Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. O. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. O. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 26S152338 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3.2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį Sprendimą – nuo išvykimo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad savo prieglobsčio prašymą grindžia tuo, jog negali grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

Dėl (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo patvirtintos pagrindinės prieglobsčio prašytojo nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama jo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini), o vien bendra saugumo situacija konflikto regionuose nėra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą.

Pareiškėjo nuomone, jis detaliai ir nuosekliai papasakojo apie (duomenys neskelbtini), todėl, pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog nepakanka duomenų tam, kad būtų identifikuoti persekiotojai ir nėra nustatyta pareiškėjui kylanti persekiojimo grėsmė.

Atlikdamas pareiškėjo patikimumo vertinimą Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra patikimas, t. y. kad jo tikslas nebuvo prieglobstis. Tokia išvada padaroma remiantis tuo, kad pareiškėjas, kai buvo Latvijoje (teisėtai su viza), neprašė prieglobsčio, o kreipėsi dėl prieglobsčio po to, kai iš (duomenys neskelbtini) nuvyko į Šveicariją (taip pat teisėtai). Tokie Migracijos departamento teiginiai nepagrįsti. Vien tai, kad pareiškėjas 10 dienų pabuvo Latvijoje ir grįžo į (duomenys neskelbtini), o tada išvyko į Šveicariją ir pasiprašė prieglobsčio, niekaip nerodo menamo delsimo pateikti prieglobsčio prašymą.

Pareiškėjas teigė, kad detaliai paaiškino, jog jam gresia persekiojimas (duomenys neskelbtini).

Šiuo atveju jokių esminių prieštaravimų pareiškėjo pasakojime nėra. Priešingai, pats Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apie vykdomą verslą, apie užpuolimą 2024 metais, atitinka kilmės valstybės informaciją.

Pareiškėjo pasakojimas apie jo 2024 metais patirtą užpuolimą laikytinas nustatytu faktu, nes jis neprieštarauja informacijai apie situaciją (duomenys neskelbtini), kur ginkluotų grupuočių smurtiniai incidentai prieš civilius plačiai dokumentuoti; pareiškėjo pasakojimas yra detalus ir nuoseklus. Tačiau kitas pareiškėjo pasakojimo dalis apie kitus užpuolimus ir persekiojimą Migracijos departamentas atmetė, nors šios pasakojimo dalys taip pat buvo išsamios ir nuoseklios, atitinka kilmės valstybės informaciją.

Pareiškėjas negali pateikti rašytinių įrodymų apie neteisėtus kariuomenės veiksmus, nes tokie įrodymai neegzistuoja, subjektai, atliekantys neteisėtus veiksmus, jų nefiksuoja rašytiniais dokumentais. Tuo tarpu pareiškėjo pasakojimas apie šiuos įvykius buvo nuoseklus, jis yra suderinamas su kilmės valstybės informacija.

Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, ką galėjo, kad patvirtintų savo dėstomas aplinkybes. Pareiškėjas pateikė ir oficialiai patvirtintus šeimos narių ir savo advokato liudijimus; medicininę pažymą bei arešto orderį. Migracijos departamento nustatyti dokumentų trūkumai yra grindžiami tik pasvarstymais, o ne konkrečiais įrodymais.

Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas nepakankamai ištyrus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, netinkamai įvertinus jo paaiškinimus ir pateiktus įrodymus bei nesilaikant nacionalinėje ir tarptautinėje prieglobsčio teisėje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų. Pareiškėjo patikimumas iš esmės buvo paneigtas remiantis prielaidomis dėl prieglobsčio prašymo pateikimo laiko, nors jo prašymas buvo pateiktas nedelsiant.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas daro nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo gyvenamajame regione neegzistuoja beatodairiškas smurtas. Priešingai, Migracijos departamento Sprendime pateikta informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas ir aukščiausio lygmens. Todėl Migracijos departamentas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnyje nurodytų sąlygų ir jam neturėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo L. O. N. skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo patvirtintos pagrindinės prieglobsčio prašytojo nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama jo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini), t. y. tariamas neteisėtas sulaikymas ir kankinimai 2023 m. spalio mėnesį, pradėtas baudžiamasis procesas, išduotas arešto orderis bei vykdyta paieška. Tyrimo metu nustatyta, kad šias aplinkybes pagrindžiantys dokumentai pasižymi reikšmingais formos, turinio ir instituciniais neatitikimais, keliančiais pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo ir įrodomosios vertės, todėl jie negalėjo būti laikomi pakankamais įrodymais prieglobsčio prašytojo teiginiams patvirtinti.

Atsakovas paaiškino, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą bei surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų persekiojimas dėl Konvencijoje numatytų pagrindų. Tyrimo metu nenustatyti ir konkretūs ar tikėtini persekiotojai, jų motyvai bei objektyvūs duomenys, rodantys tęstinį valstybės institucijų susidomėjimą prieglobsčio prašytoju. Priešingai, byloje esantys duomenys rodo, kad prieglobsčio prašytojas naudojosi valstybės institucijų teikiamomis paslaugomis, 2023 m. gavo naują (duomenys neskelbtini) pasą, laisvai judėjo ir išvyko iš šalies. Todėl jo nurodoma baimė vertintina kaip grindžiama bendro pobūdžio nesaugumo situacija konflikto paveiktame regione ir hipotetinėmis prielaidomis, tačiau ne objektyviai nustatyta individualia grėsme. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų mirties bausmė, egzekucija, kankinimai, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgus į naujausius ACLED statistinius duomenis darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas, tačiau beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą. Atitinkamai, konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Vadovaujantis Įstatymo 140⁹ straipsniu, prieglobsčio prašytojas teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki bus priimtas sprendimas dėl jo teisinės padėties. Priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjas netenka teisės likti Lietuvos Respublikoje, todėl, nustačius, kad užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti, kartu išspręstas klausimas dėl jo grąžinimo / išsiuntimo į užsienio valstybę.

Migracijos departamentas vertino informacijos visumą. Pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia, kodėl pareiškėjas nepateikė prašymo suteikti prieglobstį anksčiausiu įmanomu metu.

Pareiškėjo teiginiai nėra suderinami su asmens, kuris pagrįstai baiminasi persekiojimo savo valstybėje, elgesiu. Jeigu pareiškėjas iš tiesų būtų susidūręs su realia ir individualizuota persekiojimo grėsme (duomenys neskelbtini), būtų tikėtina, kad jis siektų tarptautinės apsaugos pirmojoje valstybėje, kurioje jautėsi saugus, arba bent jau negrįžtų į valstybę, iš kurios teigia bėgęs dėl grėsmės savo saugumui.

Pareiškėjas 2025 m. balandžio 7 d. pakartotinai išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir 2025 m. balandžio 8 d. atvyko į Šveicariją, kur 2025 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas, turėdamas galiojančią Šengeno vizą ir galimybę teisėtai judėti Šengeno erdvėje, nesikreipė dėl prieglobsčio Latvijos Respublikoje savo pirmojo buvimo metu, bet pasirinko vykti į kitą valstybę narę ir tik ten inicijuoti tarptautinės apsaugos procedūrą.

Nagrinėjamu atveju dėl įrodymų formos ir turinio trūkumų, taip pat dėl to, jog pateikti duomenys remiasi išskirtinai netiesioginio pobūdžio informacija, parodymai abstraktūs, įrodymai nesusiejami su pareiškėjo individualia situacija, egzistuoja vidiniai prieštaravimai, nenustatyti materialiniai faktai dėl pareiškėjo teiginių, kad 2020 m. gegužės mėnesį kariuomenės atstovai atliko kratą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje; dėl pareiškėjo tariamo sulaikymo ir patirto fizinio smurto (duomenys neskelbtini) 2023 m. spalio mėnesį; dėl pareiškėjo atžvilgiu tarimai pradėto baudžiamojo proceso, išduoto arešto orderio ir pareiškėjo paieškos.

Informacija apie 2020 m. gegužės mėnesį kariuomenės atstovų atliktą kratą remiasi išskirtinai motinos pasakojimu, t. y. netiesioginio (išvestinio) pobūdžio ir neatspindi pareiškėjo asmeninės patirties. Kadangi tai yra vienintelis šios informacijos šaltinis, tai nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjo motina būtent taip perteikė informaciją, ar pareiškėjas informaciją kažkaip interpretavo, ar kažkaip kitaip subjektyviai vertino, ar darė prielaidas, spėliojo. Pareiškėjas po tariamos kratos jo gyvenamojoje vietoje dar kelerius metus gyveno (duomenys neskelbtini), vykdė verslo veiklą, laisvai judėjo šalies teritorijoje ir nesusidūrė su jokiais tiesioginiais valstybės institucijų taikytais teisiniais ar administraciniais ribojimais. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad pasakojimas apie įvykius buvo nuoseklus, suderinamas su kilmės valstybės informacija, nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių. Aplinkybė, kad pasakojimas nėra visiška fikcija, nesuteikia pagrindo pasakojimą pripažinti patikimu. Taip pat nepaneigia, jog kilmės valstybės informacija rodo, kad po tariamos kratos pareiškėjo atžvilgiu jokių prievartos priemonių nebuvo taikoma. O informacija iš trečiojo asmens, kurią perteikia pareiškėjas, nesuteikia galimybės nustatyti jokių aplinkybių apie pareiškėjo persekiojimą.

Nei Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pateikta informacija nepagrindžia pareiškėjui kylančios grėsmės kilmės valstybėje.

Migracijos departamentas nustatė, kad medicininėje pažymoje prancūzų kalba nurodyta informacija neatitinka anglų kalboje nurodytos informacijos, taip pat pažymoje nurodoma gramatiškai netaisyklinga konstrukcija prancūzų kalba. Taip pat nustatyta, kad medicininę pažymą pasirašęs asmuo neatitinka profesinės registracijos numerį turinčio asmens. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad dokumente įvardytas gydytojas būtų įregistruotas kaip teisę verstis medicinos praktika turintis asmuo, arba būtų siejamas su (duomenys neskelbtini) ligonine kaip praktikuojantis gydytojas. Medicininės pažymos turinys taip pat nepasižymi medicininiu detalumu, dokumente nepateikta objektyvių klinikinių tyrimų rezultatų, konkrečių sužalojimų aprašymo, diagnostinių duomenų ar medicininio vertinimo, leidžiančio nepriklausomai nustatyti traumų kilmę. Nėra aišku, kokiais argumentais pareiškėjas remiasi, nurodydamas, kad medicininiame dokumente neturi būti nurodyta išsami medicininė analizė. Be to, pateikta pažyma buvo ne originalaus formato, o PDF, kuriame įterptas dokumento vaizdas (nuotrauka), dėl ko nėra galimybės įvertinti originalaus dokumento fizinių savybių, t. y. patikrinti spaudų, parašų, rašalo, popieriaus ar kitų autentiškumui reikšmingų požymių.

Dėl pareiškėjo pateiktų šeimos narių ir kitų asmenų pareiškimų – pareiškėjas nepaneigė, jog juose daugiausiai perteikiama informaciją, kurią jų autoriai gavo iš paties pareiškėjo, arba kitų su juo susijusių asmenų. Taip pat nepaneigė, kad pareiškimuose nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kad jų autoriai būtų tiesiogiai stebėję tariamą sulaikymą, dalyvavo gydymo procese, ar turėję kitus nepriklausomus informacijos šaltinius. Taip pat nepaneigė, kad visi pareiškimų autoriai yra tiesiogiai susiję su prieglobsčio prašytoju šeiminiais, draugystės ar profesiniais ryšiais, todėl objektyviai laikytini suinteresuotais jo bylos baigtimi.

Apklausos metu 2026 m. kovo 10 d. pareiškėjas paaiškino, kad su tariamu arešto orderiu pirmą kartą susipažino tik jau būdamas Europoje (Šveicarijoje), tačiau taip pat nurodė, jog būtent dėl šio orderio ir vykdomos paieškos buvo priverstas palikti (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas teigė, kad apie 2024 m. arešto orderį jam tapo žinoma iš advokato, tačiau nei atvykdamas į (duomenys neskelbtini), nei išvykdamas iš jo, pareiškėjas nepatyrė jokių ribojimų/sulaikymų/papildomų patikrinimų. Nors vien ši aplinkybė savaime nepaneigia galimos paieškos egzistavimo, tačiau ji silpnina teiginio tikėtinumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pateiktuose dokumentuose pareiškėjas siejamas su itin sunkiais nusikaltimais – terorizmu, separatizmu ir valstybės saugumo pažeidimais.

Pateikto arešto orderio dokumentas taip pat turi trūkumų – neatitinka formalių teisminio arešto orderio požymių, abejuose dokumentuose nurodyta ta pati registracijos data ir numeris, bet skirtingas turinys, dokumente nurodytam tam pačiam pareigūnui priskiriami du skirtingi rangai, dokumente nustatyta institucinių ir chronologinių neatitikimų, taip pat nustatyta, jog dokumentuose maišomos dokumentų rūšių terminijos. Taip pat arešto orderyje nėra nurodoma nusikalstamos veikos faktinė schema, nenurodomi konkretūs įrodymai, liudytojai, tyrimo veiksmai ar kita informacija, kuri leistų objektyviai susieti pareiškėją su jam inkriminuojamomis veikomis. Taip pat abejonių kelia ir dokumentų atsiradimo ir gavimo aplinkybės. Pareiškėjas nepaneigė nurodytų arešto orderio trūkumų.

Šiuo atveju dokumentai turi formos ir turinio trūkumų, savarankiškai nepateikia išsamios ir patikimos informacijos, taip pat jie prieštarauja bendrajai ir konkrečiai su byla susijusiai informacijai (pareiškėjo parodymų nenuoseklumas, netiesioginis informacijos pobūdis, savanoriškas grįžimas į (duomenys neskelbtini) po išvykimo į Europą, laisvas judėjimas per oficialius pasienio kontrolės punktus). Taigi, nepripažintiems materialiniams faktams negalėjo būti taikoma abejonės privilegija.

Nei prieglobsčio procedūros metu, nei su skundu pareiškėjas nepateikė kilmės valstybės informacijos, kuri pagrįstų jam asmeniškai kylančią grėsmę. O bendra kilmės valstybės informacija nepagrindžia, kad pareiškėjui kyla individuali grėsmė ir kilmės valstybė nebus pajėgi jo apsaugoti.

Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad jis (pareiškėjas) neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

Migracijos departamentas nekvestionuoja aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas. Sprendime taip pat buvo atsižvelgta į (duomenys neskelbtini). Vis dėlto vien šis statistinis rodiklis savaime neleidžia konstatuoti, kad beatodairiškas smurtas yra pasiekęs tokį išskirtinai aukštą lygį, jog reali rimtos žalos grėsmė civiliui kiltų vien dėl buvimo šioje teritorijoje. Todėl Sprendime papildomai buvo įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, galinčios padidinti jo riziką tapti beatodairiško smurto auka. Įvertinus pareiškėjo amžių, sveikatos būklę bei tai, kad jis yra gimęs ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs (duomenys neskelbtini), tokių individualių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Nustačius, kad kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo L. O. N. skundą atmetė.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenimis, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prašymas) pateikė 2025 m. rugsėjo 15 d. Prašyme pareiškėjas paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas buvo apklaustas 2026 m. kovo 10 d., o 2026 m. liepos 29 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), bei nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos teritorijos, uždraudžiant 1 metus atvykti į Šengeno teritoriją ir įtraukiant į SIS perspėjimą apie draudimą atvykti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo pagrindinis motyvas yra teiginiai, kad (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, ištyrus byloje surinktų įrodymų visumą apklausos metu pateikti pareiškėjo pasakojimai, juos grindžiantys rašytiniai dokumentai yra prieštaringi, nesisieja logiškoje įrodymų grandinėje, leidžia abejoti pareiškėjo pasakojimų tikrumu bei nerodo realios individualios grėsmės pareiškėjui egzistavimo kilmės valstybėje dėl „konvencinių“ priežasčių.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento Sprendimu nustatyto pasakojimo prieštaringumo bei pareiškėjo pateiktų dokumentų (pažymos ir arešto orderio) formos, turinio trūkumų ir dėl to kylančių objektyvių abejonių dėl jų autentiškumo jokiais įrodymais nepaneigė. Pareiškėjo elgsena po tariamų 2020, 2023, 2024 metų persekiojimų įvykių – pareiškėjas nesislapstė, vykdė verslo veiklą be jokių apribojimų ir toliau gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), laisvai disponavo savo turtu, palaikė profesinius ryšius, viešino savo įmonės veiklą bei naudojosi valstybės institucijų paslaugomis, be apribojimų 2023 metais kilmės valstybėje gavo kelionės dokumentą, 2025 metais – Šengeno vizą ir teisėtai išvyko į Latviją studijuoti, iš Latvijos be apribojimų grįžo į kilmės valstybę ir vėl iš jos išvyko į Šveicariją, nepatirdamas jokių kilmės valstybės institucijų apribojimų, sankcijų (nors teigė, jog yra paieškomas arešto orderio pagrindu) – aiškiai rodo, jog pareiškėjas realiai nesusidūrė su individualiai jo asmeniui kylančia rizika sveikatai ir gyvybei kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo paaiškinimas, kad iš kilmės valstybės jis išvyko dėl politinio persekiojimo ir jam kylančios grėsmės, nėra įtikinamas.

Pareiškėjo pasakojimo teiginiai apie galimą (duomenys neskelbtini) susidomėjimą jo asmeniu grindžiami daugiausia jo paties prielaidomis ir nepatvirtintais dokumentais, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių, o aplinkybės, jog pareiškėjas iš Latvijos grįžęs į (duomenys neskelbtini) ir iš (duomenys neskelbtini) išvykdamas į Šveicariją nepatyrė jokių persekiojimo veiksmų tariamo arešto orderio ir paskelbtos paieškos pagrindu nebuvo sulaikytas kirsdamas kilmės valstybės sieną, teismo įsitikinimą, jog pareiškėjas kilmės valstybės nėra paieškomas arešto orderio pagrindu ar persekiojimas, dar labiau sustiprino.

Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo baimė grįžus į (duomenys neskelbtini) patirti persekiojimą grindžiama bendra saugumo situacija konflikto paveiktuose regionuose bei subjektyviomis prielaidomis apie galimą valstybės institucijų susidomėjimą jo asmeniu.

Įvertinęs kilmės valstybės informaciją apie saugumo šalyje lygį, ginkluotų incidentų pobūdį ir dažnį teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvadomis, jog (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas, tačiau jis nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą, todėl nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto ir jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, jog būtų galima konstatuoti, kad asmuo vien dėl buvimo teritorijoje patirtų rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvertinęs pareiškėjui gręsiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio ir teismas su tokiu vertinimu sutinka. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamą kilmės valstybės, tarptautinių organizacijų informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes šios informacijos kontekste, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje kils realus pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados.

Tokiu būdu Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo baimė nėra visiškai pagrįsta, kilmės valstybėje pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų. Sprendimu taip pat pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui priimti išvestinius sprendimus, nes priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas įvertino pareiškėjo išsiuntimo teisėtumą Sprendimo priėmimo metu. Priimant Sprendimą nesuteikti prieglobsčio, buvo surinkta ir įvertinta išsami kilmės valstybės informacija, detaliai ištirtos ir įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės bei 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės ir priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Sprendimo turinys bei į bylą pateikti Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinkti ir analizuoti duomenys patvirtina, jog Migracijos departamentas detaliai įvertino Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (suvestinė redakcija nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 44.2 punktų aplinkybes. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo individualiu atveju egzistuoja Sprendime konstatuoti Kriterijų vertinimo tvarkos 44.2 punkto pagrindai, kadangi pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir nenustatyta aplinkybių, numatytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ar 44.4.2 papunktyje, todėl jo atžvilgiu teisės aktai numato imperatyvą taikyti 1 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kuris yra minimalaus termino, todėl laikytinas protingu ir proporcingu pareiškėjo individualiai situacijai.

Nustatęs, kad pareiškėjas pagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir jam yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas darė išvadą, kad toks pagrindas laikytinas pakankamai adekvačiu, atitinkančiu ir pakankamai svarbiu, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS sistemą.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Sprendimas yra aiškus, konkretus, motyvuotas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu bei, teismo vertinimu, nėra pagrindo jo naikinti. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi buvo tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdytas Migracijos departamento 2026 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 26S152338 dalies – jeigu L. O. N. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti L. O. N. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) – vykdymas iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo. Teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetus, byloje pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės paliktos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

Pareiškėjas L. O. N. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos dėl jam kilmės valstybėje kylančios persekiojimo grėsmės. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, jog jo prieglobsčio prašymas yra nepagrįstas, nes pareiškėjas iš karto nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, yra nepagrįsti. Pasak pareiškėjo, jei asmuo, nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos suteikimo vos tik atvykęs į Europos Sąjungos valstybę narę, nereiškia, kad jis yra nepatikimas.

Pareiškėjo vertinimu, turi būti patikrinta Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nekyla grėsmė patirti persekiojimą.

Pareiškėjas prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus, t. y. byloje jau teiktų dokumentų – medicininės pažymos ir arešto orderio – originalus.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo: 1) pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga); 2) pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) savanoriškai neišvykus – pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad nenustatyta reali ir individualizuota persekiojimo grėsmė, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas taip pat teisėtomis pripažino Sprendimo dalis dėl išsiuntimo, draudimo atvykti bei perspėjimo įvedimo į SIS.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, jam kilmės valstybėje kylanti grėsmė yra reali, todėl jam turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus, t. y. byloje jau teiktų dokumentų – medicininės pažymos ir arešto orderio – originalus.

ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, apelianto prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus (byloje jau teiktų dokumentų – medicininės pažymos ir arešto orderio – originalus) tenkinti nėra pagrindo, nes pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl minėtų dokumentų originalų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti.

Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07; 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjo skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjui, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo išvadų, pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, kad jis kilmės valstybėje bijo patirti persekiojimą, nes (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo tiek teismui, tiek atsakovui nurodytus paaiškinimus ir argumentus bei pateiktus įrodymus, prieina prie išvados, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė jam kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo.

Tyrimo metu nustatyta, kad aplinkybes, kuriomis grindžiama pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) (tariamas neteisėtas sulaikymas ir kankinimai 2023 m. spalio mėnesį, pradėtas baudžiamasis procesas, išduotas arešto orderis bei vykdyta paieška), esą pagrindžiantys dokumentai (medicininė pažyma ir arešto orderis) pasižymi reikšmingais formos, turinio ir instituciniais neatitikimais, keliančiais pagrįstų abejonių dėl jų autentiškumo ir įrodomosios vertės, todėl jie negalėjo būti laikomi pakankamais įrodymais prieglobsčio prašytojo teiginiams patvirtinti.

Migracijos departamentas nustatė, kad medicininėje pažymoje prancūzų kalba nurodyta informacija, neatitinka anglų kalboje nurodytos informacijos, taip pat pažymoje nurodoma gramatiškai netaisyklinga konstrukcija prancūzų kalba. Taip pat nustatyta, kad medicininę pažymą pasirašęs asmuo neatitinka profesinės registracijos numerį turinčio asmens. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad dokumente įvardytas gydytojas būtų įregistruotas kaip teisę verstis medicinos praktika turintis asmuo arba būtų siejamas su (duomenys neskelbtini) ligonine kaip praktikuojantis gydytojas. Medicininės pažymos turinys taip pat nepasižymi medicininiu detalumu, dokumente nepateikta objektyvių klinikinių tyrimų rezultatų, konkrečių sužalojimų aprašymo, diagnostinių duomenų ar medicininio vertinimo, leidžiančio nepriklausomai nustatyti traumų kilmę. Nėra aišku, kokiais argumentais pareiškėjas remiasi, nurodydamas, kad medicininiame dokumente neturi būti nurodyta išsami medicininė analizė.

Migracijos departamentas nustatė, kad pateikto areštas orderis neatitinka formalių teisminio arešto orderio požymių: abejuose dokumentuose nurodyta ta pati registracijos data ir numeris, bet skirtingas turinys; dokumentuose nurodytam tam pačiam pareigūnui priskiriami du skirtingi rangai, nustatyta institucinių ir chronologinių neatitikimų, maišomos dokumentų rūšių terminijos, yra rašybos klaidų, vartojamos neįprastos konstrukcijos. Taip pat arešto orderyje nėra nurodoma nusikalstamos veikos faktinė schema, nenurodomi konkretūs įrodymai, liudytojai, tyrimo veiksmai ar kita informacija, kuri leistų objektyviai susieti pareiškėją su jam inkriminuojamomis veikomis. Abejonių kelia ir dokumentų atsiradimo bei gavimo aplinkybės, kadangi tokio pobūdžio dokumentai paprastai nėra laisvai prieinami tretiesiems asmenims.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas teigė, jog apie arešto orderį jam tapo žinoma dar 2024 metais, tačiau nei atvykdamas į (duomenys neskelbtini), nei išvykdamas iš (duomenys neskelbtini), pareiškėjas, šiame dokumente įvardijamas kaip susijęs su terorizmu, separatizmu ir valstybės saugumo pažeidimais, nepatyrė jokių ribojimų. Be to, pareiškėjas, po tariamos kratos jo gyvenamojoje vietoje, ne vienerius metus gyveno (duomenys neskelbtini), vykdė verslą, laisvai judėjo šalies teritorijoje ir nesusidūrė su jokiais tiesioginiais valstybės institucijų taikytinais teisiniais ar administraciniais ribojimais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2023 metais gavo naują (duomenys neskelbtini) pasą, laisvai judėjo ir išvyko iš šalies. Todėl jo nurodoma baimė, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintina kaip hipotetinė.

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatančiomis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės teigiama, kad teismas, pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles, nedarė netinkamas išvadas dėl ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, atmetami.

Kartu pažymėtina, kad Sprendime yra aptarta aktuali situacija pareiškėjo kilmės valstybėje. Byloje esantys atsakovo išnagrinėti bei įvertinti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertinant konkrečiai pareiškėjo nurodytus motyvus, buvo pakankami sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas atskleidė ir analizavo pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais, šią informaciją susiejo su individualiomis pareiškėjo savybėmis, vertino potencialią grėsmę, su kuria pareiškėjas galėtų susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju, tačiau pagrįstai jos nenustatė. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

Nenustačius realios individualios grėsmės pareiškėjui ir pagrįsto pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Sprendime pateikta informacija apie padėtį pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, kuri nėra paneigta, suponuoja išvadą, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas vyksta, tačiau jo intensyvumas (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, jog būtų pagrindas spręsti, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl įpareigojimo pareiškėjui savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS argumentų, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šios Sprendimo dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo L. O. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.