyviais geodeziniais duomenimis. Prie apeliantės skundo pridėta 2026 m. rugsėjo 14 d. fotofiksacija su ribos žymeniu ir matavimo rulete (matomas apie 50 cm ruožas); 2026 m. gegužės 1 d. fotofiksacija, kurioje matyti žmogus už faktinės tvoros esančiame ruože; 2023 m. birželio 12 d. ir 2025 m. gruodžio 9 d. geodezinė/topografinė medžiaga dėl faktinės tvoros ir sklypo ribos padėties; 2026 m. birželio 22 d. ir 2026 m. rugsėjo 14 d. fotofiksacija, kurioje matyti tanki augalija ir vijokliai prie akmeninės tvoros; 2023 m. gegužės 12 d. susirašinėjimo su G. A. ekrano vaizdas dėl matininko, tvoros ir sklypo ribų (pridedamas ir atskiru vaizdo failu); 2024 m. spalio 2 d. statinio būklės įvertinimas Nr. SBV-241002/MR/SK2 (HELM Construction Experts), kuris, pasak apeliantės, patvirtina akmeninės tvoros pažeidimų priežastis ir objektyvų jos priežiūros poreikį.Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji tyrėja, atliekanti skyriaus viršininko funkcijas, Eglė Rimavičė prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundo argumentus išanalizavo, taip pat įvertino visas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. nurodytas faktines aplinkybes bei motyvus ir, atsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundo netenkino, priimdamas teisėtą ir pagrįstą nutartį.III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinis skundas atmetamasVadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, padarymą ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei atsisakymą administracinio nusižengimo teiseną pagal šį straipsnį jos atžvilgiu nutraukti ANK 5651 straipsnio 1 punkto pagrindu – kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Todėl administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šioje apimtyje.Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas skundą subjektas gali tiesiog pritarti žemesnio subjekto priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo bylos aplinkybės buvo išsamiai išanalizuotos skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarimo argumentams, jų nebekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.Dėl L. T. kaltės pagal ANK 518 straipsnįApeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. nesutinka, kad jos veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėtis. Tvirtina, kad administracinio nusižengimo byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jos veiksmuose esant tyčią savavaldžiauti. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis to paties straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, susipažinęs su administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. apeliacinio skundo ir institucijos atstovo atsiliepimo į jį argumentais, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant L. T. administracinio nusižengimo bylą bei sprendžiant jos administracinės atsakomybės padarius ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą klausimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą, reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia prieiti išvadą, jog L. T. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, o pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus, teisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, priėjo teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas, ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl L. T. kaltės. Didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų nėra nauji, jie kelti ir skunde dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo bei skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo įvertinti. Vien tai, kad administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas.ANK 518 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Traukiant asmenį atsakomybėn dėl savavaldžiavimo pagal ANK 518 straipsnį, reikia nustatyti šio administracinio nusižengimo požymius – asmens tyčinius veiksmus, kuriais pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-23-303/2021).CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalis. Pagal CK 1.137 straipsnio 2-3 dalių nuostatas, asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Nagrinėjamu atveju L. T. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026, patikslintu skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, buvo nubausta už tai, kad ji 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. (duomenys neskelbtini), savavališkai vykdydama savo tikrą teisę – patekti į už savo tvoros priklausančią žemės valdą, kurią ginčija nukentėjusioji G. A., nesilaikydama įstatymuose nustatytos tvarkos, pateko ir į nukentėjusiajai priklausančią žemės valdą. Kaip matyti, tuo ji pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 dalies, 3 dalies nuostatas, tai yra, piktnaudžiavo savo teise, tačiau esminė žala nukentėjusiajai G. A. ar jos teisėms ir (ar) teisėtiems interesams nebuvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagos duomenys patvirtina, jog tarp L. T. ir G. A. yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai ir šiuo metu civilinio proceso tvarka nagrinėjama byla pagal ieškovių L. T. ir G. A. ieškinius dėl pažeistų savininko teisių gynimo, dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir žalos atlyginimo. Iš byloje pateiktų paaiškinimų bei parodymų matyti, kad tiek L. T., tiek G. A. patvirtina, jog tarpusavio nesutarimai kyla ir dėl kitų, su šia byla nesusijusių, aplinkybių, kurių pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nevertina. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju konfliktinė situacija tarp administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. ir nukentėjusiosios G. A. iš esmės kyla dėl to, kad akmeninė tvora, esanti tarp L. T. ir G. A. sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir kuri priklauso L. T., yra pastatyta ne ant kadastrinės šių sklypų ribos. Šiuo atveju susidaro situacija, kad dalis sklypo, esančio už akmeninės tvoros iš G. A. sklypo pusės, priklauso L. T. ir pastaroji sistemingai perlipa jai priklausiančią tvorą bei, kaip pati nurodo, prižiūri savo sklypo pakraštį, tvorą, kurios būklė, pasak L. T., dėl G. A. vykdomų statybų, yra pablogėjusi, taip pat prie jos augančią augaliją. Apeliantės L. T. teigimu, jos veiksmuose nėra jokios tyčios savavaldžiauti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo su apeliante sutikti. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčas dėl faktinių 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių, kurios užfiksuotos nukentėjusiosios 2025 m. gegužės 19 d. pareiškime bei jos vaizdo įrašuose „L. T. išlipa iš G. A. kiemo.mov“, „L. T. pripila kažko ir pati įšoka į G. A. kiemą.mov“, „L. T. užfiksuota G. A. kieme.mov“, iš esmės nekyla. Administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. neginčija, kad 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. perlipo jai priklausančią tvorą ir pateko į už tvoros jai priklausančią žemės sklypo dalį, kuri ribojasi su nukentėjusiosios G. A. žemės sklypu. Viso proceso metu administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. iš esmės neginčijo ir to, kad patekdama į jai priklausančio žemės sklypo dalį, galėjo patekti ir į nukentėjusiajai G. A. priklausantį žemės sklypą – institucijai 2026 m. kovo 24 d. teiktame paaiškinime ji nurodė suprantanti, kad dirbdama darbus (raudama neprižiūrimas piktžoles ir mulčiuodama nupjautą žolę) galėjo patekti į G. A. žemės valdą, kuri nėra aptverta tvora, nepažymėta riboženkliais, nes dirbdama atstumų tikrai nematavo, o apklausiama pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad vaikščiojo tik savo, ne G. A. žemėje, visgi tolimesnių paaiškinimų eigoje nurodė ir tai, kad neneigia, jog besitvarkydama galėjo nežymiai ir patekti į G. A. žemės valdą. Nors apeliaciniame skunde L. T. teigia, kad tokie jos parodymai yra ištraukti iš bendro jos parodymų konteksto, visgi apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka – kaip matyti iš 2026 m. kovo 24 d. jos pačios rašyto paaiškinimo (b. l. 91-92) bei pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugpjūčio 13 d., 2026 m. rugpjūčio 27 d. posėdžių protokolo, būtent tokias aplinkybes L. T. ir buvo nurodžiusi. Taigi, vien iš pačios administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. paaiškinimų ir parodymų matyti, kad ji iš esmės suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip elgtis, o tai patvirtina subjektyvųjį administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, padarymo požymį – tyčią elgtis neteisėtai. Nagrinėjamu atveju įvertintinos ir kitos bylai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. tyčinius veiksmus. Visų pirma, atkreipiamas dėmesys, kad tvora – akmenų mūro, kintamo aukščio, su monolitinio betono apjungiamuoju stogeliu, randasi kalno viršuje, gretimo sklypo šlaito nuolydis – 2011 metų atliktos topografinės nuotraukos duomenimis siekia 8 metrus. Nors tvoros aukštis nėra išmatuotas, tačiau iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog minėta akmeninė tvora yra pakankamai aukšta (nukentėjusioji tvirtina, kad tvoros aukštis iš jos pusės yra apie 2-3 metrai), o jos perlipimas yra gana sudėtingas, to neneigė ir pati L. T., apklausiama pirmosios instancijos teisme. Taigi, vien aplinkybė, jog L. T. lipo per minėtą tvorą G. A. žemės sklypo link, o ne tarėsi su nukentėjusiąja dėl minėtos teritorijos sutvarkymo, neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo. Taip pat nustatyta, kad L. T. tokius veiksmus atliko ne vieną kartą tiek prieš aptariamą įvykį, įvykusį 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. (nukentėjusiosios teigimu – mažiausiai du kartus), tiek po jo – vien jau iš pačios apeliantės pateiktų nuotraukų matyti, kad ji taip pat perlipusi buvo 2026 m. gegužės 1 d. bei rugsėjo 14 d., o apylinkės teismui pateiktuose vaizdo įrašuose matyti, kad ji tvorą du kartus buvo perlipusi ir 2026 m. rugpjūčio 9 d. Minėta aplinkybė patvirtina, kad L. T., suvokdama, jog kiekvienas jos išėjimas už jai priklausančios sklypo ribos yra keliantis kaimynės – nukentėjusiosios G. A. pasipiktinimą, ir toliau taip elgėsi. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad žemės sklypo dalis už tvoros, kuri priklauso administracinėn atsakomybėn patrauktai L. T., yra itin siaura ir nedidelė – iš žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (priklausančio G. A.), kontrolinės geodezinės tvoros nuotraukos matyti, kad ši dalis palei tvorą atitinkamai svyruoja vos nuo 2,3 cm iki 52,10 cm, ant stataus šlaito, o iš pačios apeliantės pateiktų nuotraukų matyti, kad šis ruožas yra apžėlęs dar ir tankia augalija. Vien iš šių duomenų akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn patraukta L. T., norėdama 2025 m. gegužės 16 d. 19.30 val. atlikti jos minėtus darbus – rauti neprižiūrimas piktžoles ir mulčiuoti nupjautą žolę palei visą tvorą, pateko į nukentėjusiosios G. A. žemės sklypą, nors sutikimo tokiems darbams atlikti bei žemės sklypo ribas peržengti iš nukentėjusiosios G. A. nebuvo prašiusi ar gavusi. Pastebėtina ir tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktai L. T. priklausančio sklypo ribų peržengimas nurodytą dieną nebuvo trumpalaikis – kaip ji pati nurodė, užtruko apie porą valandų, raudama piktžoles ne vieną kartą perlipo per tvorą, nes vis reikdavo piktžoles išnešti išpilti į kompostinę, kuri yra jos pačios žemėje. Be to, iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad sklypo riba pažymėta kampiniais riboženkliais, tačiau dėl nustatytų ribų abi sklypų savininkės nesutaria – administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, kad plačiausioje vietoje jai priklausantis žemės sklypo atstumas nuo tvoros sudaro 40-50 cm, o siauriausioje – 20 cm, nors institucijai 2025 m. gegužės 31 d. teiktoje informacijoje G. A. nurodė, kad jai priklausančio sklypo ribos buvo patikrintos 4 kartus jos samdyto matininko, Nacionalinės žemės tarnybos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos, taip pat Šiaulių miesto savivaldybės, ir ši riba ties sklypo dalimi, besiribojančia su G. A. sklypu, svyruoja vos nuo 2,3 cm iki 52,10 cm (b. l. 97). Todėl akivaizdu, kad minėtą ribą L. T. laiko ginčytina. Tokiu atveju administracinėn atsakomybėn patraukta L. T. šį nesutarimą gali spręsti įstatymų nustatyta tvarka, o, ne kaip nagrinėjamu atveju, vadovautis savo pačios atliktais subjektyviais matavimais, darytomis fotonuotraukomis ar subjektyviais įsitikinimais, vertinant oficialius dokumentus, kuriuos ji pateikė ir apeliaciniame skunde bei prieduose prie jo. Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir apeliantės nurodyto dydžio jai priklausančio sklypo teritorijoje atlikti tvoros bei aplinkos prie jos priežiūros darbus, fiziškai neperžengiant besiribojančio sklypo ribos, nėra įmanoma. Todėl tokiems darbams atlikti būtina gauti besiribojančio sklypo savininko sutikimą. Visa tai patvirtina, kad L. T., įgyvendindama savo, kaip žemės sklypo savininkės, teises, jomis piktnaudžiavo, siekė sukelti kito žemės sklypo savininkui – G. A., su kuriuo yra konfliktiniuose santykiuose, kuo daugiau nepatogumų ir taip pažeidė teisėtus jos interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas L. T. savavališkas elgesys – tvoros perlipimas, aplinkos tvarkymas, dėl to civilizuotais būdais nesusitarus su besiribojančio sklypo savininku, net ir esant įspėtai (nukentėjusiosios atstovės duomenimis) dėl atsakomybės už sklypo ribų peržengimą, atitinka nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėtį. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad savo, kaip žemės sklypo savininkės, teises L. T. taip pat įgyvendino negerbdama bendrų gyvenimų taisyklių, geros moralės, teisingumo ir protingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Šiuos veiksmus L. T. atliko veikdamas tyčia, t. y. ji suprato, kad savavališkai vykdydama savo tikrą teisę – patekti į už savo tvoros priklausančią žemės valdą, pateko ir į nukentėjusiajai priklausančią žemės valdą bei to norėjo. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad dėl minėtų L. T. veiksmų esminė žala nukentėjusiajai G. A. padaryta nebuvo. Įvertinus aptartas aplinkybes konstatuotina, kad L. T. veika atitinka visus administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymius, todėl ji administracinėn atsakomybėn pagal minėtą teisės normą buvo patraukta pagrįstai. Nors apeliaciniame skunde suformuluotas alternatyvus prašymas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, tačiau prašymas yra visiškai deklaratyvus, be to, apeliantė nenurodo jokių naujų, pirmosios instancijos teismo neištirtų, duomenų, galinčių turėti įtakos sprendimo priėmimui byloje, todėl nėra pagrindo bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundo ir patikslinęs paliko galioti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2026 m. balandžio 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3807-2026, kuriuo L. T. nubausta pagal ANK 518 straipsnį. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti šią nutartį administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. T. paskirta administracinė nuobauda – sankcijos vidurkiui lygi bauda – buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir apeliantės asmenybei (iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad ji 2021-2025 m. ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusižengimo padarymo metu turėjo galiojančių nuobaudų, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta), atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus, todėl ją keisti nėra pagrindo. Jokių naujų duomenų, kurie būtų reikšmingi sprendžiant nuobaudos skyrimo klausimą, kartu su apeliaciniu skundu taip pat nebuvo pateikta. Pagal ANK 666 straipsnio 1 dalį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos. Proceso išlaidos ir jų atlyginimas BPK reglamentuoti VIII skyriuje. Advokato darbo apmokėjimą reguliuoja specialioji norma (BPK 106 straipsnis). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 105 straipsnio 1 dalyje taip pat reglamentuota, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą.Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad skundžiama nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. skundas atmestas, todėl nukentėjusioji G. A. neabejotinai įgijo teisę į proceso išlaidų – atstovo advokato paslaugų apmokėjimo bei kontrolinės geodezinės nuotraukos rengimo, išieškojimą jos naudai. Kaip matyti, pirmosios instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiosios G. A. prašymas dėl 484 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 181,50 Eur išlaidų dėl bylai reikšmingos kontrolinės geodezinės nuotraukos rengimo, teismui pateikta išsami šių išlaidų detalizacija ir šias išlaidas pagrindžiantys duomenys (b. l. 159-164). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje administracinio nusižengimo byloje pirmosios instancijos teismas, motyvuotai nustatydamas G. A. priteistinų atlyginti išlaidų dydį, nenukrypo nuo aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis dėl minėtų išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,n u t a r i a :Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos L. T. apeliacinio skundo netenkinti.Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama. Teisėja Ernesta Montvidienė