- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- e2-145-1008/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02766-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Daiva Maneikienė
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- J. P.
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei J. P. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas D. Š. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės J. P. 8076,63 Eur skolą, 109,89 Eur palūkanas, taip pat 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2YT-6765-832/2019, kurioje bendru sutarimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka. Santuokos nutraukimo byloje priimtu 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, sutarta, jog nuo teismo sprendimo, kuriuo santuoka tarp D. Š. ir J. Š. nutraukiama įsiteisėjimo dienos, J. Š. tampa vaikų S. Š. ir G. Š. turto uzufruktore, o D. Š. įsipareigoja kas mėnesį iki vaikų pilnametystės prisidėti prie įprastinio kasdienio vaikų poreikių tenkinimo ir kiekvienam vaikui mokėti po 250 Eur periodinę išmoką, pervesdamas šią sumą į motinos J. Š. nurodytą sąskaitą banke. Po santuokos nutraukimo šalys ir toliau rūpinosi savo nepilnamečių vaikų interesais, bendravo tarpusavyje ir viena kitai padėjo įvairiais klausimais. Atsakovė neretai ieškovo prašydavo pervesti jai tam tikrą sumą pinigų kaip išlaikymo vaikams avansą, kuriuo vėliau buvo mažinama ieškovo pervedamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams suma. Tokie teisiniai santykiai tarp šalių buvo įprasta ir nusistovėjusi praktika. Taigi ieškovas visuomet traktavo, jog atsakovei paprašius pervesti lėšas, jis pervesdavo išlaikymo nepilnamečiams vaikams avansą. Be to, toks pinigų paskirstymo būdas buvo paprastesnis – vietoje to, kad atsakovė formaliai pervestų ieškovui lėšų grąžinimą, kuris vėliau grįžtų į jos banko sąskaitą kaip išlaikymo periodinė išmoka, ieškovas bendru sutarimu pervesdavo mažesnę išlaikymo sumą. Dažnai atsakovės prašymu buvo pervedamos ir žymiai didesnės sumos, dėl kurių bendru sutarimu išlaikymas nebūdavo pervedamas ir mėnesį ar net kelis. Visa tai atsakovei tapo nebesvarbu tuomet, kai tarp šalių kilo ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Atsakovė pasinaudojo elementariais formalumais – „nepilnai“ pervestomis išlaikymo išmokomis, kurios susidarė dėl to, kad avansinių mokėjimų paskirtyje nebuvo pažodžiui nurodoma, jog pervedamas išlaikymas, ir pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kurio pagrindu siekia išieškoti neva susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Susidarius tokiai situacijai, ieškinyje aptariamų mokėjimų negalima traktuoti niekaip kitaip kaip tik atsakovei suteikta paskola, nes turėdama reikalavimo teisę ir jau inicijavus vykdymo procesą, atsakovė pakartotinai iš ieškovo išsiieškos tą pačią sumą, kuri jai ir taip buvo pervesta.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad praėjus pusantrų metų po to, kai santuoka teismo sprendimu buvo nutraukta, šalys atnaujino savo tarpusavio santykius ir nusprendė pabandyti vėl gyventi šeimoje. Laikotarpiu nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2022 m. spalio mėnesio, t. y. beveik pusantrų metų, su ieškovu ir vaikais gyveno kaip šeima viename būste – atsakovei priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Vis dėlto nepavykus išsaugoti šeimos nuo 2022 m. spalio mėnesio galutinai išsiskyrė kaip pora. Tačiau ieškovas geranoriškas nebuvo – tinkamai nemokėjo išlaikymo nepilnamečiams vaikams, 2024 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pasakė, kad nebenori su vaikais praleisti tiek laiko, kiek buvo susitarę, o galiausiai 2025 m. gegužės mėnesį visiškai netikėtai gavo ieškovo ieškinį, kuriame pamatė priešingą ieškovo poziciją – išreikštą norą, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų su juo, o ji su vaikais bendrautų minimaliai. Vasarą ieškovas pagrasino pradėti tris teisminius procesus, kurie visi šiuo metu nagrinėjami teisme, todėl šiuo ieškiniu ieškovo reiškiami reikalavimai yra tik dar vienas būdas tik dėl jam pačiam suprantamų priežasčių piktybiškai jai kenkti. Nurodė, kad sutinka su ieškovo ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad po to, kai santuoka buvo nutraukta, ne kartą prašė ieškovo paskolinti pinigų. Po santuokos nutraukimo vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja, ieškovas ne visada tinkamai mokėjo nustatyto dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams, be to, 2020 m. buvo įrenginėjamas jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), buto įrengimui buvo paėmusi vartojimo kreditą, tačiau pinigų vis tiek pritrūkdavo. Dėl nurodytų aplinkybių tekdavo prašyti ieškovo finansinės pagalbos. Tuo laikotarpiu, kai nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2022 m. spalio mėnesio, su ieškovu buvo atnaujinę poros santykius ir vėl gyveno kaip šeima, taip pat skolindavosi pinigų iš ieškovo. Šalių biudžetai buvo atskiri – kiekvienas atskirai turėjo savo asmenines pajamas, iš kurių kiekvienas atskirai turėjo vykdyti savo asmenines prievolės, įskaitant ir įsipareigojimą teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Santykių atnaujinimo laikotarpiu ji, ieškovas ir abu nepilnamečiai vaikai gyveno kartu jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, ji rūpinosi vaikų poreikiais, ieškovas ne visada tinkamai mokėdavo nustatyto dydžio išlaikymą. Vis dėlto nesutinka dėl ieškovo nurodytos pasiskolintų piniginių lėšų sumos – jos skola ieškovui siekė ne 8 076,63 Eur, o 6 977,63 Eur. Taip yra dėl to, jog ieškovo ieškinyje nurodytų skolų suma yra lygi ne 8 076,63 Eur, kaip klaidingai apskaičiavo ieškovas, o 8 067,63 Eur, taip pat dėl to, jog ieškovas ieškinio lentelėje neteisingai nurodė dvi paskolintas sumas – vietoje 2020 m. gegužės 20 d. 2 500 Eur dydžio skolos turėjo būti nurodyta 1 500 Eur dydžio skola, o 2020 m. spalio 25 d. skolos (2022 m. spalio 25 d. skolos) realiai nebuvo. Priešingai nei ieškinyje nurodo ieškovas, visas ieškovo paskolintas sumas jam yra grąžinusi. Pasiskolintas sumas ieškovui gražindavo įvairiais būdais – 1) pervesdavo ieškovui bankiniais pavedimais; 2) paduodavo ieškovui grynaisiais pinigais (didžiąją dalį ieškovo ieškinyje nurodyto skaičiuojamo skolos susidarymo laikotarpio su ieškovu buvo atnaujinę savo kaip poros santykius ir gyveno kartu, todėl laiko normalu, kad pinigus jam paduodavo namuose, o ne pervedinėdavo į sąskaitą); 3) pinigus ieškovui pervesdavo jos mama R. Š.; 4) pinigus ieškovui grynaisiais pinigais perduodavo jos mama R. Š., kai jie susitikdavo ir 5) užskaitydama ieškovo prievolę išlaikyti vaikus, nustatytą teismo sprendime. Dėl jos ieškovui grąžintino skolos likučio su ieškovu kalbėdavo ir kas kurį laiką susirašydavo per „Viber programėlę“. Tokius skolos likučio patvirtinimus ieškinyje nurodomu ieškovo vadinamų paskolų sutarčių sudarymo laikotarpiu atliko mažiausiai penkis kartus – 2020 m. rugpjūčio 4 d., 2020 m. rugsėjo 24 d., 2022 m. rugpjūčio 3 d., 2022 m. rugsėjo 26 d. ir 2022 m. spalio 25 d. Laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 20 d. (ieškovo ieškinyje nurodomos paskolų sutarčių susidarymo pradžios datos) iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. (pirmojo skolos likučio suderinimo) ieškinio 20 punkte pateiktoje lentelėje nurodyta viena paskola – 2020 m. gegužės 20 d. 2 500 Eur sumai. Vis dėlto nors ieškovas į bylą nepateikė pavedimo įrodymų, tačiau iš jos pateikiamų banko sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovas 2020 m. gegužės 20 d. pervedė jai tik 1 500 Eur. Taip pat susirašinėjime matyti, kad norėjo paklausti ieškovo, kiek dar yra skolinga ieškovui be 1 200 Eur, kuriuos padėti grąžinti ieškovui jau paprašė savo mamos, ir ieškovas atsakė, kad be ketinamų jam grąžinti 1 200 Eur taip pat dar iš anksčiau jam yra skolinga 500 Eur. Ieškovas ieškinyje nenurodė, nei kokią ankstesnę 500 Eur dydžio skolą mini, nei tuo labiau nepateikė jokių ją patvirtinančių įrodymų, todėl ji šioje byloje negali būti vertinama kaip skolinis įsipareigojimas. Susirašinėjime minima 1 200 Eur skola yra negrąžintas likutis tos paskolos, kuri buvo pervesta 2020 m. gegužės 20 d. Ieškovas neteisingai ją laiko kaip atskirą paskolą, nes taip nebuvo. Taigi šis ieškovo pateiktas susirašinėjimas reiškia, kad tarpusavyje susitikslino ir patvirtino, kad 2020 m. rugpjūčio 4 d. jos skolos (dėl 2020 m. gegužės 20 d. pervedimo) ieškovui likutis buvo 1 200 Eur. 2020 m. rugpjūčio 4 d. sutiko, kad ieškovas nemokėtų vaikų išlaikymo sumos (500 Eur per mėnesį už abu vaikus) už 2020 m. rugpjūčio mėnesį, jis taip ir padarė. Kaip matyti iš pateikiamo AB „Swedbank“ išrašo, 2020 m. rugpjūčio mėnesį išlaikymas nebuvo mokamas. Taigi su ieškovu laikė, kad jos prievolė ieškovui dėl 1200 Eur skolos sumažėjo 500 Eur suma ir po šio įskaitymo buvo lygi 700 Eur. 2020 m. rugsėjo 24 d., praėjus beveik pusantro mėnesio, su ieškovu pakartotinai „Viber“ programėlėje susirašė dėl tarpusavio skolų. Nuo praeito skolos fiksavimo laikotarpio 2020 m. rugpjūčio 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. ieškovas padarė du mokėjimus (2020 m. rugsėjo 19 d. ir 2020 m. rugsėjo 24 d.) tretiesiems asmenims jos interesais bendrai 124 Eur sumai ir tai yra jos skola ieškovui. 2020 m. rugpjūčio 30 d. jam pervedė 200 Eur, taigi buvusi ieškovui skola pakito ir liko 664 Eur. Todėl 2020 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjime su ieškovu nurodė „spalį dar nemoki“. Ieškovas taip ir padarė – išlaikymo spalį nesumokėjo ir skola ieškovui sumažėjo iki 124 Eur. Kaip matyti iš banko išrašų, tuo laikotarpiu gryninosi gana dideles pinigų sumas (apie 600 Eur) ir, kaip buvo įprasta tarp šalių, tą likusią 124 Eur sumą grąžino ieškovui grynais. Todėl 2020 m. rugsėjo 24 d. ir patvirtino, kad yra likęs vienas mokėjimas – 500 Eur, kuris gali būti įskaitytas už 2020 m. spalio mėn. išlaikymą ir taip buvo padaryta paties ieškovo. Taigi tai dienai skolos ieškovui jau nebebuvo. Nuo 2021 m. liepos mėnesio iki 2022 m. spalio mėnesio vėl gyveno kaip šeima. 2022 m. rugpjūčio mėnesį paaiškėjus, kad šeimos išsaugoti nepavyks, vėl pradėjo fiksuoti vienas kito skolas, nes nenorėjo likti skolingi. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. (nuo paskutinio fiksavimo) iki 2022 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas pervedė 4638,63 Eur, iš kurių 1478,63 Eur skirta IKEA baldams. Nesutinka, kad ieškovo du mokėjimai IKEA yra jos skola ieškovui, nes tarp šalių buvo sutarta kitaip ir byloje ieškovas nutyli, kad buvo sutarta, jog šios sumos jam negrąžins, nes tai jo indėlis į jos butą, kuriame jis praktiškai nieko nemokėdamas gyveno pusantrų metų. Taigi sutinka, kad jos skola ieškovui per šį laikotarpį tapo 3160 Eur. Tuo laikotarpiu ieškovui pervedė 1317 Eur bankiniais pavedimais, jos mama R. Š. pervedė ieškovui tiesiogiai 100 Eur, o ji iš savo banko sąskaitos išsigrynino 8140 Eur ir esminę grynų pinigų dalį panaudojo skoloms ieškovui padengti, jam vis perduodama tam tikras grynųjų pinigų sumas, dalį grynųjų pinigų ieškovui perdavė tiesiogiai ir jos mama. 2022 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas patvirtino, kad skolos ieškovui likutis 2022 m. rugpjūčio 3 d. buvo 730 Eur. Ieškovas patvirtino, kad 2022 m. rugsėjo 26 d. skolos ieškovui likutis buvo 650 Eur, po to, laikotarpiu 2022 m. rugsėjo 26 d. ieškinyje lentelėje nurodytos ieškovo skaičiuojamos sumos iš viso 515 Eur sumai. Taigi bendra ieškovo skaičiuojamų skolų suma buvo 1 245 Eur. Iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad šiuo laikotarpiu iš banko sąskaitos atsakovė išsigrynino iš viso 620 Eur sumą ir išsigryninusi juos paduodavo ieškovui. Tokiu būdu susidarė 625 Eur (patvirtinime nurodoma 650 Eur) dydžio įsiskolinimo ieškovui likutis 2022 m. rugsėjo 26 d. Su ta suma ieškovas ir sutiko pats šalių susirašinėjime. Paskutinį kartą tarpusavio skola buvo fiksuota pačioje santykių pabaigoje - 2022 m. spalio 25 d., kai susirašinėjimu ieškovas patvirtino, kad skolos ieškovui likutis 2022 m. spalio 25 d. buvo 90 Eur. Tai buvo paskutinis tarpusavio įsiskolinimo patvirtinimas, nes po to galutinai išsiskyrė, o ieškovas buvo ką tik išsikraustęs iš jos namų. Kaip minėta, 2022 m. rugsėjo 26 d. skolos likučio suderinimo metu mano skolos ieškovui likutis buvo 650 Eur, o ieškinyje lentelėje nurodyta viena ieškovo skaičiuojama skolos suma – 2022 m. spalio 25 d. 90 Eur sumai; šiuo laikotarpiu iš banko sąskaitos atsakovė išsigrynino iš viso 590 Eur sumą, mama R. Š. pervedė 50 Eur sumą. Iš išgrynintos 590 Eur sumos 560 Eur grynaisiais atidavė ieškovui, ir tokiu būdu susidarė 90 Eur dydžio įsiskolinimo likutis. Po šio paskutinio tarpusavio įsiskolinimo likučio suderinimo, kurio metu ieškovas pats patvirtino, kad skolos jam likutis buvo 90 Eur, iš ieškinio 20 punkte pateiktoje lentelėje nurodytų mokėjimų buvo tik du – 2023 m. gegužės 26 d. 100 Eur sumai ir 2023 m. gegužės 29 d. 100 Eur sumai, t. y., iš viso 200 Eur sumai. Taigi po to, kai paskutinį kartą pasiskolino iš ieškovo pinigų, skola ieškovui buvo iš viso 290 Eur. 2023 m. birželio 3 d. išsigrynino 400 Eur sumą (gryninosi mamos pervestus pinigus, kuriuos ji pervedė dviem pavedimais – 2025 m. gegužės 26 d. 350 Eur ir 2025 m. gegužės 29 d. 50 Eur). Panaudodama šias išgrynintas pinigines lėšas, 2023 m. birželio pradžioje atidavė ieškovui savo paskutinį įsiskolinimą (290 Eur) ir tokiu būdu galutinai atsiskaitė su ieškovu. Po to, kai 2023 m. birželio pradžioje atidavė paskutinį įsiskolinimą ieškovui, jis nė karto nereikalavo jokios skolos – tai ir patvirtina tą faktą, kad skolos jam nebeliko. Pirmą kartą apie ieškovo skaičiuojamą tariamą susidariusį įsiskolinimą sužinojo tik ieškovui pateikus 2025 m. rugpjūčio 11 d. pretenziją dėl skolos grąžinimo. Logiška, kad jei ieškovas būtų laikęs, kad yra jam skolinga, jis per dviejų metų laikotarpį būtų ne kartą pareikalavęs tą skolą grąžinti, tačiau to nė karto nepadarė.
Pateiktu dubliku ieškovas patikslino reikalavimo sumą, prašydamas priteisti 8067,63 Eur skolą, bei papildomai nurodė, kad civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra sustabdyta dėl to, jog šioje byloje atsakovė pripažino atlikusi įskaitymą iš jai mokėtinų išlaikymo išmokų, nors anksčiau tokius įskaitymus kategoriškai neigė. Reikalaudama išduoti jai vykdomąjį raštą ir teigdama, jog ieškovas neišlaikė nepilnamečių vaikų, atsakovė buvo „pamiršusi“ ir visus atvejus, kuomet skolas grąžino atliekant įskaitymą iš ieškovo mokamos periodinės išlaikymo išmokos nepilnamečiams vaikams. Vis dėlto atsakovė pripažino reikšmingas aplinkybes – net du tokius įskaitymus, taip iš esmės pripažįstama, jog tokie santykiai, kuomet skolos buvo įskaitomos į išlaikymo išmoką, tarp šalių egzistavo, tačiau gerokai didesne apimtimi, nei nurodoma atsiliepime į ieškinį. Ieškinio dalyku esančios skolos atsakovės buvo grąžinamos atliekant įskaitymą iš jai ieškovo pervedamų periodinių išlaikymo nepilnamečiams vaikams išmokų. Visos ieškinyje aptariamos skolos ir buvo grąžinamos arba iš nepilnamečių vaikų išlaikymo periodinės išmokos ar jos dalies įskaitymo, arba iš atitinkamo finansų perskirstymo laikotarpiu, kai šalys gyveno kartu (nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2022 m. spalio mėn.). Atsakovė kategoriškai neigia, jog tuo laikotarpiu šalys vedė bendrą ūkį ir nepilnamečius vaikus išlaikė kartu – anot jos, šalys buvo susitarusios, kad kiekvieną mėnesį ieškovas mokės išlaikymo išmoką į atsakovės banko sąskaitą. Vis dėlto taip nebuvo - šalys vedė bendrą ūkį ir dėl to, atsakovei pasiskolinus pinigų, buvo perskirstomos to meto išlaidos. Tačiau šiai dienai, už šį laikotarpį nemokėtas išlaikymo išmokas atsakovė yra pateikusi vykdyti vykdomąjį raštą, todėl akivaizdu, kad šalims gyvenant kartu paskolintomis lėšomis atsakovė vis dar disponuoja. Dėl tariamų grąžinimų grynaisiais pinigais ieškovas paaiškina, kad tokia forma jam lėšos niekuomet nebuvo grąžinamos. Nėra absoliučiai jokios logikos atsakovės teiginiuose, kad vietoje to, jog kelių mygtukų paspaudimu pervestų skolos grąžinimą, patogiau atsakovei buvo skolas grąžinti grynaisiais pinigais. Toks paskolų grąžinimo būdas yra absoliučiai nelogiškas ir neadekvatus tam laikotarpiui, kuriuo buvo skolinamos lėšos. Grynaisiais pinigais asmenys įprastai, atsiskaito tik tada, kai nėra kito atsiskaitymo būdo arba kai po ranka turi grynųjų, tačiau specialiai tam, kad atsiskaityti ir grąžinti skolas, jei jos neslepiamos, tokio būdo niekas nesirenka. Priešingai nei teigia atsakovė, 2020 m. gegužės 20 d. paskola buvo grąžinama iš išlaikymo išmokos įskaitymų. Tai reiškia, jog 1 500 EUR paskola buvo grąžinama: 1) 2020 m. birželio mėn. įskaitant 500 EUR; 2) 2020 m. liepos mėn. įskaitant 500 EUR. Šios skolos likutis 2020 m. rugpjūčio mėn. yra 500 EUR, kaip ir nurodė ieškovas 2020 m. rugpjūčio 4 d. susirašinėjime, kuriame yra labai aiškiai atskiriamos abi paskolos, t. y. 1 200 EUR paskola, kurią atsakovė turėjo grąžinti su savo mamos pagalba, ir 500 EUR skolos likutis. Papildomai dėl 1 200 EUR dydžio paskolos ieškovas paaiškina, kad kaip matyti iš 2020 m. gegužės 20 d. susirašinėjimo, tuo metu atsakovė atliko remonto darbus jai nuosavybės teise priklausančiame bute ir su darbus atlikusiais statybininkais atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Atitinkamai ir 1 200 papildomos paskolos atveju – lėšos buvo skolintos atsakovei atsiskaityti už atliktus įrengimo darbus. Lėšas ieškovas skolino grynaisiais pinigais ir tokių lėšų perdavimą pilnai patvirtina faktas, jog pati atsakovė 1 500 EUR ir 1 200 EUR paskolas įvardina kaip atskiras, klausdama, kiek yra skolinga „iš anksčiau“ bei atskirai įvardinant 1 200 EUR sumą. 1 500 EUR dydžio paskolos 500 EUR likutis, kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 4 d. susirašinėjimo, buvo padengtas įskaitant 2020 m. rugpjūčio mėn. išlaikymo išmoką. Visgi, kaip nurodyta ieškinyje, šiai dienai atsakovė turi reikalavimo teisę į šią išlaikymo sumą, iš kurios buvo atliekami įskaitymai, todėl paskola nėra grąžinta. 2020 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė pervedė 200 EUR ieškovui. Šia suma, priešingai nei teigiama, buvo dengiama ne kas kito, kaip 1 200 EUR papildoma paskola. Taigi likusi 1 200 EUR paskolos dalis yra 1 000 EUR, kuri buvo atsakovės grąžinama lygiai tokiu pačiu būdu – leidžiant ieškovui nemokėti išlaikymo sumos. Tą patvirtina 2020 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjimas, kuriame atsakovė nurodo, kad rugsėjo mėn. negauna išlaikymo išmokos ir patvirtina, kad žino, jog išlaikymas dėl skolos nebus mokamas ir spalio mėn. Papildomai ieškovas 2020 m. rugsėjo 24 d. apmokėjo 190,40 EUR sūnaus futbolo aprangos įsigijimo išlaidas, kurios buvo išskaitomos iš išlaikymo išmokos. Pažymėtina, jog ši suma nėra reikalavimo dalykas, tačiau ji reikšminga paneigiant atsakovės argumentus, jog aukščiau nurodytos skolos buvo įskaitomos į dalį 2020 m. lapkričio mėn. mokėtinos išlaikymo sumos. Visa skola nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudaro 4 658,63 EUR, t. y. būtent tokia suma buvo paskolinta atsakovei šiuo laikotarpiu. Priešingai nei teigia atsakovė, jokio susitarimo dėl to, jog ieškovas savo lėšomis įrenginės atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, nebuvo. Ieškinyje pateikti įrodymai, kuriuose pati atsakovė teiraujasi, ar buvo išskaičiuota suma už IKEA spintas, taigi akivaizdu, kad šalys niekuomet nesitarė, kad ieškovas apmokės 1 478,63 EUR dydžio IKEA išlaidas ir ši suma yra atsakovės skola ieškovui. Įvertinus šalių tarpusavio pervedimus viena kitai, matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovei pervedė 5 876,64 EUR. Tuo pačiu laikotarpiu atsakovė ieškovui pervedė 1 317 EUR, tačiau mažiausiai 887 EUR iš jų neabejotinai nebuvo panaudoti skolų grąžinimui. Taigi atsakovė būtų galėjusi ieškovui grąžinti tik 430 EUR. Tai reiškia, kad ieškovas pervedė 5 446,64 EUR daugiau atsakovei, nei ji jam. Atsakovė šiuo laikotarpiu išsigrynino 7 970 EUR, iš kurių 4 990 EUR neabejotinai nebuvo naudojami eilei atsakovės skolų dengti. Taigi suma, kuri bent jau teoriškai galėjo būti panaudota skolų grąžinimui, yra 2 980 EUR. Tačiau net ir patikėjus atsakovės duomenimis apie grynaisiais grąžintas skolas, 2 980 EUR atėmus iš 5 446,64 EUR vis tiek būtų gaunama 2 466,64 EUR dydžio skola. Vis dėlto kaip jau buvo nurodyta, grynaisiais jokių paskolų atsakovė ieškovui niekuomet nebuvo grąžinusi. Toks pinigų grąžinimas yra absoliučiai nelogiškas, o taip pat nėra ir jokių grynųjų lėšų perdavimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovė nurodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. išsigrynino 560 EUR ir visus juos atidavė ieškovui, o laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2023 m. birželio 3 d. atsakovė neva išsigrynino 400 EUR sumą ir ją taip pat visą atidavė ieškovui. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. iki 2022 m. spalio 25 d. išgryninus 560 EUR, mažiausiai 440 EUR suma negalėjo būti panaudojama skolų grąžinimui. Atsakovei teigiant, kad visa 560 EUR suma buvo atiduota ieškovui, nėra pagrindo abejoti, kad ir likusi 120 EUR suma, apie kurią nepasisakyta, ieškovo nepasiekė. Analogiška situacija ir su tariamu 400 EUR grąžinimu – ši suma buvo skirta atsiskaitymui už automobilio remontą, o ne skolų grąžinimui.
Atsiliepimas
Teismui byloje pateiktu tripliku atsakovė nurodė, kad ieškovas dublike iš esmės ignoruoja atsiliepime nurodytas aplinkybes apie tai, kad tarpusavyje nuolat suderindavo skolos likučius, susirašydami per „Viber“ programėlę, ir tokiu būdu susiskaičiuodami susitikslindavo skolos ieškovui likutį atitinkamai dienai. Tarpusavio skolų suderinimai, vykę 2022 m. rugpjūčio 3 d., 2022 m. rugsėjo 26 d. ir 2022 m. spalio 25 d., yra logiškai tarpusavyje susiję ir yra nuoseklūs – užskaitymai daryti kas vieną-du mėnesius, pirmoji fiksuota skolos suma logiškai susijusi su vėlesne, nes tarp jų buvo atliekami skolos grąžinimai ir dar nauji skolinimaisi. Jai ir ieškovui susitarus dėl skolos likučio atitinkamą dieną (ieškovo paklausus ir ieškovui tą skolos likutį pačiam nurodžius žinute), laikytina, kad tokiu būdu ieškovas tam tikromis dalimis (etapais) patvirtindavo, kad atitinkamą dieną skolos likutis yra būtent toks, koks yra nurodomas jo paties, o visa kita buvusios skolos dalis jam yra grąžinta, ir jis tą prievolės grąžinti skolą įvykdymą toje dalyje pripažįsta. Ieškovas niekada nereikalavo grąžinti jam daugiau, nei buvo nurodyta skolų likučių suderinimuose – tai patvirtina, kad ieškovas sąmoningai ir apgalvotai suderino visas skolas, atsižvelgdamas į jų įvykdymą. Dublike ieškovas neteisingai nurodo, kad ieškinio dalyku esančios skolos buvo grąžinamos atliekant įskaitymą iš ieškovo pervedamų periodinių išlaikymo nepilnamečiams vaikams išmokų. Ieškovas įrodinėjimo pareigos nesilaikė – nepateikė jokių įrodymų, kad perdavė minėtą papildomą 1 200 Eur dydžio sumą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad 1 500 Eur ir 1 200 Eur dydžio paskolos laikomos atskiromis, nes pripažįsta tik suteiktą 1 500 Eur dydžio paskolą. Laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 24 d. iki 2022 m. rugpjūčio 3 d. pervedė ieškovui iš viso 1 317 Eur, išsigrynino iš viso 8 140 Eur, tuo tarpu ieškovas dubliko 46 punkte pagrindė tik 887 Eur pavedimų jam sumą, 49 punkte pagrindė tik 4 990 Eur išsigryninimų sumą, t. y. nepaneigė 430 Eur pavedimų jam sumos ir 3 150 Eur išsigryninimų sumos, kurios ir buvo panaudotos ieškovo nurodomų skolų jam grąžinimui. Dalį grynųjų pinigų, kuriais grąžindavo skolas ieškovui, gaudavo iš mamos iš karto grynaisiais pinigais ir grynaisiais perdavė ieškovui, todėl jų išgryninimų sąskaitų išrašuose nesimato ir rašytinių įrodymų tam pagrįsti objektyviai nėra.
Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad byloje nurodytos sumos nėra grąžintos, ypač ta dalis, kuri buvo duota grynais. Grynais pinigais paskolos nebuvo grąžinamos, o iš atsakovės sąskaitos išgrynintos lėšos skirtos kitiems tikslams. Tarp šalių egzistavo susitarimas, kad skolas dėl paprastesnio administravimo vėliau tas sumas sudengs su vaikų išlaikymui skirtomis lėšomis. Neneigia, kad grynais pinigines lėšas gaudavo ir iš atsakovės mamos.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovė advokato padėjėja Emilija Žitkauskaitė teismo posėdyje nurodė, jog palaiko pateiktą patikslintą ieškinį ir paaiškino, kad didžioji dalis ginčo paskolų buvo grąžinamos jas išskaitant iš ieškovo mokėtino išlaikymo, tokiu būdu šias sumas sudengiant ir atitinkamais mėnesiais išlaikymo ieškovui nemokant. Kitos skolos buvo grąžinamos atsakovei šias sumas pervedant į ieškovo banko sąskaitą. Taigi šioje byloje paskolų faktas ir dydis yra įrodytas, o atsakovės atsikirtimai yra nelogiški, grindžiami pasirinktinai teikiamais įrodymais, tačiau nesusiejant jų į bendrą esmę. Šalių susirašinėjimas, kur atsakovė klausia, kiek yra likusi skolinga, o ieškovas atsako nurodydamas konkrečią pinigų sumą, turėtų būti vertinamas kaip skolos dydžio derinimas tarp šalių. Ieškovas neginčija, kad šalys susiderindavo skolos dydį, tačiau ginčo esmė ieškovui yra kilusi dėl skolos grąžinimo būdo, konkrečiai – skolos įskaitymo į ieškovo mokėtiną išlaikymą, nes šiuo metu ieškovė tebeturi reikalavimo teisę į ieškovo lėšas, todėl nėra pagrindo traktuoti, kad skola yra grąžinta. Šis ieškinys pateiktas iš esmės dėl to, kad atsakovė kitoje byloje pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir tokiu būdu įgavo reikalavimo teisę į ieškovo vaikų išlaikymui skiriamas lėšas, nors ginčo laikotarpiu iš išlaikymo lėšų buvo dengiama atsakovės asmeninė skola ieškovui.
Teismo posėdžio metu atsakovė J. P. paaiškino, kad šalių santykiai visada buvo finansiškai skrupulingi. Ieškovas finansinius klausimus tvarkydavo itin griežtai ir atsakingai, todėl visada su juo buvo derinami tiek atsiskaitymai, tiek išlaidos ir kiti klausimai. Dėl šios priežasties detaliai buvo derinami ir visi jos skolos ieškovui likučiai, todėl visada ieškovas žinojo tikslų skolos likutį. Tuo laikotarpiu, kai po santuokos nutraukimo vėl ėmė gyventi kartu, buvo susitarę, kad išlaikymas vaikams vis tiek bus mokamas, nes buvo siekiama nepertraukiamo išlaikymo mokėjimo, tačiau faktiškai tai ne visada buvo daroma. Kai savo skolą ieškovui atidavinėjimo grynais pinigais, tą darydavo iš tų lėšų, kurias nuimdavo nuo savo sąskaitos. Kadangi tuo metu gyveno kartu, tai atrodė normalus procesas, nes tuo metu nesitikėjo, kad teisme reikės įrodinėti šios skolos atidavimo faktą. Ieškovui grynais pinigais atiduoti jam skolą prašydavo ir pats, nes jis turėjo įmonę, todėl turėti grynų pinigų jam buvo patogu, todėl tokia praktika, kad nuimdavo grynus pinigus nuo savo banko sąskaitos ir vėliau juos atiduodavo ieškovui, buvo įprasta. Kai remontavo savo butą, statybininkams mokėjo grynais pinigais, tačiau didžiąją dalį šių lėšų grynais pinigais padengė jos mama.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė advokatė J. L. nurodė, kad atsakovė neneigia, kad lėšos buvo skolinamos, todėl ginčas kyla tik dėl fakto, kokia buvo bendra skolos suma ir ar ji yra grąžinta. Ieškovas netinkamai skaičiuoja skolą, nes į ją įtraukia sumas, kurios faktiškai nebuvo paskolintos, o visos realiai paskolintos sumos atsakovės yra grąžintos. Paskolų iš viso suteikta ne už ieškinyje nurodomą 8076,00 Eur sumą, tačiau 6977,63 Eur sumai; ieškovė sutinka su visomis ieškovo lentelėje nurodytomis paskolos sumomis, išskyrus dviem – 1200,00 Eur sumą 2020 m. gegužės 20 d. ir 90,00 Eur, kuri minima 2022 m. spalio 25 d. Paskolos grąžintos įvairiais būdais – tiek užskaitant skolas iš ieškovo mokėtino išlaikymo, tiek bankiniais pavedimais, tiek grynaisiais pinigais, taip pat dalį pinigų ieškovui grąžino atsakovės mama. Svarbi aplinkybė ta, kad šalys dėl skolos aktyviai bendravo tarpusavyje, kadangi šalis siejo tęstiniai paskolos santykiai, tarpusavyje buvo fiksuojami skolų likučiai, kai ieškovas patvirtindavo tą konkrečią dieną buvusį skolos likutį. Paskutiniai trys fiksavimai atlikti šalims jau galutinai išsiskyrus, todėl buvo nuspręsta iki galo sutvarkyti ir skolos klausimą. Iš bylos duomenų matyti, kad šalims galutinai nustojus gyventi kartu ir tuo metu fiksuojant skolos dydį, matyti, jog tuo laikotarpiu skolos beveik nebuvo, o likusią dalį atsakovė grąžino. Skolos buvo teikiamos ir grąžinamos tokiu būdu, koks tuo metu buvo priimtinas abiem šalims pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką.
Liudytoja R. Š. paaiškino, kad skola nelabai galėtų egzistuoti, nes ieškovui nuolatos buvo duodami pinigai, tačiau jis pats nei šeimai, nei vaikams neskirdavo pakankamai pinigų. Su ieškovu nuolat bendraudavo net ir po skyrybų, todėl neįtikima, kad atsakovė galėtų būti skoloje, nes ieškovas už viską pastoviai reikalaudavo atiduoti pinigus. Niekada nebuvo taip, kad ieškovas lauktų ar atidėtų pinigų sumokėjimą, visada reikalaudavo viską grąžinti iš karto. Todėl neįmanoma, kad atsakovė tiek laiko būtų skolinga ieškovui, nes jeigu skola egzistuotų, jis būtų reikalavęs skolą grąžinti. Apie atsakovės skolą net ir jai niekada nieko nesakė, skolos grąžinti neprašė. Ir ji pati duodavo jam pinigus grynais, kartais pervesdavo bankiniu pavedimu. Tokių piniginių lėšų operacijų galėjo būti tikrai daug, kai ieškovas atlikdavo pavedimus, o ji atsakovės skolų dengimui atiduodavo ieškovui pinigus grynais. Skolai grąžinti grynais yra davusi daug pinigų, po kelis šimtus eurų per kelis kartus. Kiekvieną kartą atvažiuodama į Mažeikius palikdavo pinigų skoloms grąžinti. Kai įvyko atsakovės galutinės skyrybos su ieškovu, atsakovė net ir minėjo, kad skolų yra atsikračiusi ir su ieškovu išsiskyrė nieko jam nebeskolinga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
Dėl ginčo esmės
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka, kartu patvirtinant ir sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurios 2.2 ir 2.3 punktais nustatytas išlaikymo šalių vaikams dydis ir aplinkybė, kad atsakovė skiriama vaikų išlaikymui mokėtinų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Nepaisant to, po santuokos nutraukimo šalys toliau bendravo ir rūpinosi nepilnamečiais vaikais.
Laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 20 d. ieškovą ir atsakovę susiejo paskolos teisiniai santykiai. 2021 m. liepos mėnesį šalys vėl pradėjo gyventi kartu, bandė atkurti šeimą, vedė bendrą ūkį ir tokie santykiai tęsėsi iki 2022 m. spalio mėnesio, kai šalys galutinai išsiskyrė. Tačiau tęstinius paskolos santykius šalys tęsė ir po to, kai ieškovas du kartus 2023 m. gegužės 26 d. ir 29 d. paskolino atsakovei pinigines lėšas. Todėl ginčui aktualus laikotarpis, kurio metu šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, apima laiko tarpą nuo 2020 m. gegužės 20 d. iki 2023 m. gegužės 29 d.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad šalis susiejo paskolos teisiniai santykiai ir kokį laikotarpį tai apėmė – tiek ieškovas, tiek atsakovė aiškiai nurodė šias aplinkybes, atsakovė neginčijo paskolos teisinių santykių. Byloje ginčas kilo tik dėl paskolintos bendros sumos dydžio ir aplinkybės, ar atsakovė šią pasiskolintą sumą yra grąžinusi.
Iš ieškovo su ieškiniu pateiktų duomenų, kad 2020 m. gegužės 20 d. atsakovė paprašė ieškovo paskolinti 1500,00 Eur sumą, ką patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas (ieškinio priedas Nr. 5). Pažymėtina, kad šios paskolos sumos atsakovė neginčija, todėl šią dieną atsakovės skola ieškovui sudarė 1500,00 Eur.
2020 m. rugpjūčio 4 d. susirašinėjimu (ieškinio priedas Nr. 6) ieškovas grindžia aplinkybę, kad atsakovei buvo paskolinta papildoma 1200,00 Eur suma. Šios paskolos sumos egzistavimą ieškovas įrodinėja atsakovės žinute „tai 100 už stalą, kur davei, 70 patalyne, kas dar be 1200, kur iš mamos paprašiau?“. Ieškovas teigia, kad ši žinutė patvirtina, jog atsakovei buvo suteikta papildoma 1200,00 Eur paskola. Vis dėlto atsakovė šios paskolos faktą ginčija, motyvuodama tuo, kad tai nebuvo nauja paskola, o tikslinimasis su ieškovu, kokios dar sumos yra likusios skoloje, o 1200,00 Eur suma minima kaip ketinimas grąžinti 1200,00 Eur likutį iš 2020 m. gegužės 20 d. suteiktos 1500,00 Eur paskolos (atsiliepimo į ieškinį 5 puslapio ketvirta pastraipa).
Teismas šioje vietoje pažymi, kad ieškovas daugiau jokių rašytinių įrodymų be aukščiau aptarto susirašinėjimo, patvirtinančio naujos 1200,00 Eur paskolos suteikimą, nepateikė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 178 straipsnio nuostatos suponuoja pareigą dalyvaujančiam byloje asmeniui pagrįsti ir įrodyti aplinkybes, kurias teigia byloje. Tuo tarpu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas).
Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-701/2022, 49 punktas).
Atsakovė, ginčydama aptariamos 1200,00 Eur sumos, kaip naujos paskolos suteikimą, nurodė, kaip minėta, kad tai yra negrąžintas anksčiau suteiktos paskolos likutis, kurį 2020 m. rugpjūčio 4 d. susirašinėjime laikė ketinama grąžinti suma. Atsakovė nurodė, jog šią sumą grąžinti ketina pinigais, kuriuos paprašė paskolinti savo mamos R. Š.. Pažymėtina, kad šią aplinkybę, atsakovė pagrindžia ir rašytiniais įrodymais. Su atsiliepimu į ieškinį pateiktame atsakovės banko sąskaitos išraše (t. 1, b. l. 104) matyti, kad aptariamu laikotarpiu (2020 m. liepos 20 d. – 2020 m. rugpjūčio 5 d.) atsakovės mama jai pervedė bendrą 930,00 Eur sumą. Be to, teismo posėdyje liudytoja R. Š. nurodė ir aplinkybę, kad atsakovei duodavo ir grynųjų pinigų. Todėl teismo vertinimu, atsakovė galėjo turėti piniginių lėšų, skirtų minimai 1200,00 Eur paskolos sumai grąžinti. Dėl šios priežasties, ieškovui nepateikus jokių kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog minima 1200,00 Eur suma yra naujai suteikta paskola, įrodymų vertinimo aspektu pripažintina, jog faktas, kad aptariama 1200,00 Eur suma yra ne nauja paskola, o anksčiau suteiktos 1500,00 Eur paskolos negrąžintas likutis, yra labiausiai tikėtinas.
Juo labiau, kad šalys buvo sudariusios ir susitarimą, pagal kurį dalis atsakovės skolų ieškovui būtų sudengiamos atsakovui tą konkretų kalendorinį mėnesį nemokant ieškovei piniginių lėšų, skirtų jų nepilnamečių vaikų išlaikymui. Tokį susitarimą esant pagrindžia tiek šalių susirašinėjimas, tiek jį patvirtino ir visos šalys paruošiamuosiuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu; nė viena iš šalių tokio susitarimo fakto neginčijo. Kaip nurodyta atsakovės atsiliepime ir atsakovės atstovės baigiamojoje kalboje, šalys taip elgėsi laikydamos, jog jas sieja priešpriešinės prievolės. Ir nors išlaikymo nepilnamečiams vaikams mokėjimas atsakovei teisine prasme negali būti laikomas priešpriešine prievole ir dėl to tarpusavio užskaitos negalėtų būti atliekamos, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės skolos dydžio atžvilgiu tai nėra teisiškai svarbi aplinkybė.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.123 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdoma, taip pat, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Taip pat prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu. Toks susitarimas gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, šalių tarpusavio veiksmai, kai atsakovė dalį skolos ieškovui grąžindavo tokiu būdu, kai tą konkretų kalendorinį mėnesį ieškovas nemokėdavo išlaikymo vaikams, reiškia tinkamą atsakovės prievolės įvykdymą, nes ieškovui tą mėnesį nemokant išlaikymo vaikams, šią prievolę šalių nepilnamečiams vaikams už ieškovą šalių susitarimu įvykdydavo atsakovė. Todėl faktiškai susiklostė situacija, kad tarp šalių buvo vykdomas ne tarpusavio skolų sudengimas iš vaikams skirtų piniginių lėšų, o atsakovė, esant šalių susitarimui, savo prievolę ieškovui (grąžinti dalį skolos) įvykdydavo kitu kreditoriui (ieškovui) priimtinu būdu – tą mėnesį ieškovui tenkančią išlaikymo dalį už ieškovą sumokėdavo ji pati. Taigi toje dalyje, kiek atsakovė skolą ieškovui grąžindavo tokiu būdu, atsakovės prievolė ieškovui pasibaigdavo šalių susitarimu, kreditoriui (ieškovui) priėmus tokios rūšies prievolės įvykdymą.
Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas laikosi pozicijos, jog didžioji dalis ginčo paskolų buvo grąžinamos jas išskaitant iš ieškovo mokėtino išlaikymo, tokiu būdu šias sumas sudengiant ir atitinkamais mėnesiais išlaikymo ieškovui nemokant. Vis dėlto tokią poziciją paneigia rašytiniai duomenys byloje, nes iš šalių tarpusavio susirašinėjimo nustatyta, kad atvejai, kai atsakovė įvykdydavo išlaikymo vaikams mokėjimo prievolę už ieškovą ir tokiu būdu šalių susitarimu išlaikymas nebuvo mokamas, buvo tik du – 2020 m. rugpjūtį, kai atsakovė susirašinėjime nurodo „tai už rugpjūtį tu nemoki“, ir 2020 m. rugsėjo 24 d., kai susirašinėjime atsakovė nurodė „spalį dar nemoki“. Taigi iš viso tokiu būdu atsakovė ieškovui grąžino 1000,00 Eur sumą, o duomenų, kad skolų dengimai iš išlaikymo vaikams skirtų lėšų būtų atliekami dažnai ir būtų įprasta šalių praktika, daugiau byloje nėra.
2020 m. rugpjūčio 4 d. šalių tarpusavio susirašinėjime matyti, kad atsakovė klausia ieškovo, koks yra skolos dydis: „Tai 100 už stalą, kur davei, 70 už patalynę, kas dar be 1200, kur iš mamos prašiau?“. Tai rodo, kad atsakovė supranta, jog skola tą dieną siekia 1370,00 Eur. Atsakovas kita žinute šią sumą patvirtina ir papildomai nurodo, jog 500,00 Eur dar yra likę iš anksčiau, taigi skola yra 1870,00 Eur. Tuomet susirašinėjimu šalys susitarė, kad atsakovė už ieškovą įvykdys jo finansinę prievolę vaikams ir tokiu būdu atsakovė sumokės 500,00 Eur sumą kaip skolos ieškovui grąžinimą. Kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo (t. 1, b. l. 101), ieškovas 2020 m. rugpjūčio mėn. į ieškovės banko sąskaitą piniginių lėšų, skirtų nepilnamečių vaikų išlaikymui, nesumokėjo, taigi tokiu būdu atsakovės skola ieškovui šiuo laikotarpiu buvo 1370,00 Eur. Vis dėlto papildomai atsakovė ieškovui 2020 m. rugpjūčio 4 d. pervedė 170,00 Eur sumą, todėl atsakovės įsiskolinimas ieškovui sudarė 1200,00 Eur sumą.
Kaip nurodyta ieškinyje, 2020 m. rugsėjo 19 d. ir 24 d. ieškovas atsakovei paskolino dar 124,00 Eur sumą, kai ieškovas apmokėjo už pirkinius atsakovei. Šios sumos paskolinimą patvirtina 2020 m. rugsėjo 19 d. ir 24 d. bankiniai mokėjimo nurodymai (ieškinio priedai Nr. 8 ir 9), tačiau ir pati atsakovė šios paskolos neginčija. Taigi 2020 m. rugsėjo 24 d. atsakovės skola ieškovui sudarė 1324,00 Eur sumą. Vis dėlto dar iki šio laiko atsakovė ieškovui pervedė 244,00 Eur sumą (2020 m. rugpjūčio 30 d. mokėjimas ir 2020 m. rugpjūčio 31 d.), todėl faktiškai skola šiuo laiku buvo 1080,00 Eur.
2020 m. rugsėjo 24 d. šalys, kaip jau buvo minėta, susirašinėjimu susitarė, kad dalį skolos ieškovui atsakovė grąžins 2020 m. spalio mėn. už ieškovą įvykdydama jo finansinę prievolę dėl išlaikymo šalių nepilnamečiams vaikams. Kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo, šį mėnesį ieškovas jokių mokėjimų atsakovei neatliko, taigi dar kartą kaip kreditorius priėmė tokį atsakovės prievolės įvykdymo būdą. Todėl atsakovės skola ieškovui sumažėjo iki 580,00 Eur.
2020 m. rugsėjo 29 d. ieškovas atsakovei paskolino papildomą 50,00 Eur sumą, ką patvirtina tiek atsakovės banko sąskaitos išrašas, tiek tos pačios dienos šalių susirašinėjimas (ieškinio priedas Nr. 10), kas reiškia, jog atsakovės skola išaugo iki 630,00 Eur. Ieškovas papildomai paskolino ir dar kitas lėšas – 150,00 Eur ir 190,00 Eur 2020 m. lapkričio mėn., ką patvirtina šalių susirašinėjimas (ieškinio priedas Nr. 12) ir sutampantys ieškovės ir atsakovo bankinių mokėjimų duomenys (ieškinio priedai Nr. 13-14; t. 1, b. l. 101). Vadinasi, atsakovės skola išaugo iki 970,00 Eur.
Taip pat ieškovas atsakovei laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. liepos mėn., kaip nurodyta ieškinyje, pervedė 450,00 Eur sumą. Šio sumos atsakovei pervestos bankiniais pavedimais ir visos matomos atsakovės banko sąskaitos išrašė, todėl abejonių dėl šių paskolų nekyla. Tokie duomenys rodo, kad atsakovės įsiskolinimas padidėjo iki 1420,00 Eur. Vis dėlto tuo pačiu laikotarpiu atsakovė dalį skolos grąžino – 2020 m. gruodžio 23 d. ieškovui pervedė 100,00 Eur sumą, 2021 m. sausio 19 d. – 50,00 Eur, 2021 m. vasario 25 d. pervedė 20,00 Eur sumą, o 2021 m. birželio 2 d. – 55,00 Eur sumą. Be to, 2021 m. liepos 1 d. ieškovui 100,00 Eur sumą pervedė atsakovės mama (t. 1, b. l. 106). Pažymėtina, kad skolos grąžinimą, kai už atsakovę pinigines lėšas ieškovui grąžina jos mama R. Š., kaip tinkamą paskolos grąžinimo būdą laikė ir pats ieškovas (2020 m. balandžio 18 d. susirašinėjimo ištrauka). Tokiu būdu atsakovės įsiskolinimas sumažėjo iki 1095,00 Eur. Tokius duomenis teismas nustatė iš byloje pridėtų susirašinėjimų, taip pat ieškovo ir atsakovės banko sąskaitos duomenų.
Vis dėlto atsakovė taip pat laikosi pozicijos, kad tiek aukščiau aptartu laikotarpiu, tiek vėliau, dalį paskolų ieškovui grąžindavo ir grynaisiais pinigais. Ieškovas neigia paskolos grąžinimą tokiu būdu ir nurodė, jog jokių grynųjų pinigų iš atsakovės ar jos mamos nėra gavęs. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija prieštarauja liudytojos R. Š. teismo posėdžio metu duotiems paaiškinimams, kuri nurodė, jog ieškovui nuolat grynaisiais duodavo pinigų atsakovės skolų grąžinimui. Be to, atsakovė į bylą pateikė ir banko sąskaitos išrašą, kuriame matyti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2021 m. liepos mėn. atsakovės mama atsakovei pervedė 10790,00 Eur sumą (t. 1, b. l. 104), kai tuo pačiu laikotarpiu atsakovė iš savo banko sąskaitos išsigrynino 7875,00 Eur sumą (t. 1, b. l. 109-110). Nors byloje nustatytos tokios aplinkybės, kad ieškovė šiuo laikotarpiu remontavo butą ir remonto darbus atlikusiems asmenims mokėjo grynaisiais pinigais, vis dėlto ieškovės išsigryninta suma yra ženkliai didesnė negu per tą patį laikotarpį susidaręs atsakovės skolos ieškovui likutis (1095,00 Eur). Vertinant šią aplinkybę aukščiau aptartomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, darytina išvada, kad atsakovė turėjo galimybę susidariusį įsiskolinimą grąžinti ir grynaisiais pinigais, todėl atsakovės pozicija dėl dalies skolos grąžinimo grynais pinigais, atsižvelgiant ir į liudytojos R. Š. paaiškinimus, pripažintina labiau tikėtina negu deklaratyvi ieškovo pozicija, jog jokių grynųjų pinigų iš atsakovės ar jos mamos negavo. Tuo labiau, kad ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, jog neneigia aplinkybės, jog gaudavo grynųjų pinigų iš atsakovės mamos. Tai lemia išvadą, kad susidaręs skolos likutis galėjo būti grąžintas grynaisiais pinigais, vis dėlto byloje nesant tikslesnių rašytinių įrodymų, kuriais neabejotinai pagrindžiama, kokia suma ieškovui buvo grąžinta grynaisiais pinigais, neįmanoma konstatuoti, koks skolos likutis buvo šalims vėl pradedant gyventi kartu.
Kaip jau buvo nustatyta byloje, 2021 m. liepos mėnesį šalys vėl pradėjo gyventi kartu, bendrai rūpintis namais, jų nepilnamečiais vaikais ir vesti bendrą ūkį. Šios aplinkybės bei laikotarpio neginčija nė viena iš šalių.
Ieškinyje nurodoma, kad 2021 m. rugpjūčio 17 d. ieškovas atsakovei paskolino 560,00 Eur sumą, kuri atsakovei pervesta bankiniu pavedimu (ieškinio priedas Nr. 26). Taip pat ieškovas 2021 m. rugpjūčio 12 d. atliko bankinį pavedimą 1330,89 Eur sumai, o 2021 m. rugpjūčio 23 d. sumokėjo 147,74 Eur sumą ir tokiu būdu apmokėjo už IKEA prekių krepšelį. Kaip atsiliepime nurodė pati atsakovė, šie mokėjimai už spintas skirti atsakovės butui, tačiau ginčija šių sumų kaip paskolos paskirtį, nurodydama, jog tarp šalių buvo sutarta, kad šios sumos atsakovė ieškovui negrąžins, nes tai jo indėlis į atsakovės butą, kuriame jis gyveno pusantrų metų.
Vis dėlto kiti bylos duomenys paneigia tokią atsakovės argumentaciją. Iš prie ieškinio pridėto šalių susirašinėjimo (ieškinio priedas Nr. 28) matyti, kad atsakovė pati ieškovo klausia, kiek yra likusi skoloje už spintas. Taigi vien šie duomenys rodo, kad ir pati atsakovė šias sumas suprato kaip iš ieškovo pasiskolintas lėšas.
Šalis net ir gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį siejo tolesni paskolos teisiniai santykiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2021 m. rugsėjo 28 d. iki 2022 m. spalio 25 d., t. y. iki dienos, kada šalys gyveno kartu, ieškovas atsakovei paskolino bendrą 2915,00 Eur sumą. Šios sumos paskolintos bankiniais pavedimais ir jų egzistavimą patvirtina tiek ieškinio priedai Nr. 31-51, tiek pačios atsakovės banko sąskaitos išrašas. Taigi iš viso per laikotarpį, kiek šalys gyveno kartu jau po santuokos nutraukimo, ieškovas atsakovei paskolino 4953,63 Eur sumą.
Per tą patį laikotarpį, kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo, atsakovė ieškovui bankiniais pavedimais pervedė 1861,00 Eur sumą. Todėl atsakovės bendra skola ieškovui šiuo laikotarpiu sudarė 3092,63 Eur. Vis dėlto tokį skolos dydį paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuos į bylą pateikė pats ieškovas, ir kurie, teismo vertinimu, keičia ir šiame sprendimo punkte aptartų bendrų sumų skaičiavimą, nes šalių tarpusavio santykiuose atsiranda neatitikimai tarp banko sąskaitų duomenų ir tarp atsakovo pateikiamos informacijos, kiek atsakovė yra skoloje. Teismo vertinimu, toks neatitikimas papildomai rodo, jog skolos buvo grąžinamos ir kitokiu būdu negu jas pervedant į ieškovo banko sąskaitą ar atsakovei įvykdant ieškovo išlaikymo prievolę vaikams už ieškovą.
2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė ieškovo paklausė, kiek atsakovė yra likusi skolinga. Ieškovas jai nurodė, kad 230,00 Eur ir „pusę Grikio“, kas iš šalių procesinių dokumentų reiškia, jog minima 500,00 Eur suma – pusė įsigyto šuns kainos. Taigi pats ieškovas nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 3 d. atsakovė ieškovui buvo skolinga 730,00 Eur. Teismo vertinimu, tokiu būdu šalys tarpusavio atliko skolų suderinimo procesą.
Itin reikšminga aplinkybė šioje byloje yra ir tai, kad šalys tarpusavio skolų dydį derino kelis kartus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys atsakovės iniciatyva derino galutinius skolos likučius, ypač šalims jau galutinai išsiskyrus. Tą patvirtina tiek šalių susirašinėjimai (t. 1, b. l. 26, 34, 81), tiek atsakovės ir jos atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu. Net ir paties ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad šalių susirašinėjimas, kur atsakovė klausia, kiek yra likusi skolinga, o ieškovas atsako nurodydamas konkrečią pinigų sumą, turėtų būti vertinamas kaip skolos dydžio derinimas tarp šalių, todėl šių susirašinėjimų vertinti kitaip negu skolų dydžio derinimą nėra pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Kitaip tariant, šalių tarpusavio skolų suderinimo dokumentai gali būti vertinami tik kaip konstatuojantys jo sudarymo metu tarp šalių egzistavusių tarpusavio piniginių prievolių balansą.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad skolų suderinimo aktai laikytini sandoriais, kuriuose abi šalys aiškiai apibrėžė tarpusavyje prievoles, egzistuojančias susitarimų dėl skolų suderinimo aktų sudarymo dieną; toks šalių valios išreiškimas traktuotinas kaip jų galutinis patvirtinimas dėl įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu apimties (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-606-781/2019).
Nors nagrinėjamu atveju konkretus rašytinės formos skolų suderinimo aktas tarp šalių nebuvo sudaromas, tačiau pats faktas, kad šalys derino skolų likučius ir abi šalys suprato ir laikė, jog atlieka tarpusavio skolų suderinimą, savo esme vertintinas kaip tarpusavio skolų suderinimas, nes šalių tarpusavio paskolos teisiniuose santykiuose atliko iš esmės tą pačią funkciją – atsakovė siekė sužinoti, kokio dydžio skola yra likusi, o ieškovas nurodė, kokio dydžio skolą siekia atgauti, t. y. šalys siekė apibrėžti tarpusavio piniginių prievolių balansą.
Be to, kaip minėta, pagal CK 6.125 straipsnio 1 dalį, prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis ir jos šalių susitarimu, o toks susitarimas gali būti bet kokios formos. Nagrinėjamu atveju šalims atlikus skolų suderinimą ir ieškovui atsakovei aiškiai ir konkrečiai nurodžius tuo metu esamos skolos dydį bei tokius veiksmus atlikus ne vieną kartą, konstatuotina, kad skolos skaičiavimas nuo būtent ieškovo, derinant skolos likutį, nurodytos sumos yra tiksliausias ir patikimiausias būdas įvertinti, ar atsakovė yra likusi skolinga ieškovui, nes laikytina, kad šalims suderinant skolos likutį dėl likusios, iki šio derinimo galimai nesumokėtos skolos, jeigu tokia ir buvo, kaip prievolės pabaigos šalys susitarė bendru susitarimu. Teismo vertinimu, toks aiškinimas labiausiai atitinka šalių tikrąją valią, nes net abi šalys derino skolos likučius suprasdamos, kad suderina tai dienai esamą galutinį skolos likutį, o toks šalių valios išreiškimas teismų praktikoje traktuotinas kaip jų galutinis patvirtinimas dėl įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu apimties.
Kaip ieškinyje nurodo pats ieškovas, po 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki 2022 m. spalio 25 d., kai šalys nustojo gyventi kartu ir galutinai išsiskyrė, ieškovas atsakovei paskolino dar 605,00 Eur sumą, kas reiškia, jog tą dieną, kai šalys nustojo gyventi kartu, ieškovas buvo paskolinęs iš viso 1335,00 Eur sumą.
Kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo, per laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 3 d. iki dienos, kai šalys galutinai išsiskyrė, atsakovė ieškovui pervedė 987,00 Eur sumą. Tai lemia išvadą, kad 2022 m. spalio 25 d. atsakovė ieškovui buvo skolinga 348,00 Eur sumą. Vis dėlto šalių susirašinėjimas patvirtina, kad 2022 m. spalio 25 d. ieškovas atsakovei susirašinėjime nurodo 90,00 Eur suma mažindamas atsakovei mokėtiną sumą (ieškinio priedas Nr. 51). Tokiu būdu ieškovui atsakovė liko skolinga 258,00 Eur.
Kaip matyti iš atsakovės banko sąskaitos išrašo, net ir po šio termino, kai šalys galutinai išsiskyrė, atsakovė atliko bankinius pavedimus ieškovui. Laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 4 d. iki 2023 m. kovo 21 d. atsakovė ieškovui bankiniais pavedimais pervedė bendrą 1255,66 Eur. Tokiu būdu atsakovė padengė visą likusį 258,00 Eur įsiskolinimą, atsiradusį per gyvenimo kartu laikotarpį, taip pat liko 997,66 Eur suma. Kaip minėta šiame sprendime, prieš šalims vėl pradedant gyventi kartu, atsakovė buvo skolinga 1095,00 Eur sumą, kuri beveik visa galėjo būti padengta iš šios likusios 997,66 Eur sumos. Tokiu būdu visas bendras atsakovės įsiskolinimas ieškovui galėjo siekti tik 97,34 Eur sumą.
2023 m. gegužės 26-29 d. ieškovas atsakovei paskolino dar 200,00 Eur sumą, kurią pervedė dviem bankiniais pavedimais (ieškinio priedas Nr. 53 ir 55), todėl atsakovės įsiskolinimas išaugo iki 297,34 Eur. Iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu po 2023 m. gegužės 29 d. ji ieškovui atliko tris bankinius pavedimus bendrai 239,60 Eur sumai, tačiau, kaip nurodyta mokėjimo paskirtyje, jie buvo tiksliniai, o neturint konkretesnių duomenų, kad jie skirti būtent susidariusiam įsiskolinimui dengti, negalima teigti, jog atsakovė šį galutinį įsiskolinimą sumokėjo būtent šiais bankiniais pavedimais.
Vis dėlto byloje yra duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovė šį įsiskolinimą sumokėjo kitais būdais. Atsakovė laikosi pozicijos, kad šį paskutinį įsiskolinimą ieškovui sumokėjo grynaisiais pinigais. Iš byloje esančio atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2023 m. birželio 3 d. atsakovė išsigrynino 400,00 Eur sumą, kurios galėjo užtekti likusiai skolai ieškovui padengti. Nors ieškovas teigia, kad ši suma buvo panaudota automobilio remontui, vis dėlto iš šalių susirašinėjimo nustatyta, jog automobilio remontui atsakovė iš ieškovo skolinosi tik 100,00 Eur sumą (2023 m. gegužės 26 d. susirašinėjimas; ieškinio priedas Nr. 52). Vertinant faktą, kad tuo laiku ieškovės įsiskolinimas sudarė 297,34 Eur, o automobilio remontui atsakovė prašė paskolinti tik 100,00 Eur sumą, atsakovės išsigrynintos 400,00 Eur sumos pakaktų ir automobilio remontui pasiskolintai sumai, ir visai likusiai skolai padengti.
Juo labiau, kad minimą 400,00 Eur sumą atsakovė išsigrynino tik 2023 m. birželio 3 d., o nuo tos dienos, kai ieškovas paskolino 100,00 Eur automobilio remontui, t. y. 2023 m. gegužės 26 d., iki 2023 m. birželio 3 d. atsakovės mama jai taip pat pervedė 400,00 Eur sumą, kuri pervesta dviem pavedimais – 350,00 Eur suma pervesta 2023 m. gegužės 26 d., o 2023 m. gegužės 29 d. pervesta dar 50,00 Eur suma (t. 1, b. l. 103). Taigi net jeigu atsakovė automobilio remontui ir skyrė visus aptariamus 400,00 Eur, kaip nurodo ieškovas, atsakovė vis dar turėjo tokią pačią 400,00 Eur sumą, kurią gavo iš savo mamos, taigi turėjo galimybę šia suma padengti likusį įsiskolinimą ieškovui grynaisiais pinigais, kuriuos išsigrynino 2023 m. birželio 3 d. Būtent tokios pozicijos atsakovė laikosi savo procesiniuose dokumentuose, o duomenų, paneigiančių tokią atsakovės poziciją, byloje nėra. Be to, bylos duomenys rodo, kad po 2023 m. gegužės 29 d. šalys dar galėjo ir susitikti gyvai, kaip tai nurodyta 2023 m. gegužės 29 d. susirašinėjime (ieškinio priedas Nr. 54). Svarbu ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog už šiuo laikotarpiu atliktą automobilio remontą ieškovė mokėjo vien tik grynaisiais pinigais.
Pažymėtina, kad, kaip minėta, ieškovas neigia gavęs grynųjų pinigų iš atsakovės, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad grynųjų pinigų operacijos tarp šalių buvo įprasta praktika. Visų pirma, tą nurodė tiek atsakovė, tiek detaliai savo parodymais paaiškino ir liudytoja R. Š.. Tą taip pat patvirtina ir šalių susirašinėjimas – pavyzdžiui, 2022 m. birželio 16 d. atsakovė ieškovui nurodo, kad pervedė jam 250,00 Eur sumą, o stiklainyje yra dar 300,00 Eur grynais (priedas Nr. 40); 2022 m. gegužės 10 d. susirašinėjimas, kur ieškovas pats prašo atsakovės išgryninti pinigų (ieškinio priedas Nr. 38); 2021 m. rugsėjo 29 d. susirašinėjimas (dubliko priedas Nr. 8); 2021 m. sausio 25 d. susirašinėjimas (dubliko priedas Nr. 17); 2021 m. liepos 20 d. susirašinėjimas (dubliko priedas Nr. 25); 2021 m. rugsėjo 26 d. susirašinėjimas (dubliko priedas Nr. 27); 2022 m. liepos 18 d. susirašinėjimas (dubliko priedas Nr. 31); taip pat šalys susirašinėjimais aptarinėjo ir pinigų grąžinimą ieškovui būtent grynaisiais (2022 m. liepos 24 d. susirašinėjimas; dubliko priedas Nr. 33). Ir nors tokie duomenys tiesiogiai nepatvirtina fakto, kad atsakovė grynuosius pinigus ieškovui perdavė kaip paskolos grąžinimui skirtas lėšas, tačiau tokie duomenys yra pakankami konstatuoti, jog šalys savo tarpusavio santykiuose disponavo ir grynaisiais pinigais bei jais vykdė įvairias finansines operacijas, įskaitant ir skolų ieškovui grąžinimą. Be to, net ir teismo posėdžio metu ieškovas pats nurodė, kad neneigia aplinkybės, jog piniginių lėšų grynaisiais atsakovės skoloms dengti gaudavo ir iš atsakovės mamos, o pati atsakovės mama liudytoja R. Š., nors konkrečios sumos, grynaisiais pinigais perduotos ieškovui atsakovės skoloms dengti, nenurodė, tačiau paaiškino, kad skolai grąžinti ieškovui grynais yra davusi bent kelis kartus po kelis šimtus eurų, kai atvykdavo į Mažeikius. Tai papildomai patvirtina aplinkybę, kad skola buvo grąžinama ir grynaisiais pinigais.
Tuo tarpu ieškovas tokią atsakovės poziciją neigė tik formaliai, nurodydamas, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kuriais pagrindžiamas grynųjų pinigų perdavimo faktas, vis dėlto tokia pozicija laikytina tik deklaratyvia. Kaip minėta, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-701/2022, 49 punktas).
Todėl šiuo konkrečiu atveju, įvertinus faktą, kad tarp šalių vyko grynųjų pinigų operacijos ir šalys grynaisiais pinigais disponavo, įskaitant ir ginčo paskolų grąžinimą, taip pat įvertinus atsakovės, jos atstovės bei liudytojos R. Š. teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, kad ieškovui skolos buvo grąžinamos ir grynaisiais pinigais, taip pat faktą, kad piniginių lėšų išgryninimas iš atsakovės banko sąskaitos sutampa su faktinėmis bylos aplinkybėmis dėl galutinio skolos likučio grąžinimo, bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas objektyviais įrodymais ne tik kad nepaneigė grynųjų pinigų operacijų tarp šalių, bet ir šalių tarpusavio santykiuose pats inicijuodavo grynųjų pinigų operacijas, teismas pripažįsta labiau buvus faktą, kad atsakovė dalį skolų ieškovui grąžino grynaisiais pinigais.
Teismas šioje vietoje pažymi, kad, nors CPK 178 straipsnio nuostatos ir lemia pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis remiamasi, kas šiuo atveju reikštų atsakovės pareigą įrodyti ir paskolos grąžinimo grynaisiais pinigais faktą, tačiau tokia procesinė šalies pareiga nėra absoliuti ir toks šaliai taikomas įrodinėjimo standartas negali būti begalinis. Ginčo atveju šalis siejo ne tik paskolos, tačiau ir šeiminiai santykiai, bendras ūkis, bendrų vaikų išlaikymas. Todėl tokie dinamiški santykiai, kuriuose šalis taip pat sieja atitinkamo lygmens tarpusavio pasitikėjimas, natūraliai lemia situaciją, kad šalis gali visiškai ir nepasirūpinti kiekvienos tarpusavyje atliktos finansinės operacijos įrodymais. Teismo vertinimu, ginčo atveju atsakovei keliant reikalavimą besąlygiškai tiesioginiais įrodymais visiškai įrodyti grynųjų pinigų perdavimo ieškovui faktą, būtų iškreipta įrodinėjimo našta ir atsakovei iškeltas neįmanomas įrodinėjimo standartas. Nagrinėjamu atveju atsakovė paskolos grąžinimą ir grynaisiais pinigais įrodinėjo ir kitais įrodymais, todėl šiuo atveju laikytina, kad atsakovė pakankamai pagrindė faktą, kad grynųjų pinigų operacijos tarp šalių taip pat buvo įprasta šalių praktika, dėl ko, teismui įvertinus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, konstatuotina, jog atsakovė grąžino visas ieškovui jo paskolintas sumas.
Abejones dėl tokios išvados išsklaido ir aplinkybė, kad byloje visiškai nėra duomenų, jog po 2023 m. birželio 3 d. ieškovas būtų reikalavęs susidariusį įsiskolinimą grąžinti ir tokiu būdu gynęs savo, kaip kreditoriaus paskolos teisiniuose santykiuose, pažeistas teises. Juo labiau, kad net ir paties ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad šis ieškinys pateiktas iš esmės dėl to, kad atsakovė kitoje byloje pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir tokiu būdu įgavo reikalavimo teisę į ieškovo vaikų išlaikymui skiriamas lėšas, nors ginčo laikotarpiu iš išlaikymo lėšų buvo dengiama atsakovės asmeninė skola ieškovui. Kaip jau buvo nustatyta šioje byloje, iš išlaikymo lėšų atsakovės asmeninė skola ieškovui buvo dengiama tik du kartus ir tik bendrai 1000,00 Eur sumai, kai šiuo ieškiniu ieškovas prašo priteisti 8067,63 Eur skolą. Taigi vien pats faktas, kad ir ieškinys šioje byloje pareikštas ne siekiant susigrąžinti įsiskolinimą, atsiradusį iš šalis susiejusių paskolos teisinių santykių, vertinant tai su ieškovo kaip kreditoriaus elgesiu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 3 d. iki ieškinio šioje byloje pateikimo, išsklaido abejones, kad po 2023 m. birželio 3 d. atsakovės skola ieškovui egzistavo.
Todėl esant visiems aukščiau išdėstytiems motyvams, ieškovo ieškinys dėl 8067,63 Eur skolos priteisimo iš atsakovės atmestinas. Atmetant ieškinį visiškai, kartu atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl 109,89 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Byloje ieškinį atmetus visiškai, spręstinas klausimas tik dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsakovė pateikė duomenis, kad bylos nagrinėjimo eigoje patyrė 10164,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Byloje atsakovės atstovė rengė atsiliepimą į ieškinį ir tripliką, taip pat buvo rengiamas prašymas su paaiškinimais dėl papildomų įrodymų pateikimo, byla buvo nagrinėjama dviejuose teismo posėdžiuose, kuriuose abiejuose atsakovės atstovė dalyvavo. Šios atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85.
Be to, atsakovės bylinėjimosi išlaidų dydis patvirtinamas prie 2026 m. gegužės 21 d. pridėtomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurias visas atsakovė yra apmokėjusi, todėl abejonių dėl jų pagrįstumo teismui nekyla. Ieškovas byloje atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio neginčijo, nereiškė jokių su tuo susijusių savarankiškų reikalavimų. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas visiškai, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo priteistinos visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 262-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10164,00 Eur (dešimties tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.