Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės mažosios bendrijos ,,Kalgirsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos ,,Kalgirsta“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovė buvo nenuosekli, kadangi tariamas ieškovės pozicijos keitimas teismo buvo iliustruotas tik tuo, kad ieškovės vadovas vykusio teismo posėdžio metu negalėjo prisiminti tikslios datos, kada su atsakove buvo sutarta dėl dizaino paslaugų teikimo. Tai yra lengvai paaiškinama tuo, kad susitarimo sudarymo metu ieškovės vadovas nesiruošė ginčytis su atsakove teisme, jų santykiai buvo geri ir draugiški.

Ieškovės vadovo negebėjimas teismo posėdžio metu prisiminti tikslios datos, kada su atsakove buvo sudaryta sutartis dėl dizaino paslaugų teikimo, visiškai neduoda pirmosios instancijos teismui pagrindo teigti, kad ieškovės pozicija neva buvo keičiama nuo pat ieškinio pateikimo dienos. Nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo posėdžių buvo surašyta daug procesinių dokumentų, kuriuose ieškovės pozicija esminiais bylos nagrinėjimui klausimais buvo nuosekli ir vienoda, priešingai nuo atsakovės, kuri nuolat keitė savo poziciją dėl neva buvusio tarp šalių susitarimo dėl tarpininkavimo, kas buvo visiškai ignoruojama pirmosios instancijos teismo.

Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad ieškovė neva nuolat tikslino savo poziciją, nurodo, kad ieškovė yra statybos įmonė su pakankamai didele statybos veiklos patirtimi, ir kai kurie dalykai ieškovei yra savaime aiškūs. O teismo proceso metu, apsikeičiant dokumentais, tapdavo aišku, kad kitai bylos šaliai ir galbūt pirmosios instancijos teismui tie ieškovei savaime aiškūs dalykai gali būti nesuprantami, todėl ieškovė praplėsdavo savo poziciją, tačiau jos nepakeisdama.

Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo pakeistas buvusio žodinio susitarimo dalykas ir teigiama, kad atsakovė turėjo parengti preliminarų namo projektą, kadangi ieškovė būtent ir aiškino teismui, jog dizainerei neįmanoma parengti vizualizacijos bei parinkti baldų, sienų, plytelių ir kt. nebendradarbiaujant su architektu ir nedalyvaujant namo projektavime ir projekto derinime. Ieškovė aiškino pirmosios instancijos teismui, kad atsakovė negalėjo atlikti savo pareigų nedalyvaudama pradiniame namo projektavimo etape, o pirmosios instancijos teismas šį pateiktų paaiškinimų faktą pavertė tariamo ieškovės pozicijos nenuoseklumo įrodymu.

Ieškovė teismui pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad tarp šalių egzistavo susitarimas, kurio pagrindu atsakovė turėjo suteikti ieškovei dizaino paslaugas, ieškovė pateikė teismui net šešias sąskaitas faktūras, kur pati atsakovė, nieko neverčiama, net šešis kartus nurodė, kad gavo pinigus už dizaino paslaugas. Būtent atsakovės pozicija yra pagrįsta vien tik atsakovės žodiniais teiginiais, kad ieškovė ir atsakovė neva susitarė dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų atsakovės nurodyto susitarimo dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo buvimą.

Pirmosios instancijos teismas reikalavo iš ieškovės ypatingai aukšto įrodinėjimo standarto laikymosi, kartu visiškai ignoruodamas ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, ir visiškai nereikalavo iš atsakovės jokių objektyvių įrodymų, ignoravo faktą, kad atsakovės kuriamos versijos prieštaravo viena kitai.

Pirmosios instancijos teismas, be kitų ieškovės paaiškinimų, ignoravo ir tą paaiškinimą, kad mokėjimai atsakovei buvo atliekami avansu. Todėl visi teismo nurodymai, neva žemės sklypas nebuvo nusipirktas, o namas iki šiol nepastatytas, neturi jokios reikšmės bylos nagrinėjimui. Ieškovė nurodė, kad buvo susitarusi su atsakove dėl konkrečios darbų atlikimo kainos ir mokėjo tą sumą dalimis gerokai iš anksto tam, kad būtų tikra, jog užimta dizainerė tikrai suteiks dizaino paslaugas ieškovės statomam namui. Norint mokėti dizainerei avansą, nebūtina turėti nei nusipirkto sklypo, nei jau statomo namo.

Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nenurodė, kad atsakovė pinigus gavo pagal tariamą susitarimą dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, todėl skaitant procesinį sprendimą susidaro situacija, kai atsakovė gavo iš ieškovės pinigus iš viso be pagrindo, bet, anot pirmosios instancijos teismo, kažkodėl šių pinigų ji grąžinti ieškovei neprivalo.

Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta žodinė sutartis dėl dizaino paslaugų suteikimo. Pagal šią sutartį atsakovė avansu gavo iš ieškovės 13 423,25 Eur dydžio pinigų sumą. Jokio susitarimo dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo, pagal kurį ieškovė mokėtų atsakovei pinigus, nebuvo. Todėl atsakovė, kadangi ji nesuteikė jokių dizaino paslaugų ieškovei, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, privalo grąžinti ieškovei jos sumokėtus pinigus ir ji tai privalo padaryti nepriklausomai nuo to, kodėl ji tų paslaugų nesuteikė, ir nepriklausomai nuo to, ar reiškė jai ieškovė dėl to pretenzijas, ar nereiškė.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės pozicijos nenuoseklumo ir prieštaringumo yra visiškai pagrįsta ir teisėta. Ieškovė, teigdama, jog šalis esą siejo dizaino paslaugų teikimo faktiniai ir teisiniai santykiai, iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė aiškaus, tikslaus, suprantamo ir nuoseklaus tarp šalių susiklosčiusių aplinkybių dėstymo, negalėjo įvardyti aiškių ieškovės ir atsakovės tarpusavio prievolių esminių aplinkybių ir sąlygų.

Ieškovės pozicijos prieštaringumo ir nenuoseklumo kontekste pažymi, kad žemės sklypą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu įsigijo tik 2024 m. vasario 9 d., t. y. faktiškai jau pasibaigus šalių bendradarbiavimui. Atskirai paminėtina ir tai, kad minėtas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, tad objektyviai gyvenamojo namo statyba minėtame žemės sklype nėra galima, iki nebus pakeista pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis, apie kurios keitimą ieškovė net neužsiminė. Ieškovės deklaruojamos žodinės sutarties dėl dizaino paslaugų teikimo sudarymo dieną ieškovė neturėjo nei namo, nei žemės sklypo.

Kritiškai vertintini ieškovės teiginiai, esą žodžiu sutartos dizaino / vidaus interjero parengimo paslaugos apima ir atsakovės įsipareigojimą dalyvauti namo projektavimo darbe. Tokie ieškovės teiginiai yra mažiausiai nelogiški, nes gyvenamojo namo projektavimo darbai ir suprojektuoto gyvenamojo namo vidaus interjero dizaino paslaugos yra visiškai savarankiškai atliekami darbai. Pažymi, kad tiek patikslintame ieškinyje, tiek 2025 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu ieškovės vadovas, atsakinėdamas į teismo klausimus, aiškiai nurodė, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji suteiks ieškovei viso namo, kurio adresas bus (duomenys neskelbtini), vidaus dizaino paslaugas (dėl baldų, sienų, plytelių ir kt.), parengs vidaus dizaino projektus ir vizualizacijas, tačiau to nepadarė. Teiginiai, esą atsakovė turėjo dalyvauti kažkokiuose pradiniuose namo projektavimo darbuose, atsirado tik po to, kai paaiškėjo, kad joks namas iš tikrųjų iki šiol neegzistuoja, atitinkamai dėl jokių vidaus interjero dizaino paslaugų ieškovė ir atsakovė negalėjo tartis.

Pažymi, kad visiškai neaišku, kaip galėjo būti sutarta dizaino paslaugų suma, kai tokio tariamo susitarimo dieną negalėjo būti net žinoma darbų apimtis ir ieškovė net žemės sklypo dar nebuvo įsigijusi. Atkreipia dėmesį į tai, kad, iki gyvenamojo namo projektas nėra parengtas, neįmanoma susitarti dėl vidaus dizaino paslaugų suteikimo ir jų kainos, nes nėra žinomas nei namo plotas, nei planas, nei konstrukciniai sprendiniai.

Byloje nėra jokių kitų duomenų, įrodymų, be ieškovės žodinių teiginių, kad ieškovė ir atsakovė sutarė dėl dizaino paslaugų teikimo. Byloje nėra duomenų, kad šalys per visą bendradarbiavimo laikotarpį, taip pat kai buvo atliekami mokėjimai, būtų bendravusios, susirašinėjusios dėl ieškovės namo projekto. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų kreipusis į atsakovę su prašymais, reikalavimais, kad ji vykdytų savo įsipareigojimus, ar būtų reiškusi dėl to pretenzijas.

Atsakovės ieškovei išrašytos sąskaitos faktūros patvirtina patį šalių sutartinių santykių buvimo faktą, tačiau vien sąskaitos faktūros pagrindu negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis siejo dizaino paslaugų teikimo teisiniai santykiai (kaip teigė ieškovė), ar tarpininkavimo sutartiniai santykiai (kaip teigė atsakovė).

Ieškovė, įrodinėdama dizaino paslaugų teikimo sutarties egzistavimo faktą, neįrodė: 1) žodinės sutarties dėl dizaino paslaugų teikimo apimties, t. y. dėl kokių darbų esą buvo sutarta (ieškinyje ir patikslintame ieškinyje teigė, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji suteiks ieškovei viso namo vidaus dizaino paslaugas (dėl baldų, sienų, plytelių ir kt.), parengs vidaus dizaino projektus ir vizualizacijas, o dublike jau teigė, kad atsakovė turėjo parengti preliminarų namo projektą); 2) žodinės sutarties sudarymo momento; 3) negalėjo įvardyti objekto, kuriame turėjo būti atlikti darbai; 4) negalėjo įvardyti sutartų darbų atlikimo termino; 5) negalėjo nurodyti sutartų darbų kainos; 6) nepateikė nė vieno įrodymo, kad su atsakove buvo derinti bent kokie nors darbai, susiję su vidaus dizaino paslaugų teikimu; 7) nepateikė jokių įrodymų, kad būtų reiškusi atsakovei kokias nors pretenzijas dėl netinkamo žodinio susitarimo dėl dizaino paslaugų teikimo vykdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė ieškinio faktinio pagrindo.

Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įrodė, kad šalis siejo tarpininkavimo teisiniai santykiai – ieškovė ir atsakovė susitarė, kad atsakovė rekomenduos ieškovę visiems savo klientams kaip patikimą statybos rangovę ir tuo atveju, jei atsakovės klientai, kuriems ji teikia dizaino paslaugas, sudarys rangos sutartis su ieškove, ieškovė įsipareigoja sumokėti atsakovei preliminariai apie 10 proc. tarpininkavimo mokestį, skaičiuojamą nuo ieškovės išrašytų ir klientų apmokėtų sąskaitų faktūrų sumos. Dėl konkretaus tarpininkavimo mokesčio dydžio šalys tarėsi kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektą šioje byloje sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės MB ,,Kalgirsta“ ieškinys atsakovei dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 12 d. iki 2024 m. vasario 13 d. atsakovė ieškovei išrašė ir pateikė apmokėti 6 sąskaitas faktūras (2023 m. liepos 12 d., serija SJR, Nr. 0383 (4 177,75 Eur suma), 2023 m. liepos 14 d., serija SJR, Nr. 0384 (2 866,06 Eur), 2023 m. spalio 4 d., serija SJR, Nr. 0401 (835,81 Eur), 2023 m. lapkričio 3 d., serija SJR, Nr. 0406 (1 435,28 Eur), 2024 m. sausio 26 d., serija SJR, Nr. 0418 (758,28 Eur), 2024 m. vasario 13 d., serija SJR, Nr. 423 (3 350,07 Eur)), kurių bendra suma 13 423,25 Eur. Ieškovė atsakovės pateiktas sąskaitas apmokėjo atitinkamai 2023 m. liepos 12 d., 2023 m. liepos 17 d., 2023 m. spalio 4 d., 2023 m. lapkričio 9 d., 2024 m. vasario 4 d. ir 2024 m. vasario 13 d.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje nėra ginčo dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, jog 2023 m. liepos 12 d.–2024 m. vasario 13 d. atsakovė ieškovei išrašė sąskaitas faktūras, o ieškovė šias sąskaitas apmokėjo. Apeliantė teigia, jog šalys sudarė žodinį susitarimą dėl dizaino paslaugų teikimo, atsakovė ieškovei dizaino paslaugų nesuteikė, todėl turi grąžinti ieškovei šios sumokėtas pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovė skolinga ieškovei už neatliktus darbus – dizaino paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neturi pagrindo su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutikti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, fizinių ir (ar) juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais. Viena iš sandorio rūšių yra sutartis. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

Atlygintinų paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.700 straipsnio nuostatas, projektavimo ir tyrinėjimo darbų sutartimi rangovas (projektuotojas, tyrinėtojas) įsipareigoja atlikti pagal užsakovo užduotį tyrinėjimo ir projektavimo darbus, parengti techninius dokumentus ar sukurti kitokį darbų rezultatą ir perduoti jį užsakovui, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir sumokėti už atliktą darbą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-381/2025 55 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad šalys sudarė žodinę dizaino paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė apmokėjo atsakovės išrašytas sąskaitas, tačiau paslaugų negavo, turėjo įrodyti, kad šalys sudarė ieškovės nurodomą susitarimą dėl dizaino paslaugų teikimo ir atsakovė savo įsipareigojimų pagal šį susitarimą neįvykdė.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pozicija buvo nenuosekli, ieškovė nuolat keitė, tikslino aiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su dizaino paslaugų teikimu, todėl padarė išvadą, jog byloje neįrodyta, jog šalys sutarė dėl dizaino paslaugų teikimo, atitinkamai ieškovė neįrodė, jog atsakovė jai skolinga už neatliktus darbus – dizaino paslaugas. Nors apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės pozicijos nenuoseklumo įrodinėjant ieškovės reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes nesutinka ir teigia, kad ieškovės pozicija esminiais bylos nagrinėjimo klausimais buvo nuosekli ir vienoda, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, su apeliantės argumentais nesutinka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo faktiniu reikalavimo pagrindu ieškovė įvardijo aplinkybę, jog sumokėjo už dizaino paslaugas, kurios nebuvo suteiktos. Ieškinyje, pareikštame teismui priėmus prieštaravimus dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą (2025 m. birželio 25 d. ieškinys), ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė susitarė, jog atsakovė suteiks dizaino paslaugas ieškovės statomame name, tačiau jokių tokį susitarimą pagrindžiančių aplinkybių (susitarimo data, kaina, objektas, paslaugų teikimo terminas ir pan.) nenurodė. Pirmosios instancijos teismui pateiktame 2025 m. rugsėjo 15 d. dublike ieškovė įvardijo, kad šalys tarėsi dėl paslaugų suteikimo nekilnojamojo turto objekte, kurį valdo vienintelis ieškovės dalyvis ir kurį stato ieškovė. Patikslintu ieškiniu (2025 m. gruodžio 11 d. DOK-184086) ieškovė nurodė, kad šalys tarėsi dėl dizaino paslaugų teikimo ieškovės statomame name, kurio adresas bus (duomenys neskelbtini), atsakovė turėjo suteikti viso namo vidaus dizaino paslaugas (dėl baldų, sienų, plytelių ir kt.), pateikti projektus ir vizualizacijas, paslaugų suteikimo terminas apibrėžtas įvykiu – namo suprojektavimu, teikiamų paslaugų kaina – iki 20 000 Eur. Tačiau pateiktu dubliku (2026 m. sausio 21 d. DOK-9839) ieškovė jau teigė, kad atsakovė turėjo darbus pradėti iki to momento, kai bus įsigytas ir sutvarkytas žemės sklypas arba bus pasamdytas architektas, kalba apie preliminarų namo projektą (viziją), nurodo, jog ieškovė nežinojo darbų apimties, dėl to konkrečios darbų sumos nenumatė, tik įvardijo, kiek gali išleisti ir kt. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pozicijos nuoseklumo ir patikimumo, pagrįstai nurodė, kad ieškovė nuolat keitė procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes, teikė prieštaringus paaiškinimus dėl ieškovės nurodyto žodinio susitarimo dalyko. Aplinkybė, jog apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir kitaip vertina bylos duomenis nesudaro pagrindo kitokioms išvadoms.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovės atstovas (vadovas), apklausiamas teismo posėdžiuose, negalėjo tiksliai įvardyti, kada buvo sudarytas šalių žodinis susitarimas dėl paslaugų teikimo, teigė, kad susitarė 2023 m. pradžioje, vėliau nurodė, kad 2024 m. pradžioje, vėliau dar kartą tikslino, kad 2023 m. pabaigoje, taip pat nurodė, kad su atsakove tarėsi 2023 m. rugpjūčio mėn., vėliau patikslino ir nurodė, kad 2023 m. birželio mėn., teismo posėdyje (2025 m. lapkričio 27 d.) įvardijo kitą nei procesiniuose dokumentuose statomo namo adresą. Apeliantė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliaciniu skundu nepaneigė. Apeliantės argumentus, jog ieškovės vadovas nesuteikė ypatingos reikšmės susitarimo datai, negalėjo jos prisiminti, teisėjų kolegija vertina kritiškai. Pažymėtina, jog ieškovė yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, verslininkė, jai keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose. Todėl tai, kad ieškovė negali tiksliai įvardyti sandorių, kuriuose ji dalyvauja, tiksliai nurodyti savo sudarytų susitarimų apimties ir kitų reikšmingų sąlygų, negali tiksliai nurodyti teisinių santykių pradžios momento, sudaro pagrindą abejoti pačios ieškovės įvardytų aplinkybių patikimumu.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės pozicija dėl jos pačios įrodinėjamų aplinkybių buvo nenuosekli. Šalių paaiškinimai yra viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese (CPK 186 straipsnis), tačiau ir šie įrodymai vertinami remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis) ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis ir apeliantės argumentus, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-943/2023 77 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas iš ieškovės pareikalavo ypatingai aukšto įrodinėjimo standarto laikymosi visiškai ignoruodamas ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir nereikalaudamas įrodymų iš atsakovės, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovė neįrodė, kad šalys sutarė dėl dizaino paslaugų teikimo. Viena vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, vertino byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių (jų atstovų) ir liudytojų paaiškinimų visumą ir byloje pateiktų įrodymų visumos pagrindu padarė atitinkamas išvadas, kurios viena kitai neprieštarauja. Aplinkybė, jog ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, byloje esančius duomenis vertina kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo manyti, jog tai atlikdamas pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles ar priėmė neteisėtą ir (ar) nepagrįstą sprendimą. Kita vertus, vien tai, jog teismas, priimdamas sprendimą, remiasi vienos iš šalių paaiškinimais, o kitų šalių paaiškinimus atmeta dėl jų patikimumo stokos, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-943/2021 38 punktas).

Kaip minėta, ieškovė byloje aplinkybę, jog šalys sudarė žodinę sutartį dėl dizaino paslaugų teikimo, iš esmės įrodinėjo atsakovės išrašytomis sąskaitomis faktūromis ir jose nurodyta suteiktų paslaugų rūšimi (paskirtimi), susirašinėjimo su atsakove duomenimis, kuriuose ji vieną kartą nurodė siunčianti ieškovei sąskaitą už dizaino paslaugas. Pasisakydama dėl sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės ginčo teisinių santykių kvalifikavimui teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020 78 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas mano, jog ieškovės byloje pateiktų įrodymų, vadovaujantis įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, nepakanka pagrįstu teismo įsitikinimu paremtai išvadai, jog ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl dizaino paslaugų teikimo (CPK 183, 185 straipsniai).

Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl dizaino paslaugų teikimo. Atsakovės teigimu, tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo, t. y. atsakovė savo klientams siūlydavo ieškovę kaip statybos darbų rangovę ir, jeigu atsakovės klientai su ieškove sudarydavo rangos sutartis, ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti tarpininkavimo mokestį, teigė, kad sąskaitose faktūrose klaidingai nurodoma suteiktų paslaugų rūšis. Atsakovė bylai teikė ieškovės (jos vadovo), atsakovės ir liudytojo LUD1 susirašinėjimo duomenis, paaiškino atsakovės įrodinėjamo susitarimo turinį. Byloje liudytojas LUD1 paaiškino, jog skaičiavo sąmatas objektuose, kuriuose kartu dirbo ieškovė ir atsakovė, nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo kažkoks susitarimas, tačiau šio susitarimo pobūdžio nežinojo, atsakovės prašymu apskaičiuodavo, kokios sumos atsakovė turi išrašyti sąskaitą faktūrą ieškovei. Iš bylai pateiktų įrodymų (susirašinėjimo duomenų – 2025 m. rugsėjo 29 d. DOK-142887) matyti, jog atsakovės ieškovei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos sumos sutampa su liudytojo atliktais ir atsakovei nurodytais skaičiavimais (pvz.: 4 177,75, 2 866,06; 835,81; 3 350,07; 758,28; 1 435,28), susirašinėjimuose kalbama apie atsakovei priklausančią dalį. Pačios ieškovės bylai kartu su pradiniu ieškiniu pateiktoje 2024 m. lapkričio 22 d. pretenzijoje ((duomenys neskelbtini) pretenzija atsakovei ir (duomenys neskelbtini)) nurodoma, jog atsakovė savo klientams siūlė rangovus, įskaitant ieškovę, statybos darbams atlikti, klientai darbus patikėjo atsakovės siūlytiems rangovams (pretenzijos 4.2 punktas).

Bylai taip pat pateikti duomenys, jog žemės sklypą, kuriame, anot ieškovės, turėjo būti statomas namas, kurio dizaino paslaugas turėjo teikti atsakovė, įsigytas 2024 m. vasario 9 d., t. y. po to, kai baigėsi ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas. Ieškovė 2024 m. balandžio 4 d. sudarė projektavimo darbų sutartį dėl namo techninio darbo projekto parengimo, 2024 m. balandžio 19 d. sudarė interjero projektavimo paslaugų teikimo sutartį (bylai pateiktas pirmasis sutarties lapas ir projekto nuotraukų kopijos), atlieka veiksmus žemės sklypo paskirčiai pakeisti (2026 m. sausio 21 d. DOK-9839, 2026 m. balandžio 20 d. DOK-58526).

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė, išskyrus savo žodinius paaiškinimus, nepateikė kitų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės deklaruojamo susitarimo tarp šalių buvimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog ieškovė ir atsakovė bendravo dėl statomo namo dizaino paslaugų teikimo, derino tokio susitarimo turinį, sąlygas. Kaip minėta, bylai pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl dizaino paslaugų teikimo. Priešingai, byloje esantys duomenys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog ieškovę ir atsakovę iš tiesų siejo sutartiniai teisiniai santykiai, šalys buvo sutarusios dėl komisinio ar tarpininkavimo mokesčio atsakovei mokėjimo ir būtent šiuo pagrindu atsakovė ieškovei išrašė sąskaitas faktūras, kurias ieškovė apmokėjo. Nurodytų išvadų nepaneigia ir apeliantės akcentuojamos aplinkybės, jog ieškovė atsakovei mokėjo avansu. Kaip minėta, byloje duomenų, leidžiančių manyti, jog ieškovės nurodomas žodinis susitarimas dėl dizaino paslaugų teikimo ieškovės statomame name buvo sudarytas, nėra pateikta. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė skolinga jai už neatliktus darbus – dizaino paslaugas jos statomame name. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys nėra pagrįstas, ir jį pagrįstai atmetė.

Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovė neįrodė ieškinio, savaime nesudaro pagrindo manyti, jog tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė ieškovei pritaikęs per aukštą įrodinėjimo standartą, o iš atsakovės nereikalavęs objektyvių įrodymų ar ignoravęs atsakovės pateiktos versijos prieštaringumą. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybių, jog rungimosi principas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suponuoja, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, jei nenustatoma įstatyme įtvirtintų sąlygų jas peržengti. Šios taisyklės galioja visose civilinio proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 55 punktas). Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškovės procesiniuose dokumentuose nustatytų ribų, pasisakė dėl ieškovės įrodinėtų aplinkybių pagrįstumo (nepagrįstumo), todėl vien tai, kad, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neįvardijo, jog atsakovė ieškovei mokėjo pagal susitarimą dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo ir (ar), anot apeliantės, susidaro situacija, kai atsakovė gavo iš ieškovės pinigus iš viso be pagrindo, tačiau kažkodėl šių pinigų neturi grąžinti, savaime nesudaro pagrindo manyti, jog dėl to pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nėra pagrįstas. Minėta, jog byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovė nesuteikė paslaugų pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą dėl dizaino paslaugų teikimo, todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog ieškovė šių aplinkybių neįrodė, atsakovė paneigė tokio susitarimo tarp šalių buvimo faktą, šalių ginčas dėl ieškovės įrodinėtų aplinkybių buvo išspręstas iš esmės.

Kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą ir prievolių pagal sutartis vykdymą, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Atsakovė pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 3 500 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2026 m. rugsėjo 7 d. sąskaita faktūra serija LA Nr. 815) ir duomenis, jog įsipareigojo už suteiktas teisines paslaugas advokatei sumokėti iki 2026 m. gruodžio 31 d. (2026 m. rugsėjo 14 d. susitarimas dėl skolos sumokėjimo).

CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog ši nuostata aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Maksimalius civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą dydžius reglamentuoja Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis įvertinęs atsakovės pateiktų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgdamas į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 punktas) atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalius rekomenduojamus priteisti dydžius. Oficialios statistikos duomenimis, 2026 m. II ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudaro 2 628,20 Eur, todėl maksimalus atlygis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sudaro 3 416,66 Eur (2 628,20 Eur x 1,3 koeficientas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Aplinkybių, sudarančių pagrindą atsakovei priteisti didesnes nei rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai bylinėjimosi išlaidas (Rekomendacijų 2 punktas) apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos sumažintinos iki maksimalaus dydžio, todėl, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistina 3 416,66 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei ATS1 iš ieškovės mažosios bendrijos ,,Kalgirsta“ 3 416,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.