Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Dokumento Nr. DOK-2806 Civilinė byla Nr. eCIK-912/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16996-2022-6 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkės) ir Eglės Zemlytės, susipažinusi su 2026 m. rugpjūčio 10 d. paduotu pareiškėjo PAR1 (ankstesnė pavardė – (duomenys neskelbtini)) kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ir bauda, ir konfiskavimas skiriami už nusikalstamas veikas, nepaneigia jų skirtingo teisinio statuso. Bendra paskyrimo priežastis neleidžia vienos įstatyme aiškiai įvardytos kategorijos pakeisti kita. Priešingu atveju į Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies išimtį tokiu pačiu pagrindu galėtų būti įtrauktos ir kitos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 67 straipsnyje nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės, nors įstatymų leidėjas jų nenustatė kaip nenurašomų reikalavimų.

3. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 tiesiogiai nurodyta, kad bauda už nusikalstamas veikas pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį apima ir turto konfiskavimą kaip baudžiamojo poveikio priemonę, šioje byloje nebuvo nagrinėta vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuota aplinkybė, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalies sąrašas yra baigtinis, taip pat nebuvo sistemiškai vertintas BK 42, 67 ir 72 straipsniuose įtvirtintas baudos, baudžiamojo poveikio priemonės ir konfiskuotino turto vertės išieškojimo atskyrimas.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenurašomas reikalavimas „nelemia fizinio asmens nemokumo“, susijusi su FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte reglamentuojama bankroto bylos iškėlimo stadija. Ji nėra FABĮ 10 straipsnyje įtvirtintas pagrindas jau iškeltai ir trejus metus tinkamai vykdytai bylai nutraukti proceso pabaigoje. Bankroto bylos iškėlimo teisėtumas šioje proceso stadijoje nebuvo ginčo dalykas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylos iškėlimo metu, greta VMI sumos, buvo nurodyta 18 556,14 Eur skola antstolei, o bendri įsipareigojimai sudarė 482 459,74 Eur. Teismas nevertino šio atskiro įsipareigojimo teisinio statuso ir jo reikšmės nemokumo kriterijui, todėl retrospektyvi išvada, kad nenurašomas VMI reikalavimas savaime panaikina buvusį nemokumą, bet kuriuo atveju nėra pagrįsta išsamiu bylos aplinkybių vertinimu.

5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorių susirinkimo pirmininko atsisakymas pasirašyti plano įgyvendinimo aktą savaime neužkerta kelio baigti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas turi ištirti nepasirašymo priežastis ir, pripažinęs jas pagrįstomis, įvertinti, ar jos sudaro FABĮ 10 straipsnyje nustatytą konkretų bylos nutraukimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas nepasirašymo priežastį pripažino pagrįsta tik tiek, kiek likutį laikė nenurašomu, tačiau iš šios išvados automatiškai išvedė bylos nutraukimą. Taip nebuvo atliktas 2020 m. kasacinio teismo praktikoje nurodytas antras būtinas žingsnis – nustatyti konkretų FABĮ 10 straipsnyje įtvirtintą nutraukimo pagrindą. Net jeigu kasacinis teismas paliktų galioti 2018 m. išaiškinimą ir pripažintų konfiskavimo vertės likutį nenurašomu, žemesniųjų instancijų nutarčių dalys dėl bankroto bylos nutraukimo turėtų būti panaikintos ir byla turėtų būti baigta, paliekant 455 044,62 Eur reikalavimą nenurašytą.

6. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė, kodėl baigtinio FABĮ 29 straipsnio 7 dalies sąrašo sąvoka „bauda“ gali apimti BK atskirai įvardytą konfiskavimą; kaip 2018 m. precedentas suderinamas su 2024 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktais kriterijais; kokia konkreti FABĮ norma, be nukreipiamojo 10 straipsnio 1 dalies 10 punkto, nustato bylos nutraukimą; kodėl visiškas plano įvykdymas ir vien teisinio pobūdžio VMI nepritarimas atitinka nutraukimo sąlygas. Nurodytas proceso teisės pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, nes motyvavus abu savarankiškus teisės klausimus galėjo būti pasirinktas arba reikalavimo nurašymas, arba bent jau bankroto bylos baigimas vietoje jos nutraukimo.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.