- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2A-1498-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00301-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Evaldas Burzdikas, Anita Sereikienė
- Atsakovas
- G. A., I. A.
- Ieškovas
- N. J.-A., P. A.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, J. T., sodininkų bendrija „Pavasaris“, Pavasaris
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Algimanto Kukalio, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. A. ir I. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-87-724/2026 pagal ieškovų N. J.-A. ir P. A. ieškinį atsakovams G. A. ir I. A. dėl atlygintinio kelio servituto nustatymo, tretieji asmens – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, J. T., sodininkų bendrija „Pavasaris“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovai N. J.-A. ir P. A. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydami pripažinti 2024 m. spalio 30 d. ieškovų bei atsakovų G. A. ir I. A. (toliau – atsakovai) susitarimą dėl neatlygintino servituto galiojančiu ir neatlygintinį servitutą nustatyti atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), suteikiant teisę ieškovams ir kitiems, į jų sklypą teisėtai vykstantiems asmenims, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis, 8 kvadratinių metų kelio dalimi A. P. įmonės 2025 m. balandžio 4 d. parengtame servituto plane apibrėžtais koordinačių taškais 1-3-2-1, arba nustatyti atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), atlygintinį kelio servitutą – leisti ieškovams ir kitiems, į jų sklypą teisėtai vykstantiems asmenims, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis, 8 kvadratinių metų kelio dalimi A. P. įmonės 2025 m. balandžio 4 d. parengtame servituto plane apibrėžtais koordinačių taškais 1-3-2-1 bei priteisti iš ieškovų atsakovams solidariai 300,00 Eur vienkartinę kompensaciją; prašė visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų.
Ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso mėgėjų sodo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas pagal sodų bendrijos planą – Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra sodo namelis. Įvažiavimas į ieškovų sklypą galimas tik nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės per įvažą, esančią tarp atsakovų žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas pagal sodų bendrijos planą – Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris taip pat priklauso atsakovams, tačiau su ieškovų sklypu nesiriboja. Įvaža baigiasi ties vakarine žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir vakarine ieškovų sklypo riba, tačiau ieškovams lieka tik 1,09 m pločio juosta, kuria jie gali pėsčiomis pateikti į savo sklypą, tačiau nėra galimybės įvažiuoti transporto priemonėmis. Dar prieš ieškovams įsigyjant sodo sklypą, t. y. dar iki 2012 m. gegužės 7 d., buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kad į šį sklypą įvažiuojama per įvažą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės ir kertant atsakovams priklausančio sklypo kampą, nes buvo matomos akivaizdžios susiformavusios automobilių ratų provėžos. Kitos galimybės privažiuoti prie ieškovų sklypo nėra. Ieškovai naudojosi galimybe statyti automobilį savo sklypo pradžioje, tam atsakovai neprieštaravo. 2024 m. rudenį ieškovai atliko sklypo kadastrinius matavimus, kad būtų nustatytos tikslios sklypo ribos ir įteisinti galimybę įvažiuoti į savo sklypą, atsakovai sutiko, kad būtų įteisintas pravažiavimas toje vietoje, kur faktiškai važiuojama, jokio atlygio nereikalavo, tačiau kai ieškovai parengė planą, atsakovai su planu nesutiko, paaiškino, kad nedraudžia naudotis galimybe įvažiuoti per jų sklypą, tačiau įteisinti servitutą atsisakė, nurodydami, kad ateityje gali nuspręsti toje vietoje statyti kokius nors statinius, todėl ieškovams tapo akivaizdu, kad ateityje jie gali prarasti galimybę įvažiuoti į savo sklypą. Ieškovai pažymėjo, kad privažiavimas yra būtinas tam, kad galėtų tinkamai naudotis ir prižiūrėti sodo sklypą ir namelį. Ieškovai mano, kad toks tikslas gali būti pasiektas keliant du alternatyvius reikalavimus, t. y. siekiant pripažinti sandorį dėl servituto galiojančiu arba nustatant servitutą teismo sprendimu. Ieškovai pažymėjo, kad yra išnaudoję visas nuo jų valios priklausančias protingas galimybes ir yra įsitikinę, kad servitutas nustatytinas būtent atsakovų sklype, kadangi taip buvo važiuojama kelis dešimtmečius, servitutas būtų tik nedidelis įvažos pratęsimas, esantis atsakovų sklypo krašte, kuriuo jie ir patys galėtų naudotis, nustatant servitutą nereikėtų atlikti absoliučiai jokių darbų ir patirti išlaidų, servitutas nesukeltų jokių papildomų neigiamų pasekmių atsakovų privatumui ar galimybei aptarnauti sodo namuką.
Atsiliepimas
Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriame prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl servituto nustatymo ir patikslintą ieškinį šioje dalyje atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, patikslintą ieškinį visiškai atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad ieškovai klaidingai nurodo, kad jau daug metų yra susiklosčiusi faktinė situacija, jog į ieškovų sklypą buvo įvažiuojama per įvažą bei kertant atsakovų sklypo kampą, pažymėtjo, kad ieškovai savo sklype iki šiol lankydavosi gana retai, ne dažniau kaip 1 kartą į mėnesį vasaros metu, sklype neužsiėmė intensyvia mėgėjiška sodininkystės veikla, o automobilių ratų provėžos yra tyčia suformuotos 2025 m. pavasarį, kuomet žemės paviršius buvo drėgnas, tačiau faktiškai susiformavusio kelio per atsakovų sklypą niekada nebuvo, tačiau atsakovai būdami draugiški kaimynai, neprieštaravo, kad ieškovai įvažiuotų savo automobiliu per jų sklypą, nes tai buvo tik vienas kitas kartas per vasarą. Atsakovai nuo pat sklypo įsigijimo žinojo, kad šalia yra įvaža, kuri skirta ir gretimų sklypų savininkams, bet nežinojo, kad jų sklypu ieškovai naudojasi ar naudosis patekimui į savo sklypą. Reikalaujamas nustatyti kelio servitutas ir tuo pačiu atsakovų nuosavybės teisės ribojimas nėra pateisinamas, nes nėra išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, kad ieškovų nuosavybės teisės būtų įgyvendinamos minimaliai apribojant kitų sklypų savininkų teises ir teisėtus interesus. Atsakovai nurodė, kad joks susitarimas tarp šalių dėl servituto nustatymo nebuvo pasiektas, atsakovai aiškiai nurodė, kad nepritaria servituto nustatymui pagal pateiktą planą. Atsakovai nedraudžia ir nesudaro jokių kliūčių ieškovams patekti automobiliu į savo sklypą pravažiuojant atsakovų sklypo kampine dalimi, atsakovai neplanuoja jokių statinių šioje sklypo dalyje taip, kad ieškovai nebegalėtų pravažiuoti. Ieškovai nepateikė konkrečių paaiškinimų ar įrodymų, kurie patvirtintų iš esmės pasikeitusias aplinkybes dėl kurių dabar, po daugiau kaip 12 metų sklypo valdymo nuosavybės teise ir įvažinėjimo į savo sklypą per atsakovų sklypą, atsirado poreikis kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo. Ieškovai nuo pat sklypo įsigijimo žinojo, kad į sklypą nėra įvažiavimo, todėl ieškinio dėl kelio servituto nustatymo dešimties metų senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012 m. gegužės 8 d. Tokiu būdu ieškovai praleido ieškinio dėl kelio servituto nustatymo atsakovų sklype pareiškimo teismui dešimties metų senaties terminą. Atsakovai nurodė, jog nepaisant nuo to, koks būtų teismo sprendimas dėl ieškinio senaties taikymo, atsakovai nesutinka su servituto nustatymu jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype, nes pagal reikalaujamą servituto planą būtų sunaudojama 8,19 kvadratinių metų atsakovų sklypo, o atsakovų sklypo plotas sudaro tik 5,45 aro, todėl servitutui sunaudotinas plotas sudaro reikšmingą sklypo dalį. Atsakovė vairuoja didelių gabaritų automobilį, todėl akivaizdu, kad už reikalaujamo servituto ploto, norint įvažiuoti giliau į sklypo teritoriją su šiuo automobiliu, atsakovams reikėtų naikinti šiltadaržį. Nustačius tokį kelio servitutą, atsakovams tektų įsirengti atskirą įvažiavimą į savo sklypą, einantį už namelio tiesiai iš (duomenys neskelbtini) gatvės, o tai kainuotų 4 909,00 Eur. Nustačius kelio servitutą atsakovai patirtų itin didelių nepatogumų, nes didesnių gabaritų transporto priemonių judėjimas, jų keliama vibracija, triukšmas, išmetamos dujos darytų tiesioginę neigiamą įtaka sodo nameliui ir poilsiaujantiems atsakovams, be to reikėtų tvirtinti sodo namelio pamatus, o tai kainuotų 8 180,00 Eur, taip pat sumažėtų ir atsakovų sklypo vertė. Atsakovai nurodė, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas J. T. patirtų mažiau nepatogumų nustatant atsakovų siūlomą kelio servitutą einantį būtent per J. T. žemės sklypą, nes minėtas sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve ir turi nuosavą įvažiavimą iš gatvės į sklypą, atsakovų siūlomas servitutas yra nutolęs nuo sklype esančio sodo namo per 3 metrus, be to, J. T. sklypo plotas yra 8,5 aro, t. y. ženkliai didesnis nei atsakovų. Atsakovai nurodė, kad ieškovai taip pat turi galimybę nustatyti kelio servitutą valstybiniame žemės ruože esančiame (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje. Atsakovai pažymėjo, kad jiems nesutinkant su reikalaujamo servituto nustatymu, jie neturi pareigos spręsti ar pasisakyti dėl kompensacinės sumos nustatymo.
Trečiasis asmuo J. T. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ginčas kilęs ne tiek dėl ieškovų teisės patekti į savo sklypą per atsakovų žemės sklypą įgyvendinimo, kiek dėl ieškovų teisės patekti į savo sklypą per atsakovų žemės sklypą įteisinimo. Atsakovai nuosekliai teigė, kad nuo 2018 m. ieškovai į savo žemės sklypą patekdavo per jų žemės sklypą ir niekada jokių ginčų nekilo, be to, atsakovai teigia, kad netrukdo ir netrukdys ieškovams pravažiuoti į jų sklypą automobiliu, tačiau nesutinka su kelio servituto oficialiu įteisinimu, o tai reiškia, kad jie vengia įforminti faktiškai nuo 2018 m. vykdomą susitarimą dėl kelio servituto notarine tvarka. Trečiasis asmuo pažymėjo, jog sprendžiant ginčą, svarbu nustatyti, kuriame iš aplinkinių žemės sklypų yra galimybė nustatyti optimaliausią, labiausiai atitinkantį šalių interesus, kelio servitutą. Sprendžiant dėl kelio servituto nustatymo per trečiojo asmens žemės sklypą, būtų reikalinga išardyti dalį tvoros, sunaikinti dalį augalų ir mažosios architektūros, todėl kelio servitutas per trečiojo asmens žemės sklypą neatitiktų faktiškai per daugelį metų nusistovėjusio pateikimo į ieškovų žemės sklypą būdo bei būtų brangesnis nei per atsakovų žemės sklypą. Atsakovai teigia, kad yra galimas įvažiavimas į ieškovų sklypą per nesuformuotą valstybinės žemės sklypą, tačiau nepateikia jokių įrodymų apie tokio patekimo objektyvias galimybes.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad įvertinus ieškovų pateiktą schemą, parengtą 2025 m. vasario 5 d., ji neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-468 „Dėl Žemės sklypo, kuriame nustatomas žemės servitutas, plano rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ keliamų reikalavimų. Be to, nurodė, kad žemės sklypai, kurie priklauso ieškovams ir atsakovams gali būti perdalijami, t. y. atliekama amalgamacija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2026 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, nustatė atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atlygintinį kelio servitutą – leisti ieškovams ir kitiems į jų sklypą teisėtai vykstantiems asmenims eiti, važiuoti transporto priemonėmis, 8 kv. m. kelio dalimi, A. P. įmonės 2025 m. balandžio 4 d. parengtame servituto plane apibrėžtais koordinačių taškais 1-3-2-1, priteisiant iš ieškovų atsakovams solidariai 300,00 Eur vienkartinę kompensaciją; priteisė ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis po 1 265,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė trečiajam asmeniui J. T. iš atsakovų 3 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,0750 ha ploto žemės ūkio paskirties mėgėjų sodo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovams nuosavybės teise priklauso 0,0546 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su ieškovų sklypu ir su (duomenys neskelbtini) gatve. Ieškovų sklypas tiesioginio išėjimo į viešąjį kelią neturi, faktinis privažiavimas į ieškovų sklypą ilgą laiką buvo vykdomas per atsakovų sklypo dalį, kur susiformavusi įvaža iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Šių aplinkybių nė viena šalis neginčijo, priešingai, atsakovė viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad leido, leidžia ir leis ateityje ieškovams į savo sklypą patekti per jų sklypo dalį.
Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai tvirtino, kad jų sklype kelias nėra susiformavęs, tačiau iš ieškovų pateiktų nuotraukų, matyti, kad sklypuose yra susiformavusios provėžos.
Teismas nustatė, kad ieškovai sklypą įsigijo 2012 m. be įregistruoto privažiavimo, tačiau privažiavimas faktiškai egzistuoja ir yra naudojamas per atsakovų sklypo dalį.
Teismas nurodė, kad šiuo atveju susidarė faktinė situacija, kai privažiavimas faktiškai yra, tačiau jis nėra įformintas kaip daiktinė teisė. Atsakovai toleruoja naudojimąsi keliu, bet nenori, kad jų sklypas būtų apsunkintas servitutu, taigi akivaizdu, kad gretimų žemės sklypų savininkai iš esmės nesutaria dėl naudojimosi atsakovų sklypo dalimi.
Teismas pabrėžė, kad atsakovai, tretieji asmenys neginčijo fakto, kad ieškovų sklypas neturi privažiavimo, t. y. ieškovų sklypas izoliuotas aplinkinių sklypų ir žemės dalimi besiribojančia su (duomenys neskelbtini) ežero krantu.
Teismas vertino, kad įstatyme numatytos teisminio servituto nustatymo sąlygos egzistuoja.
Atsiliepimas
Atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ieškovai galėtų įsirengti privažiavimą palei (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę valstybinėje žemėje, kadangi tarp ežero kranto linijos ir sodo sklypų ribos yra apie 15 metrų atstumas, todėl ieškovai už 10 metrų pločio pakrantės apsaugos juostos, 5 metrų pločio valstybinės žemės ruože, teismo vertinimu, teoriškai galėtų įsirengti privažiavimo kelią.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad sprendimai dėl valstybinės žemės naudojimo ar servitutų nustatymo gali būti priimami tik administracine tvarka, laikantis nustatytų procedūrų ir priėmus atitinkamą administracinį aktą. Byloje nėra duomenų, kad būtų parengtas konkretus kelio projektas, kad būtų gauti Nacionalinės žemės tarnybos ar kitų institucijų leidimai ar kad būtų pradėtos procedūros dėl servituto nustatymo valstybinėje žemėje.
Teismas nurodė, kad tiek ieškovai tiek atsakovai pateikė pakrantės, kuria siūloma įrengti privažiavimo kelią nuotraukas, tačiau iš jų matyti, kad nuo sklypų iki ežero kranto šlaitas yra pakankamai status ir, tuo atveju, jeigu būtų įrenginėjamas kelias, neišvengiamai būtų reikalingi žemės kasimo, lyginimo darbai, be to, iš ieškovų pateiktų nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad atstumas nuo žemės sklypų iki ežero kranto vietomis yra 5-6 metrai, todėl remiantis šiais duomenimis, teismas darė išvadą, kad kelio įrengimas palei (duomenys neskelbtini) ežero krantą negalimas.
Dėl atsakovų argumento, jog servitutą galima nustatyti ir per trečiojo asmens J. T. priklausantį žemės sklypą, teismas nurodė, kad nustačius kelio servitutą per trečiojo asmens žemės sklypą, pastarajam tektų pašalinti sklype esančią tvorą, įrengtus šaligatvius, iškasti dekoratyvinius želdinius, todėl toks sprendimas reikštų reikšmingą įsikišimą į J. T. sklypo infrastruktūrą ir aplinką, pareikalautų papildomų statybinių ar aplinkos tvarkymo darbų. Trečiasis asmuo pateikė sąmatą, kurioje nurodoma, kad darbų atlikimas kainų 6 267,00 Eur.
Teismas sprendė, kad atsakovų nuosavybės teisės apribojimas būtų minimalus, kadangi prašomo nustatyti per atsakovų sklypą servituto plotas užima labai nedidelę atsakovų sklypo dalį, t. y. apie 8 kvadratinius metrus. O atsakovų alternatyva gerokai labiau apsunkintų kitą savininką ir reikalaujanti papildomų intervencijų į jo turtą nei pačių atsakovų, todėl darė išvadą, kad atsakovų siūloma alternatyva nėra tinkama ir negali paneigti servituto būtinybės per atsakovų sklypą, juolab privažiavimui per jų sklypo dalį faktiškai egzistuojant, o jo nustatymas reikštų tik susiklosčiusios situacijos teisinį įforminimą.
Atsiliepimas
Atsakovai, nesutikdami su kelio servituto nustatymu jų žemės sklype, nurodė, kad toks servitutas jiems sukeltų papildomų nepatogumų ir finansinių išlaidų, nes tektų pertvarkyti sklypo išplanavimą, perkelti šiltnamį ir įsirengti naują įvažiavimą, tačiau teismas šiuos atsakovų teiginius laikė nepakankamu pagrindu atsisakyti nustatyti servitutą, kadangi bylos duomenys nepatvirtina, kad tokie padariniai būtų realūs ir neišvengiami. Teismas pažymėjo, kad ginčo vietoje nėra tokių statinių ar įrenginių, kurių perkėlimas ar pertvarkymas būtų būtinas siekiant naudotis nustatytu servitutu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad servitutu galės naudotis ne tik ieškovai, bet ir patys atsakovai, o tai reiškia, kad nustatomas servitutas nesukuria vienpusio naudojimosi svetimu daiktu režimo, o sudaro galimybę abiem sklypų savininkams naudotis tuo pačiu privažiavimu, todėl tai dar labiau sumažina atsakovų teisių suvaržymo intensyvumą.
Teismas, vertindamas ieškovų alternatyvų reikalavimą pripažinti, kad servitutas jau egzistuoja, nurodė, kad šioje byloje tarp šalių nebuvo sudarytas notarinės formos susitarimas dėl servituto nustatymo ir, nors ieškovai nurodo, kad buvo kalbėta apie galimą servituto nustatymą, kad buvo siunčiami dokumentai ar aptarinėjamas servituto planas, tačiau tokios aplinkybės savaime nereiškia, jog buvo sudarytas sandoris, tuo labiau, jog atsakovai aiškiai nurodo, kad jie nesutiko su servituto nustatymu ir galutinio susitarimo nepasiekė, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad servitutas buvo nustatytas sandorius.
Teismas pažymėjo, jog tam, kad servitutas būtų pripažintas egzistuojančiu, turėtų būti nustatyta, jog jis buvo nustatytas anksčiau vienu iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnyje numatytų pagrindų. Teismui nenustačius tokio pagrindo, servitutą laikė dar nesukurtu.
Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje servituto nustatymas per atsakovų sklypo dalį laikytinas pagrįstu ir proporcingu sprendimu, o toks sprendimas užtikrintų ieškovų galimybę naudotis savo žemės sklypu pagal paskirtį ir kartu minimaliai apribotų atsakovų nuosavybės teisę, tuo pačiu įteisindamas faktiškai susiformavusį naudojimosi keliu santykį tarp šalių.
Teismas spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio už nustatomą servitutą, nurodė, kad servitutas nustatomas labai nedidelei atsakovams priklausančio žemės sklypo daliai, o vertinant šį plotą bendro sklypo ploto kontekste, matyti, kad jis sudaro labai nedidelę viso sklypo dalį, todėl nuosavybės teisės suvaržymas yra minimalus. Be to, ginčo vietoje nėra statinių ar kitų objektų, kuriuos reikėtų perkelti ar pašalinti. Teismas pažymėjo, kad kompensacijos paskirtis yra ne kompensuoti hipotetinius ar neįrodytus nuostolius, o užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkų interesų.
Teismas vertino, kad ieškovų pasiūlyta 300,00 Eur vienkartinė kompensacija atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, atsakovai iš esmės neginčijo kompensacijos dydžio ir neįrodinėjo didesnės kompensacijos būtinumo ir pagrįstumo.
Teismas pasisakydamas dėl senaties termino pažymėjo, kad atsakovai nurodė, jog ieškovai žemės sklypą, neturintį įvažiavimo į viešąjį kelią, įsigijo 2012 m. gegužės 8 d., todėl nuo šios datos jiems buvo žinoma apie galimą privažiavimo problemą, todėl praėjus daugiau nei dešimčiai metų, jų reikalavimui turėtų būti taikoma ieškinio senatis, tačiau teismas su šiais argumentais nesutiko, pabrėžė, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog ieškinio senatis taikoma tik tokiems reikalavimams, kurie kyla iš pažeistos subjektinės teisės gynimo, tačiau ji netaikoma tais atvejais, kai asmuo siekia sukurti naują teisinį santykį ar nustatyti daiktinę teisę, jeigu tokios teisės nustatymo poreikis egzistuoja nagrinėjimo metu. Teismas nurodė, kad reikalavimas nustatyti servitutą yra būtent tokio pobūdžio reikalavimas, nes juo siekiama sukurti naują daiktinę teisę, o ne apginti anksčiau pažeistą teisę. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovai pripažino, kad jie niekada nedraudė ieškovams važiuoti per savo sklypą, ieškovai faktiškai galėjo naudotis privažiavimu ir jų teisė naudotis keliu nebuvo ginčijama, todėl tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad dar 2012 metais ieškovai turėjo ginti pažeistą teisę ar kad būtent tuo metu prasidėjo ieškinio senaties terminas.
Teismas nurodė, kad ieškovų prašomos priteisti 2 531,00 Eur bei trečiojo asmens J. T. 3 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos dokumentais, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 47 straipsnio 2 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė iš antrosios šalies.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų atsakovų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai teigė, kad privažiavimas faktiškai egzistuoja, nes iš byloje esančių ortofoto nuotraukų matyti, kad kelio atsakovų sklypo kampe niekada nebuvo, o ruošiantis bylai, ieškovai, 2025 m. pavasarį, esant šlapiam gruntui tyčia bandė suformuoti provėžas. Be to, toje dalyje patys atsakovai stato automobilį, tačiau tai nereiškia, kad šioje vietoje yra kelias.
Ieškovai neįrodė reikalaujamo servituto būtinybės, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė įrodinėjimo paskirstymo naštą. Pirmosios instancijos teismo nustatytas kelio servitutas ir tuo pačių atsakovų nuosavybės teisės ribojimas nėra pateisinamas, nes nebuvo išnaudotos visos objektyvios ir įmanomos galimybės, kad ieškovų nuosavybės teisės būtų įgyvendinamos minimaliai apribojant kitų sklypų savininkų teises ir teisėtus interesus.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos atstovė paaiškino, kad institucija neprieštarautų galimybei nustatyti servitutą ar įrengti privažiavimą valstybinėje žemėje palei ežero pakrantę, jeigu būtų parengti atitinkami dokumentai ir laikomasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovų reikalavo pateikti atitinkamus administracinius sprendimus, kurie būtų priimti ieškovų naudai. Tuo labiau, kad atsakovai neturi jokių įgaliojimų veikti ieškovų vardu.
Pirmosios instancijos teismas vertindamas faktinę pakrantės situaciją atsižvelgė tik į ieškovų pateiktas fotonuotraukas, tačiau nevertino nei topografinės nuotraukos, nei Aplinkos apsaugos agentūros parengto Pakrančių teritorijų žemėlapio, nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovės paaiškinimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas J. T. pateiktą tvoros perkėlimo ir augalų persodinimo darbų atlikimo sąmatą vertino kaip pagrįstą, tačiau vertindamas atsakovų pateiktas naujo įvažiavimo į sklypą įrengimo ir sodo namelio pamatų sutvirtinimo sąmatas atmetė kaip nepagrįstas, nors sąmatos buvo parengtos kvalifikuoto specialisto ir tokių darbų atlikimo būtinybė teismui buvo paaiškinta.
Pirmosios instancijos teismo veiksmai bylos nagrinėjimo metu atsakovams leido spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai ieškovams. Byla nebuvo nagrinėjama objektyviai. Atsakovai nušalinimo nereiškė tik dėl proceso operatyvumo ir vengiant papildomų išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad privažiavimo per J. T. sklypą reikštų naujo kelio formavimą, parodo, kad teismas atidžiai nenagrinėjo į bylą pateiktų sklypų planų ir servituto nustatymo schemų, kadangi tai būtų įvažos tęsinys.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertino servituto ploto santykį su atsakovų sklypo plotu, tačiau nevertino su J. T. sklypo ploto ir jos santykio su galimu servituto plotu, nors ieškovai siekdami nustatyti kelio servitutą pirmiausiai kreipėsi į J. T. ir tik negavę jo sutikimo, nusprendė servituto reikalauti iš atsakovų, o tai iš esmės įrodo, kad nebuvo faktiškai egzistuojančio ir ilgą laiką naudojamo privažiavimo per atsakovų sklypą.
Įvaža yra skirta ieškovams, nes tik jų sklypas nesiriboja su (duomenys neskelbtini) gatve, todėl visas įvažos plotas turi būti naudojamas tam tikslui ir neturėtų būti paliekama jos dalis ir naudojamasi atsakovų sklypo dalimi, nes ieškovams taip patogiau.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovų paaiškinimus, kad įvažoje jie automobilio negali statyti, nes ji turi būti palikta laisvai naudotis kaimynams, todėl atsakovai automobilį turės statytis savo sklype, tačiau nustačius servitutą, atsakovai automobilį turės statyti giliau sklypo teritorijoje, kur yra šiltnamis ir lysvės, arba įsirengti naują įvažiavimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatydamas atsakovų nuosavybės teisių ribojimą, bando teigti, kad servitutas bus naudingas ir atsakovams, nes jie galės naudotis servitutu, tačiau kelio servitutas sukurtų naudojimosi sklypu suvaržymus, šalia servituto negalės būti sodinami medžiai, atsakovai savo automobilio servituto plote statyti nebegalės. Pirmosios instancijos teismas tokiais argumentai ignoruoja atsakovų nuosavybės teisės neliečiamumą.
Atsiliepimas
Atsakovai nesutinka su kompensacijos dydžio nustatymu, kadangi prie ieškinio pateikti sklypų pardavimo skelbimai nėra tinkami apskaičiavimams pagrįsti, nes sklypai yra nutolę nuo (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) ežero, todėl ir jų vertės yra ženkliai mažesnės nei atsakovo sklypo.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė senaties termino, be to pasisakydamas dėl ieškinio senaties nenurodė konkrečių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių.
Pirmosios instancijos teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas nevertino teismo posėdžių faktinio laiko. Be to, priteisdamas iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui, teismas turėjo nustatyti konkrečias mokėtinas dalis. Be to, J. T. į bylą pateikti dokumentai dėl apmokėjimo už advokato paslaugas yra surašyti nevalstybine kalba, nėra banko sąskaitos išrašų ar pavedimų kopijos, todėl nėra aišku ar buvo naudojamasi banko paslaugomis ir koks tai galėjo būti bankas, todėl pateikti dokumentai nepatvirtina advokato išrašytų sąskaitų apmokėjimo, dėl ko bylinėjimosi išlaidos negali būti pripažintos ir priteistos.
Atsiliepimas
Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Panevėžio valdyba atsakydama į ieškovų paklausimą nurodė, kad vieta ežero pakrante pravažiavimui patenka į (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostą, kurioje draudžiama vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių.
Atsakovų siūlomo servituto vietoje, t. y. J. T. sklype yra varteliai, metalinė įbetonuota tvora, betonuotas ir plytelėmis išklotas takelis, daugiamečiai augalai, mažoji architektūra, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nustatant servitutą trečiojo asmens sklype bus reikalingas realus sklypo infrastruktūros pertvarkymas ir atitinkami darbai.
Atsakovai patys pripažino ir patvirtino, kad ieškovai visada važinėdavo jų sklypo pakraščiu, be to iš detalesnių fotonuotraukų ir įvairių laikotarpių ortofoto nuotraukų akivaizdžiai matomos provėžos.
Atsakovų statiniams papildomo poveikio negalėtų kilti, kadangi servitutas būtų nustatytas atsakovų sklypo krašte, išlaikant 1,04 m atstumą nuo sodo namuko, t. y. ne arčiau negu bendra įvaža. Be to, atsakovai nepateikė įrodymų, kad būtent dėl transporto priemonių, pravažiuojančių bendra įvaža ir atsakovų sklypo kraštu pablogėjo ar ateityje pablogės sodo namelio būklė, tuo labiau, kad pati atsakovė patvirtino, kad jau perkant nameli būklė buvo bloga.
Atsiliepimas
Atsakovų nurodyta būtinybė, nustačius servitutą, įrengti jiems atskirą įvažiavimą už 4 909,00 Eur, neįrodyta. Servituto nustatymas neapribos atsakovams galimybės įvažiuoti į savo sklypą, tame tarpe važiuojant per sklypo kraštą, kur nustatytas servitutas, o būtinumas išpjauti vaismedžius, naikinti šiltadaržio lysves, griauti šiltnamį niekuo nepagrįstas ir prieštaraujantis atsakovų pozicijai, kad jie leido ir leis ieškovams važiuoti per savo sklypo kraštą.
Pravažiavimo įteisinimo faktas jokios esminės įtakos sklypų vertėms nedarytų.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, be to, jeigu ieškinio senaties terminas turėtų būti taikomas, tai jis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2024 m., kai ieškovai sužinojo apie atsakovų atsisakymą registruoti servitutą.
Atsakovai proceso metu neįrodinėjo kompensacijos dydžio, neįvardijo kokia kompensacija nustačius servitutą būtų teisinga.
Atsakovai viso proceso metu nereiškė nušalinimų teismui, tačiau esant nepalankiam sprendimui, siekia pripažinti, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties šališkas teismas ir byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo, tačiau tokia atsakovų pozicija nėra sąžininga.
Nesutiktina su atsakovų pozicija, kad teismas priteisė per didelę sumą už trečiojo asmens atstovavimą bei pažymėjo, kad procesas truko metus, dauguma posėdžių buvo organizuojami betarpiškai dalyvaujant šalims, o pats trečiasis asmuo buvo įtrauktas būtent atsakovų prašymu.
Trečiojo asmens pateiktuose sąskaitos išrašuose yra matyti mokėtojas, gavėjas, data, suma ir mokėjimo paskirtis, todėl ši informacija J. T. bylinėjimosi išlaidoms patvirtinti yra pakankama.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliantai patys pripažino, kad nuo sklypų suformavimo į ieškovų sklypą buvo patenkama vieninteliu būdu, t. y. per atsakovų žemės sklypą. Atsakovams ši aplinkybės buvo atskleista iki ginčo sklypo įsigijimo ir jiems netrukdė įsigyti tokį žemės sklypą, o atsakovams 2018 m. tapus ginčo sklypo savininkais ir toliau į ieškovų sklypą buvo patenkama per atsakovų žemės sklypą.
Atsakovai siūlydami alternatyvius įvažiavimo į ieškovų sklypą variantus nepaaiškino kuo šie variantai yra realesni nei pastaruosius 25 m. egzistuojantis įvažiavimas.
Apeliantai pasisakydami dėl teismo šališkumo nenurodė kokias proceso teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas.
Ieškinio senatis netaikoma reikalavimui nustatyti servitutą kaip daiktinę teisę.
Šalių lygiateisiškumo principo prasme apeliantai negali reikšti priekaištų, kad pasinaudojo teise turėti atstovą – advokatą. Be to trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių dydžių, o byloje pateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai yra ne ekrano nuotraukos, o Luminor banko formuojamas gauto pavedimo dokumentas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo dėl apeliacinio skundo reikalavimų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Privažiavimas (duomenys neskelbtini) ežero pakrante iki ieškovų žemės sklypo objektyviai nėra galimas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai paneigė atsakovų siūlymą į ieškovų žemės sklypą pateikti per (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų naujo įrodymo priėmimo
Ieškiniu buvo pareikšti du alternatyvūs reikalavimai: nustatyti atlygintinį servitutą arba pripažinti susitarimą dėl servituto galiojančiu. Pirmosios instancijos teismas tenkino reikalavimą dėl atlygintinio servituto nustatymo, o reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo galiojančiu atmetė. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nepateikiama jokių argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas alternatyvus ieškinio reikalavimas, apeliantai šioje sprendimo dalyje nesiekia priešingo rezultato, t. y. ieškinio reikalavimo patenkinimo, todėl teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl susitarimo pripažinimo galiojančiu nėra peržiūrėjimo apeliacine tvarka objektas.
Kartu su apeliaciniu skundu atsakovai pateikė 2026 m. balandžio 22 d. gydytojo išrašą, kuriame nurodyta, kad atsakovo judėjimas dėl stuburo patologijos yra itin ribotas ir skausmingas, kuriuo įrodinėjama, kad atsakovams dėl jų amžiaus ir sveikatos būklės servituto nustatymas sukeltų itin didelių nepatogumų ir sunkiai pakeliamų išlaidų.
Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Visų pirma, tokio pobūdžio įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Tai, kad išrašas parengtas jau po sprendimo priėmimo, sąlygota išskirtinai to, kad atsakovas tik po sprendimo priėmimo kreipėsi į gydytoją. Antra, Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gydytojo išrašas neturi jokios įtakos šalių ginčui išspręsti. Nors apeliantai teigia, kad šis įrodymai reikšmingas nagrinėjamoje byloje, kadangi juo įrodinėjama aplinkybė, jog dėl atsakovų sveikatos būklės servituto nustatymas sukeltų itin didelių nepatogumų ir sunkiai pakeliamų išlaidų, tačiau vienos iš ginčo šalių sveikatos būklė niekaip nesusijusi su pagrindų servituto nustatymui (ne)buvimu, išraše nurodyta informacija nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo. Trečia, nenurodomos jokios priežastys kodėl šis įrodymas teikiamas apeliacinės instancijos teismui, ir net nėra reiškiamas prašymas jį priimti į bylą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei nesant pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas nepriimamas ir nevertinamas.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino. Ši pozicija grindžiama tuo, kad ieškovai nuo pat sklypo įsigijimo 2012 metais žinojo, kad į sklypą nėra įvažiavimo. Ieškovams įsigyjant sklypą 2012 m. nei sklypo eksplikaciniame plane, nei SB Pavasaris sodų masyvo „C“ bendrame plane nebuvo suplanuotas įvažiavimas į ieškovų sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovams kaimynai (tiek ankstesni sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai, tiek ir atsakovai) kliūčių automobiliu patekti į sklypą nesudarė, iki ieškinio pateikimo ir dabar šios aplinkybės nepasikeitė, todėl ieškinio dėl kelio servituto nustatymo dešimties metų senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012-05-08 ir pasibaigė 2022-05-07. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Būtinumas užtikrinti tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą suprantamas kaip sudarymas galimybių naudotis visu daiktu ar jo dalimi. Jeigu į žemės sklypą nėra galimybių patekti, nepasinaudojant gretimo sklypo dalimi kaip tarnaujančiuoju daiktu, tai gali būti pagrindas nustatyti servitutą. Servituto būtinumas tokiu atveju yra tol, kol nėra galimybės patekti į visą sklypą ar juo visu nepasinaudojant gretimo sklypo dalimi kaip tarnaujančiuoju daiktu.
Ieškinio senatis – tai įstatymu nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ieškinio senaties terminus. Ieškinio senaties terminų paskirtis skatinti nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą ir kartu suteikti garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Ieškinio senatis skirta užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir suteikti skolininkui pasitikėjimą, kad po tam tikro laiko (jei kreditorius savo teise nesinaudojo) reikalavimas nebebus vykdomas. Ji skirta „pažeistos teisės gynimui“.
Servituto nustatymas yra ne pažeistos teisės gynimas, o naujo teisinio santykio sukūrimas. Kai daikto savininkas siekia servituto, jis neturi tikslo „ginti“ seną teisę, jis siekia įgyvendinti savo nuosavybės teisę, kuri be servituto yra neįmanoma (negalima naudotis daiktu pagal paskirtį). Tad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nurodė, kad ieškovai nereiškia reikalavimo dėl atsakovų padaryto teisės pažeidimo praeityje, o siekia nustatyti daiktinę teisę – servitutą – tam, kad būtų užtikrintas jų sklypo naudojimas ateityje. Reikalavimas nustatyti servitutą nėra susijęs su konkretaus pažeidimo pašalinimu ar žalos atlyginimu, o yra nukreiptas į daiktinės teisės sukūrimą, kai dėl objektyvių aplinkybių viešpataujantis sklypas negali būti tinkamai naudojamas. Tuo tarpu ieškinio senatis taikoma tik tokiems reikalavimams, kurie kyla iš pažeistos subjektinės teisės gynimo, tačiau ji netaikoma tais atvejais, kai asmuo siekia sukurti naują teisinį santykį ar nustatyti daiktinę teisę, jeigu tokios teisės nustatymo poreikis egzistuoja nagrinėjimo metu. Taigi ieškinio senatis reikalavimui nustatyti servitutą nėra taikoma, kadangi daikto savininkas nepraranda savo teisės siekti servituto nustatymo vien dėl to, kad praėjo tam tikras laikas, jei objektyvi būtinybė servitutui egzistuoja šiuo metu. Teismas, nagrinėdamas tokią bylą, vertina ne terminą nuo servituto poreikio atsiradimo iki kreipimosi į teismą momento, o tai, ar servitutas iš tikrųjų yra objektyviai būtinas, ar nėra kito tinkamo būdo daiktui naudoti.
Dėl servituto nustatymo
Byloje nustatyta, kad ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,0750 ha ploto žemės ūkio paskirties mėgėjų sodo žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovams nuosavybės teise priklauso 0,0546 ha ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su ieškovų sklypu ir su (duomenys neskelbtini) gatve. Ieškovų sklypas tiesioginio įvažiavimo į viešąjį kelią neturi. Faktinis privažiavimas į ieškovų sklypą ilgą laiką buvo vykdomas per atsakovų sklypo dalį. Dėl šitos aplinkybės byloje ginčo nėra, tą apeliaciniame skunde pripažįsta ir atsakovai, nurodydami, kad tiek atsakovai, tiek ankstesni sklypo savininkai nedarė jokių kliūčių ieškovams automobiliu patekti į ieškovams priklausantį žemės sklypą.
Nors atsakovai leidžia ieškovams per jiems priklausantį žemės sklypą važiuoti automobiliu, tačiau nesutinka su servituto toje vietoje nustatymu, todėl ieškovai kreipėsi į teismą dėl atlygintino servituto nustatymo.
CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
Servituto nustatymas teismo sprendimu – vienas iš servituto nustatymo pagrindų, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).
Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas).
Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atlygintinį kelio servitutą – leisti ieškovams ir kitiems į jų sklypą teisėtai vykstantiems asmenims eiti, važiuoti transporto priemonėmis, 8 kv. m. kelio dalimi, A. P. įmonės 2025-04-04 parengtame servituto plane apibrėžta koordinačių taškais 1-3-2-1. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo atveju ieškovai įrodė servituto būtinybę.
Ieškovai yra sodo žemės sklypo savininkai į kurį nėra kito patekimo kaip tik per atsakovams nuosavybės teise priklausanti sodo žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tik ieškovų prašomo servituto nustatymas gali realiai užtikrinti tinkamą ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto naudojimą. Teisėjų kolegija, vertindama nustatytas faktines ginčo aplinkybes, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Kaip matyti iš ginčijamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovų, tiek ir atsakovų pateiktus pasiūlymus racionalumo, proporcingumo, interesų derinimo aspektu. Apeliantų nurodoma galimybė įrengti kitą kelią pateikimui į ieškovams priklausantį žemės sklypą, t. y. įrengti kelią palei (duomenys neskelbtini) ežero pakrantę valstybinėje žemėje, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma nei racionalia, nei proporcinga alternatyva. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad bylos nagrinėjimo metu NŽT atstovė kelis kartus teismo posėdžiuose paaiškino, kad institucija iš esmės neprieštarautų galimybei nustatyti servitutą ar įrengti privažiavimą valstybinėje žemėje palei ežero pakrantę, jeigu būtų parengti atitinkami dokumentai ir laikomasi teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino, ir visiškai teisingai nurodė, kad toks teismo posėdžio metu išsakytas sutikimas, negali būti prilyginamas teisės aktų nustatyta tvarka priimtam administraciniam sprendimui. Kita vertus, esminė aplinkybė yra ne tai ar NŽT išreiškė ar ne sutikimą servituto nustatymui, o tai ar toks patekimas į žemės sklypą gali būti laikomas racionalia alternatyva. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas itin detaliai analizavo galimybes įrengti kelią (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje ir pasisakė ne tik dėl teisės aktų, reglamentuojančių tokio kelio įrengimą, reikalavimų, tačiau vertino ir į bylą šalių pateiktus įrodymus paneigiančius realią galimybę protingomis sąnaudomis įrengti kelią ežero pakrantėje dėl reljefo specifiškumo. Priešingai apeliaciniame skunde dėstomiems teiginiams, byloje pateiktos nuotraukos (DOK-27771), patvirtina, kad nuo sklypų iki ežero kranto šlaitas yra pakankamai status ir, tuo atveju, jeigu būtų įrenginėjamas kelias, neišvengiamai būtų reikalingi žemės kasimo, lyginimo bei sutvirtinimo darbai. Be to iš ieškovų pateiktų nuotraukų akivaizdžiai matyti, kad atstumas nuo žemės sklypų iki ežero kranto vietomis yra itin siauras, apaugęs medžiais, tad teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovų nurodoma privažiavimo pakrante galimybė šiuo metu yra teorinė. Iš Nekilnojamojo turto registrų centro išrašo matyti, kad ieškovams priklausančio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2025 m. sausio 17 d., yra 2 240 Eur. Pagal ieškovų, kartu su pradiniu ieškiniu, pateiktus skelbimus apie (duomenys neskelbtini) apylinkėse esančiose sodų bendrijose parduodamus sklypus, sklypų kainos svyruoja nuo 2 000 Eur iki 5 000 Eur. Atsakovų siūloma alternatyva reikalauja ne tik žemėtvarkos projektų rengimo, derinimo su įvairiomis institucijomis, leidimų pjauti medžius gavimo, bet ir kelio įrengimo inžinerinių darbų atlikimo, tad šiuo metu neegzistuojančio kelio (duomenys neskelbtini) ežero pakrante įrengimo kaštai negali būti laikomi protingomis sąnaudomis tam, kad užtikrinti ieškovų teisę normaliomis sąnaudomis naudoti pagal paskirtį jiems priklausantį sodo žemės sklypą.
Kaip kitą galimą alternatyvą ieškovų prašomam servitutui, atsakovai nurodė servituto nustatymą per trečiojo asmens sklypą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pastarosios alternatyvos, įvertino, jog tam tektų pašalinti trečiojo asmens sklype esančią tvorą, įrengtą šaligatvį, iškasti dekoratyvinius augalus, t. y. servituto nustatymas pareikalautų papildomų fizinių intervencijų į trečiojo asmens turtą ir reikštų naujo privažiavimo formavimą. Ir atsižvelgęs į tai, kad privažiavimas per atsakovų sklypo dalį faktiškai jau egzistuoja ir yra naudojamas, bei į tai, kad tai nereikalautų jokių papildomų infrastruktūros ar aplinkos pakeitimų, sprendė, kad atsakovų alternatyva gerokai labiau apsunkinanti kitą savininką ir reikalaujanti papildomų intervencijų į jo turtą nei pačių atsakovų. Dėl to darė išvadą, kad atsakovų siūloma alternatyva nėra tinkama ir negali paneigti servituto būtinybės per atsakovų sklypą, juolab, privažiavimui per jų sklypo dalį faktiškai egzistuojant, jo nustatymas reikštų tik susiklosčiusios situacijos teisinį įforminimą. Teisėjų kolegija neturi nei teisinio nei faktinio pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos išvadai. Nesutinkant su šia pirmosios instancijos išvada apeliaciniame skunde teigiama, jog ruošiantis bylai, 2025 m. pavasarį ieškovai, esant šlapiam gruntui, tyčia bandė suformuoti provėžas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šis apeliacinio skundo argumentas – bandė ar ne ieškovai suformuoti provėžas yra visiškai teisiškai nereikšmingas ir neturi jokios įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi patys atsakovai, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje pripažįsta, kad ieškovai, atsakovų leidimu, automobiliu važiuodavo į jiems priklausantį žemės sklypą būtent nustatyto servituto vietoje, o kito patekimo į ieškovams priklausantį žemės sklypą nėra ir niekada nebuvo.
Apeliantai laikosi pozicijos, jog servituto nustatymas per trečiajam asmeniui priklausantį žemės sklypą būtų racionalesnis, ir šią savo poziciją grindžia iš esmės dviem kertiniais argumentais, t. y., kad trečiojo asmens sklypas yra didesnis nei, kad atsakovų ir, kad nustačius servitutą per trečiajam asmeniui priklausantį žemės sklypą būtų panaudotas visas įvažos plotas, tuo tarpu nustačius servitutą per atsakovams priklausantį žemės sklypą dalis įvažos lieka nepanaudota. Priešingai apeliantų pozicijai, aplinkybė, kad trečiajam asmeniui priklausančio sodo žemės sklypo plotas yra didesnis savaime nereiškia, kad servitutas turėtų būti nustatomas per trečiajam asmeniui priklausantį žemės sklypą, ignoruojant teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl papildomų sąnaudų patyrimo, t. y. būtinybės pašalinti objektus (tvoros dalį, šaligatvio plyteles, augalus) suprojektuoto servituto vietoje ir dėl nusistovėjusios faktinio įvažiavimo vietos buvimo. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento dėl įvažos viso ploto išnaudojimo pažymėtina, kad pagal atsakovų teikiamą servituto schemą įvažos plotas būtų panaudojamas ne tiesioginiam ieškovų patekimui į jiems priklausantį žemės sklypą, o pateikimui į trečiajam asmeniui priklausantį žemės sklypą, iš kurio būtų patenkama į ieškovams priklausantį sklypą. Taigi priešingai apeliantų pozicijai, jų siūloma servituto nustatymo schema neturi jokio kokybinio pranašumo dėl įvažos ploto išnaudojimo patekimui į ieškovų žemės sklypą.
Teisinio pagrįstumo stokoja apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas skirtingai vertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, kadangi trečiojo asmens pateiktą tvoros perkėlimo ir augalų persodinimo darbų atlikimo sąmatą, pripažino pagrįsta, tačiau atsakovų pateiktas naujo įvažiavimo į sklypą įrengimo ir sodo namelio pamatų sutvirtinimo sąmatas, atmetė kaip nepagrįstas, nors sąmatos buvo parengtos kvalifikuoto specialisto. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas atsakovų nurodomas išlaidas pamatams sutvirtinti ir naujam įvažiavimui įrengti pripažino nepagrįstomis ne dėl pačių sąmatų įrodomosios reikšmės trūkumų, o dėl to, kad skirtingai nei trečiasis asmuo, atsakovai nepagrindė nurodomų būsimų išlaidų sąsajos su servituto nustatymu. Trečiojo asmens nurodytos ir objektyviais įrodymais pagrįstos išlaidos būtų patirtos tuo atveju, jeigu būtų nustatomas servitutas jam priklausančiame žemės sklype dėl to, kad reikėtų iš žemės sklypo dalies, kurioje nustatomas servitutas, pašalinti pravažiavimui kliudančius objektus. Tuo tarpu atsakovams priklausančiame žemės sklype nustatytoje servituto vietoje nėra jokių objektų, kurie trukdytų pravažiavimui ir kurių perkėlimas sąlygotų tam tikras sąnaudas. Nekvestionuotina, kad pamatams sutvirtinti gali būti patiriamos atsakovų nurodomo dydžio sąnaudos, tačiau atsakovai neįrodė, kad jos būtų patirtos būtent dėl servituto nustatymo. Atsakovų sodo pastatas pastatytas šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, kuria važinėja transporto priemonės, visiškai šalia įvažos, (pačių atsakovų teigimu 1 metro atstumu), kuria taip pat važiuoja transporto priemonės. Servitutas nustatytas iš esmės tokiu pačiu atstumu nuo sodo namo kampo, labai trumpoje atkarpoje, skirtas patekimui tik į vieną žemės sklypą, tad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo spręsti, kad ieškovų nurodomos išlaidos pamatų sutvirtinimui bus patirtos būtent dėl servituto nustatymo. Juo labiau, kad patys atsakovai pripažįsta, jog žemės sklypo dalimi, kurioje nustatytas servitutas, taip pat važiuoja savo automobiliu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų teiginiai, kad įrengus kelio servitutą tam, kad juo į savo sklypą galėtų patekti ieškovai, juo važiuojančios transporto priemonėms kels tokią vibraciją kad namas pradės griūti, yra niekuo nepagrįsti, padaryta tinkamai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Kita dalis atsakovų nurodomų išlaidų dėl šiltnamio perkėlimo bei naujo įvažiavimo įrengimo pagrįsta ne objektyvia būtinybe, o subjektyviu atsakovų pageidavimu dėl automobilio stovėjimo bei šiltnamio buvimo vietų, kadangi toje vietoje, kurioje nustatytas servitutas, nėra jokių objektų, kuriuos reikėtų perkelti.
Apibendrinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išvada dėl objektyvios būtinybės nustatyti servitutą, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, įvertintą pagal įrodymų vertinimo taisykles, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismas nustatė netinkamai įvertinęs bylos duomenis. Vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas atsakovams nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta netinkamai įvertinus įrodymų visumą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos byloje aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog yra visos CK 4.126 straipsnyje nurodytos sąlygos teismo sprendimu nustatyti servitutą, t. y. atsakovai prieštarauja servitutui, tačiau yra būtinybė nustatyti tokį servitutą tam, kad ieškovai turėtų galimybę patekti į jiems nuosavybės teise priklausantį sodo žemės sklypą.
Dėl kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs servitutą atsakovams priklausančio žemės sklypo dalyje, skundžiama teismo sprendimo dalimi iš ieškovų atsakovams priteisė 300 Eur vienkartinę piniginę kompensaciją dėl servituto nustatymo atsiradusiems nuostoliams atlyginti. Teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovai iš esmės neginčijo kompensacijos dydžio ir neįrodinėjo didesnės kompensacijos būtinumo ir pagrįstumo, sprendė, kad ieškovų siūloma kompensacija yra proporcinga servituto apimčiai ir pagrįsta tiek faktinėmis bylos aplinkybėmis, tiek civilinės teisės normomis.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovai neįrodinėjo didesnės kompensacijos būtinumo ir pagrįstumo, to nedaro ir apeliaciniame skunde, nurodydami, kad atsakovai iš esmės nesutikdami su servituto nustatymu, nesivėlė į ginčą dėl kompensacijos dydžio ir neteikė jokių kompensacijos paskaičiavimų, apsiribodami teiginiu, jog priteista 300 eurų dydžio vienkartinė kompensacija pagal ieškinyje pateiktą kvadratinio metro rinkos kainos skaičiavimą, yra visiškai nepagrįsta. Atsakovai, nesutikdami su kompensacijos dydžiu ne tik, kad neįrodinėja, bet apskritai net ir nenurodo kompensacijos dydžio. CPK 178 straipsnis įtvirtina šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Vadovaujantis CPK 179 straipsnį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys. Atsakovai nesutikdami su ieškovų nurodytu kompensacijos dydžiu, turėjo procesinę pareigą nurodyti, jų vertinimu, teisingą kompensacijos dydį ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Atsakovai šios procesinės pareigos nevykdė. Taigi pirmosios instancijos teismas, laikydamasis civilinio proceso kodekse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimą dėl kompensacijos dydžio priėmė pagal į bylą pateiktus įrodymus.
Dėl teismo (ne)šališkumo
Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas, ignoravo atsakovų paaiškinimus ir jų argumentus, skyrė atsakovas baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurių panaikinimo klausimą išsprendė po trijų mėnesių, pasiūlė ieškovams patikslinti ieškinį, neleido atsakovų atstovei baigiamosiose kalbose remtis tam tikrais įrodymais. Nurodoma, kad atsakovai teismo posėdžių metu ne kartą abejojo teismo šališkumu, tačiau dėl proceso operatyvumo ir vengdami papildomų išlaidų, teismui nušalinimo nereiškė. Atsakovų teigimu, teismo veiksmai leidžia spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai ieškovams.
Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Nagrinėjamu atveju atsakovai nesinaudojo savo procesine teise reikšti nušalinimą bylą išnagrinėjusiam teisėjui. Jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, apeliantai apeliaciniame skunde nenurodė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar turėjo suformuotą išankstinę nuomonę dėl byloje vertinamų teisinių santykių. Pažymėtina, kad apeliantų abejonės dėl nešališko bylos nagrinėjimo yra siejamos su bylą nagrinėjančio teismo priimtais procesiniais sprendimais, ypatingai su bylos išnagrinėjimo rezultatu ir teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau tokios aplinkybės nėra pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu nagrinėjant bylą. Atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo procesinio sprendimo.
Dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinio reikalavimą dėl atlygintino servituto nustatymo, priteisė iš atsakovų trečiajam asmeniui ,nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje, 3 350,0 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, kelia šių išlaidų pagrįstumo ir proporcingumo suteiktoms paslaugoms klausimus. Visų pirma, teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo teiginių, jo į bylą pateikti dokumentai dėl apmokėjimo už advokato paslaugas yra surašyti ne valstybine kalba, tai yra kažin kokio ekrano vaizdai, juose nėra jokios informacijos apie operacijos įvykdymą, nėra aišku ar buvo naudojamasi banko paslaugomis ir koks tai galėjo būti bankas, todėl šie pateikti dokumentai nepatvirtina advokato išrašytų sąskaitų apmokėjimo. Trečiasis asmuo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pateikė advokatės išrašytas sąskaitas bei Swedbank mobilios programėlės ekrano nuotraukas, kuriose matoma suma, mokėtojas, gavėjas ir už ką yra mokama pvz. 2025-12-18 pavedimas, kuriame nurodoma „paslaugos, servetutas“ (kalba netaisyta). Taigi priešingai, apeliacinio skundo teiginiams, iš šios ekrano nuotraukos matoma, kad buvo naudojamasi mobilia Swedbanko programėle mokėjimams atlikti. Apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad dalis informacijos yra ne lietuvių kalba, kas neatitinka CPK 113 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo dėl įrodymų pateikimo valstybine kalba, tačiau iš pateikto įrodymo matyti, kad buvo naudojamasi Lietuvoje veikiančio banko mobilia programėle, kurios aplinka atvaizduojama rusų kalba. Tuo atveju, jeigu būtų pateikti šių įrodymų vertimai į valstybinę kalbą, juose nebūtų jokios papildomos ir/ ar reikšmingos informacijos dėl įrodymų turinio, nes, kaip jau minėta iš mobilios programėlės standartinio atvaizdavimo, yra visiškai aišku, kas kam, kiek ir už ką sumokėjo. Civilinio proceso kodekso privalo būti taikomos ne formaliai, kadangi perdėtas formalizmas neatitinka civilinio proceso kodekso tikslų bei pažeidžia teisę į teisingą teismą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti įrodymai yra tinkami patirtos išlaidoms pagrįsti. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka proporcingumo principo. Nors apeliantai cituoja įvairias Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatas dėl priteistinų sumų, teismų praktikos ištraukas, tačiau net ir neteigia, kad priteistos išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius. Apeliaciniame skunde išrašyta kiekvieno vykusio teismo posėdžio trukmė, tačiau tai niekaip nesiejama su konkrečiu priteistinu dydžiu už dalyvavimą teismo posėdžiuose. Pagal atsiliepimo į ieškinį sąskaitos apmokėjimo datą, maksimali suma už tokio procesinio dokumento parengimą būtų 5 844,25 Eur, taigi akivaizdu, kad patirtos ir teismo priteistos išlaidos ,tiek už procesinių dokumentų parengimą, tiek už advokato dalyvavimą visuose teismo posėdžiuose yra ženkliai mažesnės nei Rekomendacijose nustatyti dydžiai. Teisėjų kolegija nagrinėjamo klausimo kontekste mano esant tikslinga įvertinti ir tai, kad atsakovai už visiškai analogiškos apimties ir pobūdžio teisines paslaugas savo atstovei – advokatei sumokėjo 4 040 eurų, kas reiškia, jog patys, pasirinkdami atstovę ir sutikdami mokėti sutartą atlyginimą, net ir didesnes išlaidas advokato paslaugoms apmokėti vertino kaip pagrįstas. Tad apeliacinio skundo argumentai dėl išlaidų dydžio neproporcingumo suteiktų paslaugų apimčiai, pripažintini nepagrįstais. Trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas atsakovams pasirinkus nuo jiems reiškiamų reikalavimų gintis įrodinėjant servituto nustatymo ne atsakovų, o trečiojo asmens sklype pagrindus ir būtinybę, tad būtent dėl pačių atsakovų pasirinktos procesinės pozicijos bei bylos vedimo taktikos trečiasis asmuo patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimo našta tenka bylą pralaimėjusiai šaliai – atsakovams.
Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog proceso teisės normos, nustatančios bylinėjimosi išlaidų atitinkamoje byloje paskirstymo principus, nenustato solidarios prievolės mokėti bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos trečiajam asmeniui turėjo būti priteisiamos lygiomis iš atsakovų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 675 Eur.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertino susiklosčiusią situaciją, rėmėsi aktualia teismų praktika, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tik patikslinama teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš kiekvieno atsakovo po 1 675 Eur.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliacinis skundas atmestas, jų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 575 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios priteisiamos iš apeliantų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 287,50 Eur (CPK 98 straipsnis).
Trečiasis asmuo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios priteisiamos iš apeliantų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 500 Eur (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl iš atsakovų G. A. ir I. A. trečiajam asmeniui J. T. priteistų 3 350,0 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad šios išlaidos trečiajam asmeniui priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 1 675 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) .
Priteisti ieškovei Ninai J. A. iš atsakovų G. A. ir I. A. po 287,50 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus, 50 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje.
Priteisti trečiajam asmeniui J. T. iš atsakovų G. A. ir I. A. po 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.