- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-05
- Bylos Nr.
- e2-1932-1252/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00079-2026-9
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Ernesta Mockutė
- Ieškovas
- „Naftėnas"
- Atsakovas
- A. B.
- Kategorijos
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje teisėja Ernesta Mockutė, sekretoriaujant Jovitai Mikalajūnienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Naftėnas“ atstovui advokatui Vadimui Makušinui, atsakovui A. B., jo atstovui advokatui Irmantui Balsiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Naftėnas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos, palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės: 19011,82 Eur skolą, 884,94 Eur palūkanas, 8 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad atsakovas vykdydamas ūkininko veiklą 2025 metais iš ieškovės pirko žymėtą (lengvatinį) dyzelinį kurą žemės ūkiui ir naudojosi naftos produktų pasaugos paslauga. Atsakovas pagal 2025-06-26, 2025-06-27, 2025-09-03 sąskaitas liko nesumokėjęs ieškovei 19011,82 Eur (26307,32 Eur – 7295,50 Eur dalinis apmokėjimas pagal 2025-06-26 sąskaitą) už gautus produktus ir paslaugas.
Ieškovės atstovas advokatas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad sąskaitos faktūros neįrodo, kad tarp ieškovės ir atsakovo būtų susiklostę prievoliniai santykiai, nes vien išrašytos sąskaitos savaime nepatvirtina nei prekių ir paslaugų perdavimo ir suteikimo fakto, nei pareigos už jas atsiskaityti.
Atsakovas teismo posėdyje parodė, kad iš ieškovės prekių negavo, dėl to neturi pareigos atsiskaityti. PVM sąskaitose parašai yra ne jo, nežino kas pasirašė. Jo antspaudu taip pat kažkas pasinaudojo. Jis atliko dalinius mokėjimus, nes jam paskambino ieškovės direktorius, gražiai pašnekėjo, pažadėjo, kad atveš kurą, tai jis ir sumokėjo, kaip avansą, bet kuro negavo. Prašo ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas advokatas teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2025-06-26 ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. NAF0398876 už žymėtą dyzeliną žemės ūkiui 17320 Eur sumai, apmokėjimo terminas iki 2025-07-26. 2025-06-27 ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. NAF0399713 už žymėtą dyzeliną žemės ūkiui 8660 Eur sumai, apmokėjimo terminas iki 2025-07-27. 2025-09-03 ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. NAF0407213 už paslaugą – naftos produktų pasaugą 327,32 Eur sumai, apmokėjimo terminas iki 2025-10-03. Iš pateiktos atsiskaitymų suvestinės matyti, kad laikotarpiu 2025-06-01 – 2025-12-31 ieškovė pardavė prekių ir suteikė paslaugų už 35011,82 Eur, atsakovas apmokėjo 16000 Eur, o skolos likutis – 19011,82 Eur.
Dėl prievolės atsiskaityti už prekes bei paslaugas
Tarp šalių susiklostė mišrūs pirkimo-pardavimo bei atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 str. 1 d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jei jis praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Jei šalis neįvykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad ši prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 str. 1 d.).
Atsakovas teigia, kad vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros neįrodo tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių.
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors pirkimo–pardavimo sutarties vienas kertinių bruožų yra konsensualumas, minėta, kad įstatymų nustatytais atvejais kaip papildomas reikalavimas pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui gali būti tam tikra sutarties forma. Dėl sutarties formos kilnojamųjų daiktų pardavimo atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma.
Tais atvejais, kai sandoriui nėra nustatyta privaloma forma, sudaromo sandorio formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką ir paties įrodinėjimo proceso sudėtingumą, siekiant nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir sprendžiant dėl jų įvykdymo.
Kasacinio teismo apžvalgoje nurodyta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. Pažymėtina, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (2022-11-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pirkimo-pardavimo bylose apžvalga Nr. AC-57-1. Teismų praktika. 2022, 57, p. 1035-1073).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu 2025-06-01 – 2025-12-31 atsakovas yra pirkęs iš ieškovės ir daugiau prekių ir paslaugų ir už jas yra atsiskaitęs. Atlikti atsakovo daliniai mokėjimai patvirtina, kad tarp šalių yra susiklosčiusi praktika naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti žodžiu ir už parduotas prekes atsiskaityti pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pažymėtina ir tai, kad 2025-06-27, 2025-09-03 sąskaitos yra pasirašytos atsakovo, o ant 2025-06-27 sąskaitos yra uždėtas ir antspaudas: „Ūkininko A. B. ūkis“. Nors atsakovas nurodė, kad ten ne jo parašai, kad jo antspaudu pasinaudojo kažkas kitas, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė, dėl galimai savo pažeistų teisių ar įvykdytų nusikalstamų veikų niekur nesikreipė. Todėl atsakovo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Iš įrodymų visumos teismas konstatuoja, kad tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai (CPK 185 str.).
Atsakovas nurodo, kad prekių jis negavo, todėl neturi pareigos už jas atsiskaityti.
Pažymėtina, kad byloje esančios 2025-06-27, 2025-09-03 PVM sąskaitos faktūros grafoje „Prekes gavau“ yra pasirašytos paties atsakovo. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, PVM sąskaita faktūra yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (sprendimo 13 p.). Be to, 2025-06-26 PVM sąskaitą faktūrą atsakovas iš dalies apmokėjo sumokėdamas ieškovei 7295,50 Eur. Iš atsiskaitymų suvestinės matyti, kad atsakovas laikotarpiu 2025-08-12 – 2025-11-04 yra sumokėjęs ieškovei 16000 Eur. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tuos dalinius mokėjimus atliko kaip avansą dėl to, kad ieškovės direktorius paskambino ir pažadėjo atvežti kurą, tačiau jo neatvežė. Pastebėtina, kad, pagal įprastą verslo praktiką, didmenine prekyba besiverčiantiems juridiniams asmenims nebūdinga skambinėti klientams ir siūlyti atvežti prekes, prašyti avansų, paprastai klientai (pirkėjai) kreipiasi į pardavėją prašydami parduoti prekes. Nesuvokiama, kodėl atsakovas, negavęs prekių, ir toliau vykdė dalinius mokėjimus. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovas laiku neatsiėmė jam parduotų prekių, todėl ieškovė pasaugojo tam tikrą laiką jas savo talpykloje. Tai patvirtina 2025-09-03 PVM sąskaitą faktūra bei ieškovės atstovo paaiškinimai. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovo paaiškinimus laiko deklaratyviais ir išgalvotais, kurie nepaneigia byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas iš ieškovės prekes gavo (CPK 185 str.).
Konstatuotina, kad ieškovė įrodė, kad tarp šalių buvo sudarytos naftos produktų pirkimo-pardavimo bei atlygintinų paslaugų teikimo sutartys ir ieškovė perdavė atsakovui prekes, bei atsakovui laiku neatsiėmus prekių, suteikė naftos produktų saugojimo paslaugas, atsakovas tai paneigiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl ieškinys tenkintinas ir ieškovei iš atsakovo priteistina 19011,82 Eur skola (CK 6.213 str. 1 d.).
Dėl palūkanų
Pagal CK 6.261 straipsnį, jeigu skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.37, 6.210 str.). Kompensuojamosios palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 str.). Kompensuojamųjų palūkanų specifika taip pat lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 str. 1 d.), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 str.). Kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį ir priteisti kompensuojamąsias palūkanas, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).
Nagrinėjamu atveju, atsakovo pareiga kilo iš prievolinių teisinių santykių ir piniginės prievolės įvykdymo terminas yra praleistas, todėl iš atsakovo ieškovei priteistinos 684,94 Eur kompensuojamosios palūkanos (CK 6.261 str.).
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, skaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme (toliau – MAKSVPĮ) 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą pavėluoto mokėjimo palūkanų normą nuo prašomos priteisti sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Konstatavus, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, ieškovei iš atsakovo priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., MAKSVPĮ 3 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovė iš viso patyrė 1243 Eur bylinėjimosi išlaidų (443 Eur žyminis mokestis, 800 Eur išlaidos už advokato pagalbą). Ieškinį tenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistinos 1243 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 80, 88, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 265 straipsniais, 270 ir 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „Naftėnas“, į. k. 148238336, 19011,82 Eur (devyniolikos tūkstančių vienuolikos eurų 82 ct) skolą, 684,94 Eur (šešių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų 94 ct) palūkanas, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19696,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026-01-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1243 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų keturiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas. Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose.