- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-246-1007/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29779-2025-6
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Daiva Domeikienė, Martynas Galvičius
- Nuteistasis
- T. M.
- Prokuroras
- Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyrius
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Martyno Galvičiaus ir Nerijaus Masiulio,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo
T. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą galutinę bausmę nuspręsta įskaityti suėmimo laiką nuo 2025 m. rugpjūčio 20 d. iki 2026 m. gegužės 14 d., vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Nuspręsta iki bausmės vykdymo pradžios palikti galioti T. M. kardomąją priemonę – suėmimą.
Iš T. M. priteista M. P. 6000 Eur (šešis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
T. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, 2025 m. rugpjūčio 20 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), sekęs išėjusią pasivaikščioti nepilnametę nukentėjusiąją M. P., (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), iki krūmų, esančių šalia (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nepilnamete nukentėjusiąja M. P. prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, rankomis sugriebęs ją, einančią (duomenys neskelbtini), už pečių, jėga įsitempė į krūmus, pastūmė nukentėjusiąją pargriaudamas ant žemės, viena ranka laikė ją apglėbęs iš nugaros pusės neleisdamas ištrūkti, kitą ranką kišo po rūbais, lietė jos krūtinę, pilvą, lytinius organus, bandė nuplėšti šortus, nuvilkti marškinėlius, nukentėjusiajai priešinantis ir šaukiantis pagalbos, uždengė delnu jai burną, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius nubrozdinimus kairės akies vokuose, kairiame skruoste, dešiniame petyje, dešiniame žaste, nugaroje, dešiniame sėdmenyje, kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, dešinio kelio priekiniame paviršiuje ir abiejose blauzdose, kraujosruvas dešinėje šlaunyje, pasikėsino lytiškai santykiauti su nepilnamete M. P. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jį sulaikė pro įvykio vietą važiavęs M. J..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendį, jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Apeliaciniame skunde nurodo: 2.1. Pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Cituoja kasacinio teismo nutartis, akcentuodamas bausmės individualizavimo svarbą, proporcingos ir teisingos bausmės paskyrimą. 2.2. Teigia, kad dėl nusikaltimo padarymo jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nagrinėjant byla teisme pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl šių veikų padarymo. Pasisako dėl BK 64¹ straipsnio taikymo šioje byloje. Nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paskelbus kaltinamąjį aktą, jis savo kaltę pripažino visiškai. Jokių faktinių aplinkybių neneigė, tačiau į užduotą prokuroro klausimą: ar suprato, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, paaiškino, kad nesuprato ir tik pamatęs jos veidą turėjo galimybę nuspėti jos amžių. Teigia, kad nukentėjusioji buvo „atsitiktina merga“ ir jo išankstinis nusistatymas nebuvo orientuotas į nepilnametę mergina. Nusikaltimas, už kurį nuteistas, yra priskiriamas prie tyčinių nusikaltimų. Šiuo atveju, darant nusikaltimą jo tyčios forma – neapibrėžta tyčia, kas neeliminuoja jo padarytos veikos kvalifikacijos ar kaip nors esmingai keičia kaltinimą. Teigia, kad prokurorės nesutikimas su sutrumpintu įrodymų tyrimu vertintinas kaip netinkamas ir nepagrįstas. Dėl to teismas netaikė sutrumpinto įrodymų tyrimo ir taip buvo pažeistos materialios teisės normos, kas lėmė jo sunkesnę teisinę padėtį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino šią situaciją ir formaliais pagrindais nuosprendyje motyvavo sutrumpinto įrodymų tyrimo netaikymą. Atsiliepimų į nuteistojo T. M. apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo T. M. gynėjas advokatas Modestas Švažas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Eglė Veliulienė prašė nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendį. Prokurorė nurodė, jog T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltės dėl visų jam inkriminuotų reikšmingų faktinių aplinkybių nepripažino – tiek dėl nukentėjusiosios pargriovimo ant žemės, tiek dėl rankų kišimo po rūbais, nukentėjusiosios krūtinės, pilvo, lytinių organų lietimo, bandymo uždengti burną, jai šaukiantis pagalbos. Šios aplinkybės buvo svarbios nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas ir į prokuroro nuomonę, priėmė sprendimą netaikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo ir paskyrė T. M. tinkamą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir T. M. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį.
Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose.
Teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų nepažeidė.
BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki dešimties metų.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padaryta viena tyčinė nusikalstama veika, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veika padaryta pasikėsinimo stadijoje; T. M. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad jis praeityje teistas tris kartus, tačiau teistumas yra išnykęs, paskutinį kartą teistas už tokio paties pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, t. y. nepilnametės išžaginimą (t. 2, b. l. 55-59), baustas administracine tvarka už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įpareigojimų nesilaikymą, baudas sumokėjęs (t. 2, b. l. 72-75), iki suėmimo niekur nedirbo, nemokėjo išlaikymo nepilnamečiui vaikui, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 2, b. l. 76, 88), T. M. diagnozuoti (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 89), dėl nusikalstamos veikos padarymo pareikštas civilinis ieškinys, kuris neatlygintas. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, T. M. pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jo dydį nustatė mažesnį negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, t. y. T. M. paskyrė laisvės atėmimą 5 metams, kai BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 7 metai. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo BK 64¹ straipsnio nuostatomis ir paskirtos bausmės nuteistajam vienu trečdaliu nemažino.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų, kadangi bylą nagrinėjant teisme jis savo kaltę pripažino visiškai. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.
BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. BK 64¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-243-788/2021).
Iš 2026 m. kovo 18 d. teisiamajame posėdyje užfiksuotų duomenų matyti, kad, nors prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, T. M. nurodė, jog jis prisipažįsta kaltu dėl įvykio, tačiau esminių įvykio aplinkybių – kad norėjo išžaginti nepilnametę, jis nepripažino. Duodamas parodymus tvirtino, kad ne viską atsimena, nes buvo girtas, galvojo, kad nukentėjusioji yra pilnametė. Nurodė, kad nukentėjusiąją norėjo tik paliesti, tačiau nenorėjo jos išžaginti. Tada per rūbus lietė nukentėjusiosios užpakalį, tačiau nelietė krūtinės, pilvo, lytinių organų, nebandė nuvilkti jos rūbų. Nepamena, ar nukentėjusiajai šaukiantis pagalbos, buvo uždengęs delnu burną. Apklaustas 2026 m. balandžio 20 d. teisiamajame posėdyje kaltinamasis T. M. parodė, kad pripažįsta, jog norėjo išžaginti nukentėjusiąją, neneigė kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodė, kad visų aplinkybių nepamena, taip pat nurodė, kad nukentėjusioji neatrodė kaip nepilnametė. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis T. M. kaltę pripažino iš dalies, taip pat ir su prokurorės pozicija apeliaciniame teisme, jog T. M. pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl visų jam inkriminuotų reikšmingų faktinių aplinkybių nepripažino – tiek dėl nukentėjusiosios pargriovimo ant žemės, tiek dėl rankų kišimo po rūbais, nukentėjusiosios krūtinės, pilvo, lytinių organų lietimo, bandymo uždengti burną, jai šaukiantis pagalbos.
Pažymėtina, jog pagal BPK 273 straipsnio nuostatas, sutrumpintas įrodymų tyrimas įmanomas tik tada, kai kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo, jis visiškai prisipažįsta esąs kaltas ir jei su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas. Net ir egzistuojant BPK 273 straipsnyje išdėstytoms sąlygoms, teismas sutrumpintą įrodymų tyrimą atlieka tik tada, jeigu nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekelia abejonių.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kaltinamasis kaltu prisipažįsta iš dalies, nes nepripažįsta, kad suprato, jog nukentėjusioji buvo nepilnametė, be to, su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutikus prokurorei, pagrįstai byloje nutarė sutrumpinto įrodymų tyrimo neatlikti. Iš 2026 m. balandžio 20 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad protokoline nutartimi teismas atmetė kaltinamojo gynėjo prašymą nagrinėti bylą sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, šiuo klausimus išsamiai pasisakė skundžiamame teismo nuosprendyje.
Kadangi baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir ši baudžiamoji byla neužbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, kaltę dėl nusikalstamos veikos nuteistasis pripažino tik iš dalies, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nuteistajam paskirtos bausmės vienu trečdaliu nesumažino.
Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi visas anksčiau paminėtas aplinkybes, akcentuodama T. M. pakartotinį nusikalstamą elgesį, kadangi jis, būdamas anksčiau teistas už tokio paties pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, t. y. nepilnametės išžaginimą, praėjusius vos keliems mėnesiams po teistumo išnykimo, vėl pasikėsino išžaginti nepilnametę, spendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti T. M. taikant BK 54 straipsnio 3 dalies, 75 straipsnio 4 dalies nuostatas, paskiriant jam švelnesnę bausmę ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies atidedant.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. M. paskirta bausmė nėra per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo pavojingumui, bausmę sumažinti vienu trečdalius, ją švelninti nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 16 d. (po teismo posėdžio, 11.03 val.) gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 6 punktu, prašoma iš T. M. valstybės naudai priteisti 62,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Aptariama pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų buvo pateikta po teismo posėdžio, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo teismo posėdžio metu svarstytas nebuvo, proceso dalyviai dėl to nepasisakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. gegužės 15 d. nuosprendžio atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už T. M. suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme palikti nenagrinėtą. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.