- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-1843-945/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01722-2025-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Diana Labokaitė, Tomas Ridikas
- Ieškovas
- K. S.
- Atsakovas
- „Kazi transport“
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dianos Labokaitės ir Tomo Ridiko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KAZI-TRANSPORT“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. S. (toliau – ieškovas, darbuotojas), patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KAZI-TRANSPORT“ (toliau – atsakovė, darbdavė, bendrovė) 5 711,47 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių, bylinėjimosi išlaidų (įskaitant vertimo išlaidas) atlyginimą, įpareigoti atsakovę ieškovui priteistą sumą pervesti į Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad darbo santykių pabaigoje darbdavė su darbuotoju pilnai neatsiskaitė. Darbdavė netinkamai vedė darbo laiko apskaitą, nepateikė išsamių ir aiškių darbo užmokesčio skaičiavimų, todėl darbuotojas, remdamasis jo turimais duomenimis (tachografo įrašais, banko išrašais ir kt.), nustatė, kad jam liko neišmokėta didelė darbo užmokesčio dalis. Nepriemoka susidarė dėl neapmokėtų viršvalandžių, naktinio, poilsio ir švenčių dienų darbo, taip pat dėl netinkamai apskaičiuotų dienpinigių ir darbo užmokesčio už kabotažo pervežimus.
Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais, prašė atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė, kad ieškovas taiko neteisingus valandinius įkainius, nepagrįstai skaičiuoja darbo užmokestį pagal darbo dienas, nors taikoma suminė darbo laiko apskaita, naudoja netikslius dirbtų valandų duomenis, kurie nesutampa su darbdavės turimais tachografo ir apskaitos įrašais. Ieškovo skaičiavimuose daromos aritmetinės klaidos, neaiškūs viršvalandžių, naktinio ir švenčių darbo apskaičiavimo principai, o kai kuriais atvejais nepagrįstai dubliuojami mokėjimai. Ieškovas neatsižvelgia į faktiškai darbuotojui suteiktas ir apmokėtas kasmetines atostogas, papildomas atostogų dienas, kurios buvo suteiktos kaip kompensacija už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis. Per visą laikotarpį darbuotojui buvo suteikta ir apmokėta daugiau atostogų dienų, nei jam priklausė, todėl papildomos nepriemokos negali susidaryti.
Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. gegužės 11 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovo 8 701,59 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, įvertinęs, kad ieškovas nuolat keitė poziciją dėl atsakovės skolos dydžio, jos susidarymo laikotarpio, laiku neteikė į bylą užsienio kalba pateiktų dokumentų vertimų, prašė atidėti posėdį, nes ieškovo atstovė buvo nesusipažinusi su bylos medžiaga, ieškovo atstovė negebėjo atsakyti į teismo užduodamus bylos nagrinėjimui reikšmingus klausimus, teikė su užduotu klausimu nesusijusią informaciją, trukdė proceso eigą, nesutiko sudaryti taikos sutarties, nurodydama, kad atsakovas sutiktų sudaryti taikos sutartį tik dėl ženkliai didesnės sumos (pvz., 20 000 Eur), nei yra pareikštas ieškinys, konstatavo, jog ieškovo ir jo atstovės elgesys procese nebuvo tinkamas.
Teismas nurodė, kad ieškovo skaičiavimuose vertinami tik tam tikri pasirinkti mėnesiai, tikslus skolos susidarymo laikotarpis iš ieškovo paaiškinimų ir pateiktų dokumentų nėra aiškiai nustatomas. Teismas pažymėjo, kad nevertinami tie laikotarpiai, kai darbdavės apskaitoje nurodytas didesnis darbo valandų skaičius nei ieškovo vairuotojo kortelės duomenyse (pvz., 2024 m. rugsėjo mėn.), o 2024 m. rugpjūčio mėn. vairuotojo kortelės duomenys apskritai nepateikti. Į bylą pateikti vairuotojo kortelės duomenys apima tik pasirinktus laikotarpius: 2022 m. birželio mėn. – 2023 m. gegužės mėn., 2024 m. sausio – liepos mėn., 2024 m. rugsėjo – spalio mėn. 2025 m. sausio – kovo mėn. Teismas nustatė, kad darbdavė darbo laiką apskaitė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, o duomenis gaudavo iš Tachogram sistemos. Atsakovė paaiškino, kad dėl įstatymuose nustatyto 12 mėn. duomenų saugojimo termino pasibaigimo visų ginčo laikotarpio Tachogram duomenų nebeturi, tačiau pateikė turimus duomenis už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. vasario 28 d. Teismas pažymėjo, kad vairuotojo kortelės duomenys, kuriais savo reikalavimus grindžia ieškovas, ne visais atvejais sutampa su darbdavės apskaitos duomenimis: vienais laikotarpiais didesnis darbo valandų skaičius nurodomas darbuotojo kortelėje, kitais – darbdavės apskaitoje. Be to, ieškovo skaičiavimuose vertinami tik pasirinkti laikotarpiai, kurie bylos nagrinėjimo metu nuolat keitėsi.
Teismas nustatė, kad Tachogram duomenys buvo generuojami iš ieškovo naudojamos vairuotojo kortelės. Ieškovas paaiškino, kad tam tikrus įrašus galėjo koreguoti rankiniu būdu, įskaitant kitų darbo režimų žymėjimą, duomenų suvedimą po poilsio laikotarpių (pvz., ieškovas paaiškino galėdavęs juos keisti, kai keisdavosi žiemos/vasaros laikas, vesdavo ranka kitus duomenis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė nedirbęs 2022 m. birželio mėn., nes buvo išvykęs su šeima, tačiau vairuotojo kortelės duomenyse tuo metu pažymėtos darbo valandos; 2023 m. sausio 7 d. ieškovas nedirbo ir niekur nevyko, jam buvo poilsio diena, tačiau pagal ieškovo pateiktus vairuotojo kortelės duomenis tą dieną buvo fiksuotos 3 darbo valandos grupinio darbo režimu, nors byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų dirbęs grupėje. Atsižvelgęs į nustatytus neatitikimus ir prieštaravimus, teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikti vairuotojo kortelės duomenys negali būti vertinami kaip pakankami ir objektyvūs įrodymai ieškovo reikalavimams pagrįsti, pateiktuose duomenyse nustatyti neatitikimai faktinėms bylos aplinkybėms ir paties ieškovo paaiškinimams mažina šių įrodymų patikimumą.
Analizuodamas ieškovo pateiktas skaičiuotes teismas nustatė, kad jos nėra pasirašytos jas atlikusio asmens, jose taikyta darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika kelia abejonių. Darbo ginčų komisija (toliau – DGK), nagrinėdama ieškovo skundą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad perskaičiuojant darbo užmokestį buvo neteisingai nustatytas vidutinis vienos darbo valandos darbo užmokestis. DGK nustatytais duomenimis, jis sudarė: 2022 m. – 7,17 Eur/val., 2023 m. – 8,25 Eur/val., 2024 m. – 9,07 Eur/val., 2025 m. – 10,19 Eur/val. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti skaičiavimai nėra pakankamai pagrįsti objektyviais duomenimis.
Teismas nusprendė, kad ieškovas nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė buvo pavedusi ar aiškiai leidusi dirbti viršijant nustatytą darbo laiko normą tokiu mastu, kaip nurodoma ieškinyje. Teismo vertinimu, dėl to nėra pagrindo viso ieškovo nurodomo papildomo darbo laiko kvalifikuoti viršvalandiniu darbu. Be to, darbo laiko organizavimas, pažeidžiantis teisės aktuose nustatytus vairuotojų darbo ir poilsio režimo reikalavimus, vertintinas atsižvelgiant į 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo nuostatas, saugaus eismo užtikrinimo tikslus, kurie buvo akcentuoti ir darbo ginčą nagrinėjusios DGK. Teismas pažymėjo, kad 2022 m. liepos 28 d. ieškovas pateikė prašymą darbdavei už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei už viršvalandžius suteikti papildomą poilsio laiką, jį pridedant prie kasmetinių atostogų. Atsižvelgiant į tokį darbuotojo prašymą, teismo vertinimu, už nurodytą darbo laiką buvo mokamas viengubo tarifo darbo užmokestis, o papildomas kompensavimas suteikiamas poilsio laiku. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patvirtino, kad dirbdavo du mėnesius ir mėnesį turėdavo išeiginių, bet, jo nuomone, to negalima vadinti atostogomis. Teismas nurodė, kad ieškovo skaičiavimuose neatsižvelgiama į jam faktiškai suteiktas kasmetines atostogas, papildomą poilsio laiką. Teismas nustatė, kad iš viso ieškovui priklausė 55,82 darbo dienos kasmetinių atostogų ir papildomo poilsio laiko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovui buvo suteiktos 54 darbo dienos kasmetinių atostogų, papildomai išmokėta kompensacija už 2,45 darbo dienos nepanaudotų atostogų. Iš viso ieškovui buvo kompensuota 56,45 darbo dienos, todėl darbdavės skolos nėra. Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateiktuose skaičiavimuose neatsižvelgta į jam suteiktas kasmetines atostogas ir papildomą poilsio laiką, o darbo užmokesčio apskaičiavimo metodika nėra pakankamai pagrįsta. Ieškovo mėnesinis darbo užmokestis skaičiuojamas pagal neteisingai apskaičiuotą 1 darbo dienos darbo užmokestį, nors tokio susitarimo nebuvo, o darbo pamainos trukmė (tarptautinio krovinių vežimo vairuotojų darbo diena) yra skirtinga, darbovietėje buvo vykdoma suminė darbo laiko apskaita ir 3 mėnesių apskaitinis laikotarpis, todėl pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 115 straipsnį turi būti skaičiuojamas mėnesio darbo užmokestis pagal faktiškai išdirbtą laiką (valandas). Teismas padarė išvadą, kad byloje nepakanka duomenų pripažinti, jog atsakovė liko neatsiskaičiusi su ieškovu ar netinkamai vykdė pareigą mokėti darbo užmokestį.
Iš komandiruočių įsakymų teismas nustatė, kad ieškovui už komandiruotes Vokietijoje buvo mokami 100 proc. dydžio dienpinigiai, t. y. 62 Eur už dieną, atskirai buvo kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos, įskaitant kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad dienpinigiai nagrinėjamu atveju buvo aiškiai atskirti nuo faktinių komandiruotės išlaidų kompensavimo, todėl jie pripažintini darbo užmokesčio dalimi. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktų skaičiavimų nėra aišku, pagal kurios valstybės – Lietuvos ar Vokietijos – teisės aktus buvo apskaičiuoti ir išskaičiuoti privalomi mokesčiai nuo prašomos priteisti sumos už kabotažinius pervežimus. Kaip nurodė DGK, perskaičiavus pagal šią metodiką išmokamą darbo užmokestį, papildomai išmokėtina suma yra 1 565,76 Eur. Vis dėlto vertinant bendrą ieškovui išmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų apimtį, įskaitant darbo užmokestį, dienpinigius, papildomai suteiktą ir apmokėtą poilsio laiką, kasmetines atostogas, teismo vertinimu, ieškovui faktiškai buvo užtikrintas ne mažesnis atlygis nei tas, kuris būtų taikomas pagal Vokietijoje nustatytą minimalų darbo užmokestį.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; pakankant įrodymų ginčui iš esmės išspręsti, panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai neigiamai vertino tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas tikslino reiškiamo reikalavimo dydį, skaičiavimus ir ginčo laikotarpius, tokiu būdu iš esmės paneigdamas ieškovo teisę pačiam apibrėžti ieškinio faktinį pagrindą ir reikalavimo ribas. Ieškovas pasirenka, kokį reikalavimą reiškia, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis jį grindžia, šiuo atveju pasirenka už kokius laikotarpius prašo priteisti neišmokėtas sumas. Ieškovo pareiga yra pagrįsti tas konkrečias nepriemokas, kurias jis prašo priteisti, o ne revizuoti visą darbo santykių istoriją ar privalomai įtraukti laikotarpius, dėl kurių reikalavimai nėra reiškiami. Aplinkybė, kad tam tikrais mėnesiais darbdavės apskaitoje galėjo būti nurodytas didesnis darbo valandų skaičius nei ieškovo vairuotojo kortelės duomenyse, savaime nepaneigia ieškovo teisės reikšti reikalavimus dėl kitų konkrečių laikotarpių, kuriais darbo laikas ir užmokestis buvo apskaičiuoti netinkamai. Jeigu darbdavė laikė, kad dėl tam tikrų laikotarpių susidarė permoka ar kitos ieškovo grąžintinos sumos, tokios aplinkybės turėjo būti įrodinėjamos įstatymo nustatyta tvarka, teikiamas savarankiškas priešpriešinis reikalavimas dėl įskaitymo. Reikalavimo ir skaičiavimų tikslinimas savaime nėra nesąžiningas procesinis elgesys. Esant tokio pobūdžio ginčui, skaičiavimų tikslinimas, gavus papildomus dokumentus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, yra sąžiningas siekis sukonkretinti reikalavimą ir pašalinti galimus netikslumus. Ieškovui negali atsirasti neigiamos procesinės pasekmės vien dėl to, kad jis koregavo reikalavimą, užuot nepagrįstai laikęsis ankstesnių skaičių. Teismas turėjo vertinti galutinį suformuluotą ieškovo reikalavimą, jo faktinį pagrindą ir įrodymus, susijusius su konkrečiais reikalaujamais laikotarpiais, o ne naudoti ieškinio tikslinimo faktą kaip savarankišką argumentą ieškovo pozicijai paneigti.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad darbdavė bylai reikšmingų duomenų nepateikė piktybiškai. Teismas nemotyvavo, kuo remdamasis konstatavo, kad darbo laiko apskaitai reikšmingi tachografo duomenys galėjo būti saugomi tik 12 mėn. Darbdavės nurodytas 12 mėn. duomenų saugojimo terminas neatitinka darbo laiko apskaitos dokumentų saugojimo termino. Vien tai, kad darbo laiko duomenys buvo fiksuojami elektroninėje sistemoje ar gaunami iš tachografo kortelės duomenų, nepaneigia jų dokumentinės reikšmės. Kadangi darbdavė darbo laiko apskaitos žiniaraščius formavo pagal tachografo duomenis, šie duomenys negalėjo būti saugomi tik 12 mėn. Teismas turėjo įvertinti, ar darbdavė įvykdė jai tenkančią pareigą išsaugoti savo apskaitos duomenis, ar darbuotojui nėra be pagrindo perkeliama rizika dėl to, kad darbdavės turimi pirminiai duomenys byloje nėra pateikti. Teismas, netinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, netyrė, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą nebesaugoti šių duomenų, kokios buvo jų nepateikimo priežastys, kokios procesinės pasekmės dėl to turėjo kilti, šių duomenų nepateikimo pasekmes perkeldamas ieškovui.
Teismas selektyviai vertino darbo laiko apskaitos duomenis. Teismas, nustatęs abiejų šalių pateiktų darbo laiko apskaitos duomenų neatitikimus, jų procesinę reikšmę įvertino nevienodai – vairuotojo kortelės duomenų neatitikimai buvo vertinami kaip pagrindas abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, o atsakovės apskaitos duomenų neatitikimai ir jų nepagrindimas pirminiais tachografo duomenimis nebuvo įvertinti kaip darbdavei tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdymas (arba jos pozicijos nepagrindimas). Darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio apskaičiavimo, naktinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžių duomenys yra darbdavės organizuojamos apskaitos dalis, todėl jų trūkumo, neišsamumo ar prieštaringumo rizika negali būti perkeliama darbuotojui. Teismas privalėjo vertinti ne tik tai, ar ieškovo pateikti duomenys sutampa su atsakovės apskaita, bet ir tai, kuri šalis turėjo pareigą tinkamai fiksuoti, saugoti ir pateikti darbo laiko apskaitos duomenis. Darbuotojas neturi pareigos užtikrinti darbdavės darbo laiko apskaitos teisingumo, duomenų išsaugojimo. Byloje nustačius neatitikimus tarp darbdavės apskaitos ir darbuotojo turimų duomenų, šie neatitikimai negalėjo būti aiškinami darbdavės naudai, ypač kai būtent darbdavė nevykdė jai tenkančių pareigų ir vengė pateikti visą informaciją.
Teismas nemotyvavo išvados dėl ieškovo skaičiavimų nepagrįstumo. Vien tai, kad ieškovo pateiktos skaičiuotės nėra pasirašytos jas atlikusio asmens, savaime nepaneigia jų reikšmės byloje. Tokiam priedui nereikalingas atskiras pasirašymas, laikoma, kad jį pasirašo elektroniniu būdu kartu su procesiniu dokumentu jį pateikęs asmuo. Teismas nenurodė, kokia konkreti ieškovo darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikos dalis yra neteisinga, kokia teisės norma ar apskaitos taisyklė buvo pažeista, kaip turėjo būti skaičiuojama teisingai, kokią įtaką ši klaida turėjo galutiniam reikalavimo dydžiui. Teismas iš esmės perėmė DGK vertinimą dėl vidutinio vienos darbo valandos darbo užmokesčio dydžių, tačiau nepagrindė, kodėl būtent DGK nurodyti dydžiai laikytini teisingais, o ieškovo – klaidingais.
Teismas netinkamai įvertino viršvalandžių faktą. Sprendime liko nepašalintas prieštaravimas, nes, viena vertus, esant toms pačioms sąlygoms papildomas darbo laikas nelaikytas įrodytu kaip darbdavės pavestas ar toleruotas, kita vertus, pripažinta, kad dalis tokio darbo laiko buvo darbdavės apskaityta ir kompensuota. Jeigu darbdavė faktiškai kompensavo dalį darbo viršijant darbo laiko normą, tai reiškia, kad toks darbo režimas jai buvo žinomas ir jos toleruojamas. Byloje nenustatyta, kad būtent dėl tų viršvalandžių ar darbo poilsio dienomis, kuriuos atsakovė pripažino ir kompensavo papildomu poilsio laiku, būtų buvę priimti atskiri rašytiniai įsakymai. Vadinasi, darbdavė taikė praktiką, pagal kurią faktiškai dirbtas papildomas darbo laikas buvo pripažįstamas ir kompensuojamas nesant individualaus rašytinio pavedimo kiekvienam konkrečiam atvejui. Taip pat turėjo būti įvertinta ir tarptautinio krovinių vežimo vairuotojo darbo organizavimo specifika. Darbdavio žinia apie papildomą darbo laiką tokiuose santykiuose turi būti vertinama ne vien pagal rašytinių įsakymų buvimą, bet ir pagal faktinį darbo organizavimą, maršrutų planavimą, tachografo ir kitų kontrolės duomenų prieinamumą darbdaviui, jo elgesį toleruojant ir kompensuojant tokį darbo režimą.
Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, vertindamas dienpinigių įskaitymą į minimalųjį darbo užmokestį. Teismas turėjo nustatyti, koks bruto darbo užmokestis ieškovui buvo priskaičiuotas už Vokietijoje atliktą darbą, koks minimalus bruto darbo užmokestis tokiam darbui buvo taikomas Vokietijoje ir ar tarp šių dydžių susidarė nepriemoka. Teismas nepagrįstai įtraukė dienpinigius į Vokietijoje taikytino minimalaus darbo užmokesčio užtikrinimo vertinimą. Teismas nenustatinėjo, ar pagal Vokietijoje taikytiną reguliavimą dienpinigiai gali būti įskaitomi į minimalųjį darbo užmokestį komandiruotiems vairuotojams, vykdantiems kabotažinius pervežimus. Taip pat neįvertino, ar pagal Lietuvos teisę ir kasacinio teismo praktiką šioje byloje mokėti dienpinigiai pagal savo paskirtį laikytini darbo užmokesčio dalimi, ar komandiruotės metu padidėjusių darbuotojo išlaidų kompensacija. Vien aplinkybė, kad darbdavė komandiruočių dokumentuose atskirai nurodė dienpinigius ir tam tikras faktines išlaidas, savaime nereiškia, jog dienpinigiai neteko savo kompensacinės paskirties. Lietuvos darbo teisėje dienpinigiai pagal bendrąją jų paskirtį nėra darbo užmokestis. Teismo vertinimas kelia abejonių ir dėl dienpinigių mokestinio bei socialinio draudimo režimo. Jeigu darbdavė teigia, kad dienpinigiais faktiškai buvo užtikrintas Vokietijoje taikytinas minimalus darbo užmokestis, tai turėtų atsispindėti ir darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio duomenyse.
Atsakovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Ieškovas pateikė ne vieną patikslintą ieškinį, o teismas juos priėmė, taigi teismas nepažeidė ieškovo teisės (ir pareigos) apibrėžti ginčo ribas, tačiau vėliau žodiniuose paaiškinimuose ir baigiamosiose kalbose ieškovo atstovė teikė dar kitus laikotarpius, skaičiavimų dydžius.
Teismas ieškovo reikalavimus atmetė ne dėl to, kad ieškovo ir jo atstovės elgesys procese nebuvo tinkamas. Teismas įvertino galutinį suformuluotą ieškovo reikalavimą, jo faktinį pagrindą ir įrodymus, susijusius su reikalavimais.
Esant suminei darbo laiko apskaitai, vieno ar kito konkretaus mėnesio vertinimas, nevertinant viso apskaitinio laikotarpio darbo valandų ir apmokėjimo, neatitiktų DK 115 straipsnio ir suminės darbo laiko apskaitos režimo taikymo.
Darbuotojas nepagrįstai nevertino ir į savo skaičiavimus neįtraukė papildomų kasmetinių atostogų. Taip pat jis negalėjo paaiškinti, už ką darbdavė neapskaičiavo sumų, kokia yra skolos suma, jos faktinis pagrindas, kas rodo, kad ieškovas faktiškai net nežino, ką ir kaip skaičiuoja jo atstovai, o darbuotojo valios dėl ieškinio pagrindo nėra. Pasibaigus darbo santykiams ieškovas nekėlė klausimų, nereiškė pretenzijų dėl nepriemokų, teismo posėdžio metu patvirtino, kad darbdavė su juo tinkamai atsiskaitė, skolos nebuvo.
Atsakovė pateikė į bylą darbo laiko apskaitos žiniaraščius už visą ieškovo darbo laikotarpį. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiams yra nustatytas 10 metų saugojimo terminas, tačiau tokio termino nėra nustatyta Tachogram duomenų saugojimui. Pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 10 straipsnio 5 dalį transporto ūkio subjektas, naudojantis transporto priemones, kuriose įrengta įrašymo įranga pagal Reglamento (EEB) Nr. 3821/85 IB priedą, ir kuriems taikomas šis reglamentas, užtikrina, kad visi iš transporto priemonės ir vairuotojo kortelės perkelti duomenys būtų saugomi ne mažiau kaip 12 mėn. nuo jų įregistravimo, jog tikrinančio pareigūno prašymu jie būtų tiesiogiai ar per nuotolį prieinami ūkio subjekte. Atsakovė nepripažintina dariusia kliūtis ieškovui įrodinėti šio nurodomas aplinkybes, Tachogram ilgesnių duomenų ji nepateikė dėl objektyvių aplinkybių, nes neturėjo pareigos juos saugoti ilgiau nei 12 mėn.
Ieškovas neįrodė darbdavės pateiktų darbo laiko apskaitos duomenų neatitikimų ar nesutapimų su Tachogram duomenimis. Darbuotojas taip pat neįrodė, kad darbdavės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra neteisingi.
Pasak ieškovo, jo pateikti vairuotojo kortelės duomenys patikimi ir teisingi, tačiau apeliaciniame skunde ieškovas nepaaiškino teismo nustatytų neatitikimų, nepašalino prieštaravimų. Darbuotojo pateikta vairuotojo kortelė neatitinka patikimumo ir leistinumo reikalavimų, nes nėra aišku, kas ir kada nuskaitė vairuotojo kortelę, nėra nurodoma, kas pateikė duomenis nuskaitymui, kas atsakingas už įrašų tikrumą, nuskaitytų duomenų teisingumas nėra patvirtintas atsakingo asmens parašu.
Kadangi darbuotojo pateiktos vairuotojo kortelės duomenys neatitiko kitų bylos duomenų (ne tik darbdavės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, Tachogram duomenų, bet ir paties darbuotojo paaiškinimų posėdyje), darbuotojas negalėjo paaiškinti nustatytų prieštaravimų, darbdavės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neturėjo prieštaravimų kitai bylos medžiagai (išskyrus vairuotojo kortelės duomenis), vairuotojo kortelės duomenys neatitiko leistinumo reikalavimų, teismas pagrįstai rėmėsi darbdavės pateiktais įrodymais dėl darbuotojo darbo laiko.
Teismo posėdžių metu (2026 m. vasario 26 d., 2026 m. balandžio 8 d.) ieškovo atstovės teikė detalius paaiškinimus dėl jų pateiktų skaičiavimų metodikos, principų ir apskaitos duomenų, buvo užduodami konkretūs klausimai, teismo sprendime taip pat pasisakyta dėl konkrečių ieškovo skaičiavimų nepagrįstumo aspektų, todėl teismas tiesiogiai ir betarpiškai pats vertino minėtus skaičiavimus. Be to, teismas vertino ne tik skaičiavimų formą (nepasirašyti, teikiami vis skirtingi skaičiai raštu ir žodžiu), bet ir turinį.
Nepriklausomi auditoriai atliko darbuotojo viso laikotarpio darbo užmokesčio apskaičiavimų nepriklausomą vertinimą ir nenustatė darbo užmokesčio nepriemokos.
Darbuotojas neįrodė, kad jis realiai dirbo jo skaičiavimuose nurodytą papildomą darbo laiką, darbdavė davė nurodymus ar pavedimus dirbti daugiau, nei nurodyta Tachogram duomenyse, darbdavės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose.
Vertinant bendrą ieškovui išmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų apimtį, įskaitant darbo užmokestį, dienpinigius, papildomai suteiktą ir apmokėtą poilsio laiką, kasmetines atostogas, ieškovui faktiškai buvo užtikrintas ne mažesnis atlygis nei tas, kuris būtų taikomas pagal Vokietijoje nustatytą darbo užmokestį. Ieškovas neginčijo, kad jam atskirai buvo kompensuojamos faktinės su komandiruote susijusios išlaidos, todėl dienpinigiai nėra skirti joms padengti. Ieškovas prašė priteisti jam nepriemokos sumą atskaičius mokesčius, tačiau negalėjo atsakyti, kokius mokesčius taikė savo skaičiavimams.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje nekilo ginčo dėl šalis siejusių darbo santykių, ieškovui dirbus tolimųjų reisų vairuotoju, taip pat dėl aplinkybės, kad ieškovas buvo siunčiamas darbo funkcijas vykdyti į užsienį, kur dalį laiko vykdė kabotažo funkcijas. Darbdavė į bylą pateikė tiek darbo liko apskaitos žiniaraščius, tiek dokumentus, pagal kuriuos apskaičiuotos ieškovui mokėtinos sumos. Nekilo ginčo ir dėl to, kad apskaitytos darbo užmokesčio sumos, o taip pat darbdavės apskaičiuoti dienpinigiai darbuotojui buvo faktiškai išmokėti. Reikšdamas pretenzijas dėl netinkamo atsiskaitymo darbuotojas iš esmės jas sieja su dviem argumentų kategorijomis: pirma, kad darbuotojui mokėti dienpinigiai nebuvo skirti išlaidų kompensavimui, o ieškovo darbo užmokesčio suma be dienpinigių buvo mažesnė nei Vokietijoje mokamas minimalus darbo užmokestis; antra, jog darbdavys apskaitė ne visą darbo laiką, neapskaitė viršvalandžių, darbo naktį ar poilsio dienomis.
Dėl komandiruotam darbuotojui mokėtų dienpinigių pripažinimo darbo užmokesčio dalimi
Kaip matyti tiek iš patikslinto ieškinio, tiek ir iš apeliacinio skundo turinio, reikalavimą mokėti jam didesnį darbo užmokestį ieškovas iš esmės sieja su tuo, kad pagal darbo sutartį jam mokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis nei mokėtinas Vokietijoje, jog, nors ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad, jam mokėtus dienpinigius pripažinus darbo užmokesčio dalimi, pažeidimo nebeliktų, dienpinigių paskirtis yra kompensuoti išlaidas, todėl dienpinigiai į darbo užmokesčio skaičiavimą neturėtų būti įtraukiami. Teisėjų kolegija tokią ieškovo poziciją atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje 3 straipsnio 7 dalį, iš dalies pakeistą Direktyva (ES) 2018/957, komandiruotės išmokos pripažįstamos darbo užmokesčio dalimi, išskyrus išmokas, skirtas dėl komandiruotės faktiškai patirtoms kelionės, maitinimo ir apgyvendinimo išlaidoms kompensuoti. Jeigu pagal darbo santykiams taikytinas sąlygas neįmanoma nustatyti, kurios komandiruotės išmokos dalys skirtos tokioms išlaidoms kompensuoti, o kurios sudaro darbo užmokestį, visa išmoka pripažįstama išlaidų kompensacija. Pagal Direktyvos (ES) 2020/1057 1 straipsnio 7 dalį vairuotojas, vykdantis kabotažo operacijas kitoje valstybėje narėje, pripažįstamas komandiruotu darbuotoju.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime byloje C-396/13 Sähköalojen ammattiliitto ir 2021 m. liepos 8 d. sprendime byloje C-428/19 Rapidsped yra išaiškinęs, kad komandiruotiems darbuotojams mokami dienpinigiai, kurie nėra skirti faktiškai patirtoms kelionės, maitinimo ar apgyvendinimo išlaidoms atlyginti, gali būti įskaitomi į jiems privalomą mokėti darbo užmokestį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 72 punkte taip pat pažymėjo, kad dienpinigiai gali atlikti dvejopą funkciją – būti darbo užmokesčio dalimi arba kompensuoti su komandiruote susijusias išlaidas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti tikrąją jų paskirtį.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbdavio komandiruočių įsakymuose buvo nurodyta išmokėti darbuotojui 100 proc. nustatytos normos dienpinigius pagal kiekvienoje valstybėje išbūtų dienų skaičių ir papildomai atlyginti komandiruotės metu patirtas kelionės, apgyvendinimo, maitinimo bei kitas panašias išlaidas. Toks įsakymo turinys, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad darbdavys aiškiai atskyrė dienpinigių mokėjimą nuo faktinių komandiruotės išlaidų kompensavimo, išlaidas įsipareigodamas atlyginti papildomai. Nors darbdavys tiesiogiai ir nenurodė, kad dienpinigiai yra darbo užmokesčio sudėtinė dalis, sisteminis aptartos formuluotės aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad jie nebuvo skirti išlaidų kompensavimui, t. y. atliko kitą teisės aktuose numatytą funkciją – buvo sudėtine darbo užmokesčio dalimi.
Kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dienpinigių dydis viršijo darbuotojo skaičiuojamą darbo užmokesčio, papildomai mokėtino jam esant komandiruotam į Vokietiją, sumą, spręsti, kad darbuotojui aptariamu pagrindu priklauso papildomos išmokos, nėra jokio pagrindo.
Dėl darbo užmokesčio apskaitos ir išmokėjimo
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu ieškovas taip pat akcentuoja, kad darbdavė netinkamai apskaitė ieškovo darbo laiką, be pagrindo neįtraukdama atskirų darbo poilsio dienomis, nakties laiku, taip pat viršvalandžių laikotarpių. Į bylą esant pateiktiems darbdavio parengtiems darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos bei priskaityto darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtinantiems dokumentams, ieškovas teikė savo alternatyvius skaičiavimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino nepatikimais, nepatvirtinančiais ieškovo pozicijos. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tiek darbdavės pateiktų įrodymų nepakankamumu, tiek ir paties darbuotojo teiktų alternatyvių skaičiavimų svarba. Teisėjų kolegija nurodytą ieškovo poziciją atmeta kaip nepagrįstą.
Pagal DK 214 straipsnio 3 dalį darbuotojui inicijavus individualų darbo ginčą dėl teisės darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Aiškinant šią nuostatą pažymėtina, kad ginčuose dėl neišmokėto darbo užmokesčio darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dydį ir tinkamą atsiskaitymą, kadangi būtent darbdavys organizuoja darbą, tvarko darbo laiko ir buhalterinę apskaitą bei disponuoja atitinkamais dokumentais. Vis dėlto aptarta taisyklė nereiškia, kad darbuotojo nurodomos aplinkybės pripažįstamos įrodytomis vien dėl jo kreipimosi į teismą ar kad darbdaviui visais atvejais tenka pareiga paneigti bet kokius darbuotojo pateiktus skaičiavimus. Ši nuostata turi būti taikoma kartu su CPK 178 ir 185 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsižvelgiant į kiekvienos šalies galimybes pateikti konkrečius įrodymus ir jų patikimumą.
Nagrinėjamu atveju darbdavė pateikė ginčo laikotarpio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, taip įvykdydama jai pagal DK 120 straipsnį ir DK 214 straipsnio 3 dalį tenkančią pareigą pateikti jo žinioje esančius darbo laiko apskaitos dokumentus. Aplinkybė, kad darbdavė neišsaugojo senesnių nei dvylikos mėnesių pirminių tachografo duomenų, kuriais remiantis, jos teigimu, buvo sudaryti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, savaime nepaneigia pateiktų žiniaraščių įrodomosios reikšmės. Vertinant šią aplinkybę būtina atskirti darbo laiko apskaitos įrašų saugojimo pareigą nuo pirminių tachografo duomenų saugojimo reikalavimų. Darbdaviui pateikus išsaugotus darbo laiko apskaitos dokumentus, jų teisingumas vertintinas kartu su kitais bylos įrodymais, o vien pirminių duomenų neišsaugojimas nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti darbuotojo pateiktus alternatyvius darbo laiko skaičiavimus teisingais.
Šiuo atveju darbuotojas, ginčydamas darbdavio darbo laiko apskaitos duomenis, rėmėsi vairuotojo kortelės duomenimis ir jų pagrindu atliktais skaičiavimais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė šių duomenų netikslumus ir aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl darbuotojo skaičiavimų patikimumo. Vien techninė galimybė darbuotojui rankiniu būdu įvesti tam tikrus duomenis savaime neįrodo jų iškraipymo, tačiau kartu su nustatytais konkrečiais neatitikimais ji reikšminga vertinant pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Kitaip tariant, DK 214 straipsnio 3 dalies prasme darbdavė įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, gi darbuotojas neįrodė darbdavio pateiktų duomenų ydingumo ar didesnio paties darbuotojo teikiamų skaičiavimų patikimumo.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad sprendžiant dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo darbuotojui tenka pareiga įrodyti darbdavio nurodymą dirbti viršvalandžius, nes priešingas įrodinėjimo pareigos paskirstymas reikštų nepagrįstą reikalavimą darbdaviui įrodyti neigiamą aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad darbdavys būtų davęs nurodymus dirbti neapskaitytus viršvalandžius, apie juos žinojęs ar jiems pritaręs. Nors darbuotojo pretenzijų nereiškimas darbo santykių metu savaime nepaneigia jo teisės reikalauti darbo užmokesčio nepriemokos, ši aplinkybė gali būti vertinama kartu su kitais įrodymais sprendžiant dėl darbdavio žinojimo apie tariamai neapskaitytą papildomą darbą, įskaitant ir pareigos saugoti pirminius duomenis aspektu.
Taigi, DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas darbuotojui palankesnis įrodinėjimo pareigos paskirstymas nesudaro pagrindo ignoruoti darbdavio pateiktus apskaitos dokumentus ar suteikti išankstinę įrodomąją galią darbuotojo vienašališkai atliktiems skaičiavimams. Įvertinus tai, kad darbdavys pateikė darbo laiko apskaitos dokumentus, darbuotojo alternatyvių skaičiavimų patikimumas buvo pagrįstai sukritikuotas, o kitų pakankamų įrodymų, patvirtinančių konkrečiais laikotarpiais faktiškai dirbtą ir neapskaitytą papildomą darbo laiką, nepateikta, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Nesant įrodyto neapskaityto darbo fakto ir jo trukmės, o viršvalandinio darbo atveju – ir darbdavio nurodymo ar žinojimo apie tokį darbą, darbuotojo apeliacinio skundo argumentai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo atmestini.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinio skundo argumentus pripažinus nepagrįstais, darbuotojui neteikiant savarankiškų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis buvo atmestas išvestinis reikalavimas dėl netesybų priteisimo bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, skundas atmetamas, o ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo atsakovei priteistinas apeliaciniame procese turėtų 3 146 Eur atstovavimo išlaidų, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (2 554,20 Eur × 1,3 = 3 320,46 Eur), atlyginimas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kazi transport“, juridinio asmens kodas 151371631, iš ieškovo K. S., gim. (duomenys neskelbtini), 3 146 Eur (trijų tūkstančių šimto keturiasdešimt šešių eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.