- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eCIK-1062/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16961-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Dalia Vasarienė (pirm.), Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- E. O.
- Atsakovas
- UAB „Vilniaus vandenys“
Dokumento Nr. DOK-3196 Bylos Nr. eCIK-1062/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16961-2025-1 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė), susipažinusi su 2026 m. rugsėjo 14 d. paduotu ieškovės E. O., atstovaujamos įstatyminio atstovo M. O., kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2026 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi Nr. DOK-2517 atsisakė priimti ieškovės 2026 m. liepos 14 d. paduotą kasacinį skundą, nustačiusi, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Nr. DOK-2829 atsisakė priimti antrą kartą ieškovės pateiktą kasacinį skundą, nenustačiusi CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.
Šalies argumentai
Ieškovės 2026 m. rugsėjo 14 d. pateiktame kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 16 straipsnio 6 dalies 2 punkto, 21 dalies, CK1.138 straipsnio, 6.266 straipsnio normas, neatsižvelgė į GVTNTĮ 16 straipsnio 6 dalies 2 punkte nustatytą imperatyvą, kad pereinamuoju laikotarpiu viešojo vandens tiekėjo iniciatyva privalo būti sudaromos sutartys dėl infrastruktūros naudojimo. Ieškovė kreipėsi į teismą, nes atsakovė nevykdo šios pareigos (neinicijuoja sutarties sudarymo, bet naudojasi ieškovei priklausančia infrastruktūra ir gauna iš jos naudą). Šiuo atveju įstatyme yra spraga, nes GVTNTĮ 16 straipsnio 17 dalyje nustatyta tik tiekėjo teisė kreiptis į teismą dėl naudojimosi sąlygų nustatymo, tačiau neaiškus reglamentavimas, kai jis tokia teise piktnaudžiauja. Teismas turėjo specialaus įstatymo spragą užpildyti taikydamas CK 1.138 straipsnyje numatytą teisių gynybos būdą. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015) aiškinama, jog klausimas dėl kitiems asmenims priklausančių tinklų naudojimo ar perėmimo savivaldybės nuosavybėn turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į privačios nuosavybės teisės apsaugos reikalavimus.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės į gynybą ir ubi jus, ibi remedium (kur yra teisė, ten turi būti ir gynimo priemonė) principus (CPK 5 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, CK 1.138 straipsnis), nes sukūrė fiktyvios teisminės gynybos vaizdą. Teismas pripažino, kad ieškovė, kaip dabartinė nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkė, turi materialinį suinteresuotumą ir atitinkamai teisę kreiptis į teismą dėl vandentiekio tinklų naudojimosi tvarkos nustatymo. Vis dėlto teismas ieškovės reikalavimą atmetė, nurodydamas, jog GVTNTĮ 16 straipsnio 21 d. nenumato galimybės perkelti tinklų priežiūros. Taigi, teismas sprendime nurodė vienas kitam prieštaraujančius argumentus, kartu pažeidė ieškovės teisę kreiptis į teismą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad būtent viešasis vandens tiekėjas ir savivaldybė turi imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021). Tose pačiose nutartyse kasacinis teismas išaiškino teisinės spragos užpildymo mechanizmą: jeigu savivaldybė ir viešojo vandens tiekėjas tokios pareigos nevykdo ir tai nulemia infrastruktūros, kuria faktiškai neatlygintinai naudojasi viešojo vandens tiekėjas, savininko nuosavybės teisės pažeidimą, asmuo, kurio manymu, jo nuosavybės teisė yra pažeidžiama, turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje nustatytos aplinkybės, kad viešasis vandens tiekėjas vengia vykdyti pareigą imtis iniciatyvos ir aktyvių veiksmų dėl vandentiekio infrastruktūros naudojimo teisinių santykių įforminimo.
3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino GVTNTĮ 16 straipsnio 21 dalies normą ir jos santykį su CK 6.266 straipsniu. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai viešasis vandens tiekėjas naudojasi ir valdo rizikos šaltinį, gauna iš jo komercinę naudą, o griežtoji atsakomybė (be kaltės) perkeliama asmeniui, kuris neturi techninės galimybės tos rizikos valdyti. Vandentiekio tinklai yra inžinerinis statinys ir padidinto pavojaus šaltinis, o ieškovė bylos iškėlimo metu buvo nepilnametė (16 metų fizinis asmuo, neturinti nei avarinės tarnybos licencijos, nei techninės bazės). Jeigu vamzdyne įvyktų avarija, trūktų spaudimas ar būtų užteršiamas geriamasis vanduo, pagal CK 6.266 straipsnį deliktinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis tektų savininkui (ieškovei), nors vandenį tiekia ir sistemą faktiškai valdo UAB „Vilniaus vandenys“.
Atrankos kolegija, susipažinusi su trečią kartą ieškovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad šio paduoto kasacinio skundo argumentai yra redaguoti, sutrumpinti, kitaip keliami ir argumentuojami klausimai dėl GVTNTĮ 16 straipsnio 6, 21 dalių taikymo ir nukrypimo nuo teismų praktikos. Nors kasacinis skundas yra pakeistas, grindžiamas ir papildytais, ir naujais argumentais, tačiau iš esmės teikiamame skunde taip pat nenurodoma tokių teisinių argumentų, kuriais būtų pagrindžiamas įvardijamų teisės normų pažeidimas, nukrypimas nuo teismų praktikos dėl šių normų aiškinimo ir taikymo ar suformuluojama teisės aiškinimo ir taikymo problema, kuri turėtų esminės reikšmės teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.
Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, konstatuoja, kad 2026 m. rugsėjo 14 d. pateiktame kasaciniame skunde nenurodoma naujų teisinių argumentų, kurie pagrįstų CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kasacijos pagrindų buvimą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šis skundas atitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Dėl to teisėjų kolegija ieškovės paduotą kasacinį skundą atsisako priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas atrankos kolegijos 2026 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Nr. DOK-2829.
Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,
n u t a r i a : Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.