Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Luminor“ dėl vartojimo kredito sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei, prašydamas pakeisti šalių 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 9502-2022-167139 sąlygas, nustatant, kad likusi 3 309,39 Eur vartojimo kredito suma būtų išdėstyta mokėti per 36 mėnesius lygiomis mėnesinėmis įmokomis po 91,92 Eur, taip pat priteisti iš atsakovės 5 808 Eur nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė prašymą atidėti 432,37 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Prašymą grindė sunkia turtine padėtimi, nurodydamas, kad 2024 metais dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų iš jo ir su juo susijusių asmenų banko sąskaitų buvo pasisavintos piniginės lėšos, dėl šių aplinkybių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ieškovas taip pat nurodė, kad jo banko sąskaitoms taikomi apribojimai, jis turi finansinių įsipareigojimų kreditoriams ir dėl susiklosčiusių aplinkybių neturi galimybės iš karto sumokėti žyminio mokesčio. Ieškovas teigė, kad jo finansiniai sunkumai yra laikini. Nurodė vykdantis ūkinę veiklą, gaunantis pajamas, turintis reikalavimo teisių kitose bylose, taip pat tikintis, kad ateityje jo turtinė padėtis pagerės išsprendus ginčus su valstybės institucijomis ir atlyginus dėl galimos nusikalstamos veikos patirtą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, nustatė ieškovui 7 (septynių) dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, 432,00 Eur dydžio žyminiam mokesčiui sumokėti. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:

Teismas nusprendė, kad ieškovo pateikti duomenys apie jo neva sunkią finansinę padėtį yra neišsamūs, selektyvūs. Nors ieškovas ir teigia, kad jo turimi finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršija jo realias mokėjimo galimybes, tačiau su ieškiniu nepateikia konkrečių ir išsamių duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, turtines teises, išlaikytinius, kreditorius, debitorius, turimus finansinius įsipareigojimus, gaunamą darbo užmokestį bei kitas pajamas, gaunamas iš vykdomų ūkinių veiklų (ar kitokio pobūdžio pajamas). Faktiškai ieškovas nedetalizavo turimų finansinių įsipareigojimų ir gaunamų pajamų santykio disproporcijos.

Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nėra nurodyta ir detalizuota, kiek ieškovas iš viso turi banko sąskaitų (Lietuvos ir (ar) užsienio bankuose), kokio dydžio pinigines santaupas laiko sąskaitose. Taip pat nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad visos ieškovo banko sąskaitos yra areštuotos. Tiek iš ieškinio pagrindo, tiek iš pridėtų įrodymų matyti, kad ieškovas galimai turi ne vieną banko sąskaitą, tačiau selektyviai yra pateiktas tik banko sąskaitos, esančios AS Luminor Bank, išrašas, kurio laikotarpis nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. Iš šios sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2025 m. į ją kas mėnesį yra įnešamos tik nedidelės sumos (250–260 Eur per mėnesį), skirtos automatiniam paskolos dengimui, todėl šios sąskaitos išrašo duomenys neatspindi ieškovo realios finansinės padėties (joje nėra duomenų apie gaunamas pajamas).

Teismas pažymėjo, kad pagal paties ieškovo selektyviai atrinktus ir padrikai pateiktus duomenis, kurių dalis susiję ne su ieškovu, o su juridiniu asmeniu MB „V“, nėra galimybės tinkamai identifikuoti ieškovo tikrosios turtinės padėties bei jo realių finansinių galimybių.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė aktualių ir išsamių duomenų apie savo turtinę padėtį, kurie tikėtinai patvirtintų jo sunkią finansinę padėtį, todėl prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo atmestas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis). Laikytina, kad ieškinys teismui paduotas su trūkumais, todėl ieškovui nustatytas 7 dienų terminas ieškinio trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti už ieškinį 432,00 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Ieškovui išaiškintina, kad, per teismo nustatytą terminą neįvykdžius teismo įpareigojimo, ieškinys bus laikomas nepaduotu (CPK 138 straipsnis, 115 straipsnio 2, 3 dalys).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atidėti 432 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, alternatyviai – atidėti bent žyminio mokesčio dalį, mokėtiną už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino pateiktų duomenų neišsamumą ir netinkamai įvertino įrodymų visumą. Ieškovo teigimu, dokumentai apie ikiteisminį tyrimą, mokestines nepriemokas, finansinius įsipareigojimus ir banko sąskaitų operacijas patvirtina objektyvias jo finansinių sunkumų priežastis.

Nurodo, kad duomenų apie nekilnojamąjį turtą nepateikimas neturėjo lemiamos reikšmės, nes ieškovas tokio turto neturi, o net jeigu turėtų, nekilnojamasis turtas nėra pakankamai likvidus, kad jį būtų galima nedelsiant panaudoti žyminiam mokesčiui sumokėti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas vykdo finansinius įsipareigojimus keliems kreditoriams, įskaitant atsakovę, Valstybinę mokesčių inspekciją ir vartojimo kreditus suteikusius subjektus. Apeliantas papildomai nurodo dvi vartojimo kredito sutartis su UAB „SB lizingas“, pagal kurias bendra mėnesinių įmokų suma siekia apie 319 Eur. Jo vertinimu, visų įsipareigojimų našta neleidžia papildomai iš karto sumokėti 432 Eur žyminio mokesčio.

Pažymi, kad ieškovo finansiniai sunkumai yra laikini, nes jis gauna arba turi galimybę gauti pajamas iš MB „V“ veiklos. Apeliantas remiasi 2021 m. sausio 1 d. civiline paslaugų sutartimi, kurioje nustatytas 3 500 Eur atlygis, taip pat nurodo, kad 2026 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais bendrija iš klientų gavo 8 533,61 Eur įplaukų.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino galimybės atidėti tik žyminio mokesčio dalį, mokėtiną už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo apskaičiavimu, ši suma sudaro apie 61 Eur.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčo skubumą ir ieškovo teisę į teisminę gynybą, nes atsakovė buvo įspėjusi apie galimą vartojimo kredito sutarties nutraukimą. Ieškovo vertinimu, reikalavimas nedelsiant sumokėti visą žyminį mokestį apsunkina galimybę operatyviai apginti jo teises.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atidėti ieškovui žyminio mokesčio sumokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

Kartu su atskiruoju skundu ieškovas pateikė papildomus dokumentus: 2026 m. rugpjūčio 26 d. 260 Eur mokėjimo nurodymą, 2026 m. rugsėjo 7 d. 100 Eur mokėjimą patvirtinantį dokumentą ir 2021 m. sausio 1 d. civilinę paslaugų sutartį Nr. 1, sudarytą tarp ieškovo ir MB „V“. Šiais dokumentais apeliantas siekia pagrįsti aplinkybes, susijusias su vykdomais kredito mokėjimais, gaunamomis pajamomis ir jo turtinės padėties pagerėjimo perspektyva.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo klausimą reikšminga įvertinti, ar šalis turėjo objektyvią galimybę pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme, ar jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kokią reikšmę jie turi nagrinėjamam klausimui ir ar šalis nepiktnaudžiauja teise teikti įrodymus vėlesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visi apelianto papildomai pateikti dokumentai buvo sudaryti iki skundžiamos 2026 m. rugsėjo 11 d. nutarties priėmimo. Be to, šie dokumentai susiję su aplinkybėmis, kurias ieškovas jau pirmosios instancijos teisme nurodė kaip prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrindą. Atskirajame skunde ieškovas nepagrindė, dėl kokių objektyvių priežasčių negalėjo šių dokumentų pateikti kartu su pirminiu prašymu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs juos priimti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas pateiktus duomenis pripažino nepakankamais ieškovo turtinei padėčiai nustatyti, nereiškia, jog tik priėmus skundžiamą nutartį atsirado būtinybė pateikti papildomus pajamų ir mokėjimų dokumentus. Pareiga pagrįsti esamą turtinę padėtį ir žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo būtinumą ieškovui buvo žinoma jau pateikiant atitinkamą prašymą. Todėl, nesant CPK 314 straipsnyje numatytų naujų įrodymų priėmimo sąlygų, apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktus papildomus dokumentus atsisakytina priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų ar ginčijamų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Tačiau teisė kreiptis į teismą įgyvendinama laikantis civilinio proceso įstatyme nustatytos tvarkos, įskaitant pareigą įstatymo numatytais atvejais sumokėti žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016 pažymėta, kad žyminio mokesčio institutu siekiama kelių viešajam interesui reikšmingų tikslų, įskaitant atsakingą naudojimąsi teise kreiptis į teismą, dalies teisingumo vykdymo išlaidų padengimą ir šalių skatinimą ieškoti taikių ginčo sprendimo būdų. Kartu įstatyme numatytos priemonės, leidžiančios, esant objektyvioms aplinkybėms, sumažinti žyminio mokesčio finansinę naštą asmeniui. Pagal CPK 84 straipsnį teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas turi būti motyvuotas, prie jo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo būtinumą.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo paskirtis – perkelti pareigos sumokėti žyminį mokestį įvykdymą į vėlesnį laiką, kai asmuo kreipimosi į teismą metu dėl finansinių sunkumų negali jo sumokėti, tačiau egzistuoja pagrįsta tikimybė, jog per ilgesnį laikotarpį jo turtinė padėtis pagerės ir jis galės įvykdyti šią pareigą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1445-236/2018; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-912/2024). Minėtoje teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą reikšmingos dvi sąlygos: pirma, asmens turtinė padėtis procesinio veiksmo atlikimo metu yra tokia sudėtinga, kad jis objektyviai negali sumokėti žyminio mokesčio; antra, finansiniai sunkumai yra laikini ir yra duomenų, leidžiančių pagrįstai spręsti apie galimybę mokestį sumokėti ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-612-516/2015; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-912/2024).

Taigi prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumas negali būti nustatomas vien pagal asmens teiginius apie turimus finansinius įsipareigojimus ar esamą lėšų trūkumą. Reikšminga visų įrodymų visuma, iš kurios būtų galima nustatyti tikrąją asmens turtinę padėtį, jo finansinių sunkumų priežastis, mastą ir realią šios padėties pagerėjimo perspektyvą. Pagal CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę pareiga pateikti šiuos duomenis tenka asmeniui, prašančiam atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo pateikti turtinę padėtį patvirtinantys duomenys buvo neišsamūs. Jo vertinimu, teismas pernelyg sureikšmino nepateiktus dokumentus ir tinkamai neįvertino visų turimų įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį negali būti apsiribojama vien jo nurodytais finansiniais sunkumais. Net ir nustačius turimus kreditinius įsipareigojimus ar pavienes aplinkybes, dėl kurių asmuo patiria finansinę naštą, būtina įvertinti, kokias pajamas ir turtą jis turi, kokiomis lėšomis disponuoja ir koks yra šių duomenų santykis su mokėtinu žyminiu mokesčiu. Priešingu atveju nebūtų galimybės atskirti situacijos, kai asmuo objektyviai neturi galimybės sumokėti mokesčio, nuo situacijos, kai jis tiesiog teikia pirmenybę kitiems finansiniams įsipareigojimams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo pateiktus dokumentus apie ikiteisminį tyrimą, banko sąskaitų apribojimus, mokestines ir kitas prievoles. Tačiau pagrįstai pažymėjo, kad šie dokumentai neatspindi visos ieškovo turtinės padėties. Ieškovas nepateikė išsamių duomenų apie savo turimą turtą, visas banko sąskaitas ir jose esančias lėšas, faktiškai gaunamas pajamas bei jų santykį su asmeniniais finansiniais įsipareigojimais.

Apelianto argumentas, kad duomenų apie nekilnojamąjį turtą nepateikimas neturi reikšmės, nes toks turtas nėra likvidus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados. Nekilnojamojo turto buvimas ar nebuvimas nėra vienintelė asmens finansines galimybes apibūdinanti aplinkybė, tačiau ji yra reikšminga vertinant bendrą jo turtinę padėtį. Tai nereiškia, kad ieškovas privalėtų realizuoti nekilnojamąjį turtą žyminiam mokesčiui sumokėti. Vis dėlto duomenys apie tokio turto turėjimą, kaip ir duomenys apie kitą turtą bei pajamas, yra svarbūs nustatant, ar asmens turtinė padėtis iš tiesų neleidžia įvykdyti įstatyme nustatytos procesinės pareigos. Todėl šių duomenų nepateikimas pagrįstai vertintas kartu su kitais įrodymų trūkumais.

Taip pat nepakankamu laikytinas apelianto teiginys, kad visos jo banko sąskaitos yra areštuotos, todėl papildomų sąskaitų išrašų pateikti nereikia. Pirmosios instancijos teismui pateiktame vienos banko sąskaitos išraše atsispindintys mokėjimai neleidžia nustatyti visų ieškovo disponuojamų lėšų. Aplinkybė, kad vienai sąskaitai taikomas apribojimas arba joje nėra pakankamo lėšų likučio, nepatvirtina analogiškos padėties kitose sąskaitose. Be to, sąskaitos arešto faktas neatskleidžia viso galimo disponavimo kitomis lėšomis masto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pateikti sąskaitų duomenys yra nepakankami visai ieškovo finansinei padėčiai įvertinti.

Atskirajame skunde ieškovas papildomai nurodo turimus finansinius įsipareigojimus pagal dvi vartojimo kredito sutartis su UAB „SB lizingas“, taip pat įmokas atsakovei ir kitiems kreditoriams. Tačiau vien šių įsipareigojimų egzistavimas neleidžia konstatuoti, kad ieškovas objektyviai negali sumokėti 432 Eur žyminio mokesčio. Tam būtina įvertinti ne tik mėnesinių įmokų dydį, bet ir asmens gaunamas pajamas, kitus finansinius išteklius bei būtinas pragyvenimo išlaidas. Šių duomenų visumos ieškovas nepateikė. Be to, dalis apelianto nurodomų įsipareigojimų susiję su MB „V“, kurios vienintelis narys ir vadovas jis yra. Teismas pažymi, kad mažoji bendrija yra savarankiškas juridinis asmuo, todėl jos prievolės ir turimos lėšos negali būti sutapatinamos su ieškovo, kaip fizinio asmens, prievolėmis ir pajamomis. Nesant konkrečių duomenų apie ieškovo asmeninę atsakomybę už bendrijos įsipareigojimus, šie įsipareigojimai negali būti visa apimtimi įtraukiami į ieškovo asmeninių mokėjimų naštą. Atitinkamai ir bendrijos gaunamos pajamos negali būti tiesiogiai prilyginamos ieškovo asmeniškai disponuojamoms lėšoms.

Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodomas bendras 700–800 Eur mėnesinių finansinių įsipareigojimų dydis, neatskleidus visų jo asmeninių pajamų ir turto ir aiškiai neatskyrus fizinio bei juridinio asmens prievolių, neleidžia nustatyti tikrojo ieškovo finansinių galimybių ir įsipareigojimų santykio. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino finansinių įsipareigojimų reikšmę nagrinėjamam procesiniam klausimui.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, patvirtinančių jo finansinių sunkumų laikinumą. Ieškovo teigimu, jis vykdo ūkinę veiklą, yra MB „V“ vienintelis narys ir vadovas, turi galimybę gauti pajamas iš bendrijos veiklos, o ateityje, sumažėjus kreditinių įsipareigojimų naštai, galės sumokėti atidėtą žyminį mokestį.

Minėta, kad pagal CPK 84 straipsnį sprendžiant dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo reikšminga ne tik esama asmens turtinė padėtis, bet ir objektyviais duomenimis pagrįsta galimybė ateityje įvykdyti pareigą sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šio instituto taikymas siejamas su laikinais finansiniais sunkumais, kai yra pagrįstas pagrindas manyti, jog per ilgesnį laikotarpį asmens turtinė padėtis pagerės ir jis galės įvykdyti atidėtą mokėjimo prievolę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1445-236/2018; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-912/2024).

Nagrinėjamu atveju ieškovas galimą turtinės padėties pagerėjimą sieja su tęsiama ūkine veikla, būsimomis pajamomis, finansinių įsipareigojimų mažėjimu, galimu dėl nusikalstamos veikos patirtos žalos atlyginimu ir ginčų su valstybės institucijomis išsprendimu. Tačiau pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys neleidžia nustatyti, kokias konkrečias pajamas ieškovas faktiškai gauna iš vykdomos veiklos, kokio dydžio lėšomis disponuoja ir kokios jo finansinės galimybės numatomos laikotarpiu, iki kurio prašoma atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ūkinės veiklos vykdymo aplinkybė ar asmens nurodoma galimybė ateityje gauti pajamų nepatvirtina, jog jo finansinė padėtis per apibrėžtą laikotarpį pagerės tiek, kad jis galės sumokėti atidėtą žyminį mokestį. Tokiai išvadai būtini duomenys apie faktiškai gaunamas pajamas, jų dydį ir periodiškumą, taip pat apie asmeniui tenkančių finansinių įsipareigojimų mastą. Tokių duomenų, leidžiančių patikimai įvertinti ieškovo turtinės padėties pagerėjimo perspektyvą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta.

Be to, dalį aplinkybių, su kuriomis ieškovas sieja būsimą finansinės padėties pagerėjimą, lemia dar nepasibaigusių procedūrų ar ginčų rezultatai. Ieškovo nurodytas galimas žalos atlyginimas priklauso nuo ikiteisminio tyrimo ir su žalos atlyginimu susijusių klausimų išsprendimo, o banko sąskaitoms taikomų apribojimų panaikinimą jis sieja su ginčo su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba baigtimi. Byloje nėra pakankamų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada šios aplinkybės galėtų pasikeisti ir kokią konkrečią įtaką tai turėtų ieškovo galimybei sumokėti žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai apie galimą turtinės padėties pagerėjimą grindžiami būsimomis aplinkybėmis, kurių atsiradimo laikas ir finansinė reikšmė nėra pakankamai pagrįsti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti duomenys taip pat nepatvirtina ir objektyvios jo galimybės sumokėti žyminį mokestį iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vertino pavienius dokumentus, neatsižvelgdamas į įrodymų visumą. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad teismas aptarė skirtingo pobūdžio ieškovo pateiktus duomenis, tačiau konstatavo, jog jie neatskleidžia esminių jo turtinės padėties aspektų. Tai, kad pateikti įrodymai buvo pripažinti nepakankamais prašymui patenkinti, nereiškia, jog jie nebuvo įvertinti. Nesant duomenų apie visas ieškovo pajamas, disponuojamas lėšas ir asmeninius finansinius įsipareigojimus, teismas neturėjo pakankamo faktinio pagrindo nustatyti žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo būtinumą.

Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų nepakankamumo. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ieškovas turi finansinių įsipareigojimų ir yra susidūręs su tam tikrais finansiniais sunkumais, tačiau jų nepakanka nei tikrajai jo turtinei padėčiai prašymo pateikimo metu nustatyti, nei pagrįstai išvadai, kad šie sunkumai yra laikini ir iki galutinio teismo sprendimo priėmimo ieškovas turės galimybę sumokėti atidėtą žyminį mokestį.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino galimybės atidėti tik žyminio mokesčio dalį, tenkančią prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo skaičiavimu, ši dalis sudaro apie 61 Eur.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti viso mokėtino žyminio mokesčio sumokėjimą, neprašydamas alternatyviai atidėti tik jo dalies. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareikštą prašymą ir, įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis apie jo turtinę padėtį, konstatavo, kad neįrodytas žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo būtinumas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 84 straipsnyje nėra nustatyta pareiga teismui, nagrinėjančiam prašymą atidėti viso žyminio mokesčio sumokėjimą, savo iniciatyva atskirai spręsti dėl kiekvienam procesiniam reikalavimui tenkančios mokesčio dalies atidėjimo. Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai išnagrinėti galimybę atidėti už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones mokėtino žyminio mokesčio dalį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantas taip pat teigia, kad būtinybė skubiai kreiptis į teismą dėl vartojimo kredito sutarties pakeitimo ir užkirsti kelią jos nutraukimui turėjo būti vertinama kaip papildomas pagrindas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą turi būti atsižvelgiama į teisės į teisminę gynybą veiksmingumą ir būtinybę užtikrinti realią asmens galimybę kreiptis į teismą. Tačiau žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo institutas taikomas esant CPK 84 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, kurių buvimas turi būti patvirtintas pakankamais įrodymais. Šiuo atveju aplinkybė, kad atsakovė buvo įspėjusi apie galimą vartojimo kredito sutarties nutraukimą, reikšminga ginčo dėl sutarties vykdymo kontekste, tačiau nepatvirtina ieškovo finansinių galimybių sumokėti žyminį mokestį nebuvimo. Pats ginčo skubumas neleidžia nustatyti, kokiomis lėšomis ieškovas disponuoja ir ar yra objektyvus pagrindas nukelti pareigos sumokėti žyminį mokestį įvykdymą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė ieškovo teisės reikšti reikalavimą dėl vartojimo kredito sutarties pakeitimo, skundžiama nutartimi išspręstas tik prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ir nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumui pašalinti. Taigi ieškovui išliko galimybė įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, laikantis įstatyme nustatytų procesinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl ginčo skubumo ir teisės į teisminę gynybą nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 84 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo būtinumą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas septynių dienų terminas žyminiam mokesčiui sumokėti yra pasibaigęs, o atskirasis skundas netenkinamas, ieškovui nustatytinas naujas septynių dienų terminas, skaičiuojamas nuo šios apeliacinės instancijos teismo nutarties kopijos įteikimo dienos, sumokėti 432 Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui jo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Apeliantui išaiškintina, kad, per teismo nustatytą terminą neįvykdžius teismo įpareigojimo, ieškinys bus laikomas nepaduotu (CPK 138 straipsnis, 115 straipsnio 2, 3 dalys).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui T. K. 7 (septynių) dienų terminą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos sumokėti 432 Eur (keturių šimtų trisdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį ir pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui jo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.