Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-2120 Nr. eCIK-604/2026Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01594-2024-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė), susipažinusi su 2026 m. birželio 9 d. pateiktu atsakovės S. A. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo. Šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo panaikintas Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinti. Atrankos kolegija 2026 m. gegužės 7 d. nutartimi DOK-1539 atsisakė priimti atsakovės pirmą kartą 2026 m. balandžio 23 d. paduotą kasacinį skundą dėl to, kad kasaciniame skunde nebuvo keliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.237–6.242 straipsnius, nesivadovavo teismų praktika, kurioje pažymėta, kad nepagrįstas praturtėjimas yra subsidiarus teisių gynimo būdas. Ieškovė galėjo ginti savo teises administracine tvarka ginčydama matininko sprendimą perkelti bendrą su atsakove ribą į atsakovės sklypą, o tiek, kiek jos sklypo ploto sumažėjimą lėmė žemės reformos matavimai – pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensavimo iš valstybės procedūra. Ieškovė nesinaudojo nė vienu iš būdų nepasinaudojo. Taigi byloje kyla klausimas, ar galima dėl nuosavybės ribų pasikeitimo sukeltų praradimų remtis subsidiariu nepagrįsto praturtėjimo institutu, kai ginčas savo esme spręstinas daiktinės teisės normomis, o ieškovė neišnaudojo nei daiktinės teisės gynybos būdų, nei specialiųjų žemės teisės priemonių. 2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalies, 4.262 straipsnio nuostatas sąžiningo asmens teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu. Atsakovė miško kirtimo metu turėjo NTR įregistruotą nuosavybės teisę su valstybės patvirtintais 1998 m. planais; žemėtvarkos skyriaus patvirtintą sklypo ribų dokumentaciją; VMT išduotą individualų leidimą kirsti mišką; vietovėje fiziškai nustatytus riboženklius. Taigi turto įsigijimo metu (miško kitimo) egzistavo galiojantis teisinis pagrindas. Kadastriniai matavimai, pakeitę sklypo ribas, atlikti tik 2023 m. – jau po turto įgijimo. Net jei būtų laikoma, kad pagrindas vėliau pasikeitė, jis išnyko dėl atskirų vėlesnių trečiojo asmens ir valstybės institucijų sprendimų. Taigi CK 6.237 straipsnio 1 dalies taikymas negalimas. Apeliacinės instancijos teismas šio esminio chronologinio fakto nevertino ir nepaaiškino, kodėl NTR registracija, patvirtinti planai bei VMT leidimas nelaikytini „teisiniu pagrindu“. 3.Apeliacinės instancijos teismas pritaikė nepagrįsto praturtėjimo institutą neįvertinęs CK 6.242 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos jį šalinančios normos. Byloje nustatytos visos CK 6.242 straipsnio 3 dalies taikymo aplinkybės: 1)ieškovė dėl savo pačios neatidumo nesugebėjo apsaugoti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių (nuo 2003 m. valdė žemę pagal preliminarius 1998 m. planus, neatliko kadastrinių matavimų, nepatikslino ribų ir nereiškė pretenzijų, nors jos pirmtakas buvo suderinęs 1998 m. planą); 2) tariamas atsakovės praturtėjimas atsirado būtent dėl pačios ieškovės (ir jos pasitelkto matininko) veiksmų – 2023 m. inicijuoto ir su ieškove suderinto bendros ribos perkėlimo į atsakovės sklypą, kuriuos ieškovė atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Tokios aplinkybės neleidžia pripažinti praturtėjimo laikyti nepagrįstu. 4. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas valdymo sąžiningumą bei jo teisines pasekmes, nepagrįstai priteisė visas atsakovės gautas pajamas pagal bendrąsias nepagrįsto praturtėjimo normas (CK 6.237 straipsnis), taip paneigdamas CK 4.97 straipsnyje įtvirtintą sąžiningo valdytojo apsaugą. Net jeigu būtų laikoma, kad 0,7217 ha plotas pagal 2023 m. kadastrinius matavimus priklauso ieškovei ir kad atsakovė šį plotą valdė neteisėtai, atsiskaitymus tarp savininko ir valdytojo reglamentuoja specialiosios daiktinės teisės normos (CK 4.95–4.97 straipsniai), o ne bendrasis nepagrįsto praturtėjimo institutas. 5.Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas matininko parengtą situacijos schemą (vienintelį tiesioginį įrodymą dėl kirtimo vietos santykio su sklypo ribomis) pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą vertinti įrodymus išsamiai ir visapusiškai. Nors teismas įvertino schemoje nustatytus faktus, kad kirtimo linija sutampa su 1998 plano ribos linija, o vietovėje rasti seni riboženkliai sutampa su ta pačia 1998 riba, tačiau logiškai jų nesuderino, nes pripažino, kad kirtimo linija schemoje sutampa su 1998 m. ribos linija; nepagrįstai nusprendė, kad kirtimas vis tiek pažeidė „tikrąją“ ribą, nes pati ribos linija schemoje esą nubrėžta įstrižai. Šiai išvadai teismas atliko savarankišką vizualinę geometrinę linijų analizę, t. y. specialiųjų žinių turinčio matininko profesinę išvadą pakeitė nuosavais teismo pastebėjimais, nepaskyręs ekspertizės (CPK 212–219 straipsniai) ir nepareikalavęs matininko papildomų paaiškinimų.Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą atsakovės paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad šis kasacinis skundas surašytas iš naujo, jame naujai suformuluoti argumentai dėl teisės klausimų, iš esmės panašių kaip ir pirmą kartą paduotame kasaciniame skunde, kurį jau buvo atsisakyta priimti (dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo jų aiškinimo praktikos). Atrankos kolegija sprendžia, kad antrą kartą paduoto kasacinio skundo argumentais taip pat skundo atitiktis CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytiems bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindams. Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).Atsisakius priimti kasacinį skundą, už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas jį už atsakovę sumokėjusiam V. G. (CPK 350 straipsnio 4 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi