Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko), Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjo) ir Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 10 d. nuosprendžio.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu A. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 10 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per šį laikotarpį būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val.; per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 72² straipsniu, A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ją nuteistasis turi įvykdyti per devynis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad smurtaudamas nežymiai sutrikdė savo artimojo giminaičio sveikatą, t. y. 2025 m. kovo 30 d. apie 22.30 val. namuose, esančiuose Vilniaus r. sav., Pagirių sen., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su savo tėvu J. N. metu panaudojo fizinį smurtą – tyčia metė savo mobilųjį telefoną J. N. į galvos sritį, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam žaizdą kaktos kairėje pusėje. Taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė 2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. N. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visetas patvirtina, kad A. N. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino atsietai vienus nuo kitų, nesugretino jų tarpusavyje ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia nustatyti konflikto tarp nukentėjusiojo J. N. ir išteisintojo A. N. bei nukentėjusiajam padarytų sužalojimų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, byloje surinkti ir ištirti įrodymai leido nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir padaryti išvadą, jog A. N. tyčiniais veiksmais – mesdamas mobiliojo ryšio telefoną į nukentėjusįjį – nežymiai sutrikdė savo artimojo giminaičio – tėvo J. N. sveikatą.

III. Kasacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. N. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes, esant byloje nepašalintoms abejonėms, jį pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

6. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas A. N. išteisino, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius bylos įrodymus, nustatė, kad byloje jų pakanka A. N. kaltumui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagrįsti. Todėl, nagrinėjant šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinio skundo argumentai ir skirtingos teismų išvados dėl A. N. inkriminuotos veikos padarymo suteikia pagrindą kasacinės instancijos teismui, neperžengiant kasacinio skundo ribų, patikrinti, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir ar šiais aspektais nuosprendis atitinka kitus jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Jo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo kriterijus, o remiantis šiuo kriterijumi, abejonės, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-689/2021, 8 punktas; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-719/2025, 7 punktas).

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-697/2023, 6 punktas).

9. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei BPK 305–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-697/2023, 7 punktas).

10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti dėl A. N. priimtą teismo sprendimą, neturi, teismo sprendimas logiškas ir motyvuotas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Visi duomenys, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas kasatoriaus ginčijamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorių teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus: nukentėjusiojo J. N. nurodytas sužalojimo padarymo aplinkybes jam skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą, jo paaiškinimus į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei medikams, liudytojo policijos pareigūno E. Ždanovskio (E. Ždanovskij), specialistės J. Bytautaitės ir GMP medikės J. L. parodymus, rašytinius bylos įrodymus (įvykio vietos apžiūros protokolą bei fotolentelę, nukentėjusiojo apžiūros protokolą, byloje esančią specialisto išvadą Nr. G1324/2025(01)), kitus bylos įrodymus (policijos pareigūnų prie drabužių tvirtinama vaizdo stebėjimo kamera (angl. body camera) darytus vaizdo ir BPC garso įrašus), taip pat nuteistojo A. N. parodymus. Teismas kruopščiai patikrino kiekvieno iš minėtų įrodymų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad jis su tėvu konfliktavo, tačiau smurto nenaudojo (teisiamojo posėdžio metu nuteistasis išvis neigė įvykio metu buvęs namuose), t. y. neatliko tokių veiksmų, kurie būtų lėmę padarytą nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktai, 331 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Objektyviai nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (sūnaus ir tėvo) kilo konfliktas, šio konflikto metu, kaip teigė nukentėjusysis, nuteistasis į jį metė telefoną ir jį sužalojo – padarė žaizdą kaktos kairėje pusėje, kvalifikuojamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Jokių tiesioginių įvykio liudytojų byloje nenustatyta, išskyrus pačius konflikto dalyvius, vienas kurių – nukentėjusysis – nebuvo apklaustas teisme, nes mirė, o ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, nes pasinaudojo savo BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir atsisakė duoti parodymus prieš savo sūnų. Nuteistasis viso proceso metu neigė smurtavęs prieš savo tėvą. Todėl pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas A. N. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo savo tėvui, buvo netiesioginiai įrodymai. Šiame kontekste svarbu, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimą, kurio padarymu jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-654/2023, 13 punktas). Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų.

12. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad nuteistojo A. N. kaltė grindžiama vieninteliu įrodymu – policijos pareigūnų prie drabužių tvirtinamomis kameromis darytu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotų aplinkybių negalima patikrinti atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus ir palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, ir sumenkino minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis. Priešingai, šiuose vaizdo įrašuose užfiksuota informacija (nukentėjusysis J. N. nurodė, kad sėdėjo lovoje, sūnus – nuteistasis A. N. – į jį metė laikrodį, vėliau patikslino, kad metė mobilųjį telefoną, kurį išsinešė; analogiškas įvykio aplinkybes (kad sūnus į jį metė telefoną) nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiai GMP medikei). Šie duomenys sutapo su BPC garso įraše užfiksuotais duomenimis apie A. N. prieš nukentėjusįjį naudotą fizinį smurtą (skambučio metu, iki atsiliepiant BPC operatorei, girdėti, kad A. N. tyčiojasi ir įžeidžiamai kalba su nukentėjusiuoju, vėliau nukentėjusysis BPC operatorei nurodo, kad jam „sūnus praskėlė galvą“). BPC garso įraše užfiksuota informacija paneigia nuteistojo A. N. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad įvykio metu jis nebuvo namuose, nežino, kaip susižalojo nukentėjusysis. Nors asmuo turi teisę gintis nuo jam pateikto kaltinimo ir neatskleisti tikrųjų veikos padarymo aplinkybių, tačiau tokiu atveju svarbu įvertinti kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius kaltinamojo keliamas versijas, tai šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ir padarė.

13. Kasaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai kelia abejones dėl BPC garso įrašo teisėtumo. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai BPC garso įrašą pripažino įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą leistinumo reikalavimą, nes jis yra gautas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jame aiškiai girdėti perspėjimas, kad pokalbis yra įrašomas, todėl asmenys, laukdami, kol atsilieps operatorius, ir nedėdami ragelio, sutinka su tokia sąlyga. Su tokiu teismų vertinimu dėl BPC garso įrašo teisėtumo kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

14. Nukentėjusysis J. N. tiek skambindamas BPC, tiek atvykusiems policijos pareigūnams ir GMP medikei vienodai nurodė kilusio konflikto aplinkybes, jo paaiškinimai atitinka byloje esančius objektyvius įrodymus. Tai, kad nukentėjusysis pradžioje teigė, jog sūnus į jį metė laikrodį, o vėliau patikslino, kad metė telefoną, nesudaro pagrindo jo paaiškinimus vertinti kaip nepatikimus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo paaiškinimus, atsižvelgė tiek į įvykio kontekstą (smurtas artimoje aplinkoje), tiek į nukentėjusiojo asmenybę (garbus amžius, sveikatos sutrikimai). Be to, šiuos nukentėjusiojo paaiškinimus dėl jam padarytų sužalojimų mechanizmo ir vietos papildo GMP medikės M. L. ir specialistės J. Bytautaitės parodymai bei jais remiantis pateikta teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1324/2025(01), kurioje konstatuota, kad J. N. nustatyta žaizda kaktos kairėje pusėje, kuri galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu; sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, GMP kvietimo kortelėje nėra duomenų apie žaizdos tipą ir kitus identifikacinius požymius; sužalojimo pobūdis ir vieta neprieštarauja nurodytoms įvykio aplinkybėms. Nors žaizda nebuvo užfiksuota ir nėra galimybės tiksliai nustatyti jos tipo (muštinė (atsitrenkus į kažką) ar kirstinė), tačiau įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusysis J. N. sužalojimą patyrė kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kai nuteistasis A. N. į jį metė telefoną. Taigi, esminių neatitikimų ir (ar) prieštaravimų dėl patirto fizinio smurto nukentėjusiojo paaiškinimuose nebuvo, juos patvirtino kiti anksčiau minėti BPK nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai). Daryti priešingas išvadas, negu padarė apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs išnagrinėtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad A. N. nežymiai sutrikdė J. N. (savo tėvo) sveikatą, ir patikimai atmetė prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar kad jį sužalojo kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo turiniui nustatytus BPK 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados išsamiai išdėstyti ir argumentuoti, teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, o nuteistasis A. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

16. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. N. kasacinį skundą.