- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-30
- Bylos Nr.
- e2S-1226-965/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04819-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Tamošaitienė
- Ieškovas
- IES1
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracija
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Palangos miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovė, Inspekcija) 2026 m. kovo 30 d. privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus Nr. ŽPN-3631 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateiktu ieškiniu ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. kovo 30 d. privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus Nr. ŽPN-3631 galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 6 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – iki teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. kovo 30 d. Privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus Nr. ŽPN-3631 galiojimą; nutartį nutarė vykdyti skubiai. Pagrindiniai nutarties motyvai: Nurodė, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja pareiškimo pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašyme nurodytus argumentus, konstatavo, jog, be kita ko, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali susidaryti situacija, kad įvažiavimas bus panaikintas, tačiau ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju įvažiavimą tektų atkurti, todėl ieškovas ne tik patirtų didelius nepatogumus, bet ir materialinių nuostolių dėl įvažiavimo dangos išardymo, naujos dangos įrengimo. Taip pat, atsižvelgęs į tai, kad privalomasis nurodymas, jo neįvykdžius nustatytu terminu, yra vykdomas priverstinai, padarė išvadą, jog yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali tapti neprasmingas, o jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą. Esminiai atskirojo skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja abi jos taikymo sąlygos – tikėtinas (prima facie) ieškinio reikalavimo pagrindimas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, jog Privalomasis nurodymas, jo neįvykdžius nustatytu terminu, yra vykdomas priverstinai. Inspekcijos teigimu, pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 24 straipsnio 10 dalį, esant iškeltai civilinei bylai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, ji neturi teisinio pagrindo perduoti Privalomąjį nurodymą antstoliui vykdyti priverstinai.
Nurodo, jog net ir esant teisminiam ginčui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, turi galimybę pasinaudoti įstatymo nustatyta teise ir teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.
Apeliantės manymu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinis, kadangi civilinėje byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, kad jų nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, gali pasunkėti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas.
Tvirtina, jog ieškovas nepateikė konkrečių duomenų apie Inspekcijos jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar, kad yra kitų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą konstatuoti, jog yra grėsmė būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar jo įvykdymas pasunkėtų.
Atsiliepimas
Ieškovas pateiktu atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės yra taikytos dėl dviejų aplinkybių sustabdymo, t. y. atsakovės veiksmų vykdant Privalomąjį nurodymą ir dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino eigos sustabdymo. Teigia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra niekaip labiau suvaržoma atsakovės veikla, atsakovė nėra įpareigota atlikti kokius nors veiksmus, atsakovei neatsiras jokių turtinio pobūdžio praradimų, todėl atskirasis skundas grindžiamas vien tik formaliais ir deklaratyviais argumentais.
Teigia, kad šioje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama fiksuoti esamą padėtį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymo termino eigą, todėl atskirojo skundo argumentai apie nesąžiningų veiksmų atlikimą, grėsmių būsimo teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą, neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą ir ekonomiškumo principo nesilaikymą, yra nepagrįsti.
Ieškovo manymu, atsakovė ignoruoja esminę aplinkybę, kad kol vyks teisminis šios bylos nagrinėjimas, Privalomojo nurodymo termino eiga bus skaičiuojama lygiagrečiai šiam procesui, todėl net ir pratęsinėjant terminą, pasibaigus teisminiam procesui, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pasibaigęs. Taip pat, kol vyks bylos nagrinėjimas, ieškovui skirtas terminas bus eikvojamas ir pasibaigs, todėl ieškovas iš esmės praras įstatymo jam numatytą terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą (priėmus jam nepalankų teismo sprendimą).
Nurodo, jog net ir tuo atveju, jei ieškovas kreiptųsi į atsakovę dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, jo nepakaktų (Inspekcijai jį pratęsus), todėl jis turėtų inicijuoti atskirą administracinę bylą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo, tai didintų ieškovo kaštus, atsakovė taip pat patirtų papildomų sąnaudų, o teismų sistema būtų apkrauta papildomu krūviu.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Esminiai atsiliepimo argumentai:
Trečiasis asmuo, įvertinęs ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį, skundžiamos nutarties ir atsakovės atskirojo skundo argumentus, teigia, jog nagrinėjamu atveju nėra jokios grėsmės galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymui, kadangi vadovaujantis Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalimi, esant iškeltai šiai bylai, skundžiamas Privalomasis nurodymas negali būti pateiktas antstoliui vykdyti priverstinai.
Trečiasis asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis, teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju atsakovės pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti, pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Dėl atskirojo skundo argumentų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadinasi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: i) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; ii) turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-916/2023).
Nagrinėjamu atveju, apeliantė nesutinka su skundžiamos nutarties išvada, jog Privalomasis nurodymas, jo neįvykdžius nustatytu terminu, yra vykdomas priverstinai. Taip pat, atsakovės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra perteklinis, kadangi civilinėje byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, kad jų nepritaikius, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Ieškovas nepateikė duomenų apie Inspekcijos atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie būtų nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ir sudarytų pagrindą konstatuoti grėsmę būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar pasunkintų jo įvykdymą.
Pažymėtina, jog viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. CPK nuostatos neįtvirtina sąrašo pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-680-1120/2022). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog Privalomasis nurodymas, jo neįvykdžius nustatytu terminu, yra vykdomas priverstinai, todėl konstatavo, kad yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali tapti neprasmingas, o jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija privalomąjį nurodymą jos vadovo nustatyta tvarka perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas arba kreiptasi į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, Inspekcijos vadovo nustatyta tvarka perduodamas vykdyti antstoliui įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ginčija Inspekcijos 2026 m. kovo 30 d. privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus Nr. ŽPN-3631, jo įgyvendinimo terminas nustatytas iki 2026 m. rugsėjo 22 d., vadinasi, Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalimi, esant iškeltai civilinei bylai dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, neturi teisinio pagrindo perduoti Privalomąjį nurodymą antstoliui vykdyti priverstinai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje grėsmę galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju nepagrįstai siejo su aplinkybe, jog ieškovui neįvykdžius Privalomojo nurodymo nustatytu terminu (iki 2026 m. rugsėjo 22 d.), jis bus vykdomas priverstinai (Inspekcijai pateikus Privalomąjį nurodymą vykdyti antstoliui).
Ieškovas atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą jis sieja su aplinkybe, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius Privalomojo nurodymo galiojimo (termino eigos skaičiavimo), kol vyks bylos nagrinėjimas, ieškovui skirtas terminas bus eikvojamas ir pasibaigs, todėl ieškovas iš esmės praras įstatymo jam numatytą terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą – netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priėmus ieškovui nepalankų sprendimą, ieškovas gali nebeturėti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, šis terminas gali būti gerokai sutrumpėjęs ir gali būti išnaudotos šio termino pratęsimo galimybės. Nurodytiems argumentams pagrįsti ieškovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra numatytas iki 2026 m. rugsėjo 22 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas pasinaudojo ar ketina pasinaudoti Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teise iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Šis terminas Inspekcijos gali būti pratęsiamas tik vieną kartą, ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame Privalomajame nurodyme. Dar daugiau, pabrėžtina, jog net ir tuo atveju, jei Inspekcija netenkintų prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad dėl to būtų pažeistos ieškovo teisės. Visų pirma, ieškovui išliktų galimybė apskųsti Inspekcijos priimtą dokumentą, kuriuo netenkintas jo prašymas dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo. Antra, ieškovui net ir nepasinaudojus Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teise, jam išlieka galimybė civilinę bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui pateikti prašymą nustatyti atitinkamą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą tuo atveju, jeigu jo ieškinys būtų atmestas. Teismas, vadovaudamasis CPK 271 straipsnio 1 dalimi, turi teisę nustatyti konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog ieškovo nurodytas minėtas kasacinio teismo išaiškinimas nenustatė išimtinai bylose, kuriose ginčijamas privalomojo nurodymo teisėtumas, taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aptariamoje kasacinio teismo nutartyje buvo suvienodinta bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, išaiškinant, jog nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą, siekiant išvengti neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos suinteresuotam asmeniui, gali būti taikomas CPK reglamentuojamas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punktą, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas – ginčą dėl privalomojo nurodymo nagrinėjantis bendrosios kompetencijos teismas gali sustabdyti jo galiojimą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022 30–31 punktai).
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog aptartame kasacinio teismo išaiškinime laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas yra siejamas su anksčiau šioje nutartyje minėta būtinąja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nenustatyta. Netenkinus ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nors Privalomojo nurodymo įvykdymo termino eigos skaičiavimas nebus sustabdytas, tačiau vadovaujantis Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalimi, tuo atveju, jei ieškovui bus priimtas nepalankus teismo sprendimas, Privalomasis nurodymas antstoliui galės būti pateiktas vykdyti tik įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti Privalomojo nurodymo arba kai sueis teismo nustatyti papildomi Privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėjus teismo sprendimui dėl Privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.
Svarbu pažymėti ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.
Nagrinėjamu atveju, nors ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės niekaip nesuvaržo atsakovės veiklos, nesukelia jai jokių nuostolių ar nepatogumų, nesuteikia ieškovui perdėto procesinio pranašumo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustačius privalomų jų taikymo sąlygų – šiuo atveju grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nors IES1 atsiliepime pabrėžia, jog, be kita ko, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta kelią galimam Privalomojo nurodymo įvykdymui iškart po teismo proceso pabaigos, tačiau šis argumentas laikytinas nepagrįstu, kadangi šios nutarties 17 punkte minėta, kad ieškovas turi CPK ir Priežiūros įstatyme nustatytą galimybę kreiptis į Inspekciją dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo / prašyti teismo nustatyti naują Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nenustačius būtinųjų jų taikymo sąlygų, yra perteklinis ir nesuderinamas su ekonomiškumo ir proporcingumo principais.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius priešingos šalies nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-370/2021). Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022). Pabrėžtina, kad priešingos šalies nesąžiningumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio / rūšies laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti, todėl nesutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad šiuo atveju neturi būti pasisakoma dėl atsakovės sąžiningumo / nesąžiningumo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių turinį, rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad ieškovas ne tik neįrodė atsakovės nesąžiningumo, bet šios aplinkybės ir neįrodinėjo. Sutiktina su apeliantės atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog ieškovas nepateikė konkrečių duomenų apie Inspekcijos jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar kurie apsunkintų jo vykdymą (ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju), kadangi civilinės bylos nagrinėjimo metu Inspekcija neturi teisės pateikti Privalomojo nurodymo vykdyti antstoliui. Šiuo atveju nenustatyti ir kiti atitinkamai Inspekcijos veiksmai / neveikimas, kurie būtų priešingi ieškovo interesams, keltų jam žalą ar sudarytų sąlygas atitinkamos žalos kilimui ateityje.
Apibendrindamas anksčiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju yra abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, bet kurioje civilinio proceso stadijoje, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ar jų panaikinimo (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis, 149 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl, tenkindamas ieškovo prašymą, priėmė nepagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338–339 straipsniu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.