Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sautransa“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES4, jo teisių perėmėjų ieškovių IES1, IES3, IES2 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sautransa“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas IES4, nesutikdamas su Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus Darbo ginčų komisijos 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-111-22851/2024, ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Sautransa“ pagal DK 55 straipsnį neteisėtu, į darbą negrąžinti, priteisti išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti 459,59 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už 2023 metus, pripažinti nemokamų atostogų laiką prastova ir priteisti 3857,23 Eur kompensaciją, priteisti 1490,47 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, priteisti 527,79 Eur patirtų komandiruotės išlaidų, priteisti netesybas už uždelstą atsiskaityti laikotarpį po 941,73 Eur už kiekvieną uždelstą mėnesį, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius.

Teismo 2026 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovas IES4 pakeistas jo teisių perėmėjomis IES2, IES1 ir IES3, kadangi ieškovas (duomenys neskelbtini) mirė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, nuspręsta laikyti, kad ieškovo IES4 ir atsakovės UAB „Sautransa“ darbo santykiai nutrūko DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu 2024 m. rugsėjo 9 d., pripažinti neteisėtais atsakovės UAB „Sautransa“ veiksmai suteikiant ieškovui neapmokamas atostogas laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 13 d., nuo 2023 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d., nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. balandžio 10 d., nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. liepos 31 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d., nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d. ir šiuos laikotarpius nuspręsta laikyti prastova, ieškovo teisių perėmėjoms ieškovėms IES1, IES3, IES2 iš atsakovės UAB „Sautransa“ lygiomis dalimis priteista 3 054,33 Eur neatskaičius mokesčių išeitinė išmoka, 6 375,60 Eur neatskaičius mokesčių vidutinis darbo užmokestis už priverstinę prastovą, 9 162,78 Eur neatskaičius mokesčių netesybų, 6,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės UAB „Sautransa“ priteista 529 Eur žyminio mokesčio valstybei. Kiti ieškinio reikalavimai atmesti.

Teismas nustatė, kad ieškovas (darbuotojas) ir atsakovė UAB „Sautransa“ (darbdavys) 2023 m. vasario 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas nuo 2023 m. vasario 13 d. priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Šalys susitarė dėl 1386 Eur dydžio darbo užmokesčio, mokamo vieną kartą per mėnesį, dėl darbo laiko normos pagal tolimųjų reisų vairuotojų darbo grafiką. Sutartyje nustatyta, kad kasmetinių atostogų suteikimo trukmė, suteikimo tvarka ir apmokėjimo sąlygos nustatomos pagal DK 126–130 straipsnių nuostatas. Darbo sutartis pakeista ir nurodyta, kad nuo 2024 m. mokamas darbo užmokestis sudaro 1525,60 Eur. Ieškovas iš darbo atleistas 2024 m. rugsėjo 9 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Įvertinęs aplinkybę, jog ieškovo teisių perėmėjos išreiškė valią perimti mirusio ieškovo teises nagrinėjamoje byloje, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įvyko procesinis teisių perėmimas.

Teismas nurodė, kad pirmuoju reikalavimu dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra ginama ieškovo neturtinė teisė – teisė į darbą. Teisė reikalauti pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu yra išimtinai asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su vienu iš darbo sutarties subjektų – ieškovo – asmeniu. Tuo tarpu, antruoju reikalavimu dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo ginama darbuotojo teisė į darbo užmokesčio ar kitas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, priteisimo. Reikalavimai dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, yra neatsiejamai susiję su pirmuoju, nes jie galėtų būti tenkinami tik pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Taigi, antroji grupė reikalavimų yra išvestinė iš pirmojo, o jų patenkinimas galimas tik patenkinus pirmąjį reikalavimą, dėl to teismas nurodė pasisakantis dėl visų pradinio ieškovo ieškinio reikalavimų.

Teismas vertino, kad ieškovas nepraleido nei 3 metų senaties termino, nei 1 mėnesio procesinio termino teismui pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo. Teismas nurodė, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta 2024 m. rugsėjo 9 d., jis į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2024 m. spalio 7 d. su reikalavimu pakeisti atleidimo pagrindą į DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir, nors prašyme tiesiogiai nereiškė reikalavimo pripažinti jo atleidimą neteisėtu, akivaizdu, kad ieškovas išreiškė savo nesutikimą dėl atleidimo iš darbo pagrindo. Darbo ginčų komisija 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymo dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, negrąžinimo į darbą ir išmokos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kadangi praleistas kreipimosi į DGK terminas. Sprendimas ieškovui atsiųstas 2024 m. gruodžio 18 d. Ieškovas, nepraleidęs vieno mėnesio termino, t. y. 2024 m. sausio 7 d., pareiškė ieškinį teismui.

Teismas nurodė, kad DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų. Šiam darbo sutarties pagrindui taikyti būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Tuo tarpu, DK 56 straipsnio pagrindu darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą tik esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, tarp jų – darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) (2 punktas). Būtent šiuo pagrindu ieškovas 2024 m. rugsėjo 3 d. prašymu prašė jį nuo 2024 m. rugsėjo 9 d. atleisti iš darbo. Teismas pažymėjo, jog atsakovei, kaip darbdavei, turėjo būti ir buvo aišku, kad ieškovas prašo nutraukti darbo sutartį dėl atitinkamų prašyme nurodytų svarbių priežasčių, tačiau atsakovė vienašališkai nusprendė dėl sau palankesnio darbo sutarties santykių pabaigos pagrindo, nors darbdaviui nėra suteikta diskrecija už darbuotoją spręsti, kokiu pagrindu jis pageidauja ar gali būti atleistas. Taigi, atsakovė UAB „Sautransa“ turėjo arba darbuotojo pareiškimą patenkinti, arba, manydama, kad nurodytos priežastys yra nepagrįstos, atsisakyti tenkinti. Tokiu atveju, darbo santykiai tęstųsi, o darbuotojas, manydamas, kad darbdavio atsisakymas atleisti jį iš darbo dėl svarbių priežasčių yra nepagrįstas, galėtų ginti savo teises kreipdamasis į kompetentingą instituciją dėl darbo ginčo. Nagrinėjamu atveju, atsakovė, pati nusprendusi atleisti ieškovą DK 55 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, pažeidė darbo teisę reglamentuojančius principus ir darbo sutarties nutraukimą reglamentuojančias nuostatas (DK 24 straipsnis, 55 straipsnis).

Teismas nustatė, kad darbo užmokestis už 2024 m. balandžio mėnesį ieškovui buvo sumokėta tik 2024 m. birželio mėnesį, atlyginimas už 2024 m. birželio mėnesį buvo sumokėtas 2024 m. liepos 19 d., atlyginimas už 2024 m. gegužės mėnesį sumokėtas 2024 m. rugpjūčio 9 d., o atlyginimas už 2024 m. liepos mėnesį sumokėtas 2024 m. rugsėjo 4 d., jau po to, kai ieškovas 2024 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi, atsakovė vėluodavo išmokėti ieškovui darbo užmokestį.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas darbdaviui prašymo atleisti iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu neteikė, o tai reiškia, jog valios būti atleistam iš darbo savo noru neišreiškė, juo labiau, kad jam ilgą laiką nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl ieškovas turėjo teisę teikti prašymą dėl atleidimo iš darbo DK 56 straipsnio pagrindu, t. y. esant svarbiai priežasčiai ir tokiu atveju darbdavė būtų privalėjusi išmokėti jam išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis), todėl nutraukusi darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovė siekė išvengti situacijos, kuri jai lemtų papildomas finansines pasekmes. Teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teismas pažymėjo, kad DK 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo ir atsakovės darbo santykiai pasibaigė 2024 m. rugsėjo 9 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas neteisėto atleidimo pasekmes, tačiau taikytinos DK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės ir ieškovui priteistina dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, t. y. 3 054,33 Eur, bei 9 162,78 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką (1527,13 Eur x 6) pagal DK 147 straipsnio 2 dalį.

Teismas nurodė, kad už tinkamą ir teisingą darbo užmokesčio ir kitų išmokų paskaičiavimą, mokesčių valstybei išskaitymą bei atlyginimo išmokėjimą darbuotojui yra atsakingas darbdavys, kuris šiuo atveju pateikė Pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas, o byloje nėra įrodymų, paneigiančių pažymoje nurodytų duomenų teisingumą ar sudarančių pagrindą spręsti apie didesnes ieškovui priklausančias sumas. Nors ieškovas teisė, jog jam neišmokėta 1490,47 Eur kompensacija už 31,654 d. d. nepanaudotų kasmetinių atostogų, tačiau atsakovės pateikta pažyma apie ieškovui suteiktas kasmetines atostogas ir išmokėtus atostoginius patvirtina, kad už visą dirbtą laikotarpį ieškovui priklausė 23 d. d. kasmetinių atostogų, kurios suteiktos laikotarpiais nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2023 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. lapkričio 22 d., nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. liepos 19 d. bei atitinkamai paskaičiuoti ir kartu su darbo užmokesčiu išmokėti atostoginiai, iš viso 1 341,19 Eur. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas teigė neteikęs rašytinių prašymų suteikti jam kasmetines atostogas, tačiau byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovas darbo pas atsakovę laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovę dėl jam nepagrįstai sumokėtų atostoginių.

Teismas nurodė, kad ieškovui už visą darbo pas atsakovę laikotarpį nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d. turėjo būti išmokėta 10 698,36 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių bei 14 374 Eur dienpinigių, iš viso 25 072,36 Eur. Banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog ieškovui sumokėta 25 387,72 Eur, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus dėl 459,59 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio ir 1490,47 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.

Ieškovas argumentavo, kad per visą darbo laiką įvairiais laikotarpiais 138 darbo dienas buvo žymėtas nedraudiminis laikotarpis – nemokamos atostogos, nors jis jų niekada neprašęs. Atsakovė tvirtino, kad įmonėje su vairuotojais yra sudarytas vidinis susitarimas, jog tarp komandiruočių vairuotojams-ekspeditoriams suteikiamos turimos mokamos kasmetinės atostogos ir nemokamos atostogos. Ieškovas neigė kada nors pasirašęs tokį susitarimą. Teismas nurodė, jog Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-18778-25, pradėtą pagal ieškovo pranešimą dėl galbūt suklastoto dokumento, nurodyta, jog Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto 2025 m. rugsėjo 26 d. išvadoje, pateiktoje atlikus rašysenos tyrimą, nurodyta, kad tyrimui pateiktame dokumente „Vidinis susitarimas tarp vairuotojų ir UAB „Sautransa“ dėl nemokamų atostogų“ ieškovo vardu pasirašė ne jis, o kitas asmuo, tikėtina, kad ieškovo vardu pasirašė UAB „Sautransa“ direktorius DIR1. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė nė vieno ieškovo pasirašyto prašymo dėl nemokamų atostogų, nors visuose atsakovės pateiktuose vadovo įsakymuose nurodyta, kad nemokamos atostogos suteikiamos ieškovo prašymu, be to, įmonės direktoriaus ir jo sutuoktinės įmonės buhalterės BUH1 paaiškinimai dėl nemokamų atostogų suteikimo teismo posėdyje nebuvo nuoseklūs, t. y. įmonės vadovas tvirtino, kad tokį vidinį susitarimą vairuotojai pasirašo vieną kartą juos priimant į darbą, o kaip liudytoja apklausta jo sutuoktinė įmonės buhalterė parodė, kad susitarimas pasirašomas kiekvienais metais, be to, jie abu tvirtino matę, kad vidinį susitarimą pasirašė ieškovas, nors atlikus rašysenos tyrimą nustatyta priešingai.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovui nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. vasario 17 d. dėl sveikatos problemų buvo sustabdyta teisė vairuoti, todėl, nors turėjo galimybę ieškovą atleisti, nes neturėdamas teisės vairuoti ieškovas negalėjo atlikti pagrindinės savo darbo funkcijos, tačiau suteikė ieškovui nemokamas atostogas, kol jis susigrąžino teisę vairuoti. Teismas nustatė, kad ieškovas net ir tuo metu, kai jam buvo sustabdyta teisė vairuoti, dirbo UAB „Sautransa“ ir buvo išvykęs į komandiruotę Švedijoje nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. (kai jam buvo sustabdyta teisė vairuoti) iki 2023 m. lapkričio 16 d. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės į bylą pateikti 2023 m. rugsėjo – lapkričio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, tachografo kortelės parodymai. Teismas vertino, kad atsakovei buvo naudinga, jog ieškovas vyktų į komandiruotę ir atsakovės vadovas, net ir žinodamas, kad ieškovui sustabdyta teisė vairuoti, vis tiek nurodė ieškovui vykti į komandiruotę Švedijoje teigdamas, kad niekas negalės patikrinti jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, aplinkybę, kad neapmokamos atostogos darbuotojui, vadovaujantis DK 137 straipsnio nuostatomis, yra suteikiamos darbuotojo prašymu, o nagrinėjamu atveju darbdavys nepateikė įrodymų, jog ieškovas tokius prašymus būtų teikęs, teismas padarė išvadą, kad darbdavys, kaip stipresnioji darbo teisinių santykių pusė, turi prisiimti savo neteisėtų veiksmų pasekmes, t. y. teismas atsakovės veiksmus suteikiant ieškovui neapmokamas atostogas laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 13 d., nuo 2023 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d., nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. balandžio 10 d., nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. liepos 31 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d., nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d., pripažino neteisėtais ir konstatavo, kad šiais laikotarpiais ieškovui buvo prastova, už kurią, taikydamas minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydį ir vadovaudamasis DK 47 straipsnio 2 dalies 4 dalimi už 6,9 mėnesių laikotarpį (138 darbo dienas) teismas priteisė 6 375,60 Eur (6,9 x 924 Eur = 6 375,60 Eur) neatskaičius mokesčių.

Teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti patirtas komandiruotės išlaidas – 527,79 Eur, kurias, ieškovo teigimu, sudarė langų valiklis 4,18 Eur, salono valiklis 9,41 Eur, plovykla 35,57 Eur, batai ir sėdynių užvalkalai 82,59 Eur, klijai 8,59 Eur, kuro filtras 75,45 Eur, tachografo juosta 10 Eur, telefono sąskaita 60 Eur, kuras 242 Eur. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių duomenų, o atsakovė neigė gavusi iš ieškovo šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, be to, tvirtino, jog ieškovui buvo duotas įmonės telefonas, kuro išlaidas taip pat apmokėjo darbdavys išduotomis kuro kortelėmis.

Teismas nurodė, kad BUH1 2025 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio metu, būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir davusi priesaiką, teismo posėdyje teigusi, jog byloje esantį dokumentą „Vidinis susitarimas tarp vairuotojų ir UAB „Sautransa“ dėl nemokamų atostogų“ pasirašė ieškovas IES4 ir ji pati tą mačiusi, nors ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-18778-25 metu atlikus rašysenos tyrimą nustatyta, kad susitarimą dėl nemokamų atostogų pasirašė ne ieškovas, sulaužė duotą priesaiką sakyti byloje tiesą ir trukdė byloje nustatyti teisingas faktines aplinkybes. Teismas vertino, kad ši aplinkybė sudaro teisinį pagrindą priimti atskirąją nutartį dėl kreipimosi į prokurorą (CPK 300 straipsnis).

Teismas nustatė, kad ieškovas ir jo teisių perėmėjos proceso metu patyrė 2 312,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė teismui įrodymus apie patirtas 2 300 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas vertino, kad patenkinta 50 procentų ieškovo reikalavimų, nes nepripažinta, jog ieškovas atleistas neteisėtai, tačiau nustatytas kitas ieškovo atleidimo pagrindas, vietoje išmokos už priverstinę pravaikštą priteista išeitinė išmoka, ieškovui suteiktų nemokamų atostogų laikas pripažintas prastova ir priteista kompensacija bei patenkintas reikalavimas dėl netesybų priteisimo, o ieškinio dalis dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu, neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 m. ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei komandiruotės išlaidų priteisimo atmesta. Dėl to ieškovėms priteistinos 1 156,25 Eur bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės, o atsakovei priteistina 1150 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovių. Atlikęs šalims priteistų bylinėjimosi išlaidų tarpusavio įskaitymą teismas ieškovėms priteisė 6,25 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Kadangi ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jos išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis), t. y. iš dalies patenkintas neturtinio pobūdžio reikalavimas – dėl atleidimo iš darbo, už jį mokėtinas 111 Eur žyminis mokestis, be to, ieškovo patenkintų turtinių reikalavimų dalis iš atsakovės yra 18 592,71 Eur, už kuriuos mokėtinas 418 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Taigi teismas iš viso mokėtiną 529 Eur žyminio mokesčio sumą priteisė iš atsakovės UAB „Sautransa“.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Atsakovė UAB „Sautransa“ (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą ir peržengė ieškinio ribas, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą) bei padarė išvadas, kurios neatitinka byloje esančių įrodymų visumos, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Nurodo, kad nors ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą neteisėtu ir taikyti su tokiu reikalavimu susijusias teisines pasekmes, teismas savo iniciatyva konstatavo, kad darbo santykiai pasibaigė DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir pritaikė būtent šiai teisės normai būdingas materialines teisines pasekmes – priteisė DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę išmoką, t. y. savo iniciatyva konstatavo kitokį darbo sutarties pasibaigimo teisinį pagrindą ir pritaikė su juo susijusias teisines pasekmes, taip pažeisdamas dispozityvumo principą, nors ieškovas atsisakė reikalavimo pripažinti darbo sutarties pasibaigimą DK 56 straipsnio pagrindu.

Mano, kad teismas netinkami aiškino ir taikė DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes šioje įtvirtinta konkreti sąlyga – darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau turi būti nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Taigi. ši norma negali būti sutapatinama su bet kokiu darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimu ar nereguliarumu. Byloje buvo pateikti banko sąskaitų išrašai, darbo užmokesčio apskaitos dokumentai bei kiti įrodymai, kurie turėjo būti vertinami sistemiškai, nustatant ne tik darbo užmokesčio mokėjimo datas, bet ir faktinį šalių tarpusavio atsiskaitymą, mokėjimų pobūdį bei jų ryšį su ieškovo reikalavimais, todėl vien aplinkybė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl galutinio atsiskaitymo ar, ieškovo manymu, likusios nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, savaime nesudarė pagrindo konstatuoti, jog egzistavo visos DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutapatino pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą su DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų sąlygų egzistavimu. Teismas iš viso nenustatė, kokio konkretaus dydžio darbo užmokestis 2024 m. rugsėjo 3 d. buvo nesumokėtas, nuo kada jis buvo laikomas pradelstu, kiek laiko toks įsiskolinimas tęsėsi. Taip pat teismas nenustatė, kada konkrečiai pagal darbo sutartį ar darbo apmokėjimo tvarką atsirado darbdavio pareiga išmokėti atitinkamo mėnesio darbo užmokestį.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas banko sąskaitos išrašą, apsiribojo atskirų pavedimų datų palyginimu ir vien iš jų padarė išvadą, kad darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas nereguliariai, tačiau toks vertinimas yra neišsamus ir neatitinka byloje esančių įrodymų visumos. Pats ieškovas patvirtino, kad jam buvo atliekami įvairūs mokėjimai, susiję ne tik su darbo užmokesčiu, bet ir su komandiruotėmis, dienpinigiais, komandiruočių išlaidomis bei kitais tarpusavio atsiskaitymais. Taigi, vien pavedimo data savaime neatskleidžia, už kokį laikotarpį ir kokiu teisiniu pagrindu konkretus mokėjimas buvo atliktas. Vien banko pavedimų datos savaime neleidžia konstatuoti DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygų egzistavimo. Ypač reikšminga tai, kad atlikus bendrą darbo užmokesčio, atostoginių ir dienpinigių apskaičiavimą, nustatyta, jog ieškovui į banko sąskaitą buvo pervesta 25 387,72 Eur, nors pagal atliktą apskaičiavimą jam priklausė 25 072,36 Eur, t. y. pervesta 315,36 Eur daugiau.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles vertindamas rašysenos ekspertizės išvadą, suteikė pernelyg didelę ir plačią įrodomąją reikšmę, nors ekspertizės metu buvo sprendžiamas tik parašų autentiškumas. Ekspertizė patvirtino tik faktą, kad ieškovas nepasirašė konkrečių dokumentų, tačiau nenustatė, kad šių dokumentų turinys neatitiko tikrovės, kad darbo santykiai klostėsi kitaip ar kad atsakovės pateikti kiti įrodymai yra neteisingi. Dėl nustatyto parašų neatitikimo teismas iš esmės suabejojo visais atsakovės pateiktais dokumentais bei paaiškinimais, nors tokia išvada neišplaukia iš ekspertizės turinio. Be to, ekspertizės metu nevertintos nei dokumentų sudarymo aplinkybės, nei jų vykdymo faktas, nei darbo santykių organizavimas, todėl jos išvados negalėjo būti laikomos pakankamu pagrindu paneigti kitų byloje esančių įrodymų visumą. Todėl vien tai, kad ekspertizės metu nustatyta, jog dalis pateiktų dokumentų nėra pasirašyti ieškovo, savaime nepaneigia atsakovės paaiškinimų apie įprastą darbo santykių administravimo praktiką ir nesudaro pagrindo diskredituoti visos atsakovės pateiktos dokumentacijos.

Sprendimas grindžiamas daugiausia ieškovo paaiškinimais ir ekspertizės išvada, tačiau kiti byloje esantys įrodymai nevertinti arba jiems nesuteikta įrodomoji reikšmė. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino byloje esantį garso įrašą, iš kurio girdėti, kad atsakovės vadovas kvietė ieškovą atvykti į įmonę susitarti dėl darbo santykių pasibaigimo, užpildyti reikalingus dokumentus ir tinkamai įforminti darbo sutarties nutraukimą. Šios aplinkybės paneigia teismo padarytą išvadą apie atsakovės siekį ignoruoti ieškovo valią ar vengti tinkamai įforminti darbo santykių pasibaigimą. Pats ieškovas nusprendė neatvykti pas atsakovę, nepildyti siūlomų dokumentų, o prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pateikė elektroniniu paštu, jame nurodydamas konkretų darbo sutarties nutraukimo pagrindą, todėl vėliau kilęs ginčas dėl pasirinkto darbo sutarties nutraukimo pagrindo negali būti aiškinamas vien atsakovės nenaudai. Be to, byloje buvo paaiškinta, kad dalis dokumentų buvo prarasta dėl kompiuterinės įrangos gedimo, tačiau ši aplinkybė faktiškai buvo įvertinta tik atsakovės nenaudai, tačiau nenustačius, kad dokumentai būtų sunaikinti sąmoningai ar siekiant nuslėpti įrodymus.

Ieškovės IES1, IES3, IES2 atsiliepimu su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir pažymi, kad šios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan. Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl ieškovo darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir iš to kylančių teisinių pasekmių. Ieškovas nepakeitė faktinių aplinkybių, kuriomis grindė savo poziciją, galutiniame ieškinyje nurodė, kad jis 2024 m. rugsėjo 3 d. pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o atsakovė nepaisydama šio prašymo ir ieškovo valios darbo sutartį nutraukė pagal DK 55 straipsnį. Taigi, ieškovas neatsisakė faktinio ginčo pagrindo, priešingai, jis siekė teisinės gynybos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. rugsėjo 3 d. ieškovui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2024 m. liepos mėnesį, o darbo užmokestis už 2024 m. gegužės mėnesį buvo išmokėtas tik 2024 m. rugpjūčio 9 d. Aplinkybę, kad su ieškovu darbdavys atsiskaitydavo ne pilnai ir vėluodavo tai daryti papildomai patvirtino ir telefoninio pokalbio įrašas tarp ieškovo ir atsakovės vadovo. Iš šio pokalbio buvo galima suprasti, kad atsakovės vadovas pripažino, jog su darbuotoju nėra visiškai atsiskaityta ir buvo aptariama atsakovės skola ieškovui. Iš pokalbio konteksto, jame minimų įvykių taip pat galima suprasti kuriuo laikotarpiu vyko pokalbis. Be to, pažymėtina, jog atsakovė šio pokalbio tikrumo neginčijo. Pažymi, kad pati atsakovė iš esmės nei rašytiniais nei kitais įrodymais nesugebėjo procese aiškiai įrodyti, jog savo, kaip darbdavio, pareigas vykdė tinkamai ir paneigti aplinkybės, kad su darbuotoju neatsiskaitydavo laiku. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstas išvadas.

Pažymi ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, kurios yra tiesiogiai reikšmingos galimybei taikyti DK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą – kai darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Dėl to ieškinio reikalavimo atmetimas, kai realiai egzistavo net dvi iš DK 56 straipsnio 1 dalyje nurodytų svarbių priežasčių darbo sutarties nutraukimui darbuotojo iniciatyva, neatitiktų nei darbuotojo teisių apsaugos, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neteisėtai įformino ieškovui nemokamas atostogas. Nors darbuotojo prašymas yra būtina ir esminė sąlyga nemokamoms atostogoms suteikti, atsakovė nepateikė nė vieno ieškovo prašymo išleisti jį nemokamų atostogų, o rėmėsi neva galiojusia vidine tvarka, tačiau byloje paaiškėjo, kad ieškovas jos niekada nepasirašė. Ieškovo nemokamų atostogų laikotarpiai pagrįstai pripažinti prastova, kuri truko net 138 darbo dienas. Teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, jog ji neturėjo kitos išeities, nes ieškovui dėl sveikatos buvo laikinai apribota teisė vairuoti, kadangi nustatyta, jog ieškovas ir tuo laikotarpiu vyko į reisą (komandiruotę) užsienyje. Taigi, teismas byloje ištyrė ir nustatė visas esmines faktines aplinkybes, susijusias su darbuotojo faktine galimybe dirbti, atsakovės įformintomis nemokamomis atostogomis ir susidariusia prastova.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sudarė galimybę šalims įrodinėti savo teiginius viso proceso metu, šaukė prašomus apklausti liudytojus, išklausė ir pačių šalių (ieškovo ir atsakovės vadovo) paaiškinimus, visus įrodymus ištyrė ir apie juos pasisakė priimdamas motyvuotą CPK nuostatas atitinkantį sprendimą, o tai, kad teismo išvados nepalankios atsakovei, nereiškia, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymi, kad priešingai apeliantės teiginiams, teismas neapsiribojo vien rašysenos tyrimo išvada, o vertino ją kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ekspertizės išvada pagrindė ne vien formalų faktą, kad ieškovas nepasirašė dokumento, tačiau ši nustatyta aplinkybė suteikė pagrindą teismui spręsti, jog ieškovas nebuvo supažindintas su darbdavio taikoma tvarka, o tai paneigė atsakovės poziciją dėl ieškovui neva teisėtai suteiktų nemokamų atostogų. Atsižvelgdamas į visas minėtas aplinkybes teismas pagrįstai vertino ne vien parašo autentiškumo klausimą, bet ir visą atsakovės pateiktą nemokamų atostogų įforminimo versiją, kuri byloje surinktų įrodymų kontekste nepasitvirtino.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad ieškovas (darbuotojas) ir atsakovė UAB „Sautransa“ (darbdavys) 2023 m. vasario 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas nuo 2023 m. vasario 13 d. priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Šalys susitarė dėl 1386 Eur dydžio darbo užmokesčio, mokamo vieną kartą per mėnesį, dėl darbo laiko normos pagal tolimųjų reisų vairuotojų darbo grafiką. Darbo sutartis buvo pakeista ir nuo 2024 m. nustatytas 1525,60 Eur darbo užmokestis. Ieškovas iš darbo atleistas 2024 m. rugsėjo 9 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas ginčijo atleidimo teisėtumą argumentuodamas, kad atsakovei teikė prašymą atleisti jį iš darbo dėl svarbios priežasties DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, prašė pakeisti atleidimo pagrindą ir priteisti su neteisėtu atleidimu susijusias ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

Nustatyta, kad ieškovas (duomenys neskelbtini) mirė. Teismo 2026 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovas IES4 buvo pakeistas jo teisių perėmėjomis IES2, IES1 ir IES3.

Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių išmokų priteisimo

CPK 293 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad civilinė byla nutraukiama, jei mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad po ieškinio pareiškimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas mirė. Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinį teisių perėmimą, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (1 dalis). Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas (2 dalis). Procesinis teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese (3 dalis).

Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą, pavedėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Koks mirusiojo turtas gali būti paveldimas, nustatyta to paties straipsnio 2 dalyje: paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės ir kt. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

CPK 416 straipsnyje nustatyta, kad darbo bylose darbuotojo procesinis teisių perėmimas galimas tik pagal darbuotojo ieškinius dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti reikalavimai: 1) dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir netesybų priteisimo; 2) dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 metus, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruotės išlaidų, nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis ir kompensacijos už prastovas, netesybų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmuoju reikalavimu dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ginama ieškovo neturtinė teisė – teisė į darbą. Teisė reikalauti pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu yra išimtinai asmeninio pobūdžio ir tiesiogiai susijusi su vienu iš darbo sutarties subjektų – ieškovo (darbuotojo) – asmeniu. Reikalavimai dėl išmokų, susijusių su neteisėtu atleidimu, priteisimo yra neatsiejamai susiję su pirmuoju reikalavimu, t. y. būtent šie reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo ir jų patenkinimas galimas tik patenkinus reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Tačiau kiti ieškovo reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 metus, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruotės išlaidų, nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis ir kompensacijos už prastovas bei netesybų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį priteisimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra savarankiški reikalavimai, kuriais ginama darbuotojo teisė į darbo užmokestį ir tinkamą atsiskaitymą. Šie reikalavimai nėra išvestiniai iš reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Pagrįstai konstatavęs, kad reikalavimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra išimtinai asmeninio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 416 straipsnio reglamentavimą. Nors ieškovo paveldėtojos pareiškė valią perimti mirusio ieškovo teises nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje įvyko procesinis teisių perėmimas dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Įstatyme nėra įtvirtintas absoliutus palikėjo subjektinių teisių paveldėjimo principas, todėl sprendžiant dėl konkrečios teisės paveldėjimo reikia įvertinti teisinių santykių, iš kurių teisė yra kilusi, reglamentavimo ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesinis teisių perėmimas pagal ieškovo reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių piniginių reikalavimų nagrinėjamu atveju yra negalimas, todėl yra teisinis pagrindas šią civilinės bylos dalį nutraukti (CPK 293 straipsnio 7 punktas).

Dėl kitų reikalavimų

Kaip minėta, ieškovas ieškiniu reiškė reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 metus, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruotės išlaidų, nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis ir kompensacijos už prastovas bei netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Dėl šių reikalavimą procesinis ieškovo teisių perėmimas yra galimas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2026 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė ieškovo reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 metus, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruotės išlaidų priteisimo, o reikalavimus dėl nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis ir kompensacijos už jas priteisimo patenkino. Nors apeliantė apeliaciniu skundu formuluoja reikalavimą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš jos dėstomų argumentų matyti, kad apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ginčas kilo tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui suteiktos nemokamos atostogos pripažintos prastovomis ir už jas priteista kompensacija. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacijos objektą sudarančios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

Nustatyta, kad ieškovui neapmokamos atostogos suteiktos laikotarpiais nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 13 d., nuo 2023 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d., nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. balandžio 10 d., nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d., iš viso 138 darbo dienas. Ieškovas įrodinėjo niekada nemokamų atostogų darbdavio neprašęs, o atsakovė įrodinėjo, kad įmonėje yra sudarytas vidinis susitarimas, jog tarp komandiruočių vairuotojams-ekspeditoriams suteikiamos turimos mokamos kasmetinės atostogos ir nemokamos atostogos. Nors atsakovė tvirtino, kad ieškovas taip pat buvo pasirašęs šį susitarimą, tačiau tokie atsakovės teiginiai bylos nagrinėjimo metu buvo paneigti atlikus rašysenos tyrimą. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-18778-25, pradėtą pagal ieškovo pranešimą dėl galbūt suklastoto dokumento, nurodyta, jog Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto 2025 m. rugsėjo 26 d. išvadoje, pateiktoje atlikus rašysenos tyrimą, nustatyta, kad tyrimui pateiktame dokumente „Vidinis susitarimas tarp vairuotojų ir UAB „Sautransa“ dėl nemokamų atostogų“ ieškovo vardu pasirašė ne ieškovas, o kitas asmuo, tikėtina, kad ieškovo vardu pasirašė UAB „Sautransa“ direktorius DIR1. Nors apeliantė argumentuoja, kad rašysenos tyrimas ir aplinkybė, jog ieškovas šio susitarimo iš tiesų nepasirašė, nepaneigia faktinio darbo organizavimo būdo įmonėje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu (DK 137 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad DK nenustatyta darbuotojo prašymo suteikti nemokamas atostogas privaloma rašytinė forma, tačiau, kai darbdavys darbuotoją išleidžia nemokamų atostogų be rašytinio prašymo, kilus ginčui dėl darbuotojo valios gauti nemokamas atostogas, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tokios darbuotojo valios buvimą. Taigi, darbdavys šiuo atveju neturi teisės savivaliauti ir neturi teisės forminti darbuotojui nemokamų atostogų, jeigu nėra aiškiai išreikšto darbuotojo prašymo.

Nors atsakovės pateiktuose vadovo įsakymuose nurodyta, kad nemokamos atostogos suteikiamos ieškovo prašymu, tačiau atsakovė nepateikė nė vieno ieškovo prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės vadovo įsakymas suteikti nemokamas atostogas neįrodo darbuotojo (ieškovo) valios gauti tokias atostogas, o toks apeliantės pasirinkimas lemia jos riziką dėl pasekmių, neužtikrinant tinkamo dokumentų tvarkymo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip prieštaringus ir nenuoseklius įvertino atsakovės direktoriaus ir jo sutuoktinės atsakovės buhalterės parodymus apie neva ieškovo pasirašymo minėtą vidinį susitarimą aplinkybes, t. y. įmonės vadovas tvirtino, kad tokį vidinį susitarimą vairuotojai pasirašo vieną kartą juos priimant į darbą, o kaip liudytoja apklausta jo sutuoktinė įmonės buhalterė parodė, kad susitarimas pasirašomas kiekvienais metais, be to, jie abu tvirtino matę, kad vidinį susitarimą pasirašė pats ieškovas, nors atlikus rašysenos tyrimą nustatyta priešingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas atliktam rašysenos tyrimui ir specialisto išvadai nesuteikė pernelyg didelės įrodomosios reikšmės, bet ją vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantės teiginiai, kad būtent tokiu būdu yra organizuojamas įmonės darbas, t. y. vairuotojams-ekspeditoriams tarp komandiruočių suteikiamos turimos mokamos kasmetinės atostogos ir nemokamos atostogos, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju ir nesudaro pagrindo pripažinti teisėtomis ieškovui formintas nemokamas atostogas nesant jo prašymo, t. y. nėra teisinio pagrindo nustatyti buvus šalių susitarimą dėl nemokamų atostogų nurodytais laikotarpiais, kurie, be kita ko, yra itin ilgi ir akivaizdžiai neatitinka darbuotojo ekonominių ir socialinių interesų. Priešingai, nustatytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad darbdavys ne visada galėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą ir dėl to nenustatyta darbuotojo kaltė. Darbuotojas negali būti verčiamas eiti nemokamų atostogų dėl to, jog įmonėje tam tikru laikotarpiu nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, bet darbdavio interesai.

Nors apeliantė argumentuoja, kad ieškovui nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. vasario 17 d. dėl sveikatos problemų buvo sustabdyta teisė vairuoti, todėl jam suteiktos nemokamos atostogos vietoje atleidimo iš darbo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ši aplinkybė nesutrukdė atsakovei išsiųsti ieškovą į komandiruotę Švedijoje nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. (kai jam buvo sustabdyta teisė vairuoti) iki 2023 m. lapkričio 16 d. teigiant, kad Švedijoje niekas neturės galimybės patikrinti vairuotojo pažymėjimo galiojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti nustatytas aplinkybes ir daryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovė neįrodė, kad nemokamas atostogas ieškovui suteikė ir įformino teisėtai, nors būtent atsakovei, kaip darbdaviui, atsakingam už tinkamą ir teisėtą su darbo santykiais susijusių klausimų sprendimą ir įforminimą, kilo ši procesinė pareiga. Taigi, atsakovei, neįvykdžiusiai procesinės įrodinėjimo pareigos, kyla neigiamos teisinės pasekmės, t. y. pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikotarpius nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki rugsėjo 13 d., nuo 2023 m. lapkričio 23 d. iki 2024 m. vasario 2 d., nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. balandžio 10 d., nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. liepos 31 d., nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d., nuo 2024 m. rugsėjo 2 d. iki 2024 m. rugsėjo 9 d., pripažino prastovomis ne dėl darbuotojo kaltės (DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir vadovaudamasis DK 47 straipsnio 2 dalies 4 dalimi už prastovų laikotarpį – 6,9 mėnesių laikotarpį (138 darbo dienas) – taikydamas minimalų mėnesinį darbo užmokestį pagrįstai priteisė 6 375,60 Eur (6,9 x 924 Eur = 6 375,60 Eur) darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių.

Ieškovas taip pat reikalavo priteisti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. 2026 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 23, 26, 39, 40, 41, 42, 48, 51, 52, 65, 71, 79, 131, 140, 147, 148, 197, 217, 219, 226 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo Nr. XV-969 23 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams pasibaigus ir darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės praleidus DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus atsiskaityti su darbuotoju iki 2026 m. birželio 6 d., darbuotojui išmokamos netesybos, kurių dydis apskaičiuojamas taikant iki 2026 m. birželio 6 d. galiojusią DK 147 straipsnio 2 dalies redakciją. Nurodytoje DK 147 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Taigi, šiuo atveju ieškovo naudai priteistina 5 544 Eur (924 Eur x 6 mėn.) netesybų (neatskaičius mokesčių) suma, t. y. po 1 848 Eur kiekvienai ieškovo teisių perėmėjai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Į esminius apeliaciniu skundu keltus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai netaikė CPK 416 straipsnio nuostatų ir priešingai joms nepagrįstai konstatavo, kad procesinis teisių perėmimas galimas dėl visų ieškovo ieškinyje pareikštų reikalavimų, dėl to iš dalies neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą. Tai sudaro teisinį pagrindą taikyti CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, pakeisti sprendimo dalį dėl netesybų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių bylinėjimosi išlaidas, taikęs vien matematinę proporciją, tačiau neįvertinęs ieškovo reikalavimų esmės ir aplinkybės, kad atsakovės elgesys pripažintas neteisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus šios nutarties esmę ir procesinę baigtį, nelaikytina, kad procesinis teismo sprendimas nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje priimtas atsakovės naudai ar jos naudai iš dalies. Priešingai, šiuo procesiniu sprendimu konstatuoti neteisėti atsakovės veiksmai ir apgintos pažeistos ieškovo teisės, o susiklosčiusios procesinės aplinkybės, jog dalis civilinės bylos nutraukta, taip pat nereiškia procesinio sprendimo atsakovės naudai.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti ieškovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio ir nėra teisinio pagrindo atlyginti atsakovės išlaidas. EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime byloje Klauz prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 28963/10, konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kitos šalies patirtų atstovavimo išlaidų prisidėjimo prie paties pareiškėjo atstovavimo išlaidų efektas buvo toks, kad jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją: tenkinus ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, ir galutinė jo gauta suma buvo sumažinta dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant fakto, kad teismai vienodai buvo nusprendę, jog jis turi teisę į kompensaciją dėl patirtos neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos nuomone, šios EŽTT suformuotos taisyklės taikytinos ir darbo ginčų bylose. Dėl to skirstant bylinėjimosi išlaidas darbo bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), o ne vien patenkintų ir atmestų reikalavimų matematine proporcija. Taigi, ieškovo patirtos išlaidos iš atsakovės priteistinos pilna apimtimi, atitinkamai atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtos išlaidos sudarė 2 312,50 Eur, todėl ieškovo teisių perėmėjoms iš atsakovės priteistina po 770,83 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo.

Ieškovo IES4 teisių perėmėja IES1 pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 900 Eur išlaidas advokatės teisinei pagalbai už užsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl priteistinos iš atsakovės.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-111-22851/2024) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta laikyti, kad ieškovo IES4 darbo santykiai su ieškove uždarąja akcine bendrove „Sautransa“ nutrūko Lietuvos Respublikos darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu 2024 m. rugsėjo 9 d. ir ieškovo IES4 teisių perėmėjoms ieškovėms IES1, IES3, IES2 lygiomis dalimis iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sautransa“ priteista 3 054,33 Eur (trys tūkstančiai penkiasdešimt keturi eurai 33 ct) išeitinės išmokos neatskaičius mokesčių ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo ir ieškovo IES4 teisių perėmėjoms IES1, IES3, IES2 iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sautransa“ priteisti po 1 848 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) netesybų (neatskaičius mokesčių).

Pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. liepos 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ieškovo IES4 teisių perėmėjoms IES1, IES3, IES2 iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sautransa“ priteisti po 770,83 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt eurų 83 centus) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ieškovo IES4 teisių perėmėjai IES1 iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sautransa“ priteisti 900 Eur (devynis šimtus eurų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisiją.