Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-11-18 · Administracinė byla Nr. eTA-170-552/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-18
Bylos Nr.
eTA-170-552/2026
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01624-2025-8
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Milda Vainienė
Atsakovas
ATS1
Pareiškėjas
"Telšių regiono atliekų tvarkymo centras"
Kategorijos

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eTA-170-552/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01624-2025-8Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei ATS1 dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Telšių RATC) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės ATS1 234 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) įsiskolinimą už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., ir 108,34 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d.

Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

Telšių RATC yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą administruojantis subjektas, kontroliuojantis vietinės rinkliavos mokėjimą, vykdantis jos apskaitą bei kitas procedūras, reikalingas vietinei rinkliavai administruoti, įskaitant ir kreipimąsi į teismą dėl nesumokėtų vietinių rinkliavų išieškojimo.

Pareiškėjas teisę reikalauti sumokėti vietinę rinkliavą grindžia Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T1-177 patvirtintais Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai).

Atsakovė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto Mažeikių rajono savivaldybėje: negyvenamąją patalpą – parduotuvę ((duomenys neskelbtini)), kurios paskirtis – prekybos (toliau – ir parduotuvė), ir patalpą – butą ((duomenys neskelbtini)), kurio paskirtis – gyvenamoji (butų) (toliau – ir butas). Už parduotuvę atsakovei susidarė 234 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., o už butą – 108,34 Eur įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. (toliau kartu 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. – ir ginčo laikotarpiai). Šiuos įsiskolinimus, vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, atsakovė privalėjo sumokėti.

Nustatyta tvarka atsakovei buvo siųsti pranešimai bei įspėjimas dėl skolos, susidariusios nesumokėjus vietinės rinkliavos, į kuriuos ji nesureagavo ir vietinės rinkliavos nesumokėjo.

Atsakovė Renata Vitkutė atsiliepime į prašymą su pareiškėjo reikalavimais nesutiko. Ji prašė atmesti reikalavimą priteisti parduotuvei paskaičiuotą 234 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą, o dėl butui paskaičiuoto 108,34 Eur įsiskolinimo nurodė, kad jį pripažįsta iš dalies ir įsipareigoja sumokėti iki 2025 m. rugsėjo 10 d., jeigu pareiškėjas pateiks įrodymus, kad ginčo laikotarpiu jam faktiškai buvo teikiamos atliekų tvarkymo paslaugos.

Atsiliepime atsakovė nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

Parduotuvė ginčo laikotarpiu buvo negyvenama ir nenaudojama, jame nebuvo registruotų gyventojų ar dirbančių asmenų, dalį laikotarpio nebuvo vykdoma jokia veikla. Pareiškėjas neįrodė, kad šiam nekilnojamojo turto objektui ginčo laikotarpiu faktiškai teikė atliekų tvarkymo paslaugas, nepateikė duomenų apie atliekų surinkimo datas, kiekius, taip pat nepateikė važtaraščių ar atliekų perdavimo aktų.

Vietinės rinkliavos reikalavimas, grindžiamas vien turto nuosavybės faktu, neįrodžius faktinio paslaugų teikimo, neatitinka proporcingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principų bei gali lemti nepagrįstą pareiškėjo praturtėjimą.

Atsakovė vėlavo sumokėti 108,34 Eur vietinę rinkliavą už butą dėl sudėtingos finansinės padėties, tačiau to sąmoningai nevengė daryti.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo Telšių RATC prašymą tenkino ir už ginčo laikotarpius priteisė iš atsakovės pareiškėjui 234 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už parduotuvę ir 108,34 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už butą.

Teismas nurodė, kad atsakovė, būdama Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo turto objektų savininkė, pagal Nuostatuose pateiktą teisinį reguliavimą yra vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalo ją mokėti, o pareiškėjo pateikta pažyma patvirtina 234 Eur ir 108,34 Eur įsiskolinimą už skirtingus nekilnojamojo turto objektus.

Teismas paaiškino, kad pagal Rinkliavų įstatymo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vietinė rinkliava yra viešosios teisės normomis reglamentuojama privaloma įmoka, o ne sutartinis mokėjimas už faktiškai suteiktas atliekų išvežimo paslaugas, todėl vienašališkai atsisakyti vykdyti šią prievolę negalima.

Vertindamas atsakovės argumentus dėl parduotuvės nenaudojimo, teismas atkreipė dėmesį į prekybinę patalpų paskirtį ir atsakovės teiginį, kad veikla nebuvo vykdoma tik dalį ginčo laikotarpio, iš kurio sprendė, jog kitu laikotarpiu veikla buvo vykdoma. Teismas paaiškino, kad pagal Nuostatus kintamoji rinkliavos dalis gali būti neskaičiuojama ar perskaičiuojama, nustatyta tvarka pagrindus nekilnojamojo turto objekto nenaudojimą, tačiau atsakovė nepateikė nei objektų nenaudojimą patvirtinančių dokumentų, nei duomenų apie kreipimąsi į pareiškėją dėl atleidimo nuo rinkliavos ar jos dalies. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir tai, kad įsiskolinimą už kitą objektą atsakovė iš dalies pripažino, teismas konstatavo, jog ji netinkamai vykdė prievolę mokėti vietinę rinkliavą, todėl yra pagrindas priteisti įsiskolinimą pareiškėjui.

III.

Atsakovė Renata Vitkutė apeliaciniame skunde, kurį tikslino, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą dalyje, kuria priteista 234 Eur suma už parduotuvę, ir pakeisti arba panaikinti minėtą teismo sprendimą dalyje, kuria priteista 108,34 Eur už butą. Atsakovė taip pat prašo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui papildomam nagrinėjimui, kad pareiškėjas būtų įpareigotas pateikti faktinius atliekų išvežimo duomenis (važtaraščius, perdavimo aktus, išvežimo grafikus).

Atsakovė su patikslintu apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus: uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignitis“ 2025 m. spalio 9 d. raštą „Informacija apie apmokėtą elektros energiją“ bei atsakovės 2025 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pareiškėjui dėl išsamios ataskaitos pateikimo apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė vietinę rinkliavą, nors pareiškėjas nepateikė faktinį atliekų surinkimą ir išvežimą patvirtinančių įrodymų – važtaraščių, perdavimo aktų, grafikų ar kitų duomenų. Vien nekilnojamojo turto nuosavybės faktas, neįrodžius faktinio paslaugų teikimo, nėra pakankamas pagrindas reikalauti sumokėti rinkliavą.

Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl parduotuvės nenaudojimo ir atsakovės pateiktus dokumentus, įskaitant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų išrašą apie veiklos nevykdymą bei Socialinės paramos skyriaus pažymą. Šie duomenys patvirtina šio nekilnojamojo turto objekto nenaudojimą, todėl teismas turėjo taikyti Nuostatų 31–32 punktuose numatytą galimybę neskaičiuoti ar perskaičiuoti rinkliavą.

Teismas formaliai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 straipsnyje įtvirtintą draudimą vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, neatsižvelgdamas į specialųjį teisinį reguliavimą ir sąžiningumo, teisingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjo reikalavimas mokėti už faktiškai nesuteiktas paslaugas pažeidžia šiuos principus ir sudaro prielaidas pareiškėjui nepagrįstai praturtėti.

Teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino įrodymų trūkumą ir neišreikalavo iš pareiškėjo objektyvių duomenų apie faktinį paslaugų teikimą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Įsiskolinimą už butą atsakovė pripažino tik iš dalies ir su sąlyga, kad pareiškėjas įrodys faktiškai teikęs atliekų tvarkymo paslaugas, nors objektas buvo nenaudojamas. Todėl, jos vertinimu, nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo priteisti ir šią įsiskolinimo sumą.

Pareiškėjas Telšių RATC atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Atsakovės pareiga mokėti vietinę rinkliavą kyla iš Nuostatų ir ginčo laikotarpiu turėtų nekilnojamojo turto objektų nuosavybės, kurią patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys. Rinkliavos mokėtojo statusas nesiejamas su faktine ar deklaruota gyvenamąja vieta, naudojimusi turtu ar individualaus atliekų konteinerio turėjimu. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės normomis nustatyta privaloma įmoka, o ne sutartinis atlygis už komunalinę paslaugą. Todėl atsakovė negali savo nuožiūra atsisakyti ją mokėti, o atleidimas nuo šios prievolės galimas tik teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pastovioji rinkliavos dalis skirta komunalinių atliekų tvarkymo sistemai išlaikyti ir nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu ar jų perdavimu tvarkytojui. Ją privalo mokėti visi rinkliavos mokėtojai, įskaitant nenaudojamų ar netinkamų naudoti objektų savininkus, todėl argumentai dėl faktiškai neišvežtų atliekų nepanaikina pareigos mokėti šią rinkliavos dalį.

Kintamoji rinkliavos dalis gali būti neskaičiuojama tik laikantis Nuostatuose nustatytos tvarkos: pateikus prašymą–sąžiningumo deklaraciją dėl nesinaudojimo atliekų tvarkymo paslauga ir elektros energijos suvartojimą patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ginčo laikotarpiu būtų kreipusis į pareiškėją ir atlikusi šiuos veiksmus. Teisinio reguliavimo nežinojimas neatleidžia nuo jo nesilaikymo pasekmių.

Atsakovės teiginys, kad parduotuvėje veikla nebuvo vykdoma tik dalį ginčo laikotarpio, patvirtina, jog kitu laikotarpiu ji buvo vykdoma. Atsakovė turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei laikytis nustatytų atleidimo nuo kintamosios rinkliavos dalies procedūrų.

Nesant teisinių pagrindų sumažinti rinkliavą ar atleisti nuo jos mokėjimo, atsakovės atleidimas nuo šios prievolės suteiktų jai nepagrįstą privilegiją kitų mokėtojų sąskaita ir pažeistų lygiateisiškumo bei viešojo intereso užtikrinimo principus. Todėl rinkliava apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės už ginčo laikotarpius 234 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už parduotuvę ir 108,34 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už butą, nustatęs, kad šiais laikotarpiais ji buvo minėtų nekilnojamojo turto objektų savininkė ir pagal Nuostatus privalėjo mokėti vietinę rinkliavą.

Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl nekilnojamojo turto objektų nenaudojimo ir faktinio atliekų tvarkymo paslaugų neteikimo, neišsamiai ištyrė įrodymus bei netinkamai taikė rinkliavos mokėjimą ir jos perskaičiavimą reglamentuojančias nuostatas. Jos vertinimu, įsiskolinimas priteistas nepagrįstai, pažeidžiant sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principus.

Dėl papildomų įrodymų, pateiktų kartu su apeliacinio skundo patikslinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovė kartu su apeliacinio skundo patikslinimu pateikė pareiškėjui adresuotą 2025 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pateikti ataskaitą apie vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei UAB „Ignitis“ 2025 m. spalio 9 d. raštą, kuriame nurodytas ginčo laikotarpiu bute suvartotas elektros energijos kiekis. Atsakovė nesuformulavo atskiro prašymo šiuos dokumentus prijungti prie bylos ir nepateikė argumentų, pagrindžiančių jų priėmimo bei tyrimo apeliacinės instancijos teisme būtinybę. Nors UAB „Ignitis“ raštas surašytas po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, jame pateikta informacija susijusi su ginčo laikotarpiu egzistavusiomis aplinkybėmis. Buto nenaudojimu atsakovė rėmėsi jau pirmosios instancijos teisme, tačiau nepaaiškino, kokios objektyvios priežastys trukdė šią informaciją gauti ir pateikti anksčiau. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos pateiktiems naujiems įrodymams tirti, todėl jie atsisakytini priimti ir tirti apeliacinės instancijos teisme.

Savivaldybių tarybų teisė nustatyti vietines rinkliavas įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, o savo biudžeto sąskaita gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte suteiktą teisę, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T1-177 patvirtino Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Nagrinėjamam ginčui aktualios dvi šių nuostatų redakcijos: nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. gruodžio 27 d. galiojusi suvestinė redakcija (toliau – ir Nuostatai I) ir Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2024 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T1-553 patvirtinta redakcija, įsigaliojusi 2024 m. gruodžio 28 d. (toliau – ir Nuostatai II). Nuostatai I aktualūs vertinant rinkliavos įsiskolinimą už butą visu ginčo laikotarpiu ir už parduotuvę iki 2024 m. gruodžio 27 d., o Nuostatai II – vertinant rinkliavos įsiskolinimą už parduotuvę nuo 2024 m. gruodžio 28 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.

Patikrinusi skundžiamame sprendime nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nuostatais II, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ginčo laikotarpiams aktualios abi Nuostatų redakcijos: iki 2024 m. gruodžio 27 d. galiojo Nuostatai I, o nuo 2024 m. gruodžio 28 d. – Nuostatai II. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino didžiąją ginčo laikotarpių dalį galiojusio teisinio reguliavimo. Vis dėlto šis trūkumas savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo, todėl teisėjų kolegija toliau vertina atsakovės pareigą mokėti vietinę rinkliavą ir priteisto įsiskolinimo pagrįstumą pagal atitinkamais ginčo laikotarpiais galiojusias Nuostatų redakcijas.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad abiejose Nuostatų redakcijose buvo įtvirtinta dvinarė vietinės rinkliavos sistema, pagal kurią vietinė rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalių. Pagal Nuostatų I 28 punktą pastoviąją dalį moka visi Savivaldybės teritorijoje esančių nekilnojamojo turto objektų, išskyrus žemės sklypus, savininkai ar įgalioti asmenys. Tačiau Nuostatų I 35 punkte buvo numatytas atleidimas nuo vietinės rinkliavos, kai nekilnojamojo turto objektas fiziškai sunaikintas, avarinės būklės ar jo neįmanoma naudoti. Šį faktą nustato administratorius arba rinkliavos mokėtojas pateikia jį pagrindžiančius dokumentus ir laisvos formos prašymą. Nuostatų II 59 punkte taip pat nustatyta bendroji taisyklė, pagal kurią pastoviąją rinkliavos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, išskyrus Nuostatuose nurodytus atvejus. Pagal Nuostatų II 60 punktą pastoviosios rinkliavos dalies nemoka negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020 išaiškino, kad pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, siejama su aplinkybe, jog asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas ar įgaliotas asmuo, o jos apskaičiavimas ir paskirtis nėra susiję su faktiniu atliekų susidarymu. Todėl vien aplinkybė, kad asmuo faktiškai nesukūrė ar negalėjo sukurti atliekų, savaime neatleidžia jo nuo pareigos mokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį. Pažymėtina, kad šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai taikytini atsižvelgiant į konkrečioje savivaldybėje nustatytas rinkliavos mokėjimo išimtis.

Byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atsakovei neskaičiuoti pastoviosios vietinės rinkliavos dalies. Atsakovė nenurodė ir nepagrindė, kad ginčo laikotarpiais būtų buvusios Nuostatų I 35 punkte ar Nuostatų II 60 punkte nustatytos sąlygos. Vien nekilnojamojo turto objektų nenaudojimas, veiklos juose nevykdymas ar sunki finansinė padėtis tokių sąlygų nepatvirtina. Pagal pareiškėjo pateiktus apskaičiavimo duomenis pastovioji vietinės rinkliavos dalis už parduotuvę sudaro 78 Eur, o už butą – 56,34 Eur, iš viso – 134,34 Eur. (Telšių RATC 2025 m. liepos 18 d. pažymos). Įvertinusi taikytiną teisinį reguliavimą ir apskaičiavimo duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės 134,34 Eur pastoviosios vietinės rinkliavos dalies įsiskolinimą už abu nekilnojamojo turto objektus.

Nesutikdama su kintamosios vietinės rinkliavos dalies priteisimu, atsakovė teigia, kad nekilnojamojo turto objektai ginčo laikotarpiais nebuvo naudojami arba buvo naudojami tik iš dalies. Šią poziciją ji grindžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2025 m. rugpjūčio 11 d. ir rugpjūčio 18 d. pažymomis apie laikotarpius, kuriais buvo draudžiama socialiniu draudimu, bei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2025 m. rugpjūčio 11 d. pažyma apie jos pajamas. Atsakovė taip pat teigia, kad pareiškėjas gali reikalauti mokėti vietinę rinkliavą tik įrodęs faktinį paslaugų teikimą, t. y. pateikęs duomenis apie atliekų surinkimo datas, kiekius, važtaraščius ar atliekų perdavimo aktus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad abiejose Nuostatų redakcijose buvo nustatyta kintamosios vietinės rinkliavos dalies neskaičiavimo tvarka, kai nekilnojamojo turto objektas nenaudojamas. Pagal Nuostatų I 29, 32 ir 33 punktus kintamąją dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Rinkliavos mokėtojui neeksploatuojant nekilnojamojo turto objekto ir nesinaudojant atliekų tvarkymo paslauga, kintamoji dalis neskaičiuojama, administratoriui pateikus objekto neeksploatavimą pagrindžiančius dokumentus. Tokiu dokumentu laikoma elektros energijos tiekėjo pažyma, patvirtinanti, kad objekte suvartotas elektros energijos kiekis neviršija 100 kWh per metus. Pagal Nuostatų II 31 ir 32 punktus kintamoji dalis neskaičiuojama arba perskaičiuojama mokėtojui pagrindus, kad nekilnojamojo turto objektas nebuvo naudojamas ne trumpesnį kaip metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip dveji metai praėjusį laikotarpį, ir administratoriui pateikus elektros energijos tiekėjo pažymą apie nustatytų ribų neviršijantį elektros energijos suvartojimą arba seniūno pažymą, patvirtinančią objekto nenaudojimą.

Taigi pagal abi Nuostatų redakcijas nekilnojamojo turto objekto nenaudojimu grindžiamas kintamosios vietinės rinkliavos dalies neskaičiavimas siejamas su šią aplinkybę pagrindžiančių dokumentų pateikimu administratoriui. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovė administratoriui būtų pateikusi Nuostatuose nustatytus objekto nenaudojimą pagrindžiančius dokumentus. Pirmosios instancijos teisme pateiktos pažymos apie atsakovės draudimo socialiniu draudimu laikotarpius ir pajamas savaime taip pat nepatvirtina konkrečių nekilnojamojo turto objektų nenaudojimo. Šie dokumentai apibūdina atsakovės socialinę ir finansinę padėtį, tačiau nesuteikia pakankamų duomenų apie parduotuvės ar buto naudojimą ginčo laikotarpiais.

Dėl atsakovės argumento, kad pareiškėjas privalėjo pateikti konkrečius atliekų išvežimo dokumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinė rinkliava nėra atlygis pagal individualią paslaugų teikimo sutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Rinkliavos mokėtojas neturi teisės savo nuožiūra pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, o nuo jos vykdymo gali būti atleistas teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Kita vertus, objektyvūs duomenys apie atliekų nesusidarymą gali būti reikšmingi vertinant pareigą mokėti vietinę rinkliavą ar jos dalį, o šią aplinkybę pagrįsti turi ja besiremiantis rinkliavos mokėtojas. Šie išaiškinimai taikytini atsižvelgiant į ginčo laikotarpiu galiojusią rinkliavos sistemą ir konkrečias jos mokėjimo išimtis. Kai nustatyta dvinarė vietinė rinkliava, vien faktinis atliekų nesusidarymas savaime neatleidžia nuo pastoviosios dalies mokėjimo, o objekto nenaudojimo reikšmė kintamosios dalies mokėjimui vertinama pagal atitinkamose Nuostatų redakcijose nustatytas sąlygas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atsakovei siuntė mokėjimo pranešimus dėl vietinės rinkliavos už butą kasmet, o už parduotuvę – kas mėnesį. Mokėjimo pranešimuose už butą pateikta informacija apie rinkliavos mokėjimo ir atleidimo nuo jos tvarką, nurodyti kontaktai, kuriais galima kreiptis dėl atliekų vežimo maršrutų, dažnumo ir grafikų. Mokėjimo pranešimuose už parduotuvę nurodyti duomenys apie individualų konteinerį, komunalinių atliekų surinkimą ir pervežimą bei kontaktai atliekų tvarkymo klausimams spręsti. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiais atsakovė būtų kreipusis į pareiškėją dėl neteikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos. Vertindama minėtų duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nekyla abejonių, jog atliekų surinkimo ir tvarkymo paslauga apskritai buvo teikiama. Nustačius šias aplinkybes, vien atsakovės reikalavimas pateikti individualius jos atliekų išvežimo dokumentus nesudaro pagrindo pripažinti kintamosios vietinės rinkliavos dalies apskaičiavimą neteisėtu. Teisės aktuose nustatytomis sąlygomis apskaičiuotos rinkliavos reikalavimas savaime taip pat negali būti vertinamas kaip nepagrįstas praturtėjimas ar sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principų pažeidimas.

Pagal pareiškėjo pateiktus apskaičiavimo duomenis kintamoji vietinės rinkliavos dalis už parduotuvę ginčo laikotarpiu sudarė 156 Eur, o už butą – 52 Eur, iš viso – 208 Eur (Telšių RATC 2025 m. liepos 18 d. pažymos). Atsakovė nepateikė konkrečių argumentų dėl taikytų tarifų ar aritmetinio apskaičiavimo klaidų. Teisėjų kolegija patikrinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą taip pat nenustatė tokių klaidų. Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, paslaugos teikimą patvirtinančius duomenis ir tai, kad objekto nenaudojimu grindžiamos kintamosios dalies neskaičiavimo sąlygos neįrodytos, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovės 156 Eur kintamosios vietinės rinkliavos dalies įsiskolinimą už parduotuvę ir 52 Eur – už butą.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytas teisinio reguliavimo taikymo trūkumas šiuo atveju nelėmė neteisingo bylos išsprendimo. Įvertinus ginčo laikotarpiais galiojusias Nuostatų redakcijas ir byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti kitokią išvadą dėl atsakovės pareigos sumokėti 234 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už parduotuvę ir 108,34 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už butą. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės ATS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanMilda Vainienė