Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskisteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-5943-905/2022, kuria išnagrinėtas nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Skolvalda“ prašymas dėl pareiškėjo PRS1 fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,GelvoraSergel“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Ignitis“, antstolis SUA9, PlusPlus Capital AS.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėPareiškėjo nemokumo (bankroto) administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Skolvalda“ pateikė teismui prašymą baigti PRS1 fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti nepadengtus kreditorių reikalavimus, įskaitant ir nepateiktus. Nurodė, kad bankrutuojantis fizinis asmuo mokumo atkūrimo planą įgyvendino, kreditoriams išmokėjo sumą, kuri daugiau negu dvigubai viršija plane numatytą sumą. Bankrutuojantis fizinis asmuo mokumo atkūrimo plano vykdymo laikotarpiu ieškojosi darbo, vykdė įsipareigojimus. Anot bankroto administratorės, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu kreditoriaus reikštos pastabos nėra administratoriui ar bankrutuojančiam asmeniui reiškiami paklausimai, į kuriuos administratorius ar bankrutuojantis asmuo turi pareigą atsakyti. Pareiškėjas PRS1 nemokumo administratorės prašymą palaikė. Nurodė, jog vykdė visas mokumo atkūrimo plane nurodytas priemones. Suinteresuotas asmuo kreditorius PlusPlus Capital AS pažymėjo, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu bankrutuojantis asmuo turi dėti maksimalias pastangas įsipareigojimų vykdymui, tačiau šiuo atveju PRS1 elgėsi tik formaliai. Anot kreditoriaus, nemokumo administratoriaus pateiktame plano įgyvendinimo akte melagingai nurodoma, kad viso plano vykdymo laikotarpiu kreditoriai neturėjo ir neišsakė bankrutuojančiam asmeniui pastabų dėl plano vykdymo. Priešingai, kreditorius tiek plano tvirtinimo, tiek ir jo vykdymo metu teikė pastabas dėl bankrutuojančio asmens labai mažo darbo užmokesčio darbovietėje, kuris visiškai neatitinka jo turimos kvalifikacijos ir patirties. Kreditorius pažymėjo, kad kreditoriams nė karto nebuvo pateikta duomenų apie bankrutuojančio asmens pastangas didinti pajamas. Mažamečiai vaikai ir sutuoktinė, jų sveikatos būklė, kreditoriaus nuomone, negali būti kliūtis bankrutuojančiam asmeniui dirbti visą darbo laiką (visu etatu).II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 20 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymo dėl bankroto bylos pabaigos netenkino ir pareiškėjo PRS1 bankroto bylą nutraukė, grąžino antstoliams vykdyti į bylą pateiktus vykdomuosius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2022 m. kovo 31 d. nutartimi iškelta PRS1 bankroto byla. 2022 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas, kuriame nustatyta 3 metų plano įgyvendinimo trukmė. 2025 m. lapkričio 10 d. gautas nemokumo administratoriaus prašymas dėl bankroto bylos pabaigos, taip pat mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktas, kuriame nurodyta, kad planas įgyvendintas.Teismas nurodė, kad, viena vertus, bylos duomenys teikia pagrindą konstatuoti, jog PRS1 formaliai laikėsi kreditinių reikalavimų mokėjimo grafiko, bankroto proceso metu dirbo, gavo planuotų pajamų, o kreditinių reikalavimų buvo patenkinta netgi daugiau, nei buvo planuota. Kita vertus, būtina įvertinti PRS1 eitas darbo pareigas ir darbo užmokesčio dydį – didžiąją dalį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio PRS1 dirbo ne visą darbo laiką (po 19–21 val. per savaitę arba 74–84 val. per mėnesį), gaudamas kas mėnesį maždaug 1 000 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio. Šio aspektu nagrinėdamas dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir atsikirtimus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad PRS1 vaikai gimė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu jie buvo atitinkamai 5–8 ir 1–4 metų amžiaus. Nors bankrutuojantis asmuo įrodinėjo, kad dėl sutuoktinės sveikatos sutrikimų jam teko daugiau rūpintis mažamečiais vaikais ir sutuoktine, tačiau iš pateikto 2025 m. gruodžio 22 d. medicinos dokumentų išrašo matyti tik tiek, kad PRS1 sutuoktinė nuo 2023 m. registruota (duomenys neskelbtini) poliklinikos (duomenys neskelbtini) sveikatos centre ir kad jai nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. gegužės mėn. teiktos (duomenys neskelbtini) konsultacijos. Tokie duomenys apie bankrutuojančio asmens sutuoktinės sveikatos būklę, teismo vertinimu, yra neinformatyvūs ir nepakankami tam, kad patvirtintų PRS1 teiginius apie jo sutuoktinės tokius sveikatos sutrikimus, kurie pareikalautų iš PRS1 daugiau (negu įprasta) rūpintis mažamečiais vaikais ir buitimi. Priešingai, iš pateiktų sutarčių dėl vaikų ugdymo ir (ar) lavinimo matyti, kad išimtinai visas šias sutartis (netgi tas, kurios sudarytos poliklinikos išraše nurodomu laikotarpiu, kai PRS1 sutuoktinei buvo teikiamos konsultacijos) sudarė būtent PRS1 sutuoktinė, sutartyse nurodydama savo, kaip vaikų atstovės, kontaktinius duomenis. Nagrinėdamas bankrutuojančio asmens argumentus dėl mažamečių vaikų lankymosi ir jų pristatymo į gydymo įstaigas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios tėvų pareigos vykdymas negali apriboti ar juolab paneigti darbuotojo teisių ir galimybių dirbti visą darbo laiką (visu etatu), nes norminiai teisės aktai pateisina tėvų, prižiūrinčių ar slaugančių šeimos narius, nebuvimą darbe. Taigi pristatyti mažamečius vaikus į sveikatos priežiūros įstaigas ir (arba) juos slaugyti namuose PRS1 turėjo teisę ir dirbdamas visą darbo laiką (visu etatu), todėl šios aplinkybės negali pateisinti bankrutuojančio asmens apsisprendimo dirbti ne visą darbo laiką (ne visu etatu). Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma paneigia pareiškėjo argumentus apie jam tekusią didesnę naštą rūpintis vaikais ir sutuoktine.Teismas nurodė, kad formaliai būtų galima sutikti su PRS1 argumentais, kad mokumo atkūrimo plane nebuvo įtvirtinta jokių geriau mokamo darbo kriterijų (siektino „rezultato“), kuriuos bankrutuojantis asmuo turėjo pasiekti / įgyvendinti, taip pat su argumentais, kad PlusPlus Capital AS traktuotinas kaip kreditorius profesionalas, t. y. asmuo, kuris verčiasi, be kita ko, reikalavimo teisių perėmimo veikla ir dažnai dalyvauja fizinių asmenių bankroto bylose / procedūrose. Kita vertus, visos nurodytos aplinkybės – konkrečių siekiamų rezultatų neįvardijimas mokumo atkūrimo plane ir (arba) kreditoriaus teisinis statusas ir jo reikalavimų (o ne vien tik „pastabų“) ieškoti geriau mokamo darbo neįforminimas (nepareiškimas) viso bankroto proceso metu niekaip nepaneigia ir nesumenkina kriterijų, pagal kuriuos turi būti vertinamas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 16 straipsnyje įtvirtintų bankrutuojančio asmens pareigų vykdymas.Taigi, nors mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiu kreditorius ir nesikreipė į nemokumo administratorių su prašymu pateikti duomenis (įrodymus) apie bankrutuojančio asmens geriau mokamo darbo paieškas (ir todėl tokių duomenų (įrodymų) kreditoriui neturėjo būti teikiama), tačiau tai nepaneigia ir bankrutuojančio asmens neatleidžia nuo FABĮ 16 straipsnio 10, 12 punktuose tiesiogiai įtvirtintų pareigų (susijusių su geriau mokamo darbo paieška) tinkamo vykdymo. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad FABĮ 16 straipsnio 10 punkte tiesiogiai įtvirtinta bankrutuojančio asmens pareiga „aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą“, t. y. ši pareiga, jos vykdymas nėra įstatymo siejami su mokumo atkūrimo plane nustatomais kokiais nors siektinais kriterijais ar „rezultatais“, su nemokumo administratoriui ar pačiam bankrutuojančiam asmeniui teikiamais kreditorių papildomais paklausimais, pastabomis ar pan.Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad per didžiąją dalį mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpio geriau mokamo darbo bankrutuojantis asmuo ieškojosi ne „aktyviai“ FABĮ 16 straipsnio 10 punkto nuostatų prasme. Atmetęs kaip nepagrįstus PRS1 argumentus, kuriais apeliuota į poreikį daugiau laiko (dėmesio) skirti rūpinimuisi šeimos nariais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bankrutuojantis asmuo be svarbių, pateisinamų priežasčių nedėjo pakankamai pastangų „aktyviai“ ieškoti / susirasti geriau mokamo darbo ir (arba) didesnių pajamų siekdamas atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi iš esmės tokia pati bankrutuojančio asmens pareiga buvo įtvirtinta ir mokumo atkūrimo plano 1.5 punkte, konstatuotina, kad šiuo atveju pažeistos FABĮ 16 straipsnio tiek 10, tiek 12 punktuose įtvirtintos bankrutuojančio asmens pareigos. Taigi konstatuotinas pagrindas bankroto bylą nutraukti pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. bankrutuojančiam asmeniui nevykdant FABĮ reikalavimų. Teismas nurodė, jog nors ir sutiktina su bankrutuojančio asmens argumentais, kad bankroto bylos nutraukimas gali sukelti bankrutuojančiam asmeniui itin sunkių turtinių (finansinių) padarinių, tačiau būtina pažymėti, kad tokią bankroto bylos baigtį nulėmė būtent paties bankrutuojančio asmens veiksmai / neveikimas, juolab nevykdant būtent įstatyme įtvirtintų nuostatų.Konstatavęs pagrindą bankroto bylą nutraukti, pirmosios instancijos teismas nemokumo administratorės prašymo bankroto bylą pabaigti netenkino. Atkreipė dėmesį į tai, jog bankroto bylos pabaigos atveju nebūtų pagrindo tenkinti administratorės procesinio prašymo nurašyti ir nepareikštus kreditorių reikalavimus. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiAtskirajame skunde pareiškėjas PRS1 (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2026 m. gegužės 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – baigti PRS1 fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti likusius nepadengtus kreditorių reikalavimus, įskaitant ir nepateiktus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi ir skundžiama nutartimi klausimą dėl apelianto bankroto bylos pabaigos du kartu išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas (teisėjas (duomenys neskelbtini)). Aplinkybė, kad techniškai bankroto byla LITEKO pažymima kaip baigta patvirtinus mokumo atkūrimo planą, nėra teisiškai reikšminga. Nei CPK, nei FABĮ nenustato, kad bankroto byla baigiama nagrinėti patvirtinus mokumo atkūrimo planą.Dėl biurokratiškai klaidingo traktavimo, dėl esminės klaidos, kad nutraukiant fizinio asmens bankroto bylą nepasisakoma dėl bylos esmės, apelianto byla neteisingai buvo paskirta tam pačiam teisėjui, kuris jau vieną kartą buvo išreiškęs savo vertinimą ir nuomonę dėl bankroto bylos nutraukimo.CPK 71 straipsnio 1 ir 2 dalyse aiškiai įtvirtintas principas, kad teisėjas negali pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pirmąja instancija arba apeliacine tvarka, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Akivaizdu, kad 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis buvo priimta dalyvaujant teisėjui (duomenys neskelbtini), todėl teisėjas neturėjo teisės pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir juo labiau pakartotinai nagrinėjant tą patį klausimą.Apelianto atstovas teismo posėdžio pradžioje aiškiai išsakė savo nuomonę, kad byla turi būti paskirta kitam teisėjui, bet neturi galimybės paveikti administracinio pobūdžio sprendimų priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teisme.Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ 16 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, nes vietoje teisės normos reikalavimo ,,pagal savo galimybes aktyviai siekti susirasti geriau apmokamą darbą“ teismas apeliantui taikė reikalavimą ,,visą mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpį aktyviai ieškoti geriau apmokamo darbo“. Teismas ignoravo teisės normos dalį „pagal savo galimybes“ ir „siekti susirasti“, o taikė teisės normoje nenumatytus reikalavimus „visą mokymo plano įgyvendinimo laikotarpį“ ir „aktyviai ieškoti“.Pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nemotyvavo, kuo remiantis apelianto geriau mokamo darbo paieškos buvo pripažintos neaktyviomis, kokį „aktyvumo“ standartą teismas taikė ir kokį aktyvumą apeliantui reikėjo pademonstruoti.Apeliantas ieškojo kito darbo, atitinkančio jo patirtį prekybos automobiliais ir automobilių detalėmis srityje, tačiau darbo su reikšmingai geresniu galimu darbo užmokesčiu nerado ir apie tai reguliariai informuodavo bankroto administratorių.Apeliantas tiksliai įvykdė visas nurodytas priemones: ieškojo geriau mokamo darbo, stebėjo skelbimus, derėjosi su esama darboviete dėl darbo užmokesčio, informavo bankroto administratorių. Mokumo atkūrimo plane nebuvo numatytas joks konkretus tikslas, kurį privalėjo pasiekti apeliantas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas tinkamai neįgyvendino plane numatytų priemonių. Apeliantui negali būti taikomos neigiamos pasekmės už tai, kad jis nepasiekė tikslo, kuris nenurodytas mokumo atkūrimo plane.Be jokių įrodymų ir argumentų subjektyviai konstatavęs apelianto nepakankamą aktyvumą pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino paties apelianto galimybės atitikti teismo teorinį įsivaizdavimą.Apeliantas neturėjo jokios galimybės suvokti, kad mokumo atkūrimo plano 1.5 punkte numatytas pareigas (ieškoti geriau mokamo darbo, stebėti darbo skelbimus, gauti didesnes pajamas esamoje darbovietėje, apie rezultatus informuoti bankroto administratorių) jis turėtų vykdyti pagal kažkokį pirmosios instancijos teismo neįvardytą aktyvumo lygmenį.Vienintelis apelianto bankroto pabaigai prieštaraujantis lemiamą balsą kreditorių susirinkime turintis kreditorius PlusPlus Capital AS yra įmonė, kurios veikla yra skolų išieškojimas (profesionalus kreditorius). Jeigu kreditorius turėjo lūkestį, kad apeliantas konkrečiu metu pasiektų konkretų darbo užmokesčio dydį, kreditorius turėjo galimybę tokius reikalavimus įrašyti į mokumo atkūrimo planą, kad apeliantas juos suvoktų ir galėtų bandyti pasiekti. Nesant jokių konkrečių nustatytų pajamų tikslų, apeliantas rinkosi saugumą ir galbūt lėtesnį darbo užmokesčio augimą esamoje darbovietėje, nes garantuotas pajamas suvokė kaip tinkamą ir kreditorių lūkesčius atitinkantį savo elgesį.Dėl subjektyvaus „aktyvumo“ kriterijaus tariamo nepakankamumo pirmosios instancijos teismas sukėlė apeliantui itin sunkias pasekmes. Trejus metus vykdęs mokumo atkūrimo planą, dėl skundžiamos nutarties apeliantas neturėtų galimybės kelti fizinio asmens bankroto bylą 10 metų, t. y. dar mažiausiai 13 metų yra paliekamas oraus finansinio gyvenimo užribyje su maksimaliu išieškojimu iš gaunamų pajamų. Skundžiama nutartimi apeliantas yra stumiamas į socialinę atskirtį ir šešėlį dėl teisės aktuose ir skundžiamoje nutartyje neapibrėžto, bet, teismo nuomone, nepakankamo aktyvumo.Suinteresuotas asmuo PlusPlus Capital AS pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, juo prašė apelianto atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 20 d. nutartį dėl bankroto bylos nutraukimo nepakeistą. Esminiai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai: Nesutinka su apelianto argumentais dėl absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo – bylą du kartus iš eilės išnagrinėjo tas pats teisėjas. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkė raštu pagrįstai nurodė, kad klausimai, sprendžiami po mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, laikomi tarpiniais bylos veiksmais, dėl kurių priimami procesiniai teismo sprendimai nepasisakant dėl bylos esmės.Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas 2026 m. kovo 19 d. nutartimi panaikino 2025 m. gruodžio 16 d. nutartį išimtinai dėl procesinio pobūdžio pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, jog bylą nagrinėjęs teisėjas netinkamai būtų įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju apelianto teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista. Priešingai, teismas spręsdamas apelianto bankroto bylos nutraukimo klausimą išliko nuoseklus ir nešališkas.Apeliantas apie tariamą bylų paskirstymo pažeidimą žinojo iki skundžiamos nutarties priėmimo. Teismo pirmininkei atsisakius perduoti bylą kitam teisėjui, apeliantui teko galimybė šį sprendimą skųsti ar reikšti nušalinimą, tačiau to padaryta nebuvo. Priešingai, apeliantas pasirinko dalyvauti teismo posėdyje, posėdžio metu nurodė, kad neturi duomenų dėl bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo, ir tik po nepalankios bylos baigties vėl naudoja šį argumentą kaip savo gynybos priemonę.Pažymi, kad apeliantas didžiąją trejų plano įgyvendinimo metų dalį dirbo ne visą darbo laiką – tik 19–21 valandą per savaitę. Šis faktas yra neginčijamas. Apeliantas savo nepakankamą aktyvumą byloje aiškino dviem aplinkybėmis: (1) rūpinimusi mažamečiais vaikais ir sutuoktine; (2) objektyviomis darbdavio ekonominėmis problemomis. Atskiruoju skundu apeliantas nebeginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad vaikų priežiūra nebuvo objektyvi kliūtis apeliantui dirbti visą darbo laiką (visu etatu), tuo iš esmės pripažino, kad nedėjo maksimalių pastangų kuo daugiau uždirbti ir kaip galima didesne apimtimi padengti savo kreditorių reikalavimus.Pareiškėjui esant jauno darbingo amžiaus, neturint jokių sveikatos problemų ar nesant kitų objektyvių aplinkybių, trukdančių dirbti, darbas puse etato ir tenkinimasis nedideliu darbo užmokesčiu negali būti pateisinamas ir laikomas sąžiningu FABĮ kontekste.Tai, kad apelianto darbdavys patyrė ekonominių sunkumų, nereiškia, kad apeliantas negalėjo aktyviai ieškoti kito darbdavio. Priešingai – darbdavio nestabilumas bent vidutiniškai apdairų ir protingą žmogų turėjo paskatinti aktyviau ieškotis alternatyvaus darbo.Apelianto gaunamas apie 1 000 Eur bruto darbo užmokestis yra daugiau nei tris kartus mažesnis nei įmonės vidurkis. Apeliantas ėjo aukštesnio lygio pareigas, tačiau gavo proporcingai minimalų atlyginimą. Tai yra akivaizdus rodiklis, kad apeliantas nepasinaudojo visomis galimybėmis maksimaliai padidinti savo pajamas.Kreditorius tiek plano tvirtinimo, tiek ir jo vykdymo metu teikė pastabas dėl bankrutuojančio asmens labai mažo darbo užmokesčio darbovietėje, visiškai neatitinkančio jo turimos kvalifikacijos ir patirties, tačiau kreditoriams nė karto nebuvo pateikta duomenų apie bankrutuojančio asmens pastangas didinti pajamas. Tai, kad kreditoriams nė karto nebuvo pateikta informacija apie apelianto pastangas gerinti savo finansinę būklę (nei administratoriaus veiklos ataskaitoje, nei atsakant į konkrečias pastabas), ir tai, kad šiuo klausimu byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrįstai leidžia kritiškai vertinti apelianto ir bankroto administratoriaus byloje išsakytą poziciją, neva apeliantas informuodavo bankroto administratorių apie savo vykdomas darbo paieškas.Apelianto argumentai dėl kreditoriaus statuso, kreditoriaus vertinimu, teisiškai nereikšmingi, kadangi niekaip nepaneigia, nesumenkina kriterijų, pagal kuriuos turi būti vertinamas FABĮ 16 straipsnyje įtvirtintų pareigų vykdymas.Kreditorius nuo 2024 m. balandžio 22 d. teikė pastabas dėl neproporcingai mažo apelianto darbo užmokesčio ir jo pasyvumo. Šios pastabos buvo ignoruotos tiek bankroto administratoriaus, tiek apelianto. Aplinkybė, kad kreditorius nesikreipė su formaliu prašymu pateikti įrodymus, nereiškia, kad apeliantas galėjo ja remtis kaip pagrindu netinkamai vykdyti savo pareigas.FABĮ 16 straipsnio 10 punkte įtvirtinta pareiga aktyviai siekti geriau mokamo darbo yra įstatyme tiesiogiai įtvirtinta ir galioja nepriklausomai nuo to, ar ji pakartota mokumo atkūrimo plane.