Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, nes Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų;

grąžinus pareiškėją į (duomenys neskelbtini) nebus tinkamai atliktas karo prievolininko sveikatos patikrinimas ir jis bus išsiųstas kariauti, nepaisant to, kad serga (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pabrėžė, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog medicininė apžiūra nėra tinkamai atliekama ir karinę tarnybą atliekantys asmenys dėl nurodytų pažeidimų netgi miršta. Vien tai, kad atvejis po fakto yra tiriamas, nepaneigia pareiškėjo baimės dėl jo teisių pažeidimo;

netinkamai įvertinus jo apklausos metu duotus parodymus, nebuvo įvertinta, ar pareiškėjo atsisakymas atlikti karo tarnybą, kuris yra pagrįstas konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės / įsitikinimu, buvo pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis gali susidurti su baudžiamuoju persekiojimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentas Sprendime minėtų aplinkybių, atitinkamai ir kalinimo sąlygų, asmens teisės į teisingą teismo procesą, Sprendimu nevertino. Jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo;

pareiškėjas teigė, kad yra diskriminuojamas. Pareiškėjui nesuteikiamas prieglobstis Lietuvoje išimtinai dėl jo tautybės, t. y. (duomenys neskelbtini), amžiaus socialinei grupei – šaukiamas amžius, priklausymas atitinkamai lyčiai – vyras.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

pareiškėjo baimė būti mobilizuotam į karo tarnybą buvo grindžiama bendra padėtimi jo kilmės valstybėje. Karinė prievolė (privalomoji karo tarnyba / mobilizacija (valstybės gynimas)) yra kiekvieno (duomenys neskelbtini) piliečio pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nebuvo nustatytos pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas.

prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta visiškai pagrįstos baimės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Taip pat nebuvo nustatyta grėsmės, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. nustatyta trečia neįgalumo grupė; kontraindikacijos sunkiam fiziniam krūviui ((duomenys neskelbtini) sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. rusėjo 23 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjas 2025 m. gruodžio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti prieglobstį Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini) miestas. Prašo prieglobsčio Lietuvoje, nes dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio karo yra grėsmė jo gyvybei. Migracijos departamento 2025 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašymas buvo priimtas nagrinėti.

Pareiškėjas 2026 m. kovo 23 d. buvo apklaustas Migracijos departamento darbuotojo. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad išvyko 2022 metais, kai dar nežinojo, kad ištiks karas. Pareiškėjui buvo išduota darbinė viza ir jis atvyko į Lietuvą dirbti; dėl įstatymų nežinojimo laiku neatnaujino savo dokumento, liko gyventi Lietuvoje nelegaliai; nenori vykti į (duomenys neskelbtini), nes atvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą, nori padėti savo (duomenys neskelbtini) likusiai motinai; nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten vyksta karas ir yra pažeidžiamos žmogaus teisės, ypač vyrų; neįmanoma nei susirasti darbo, nei užsidirbti pinigų bent jau pragyvenimui, nes vyrai siunčiami kariauti į fronto liniją, o tokiu būdu yra pažeidžiamos žmogaus teisės.

Pareiškėjas pažymėjo, kad neturi jokių karinių įgūdžių, netarnavo kariuomenėje, kadangi buvo atleistas dėl ligos (turi (duomenys neskelbtini)), tačiau į tai nebus atsižvelgiama, nes tiesiog gaudo vyrus gatvėse ir siunčia į frontą be jokių medicininių patikrų. Negali pasakyti tikslaus šaltinio, bet girdėjo, kad tarnyba, kuri vadinasi (duomenys neskelbtini). Jie tiesiog gaudo žmones ir gatvėse, ir darbovietėse. Vyrai bijo išeiti į gatves. Motina pareiškėjui sakė, kad išeisi į gatvę, nepamatysi vyrų tokio amžiaus nuo 22 iki 60 metų. Netoli pareiškėjo gimtojo miesto ((duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini)) jau vyksta kariniai veiksmai, atskrenda sviediniai, todėl grįžti į (duomenys neskelbtini) yra nesaugu pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Aliarmai skamba kiekvieną dieną. Specialiame kariniame registre „Rezerv+“ nėra užsiregistravęs, šaukimų nėra gavęs.

Migracijos departamentas skundžiamu 2026 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašą, patvirtintą 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Prieglobsčio tvarkos aprašas).

Teismas pažymėjo pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis kreipėsi į Migracijos departamentą: (duomenys neskelbtini) vyksta karas; yra grėsmė pareiškėjo gyvybei. Apklaustos metu pareiškėjas detalizavo, kad nenori grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten vyksta karas ir yra pažeidžiamos žmogaus teisės, t. y. neįmanoma susirasti darbo, vyrai siunčiami kariauti į fronto liniją be jokių medicininių patikrų. Netoli pareiškėjo gimtojo miesto ((duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini)) vyksta kariniai veiksmai, todėl grįžti į (duomenys neskelbtini) yra nesaugu pareiškėjo gyvybei ir sveikatai.

Teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendime buvo išsamiai įvertinta situacija dėl šiuo metu (duomenys neskelbtini) vykstančių procesų, kiek tai susiję su darbo rinka, mobilizacija ir saugumo padėtimi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad Sprendime, remiantis kilmės valstybės informacija, nurodyta, kad 2024–2025 metais (duomenys neskelbtini) darbo rinkai būdingas nuolatinis darbo jėgos trūkumas, kuris tiesiogiai veikia darbo užmokesčio augimą. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė, jog (duomenys neskelbtini) institucijos ar valdžios įgaliojimus turintys asmenys tikslingai pablogins individualią pareiškėjo ekonominę ar finansinę padėtį dėl individualių asmens aplinkybių, susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos ekonominės priežastys nesudarė pagrindo suteikti jam tarptautinę apsaugą ir pabėgėlio statusą. Migracijos departamento surinkta ir Sprendime nurodyta kilmės valstybės informacija patvirtino, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės turėtų realią galimybę (duomenys neskelbtini) kreiptis dėl jo pripažinimo netinkamu karinei tarnybai arba tinkamu tarnybai išimtinai užnugario karinės paramos padaliniuose, t. y. tiesiogiai nedalyvaujant karo veiksmuose.

Teismas, pritarė atsakovo išvadai, jog pareiškėjo deklaruojama baimė yra bendro pobūdžio, grindžiama subjektyviu situacijos vertinimu ir nėra paremta objektyviais individualizuotais įrodymais. Teismas nurodė, kad Sprendime pateikta kilmės valstybės informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) karinė tarnyba yra reglamentuota įstatymais, kurie yra taikomi visiems vienodai, todėl nebuvo pagrindo išvadai, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, gindami savo šalį, yra verčiami vykdyti karo nusikaltimus, kadangi fiksuoti tik pavieniai atvejai, kurie yra tiriami.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad jo atsisakymas atlikti karo tarnybą yra pagrįstas konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės / įsitikinimu, pažymėjo, jog pareiškėjas savo prašymo suteikti prieglobstį šiais argumentais negrindė, taip pat tokių argumentų nenurodė apklausos metu, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo šių argumentų vertinti skundžiamame Sprendime.

Teismas priėjo išvados, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, kadangi nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.). Teismas sprendė, jog Sprendime pateikta informacija apie padėtį pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) patvirtino, jog beatodairiškas smurtas nebuvo tokio lygio, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos buvo pagrįstas.

Teismas konstatavo, jog skunde išdėstyti argumentai nesudarė pagrindo panaikinti Migracijos departamento Sprendimo. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, o Sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą įgyvendinti Įstatymo nustatytą pozityviąją pareigą ir rasti teisinį būdą bei mechanizmą apsaugai suteikti, suteikiant pareiškėjui papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą arba pritaikant kitą alternatyvų humanitarinį statusą ir išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, visiškai uždraudžiant pareiškėjo priverstinį išsiuntimą į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į pareiškėjo neįgalumą bei patiriamą diskriminaciją lyties ir amžiaus pagrindu. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

pabrėžia Įstatymo 130 straipsnio imperatyvą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai rėmėsi vertinimu, kad (duomenys neskelbtini) pasižymi „mažesniu karo intensyvumu“, todėl išsiuntimas yra negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė įstatymo teisėtumo ir viršenybės principą. Pirmosios instancijos teismas iškreipė Įstatymo 130 straipsnio nuostatą;

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje bei Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintas absoliutus draudimas išsiųsti asmenį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prisiėmė karinių ir geopolitinių procesų vertintojo vaidmenį, analizuodamas, kurioje (duomenys neskelbtini) valstybės dalyje karinė agresija tariamai yra „didesnė“, o kurioje „mažesnė“;

pareiškėjo diskriminacija dėl lyties ir amžiaus yra EŽTK 14 straipsnio pažeidimas. Atsakovas savo praktikoje taiko skirtingus standartus, t. y. iš Lietuvos Respublikos nėra išsiunčiamos moterys ir vaikai, išvykę iki karo veiksmų pradžios (duomenys neskelbtini) ar bėgantys nuo to paties karinio konflikto (duomenys neskelbtini), jiems suteikiant laikinąją ar humanitarinę apsaugą, o pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl priverstinio išsiuntimo į karo veiksmų zoną. Pareiškėjas daro išvadą, kad yra diskriminuojamas dėl savo lyties ir amžiaus;

pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo sunkaus individualaus pažeidžiamumo, t. y. asmuo yra su negalia. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-851-556/2020, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Paposhvili prieš Belgiją, Nr. 41738/10, konstatavo, kad valstybė negali išsiųsti sunkia liga ar negalia sergančio asmens į ginkluoto konflikto zoną, jeigu ten nėra užtikrinama minimali humanitarinė aplinka, prieinama medicinos pagalba ar reali galimybė fiziškai evakuotis oro pavojų metu. Nepriklausomai nuo regiono, nuolatiniai oro pavojai ir naikinama infrastruktūra atima iš neįgalaus asmens galimybę išgyventi, todėl pareiškėjo išsiuntimas tiesiogiai prilygsta žiauriam ir nežmoniškam elgesiui;

pirmosios instancijos teismo argumentas dėl „saugios vakarų (duomenys neskelbtini)“ yra nepagrįstas geopolitiškai. (duomenys neskelbtini) yra kritiškai arti Moldovos Respublikos separatistinio Padniestrės regiono, kuriame yra dislokuotos ir kurį visiškai kontroliuoja (duomenys neskelbtini) okupacinės karinės pajėgos. Ši geografinė padėtis sukelia nuolatinę karinės invazijos ir provokacijų grėsmę iš pietų / pietryčių pusės, be to, šiame regione esanti strateginė infrastruktūra daro jį nuolatiniu raketų bei dronų atakų taikiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės negalėjo netenkinti pareiškėjo skundo nepriklausomai nuo teritorijų, karas neskirstomas į jokias zonas;

pareiškėjo situacija ir faktinės bylos aplinkybės visiškai ir tiesiogiai atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsižvelgiant į normos tekstą, nustačius ginkluoto konflikto ir smurto faktą, valstybė privalo suteikti apsaugą ir neturi diskriminacinės teisės asmens prašymą atmesti. Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje Meki Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, Nr. C-465/07, kurioje nurodyta, kad pagal šią taisyklę visuotinio smurto lygis kariaujančioje šalyje gali būti toks aukštas, jog pavojaus pakanka vien dėl asmens buvimo toje teritorijoje fakto. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas negali būti aiškinamas taip, kad neįgalus asmuo būtų siunčiamas į valstybę, kurioje vyksta karas, motyvuojant subjektyviais skaičiavimais apie karo intensyvumo zonas, kurių Įstatymo 87 straipsnis neįtvirtina;

Migracijos departamentas privalo vykdyti pozityviąją pareigą, t. y. rasti būdą ir mechanizmą apsaugai suteikti bei ją praktiškai įgyvendinti.

Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodo šiuos argumentus:

Sprendime sprendžiamas tik prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjui Lietuvoje klausimas, tačiau nesprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo klausimas. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta visiškai pagrįstos baimės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Taip pat nenustatyta grėsmės, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) regione vyksta itin žemu lygmeniu, todėl nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) regione;

ginkluoto konflikto (duomenys neskelbtini) faktas nėra ginčijamas. Migracijos departamentas Sprendime tiesiogiai konstatavo, kad nuo 2022 m. vasario mėn. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas. Tačiau ginkluoto konflikto buvimas yra tik vienas iš kumuliatyvių papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą suteikimo elementų, pagal šią normą papildoma apsauga suteikiama ne dėl paties konflikto, o tik tada, kai dėl beatodairiško smurto konflikto metu asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kyla rimta ir asmeninė grėsmė;

vertinama padėtis konkrečiame regione, į kurį asmuo grįžtų, o ne visos valstybės teritorijoje. Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) miestas (duomenys neskelbtini), vakarų (duomenys neskelbtini). Antžeminiai kariniai veiksmai šioje srityje nevyksta. Migracijos departamentas įvertino ACLED (angl. Armed Conflict Location & Event Data Project) duomenis, kurie rodo 0,814 žuvusiųjų 100 000 gyventojų per metus. Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į incidentų pobūdį, nes raketų ir dronų atakos daugiausia nukreiptos į karinius ir energetinės infrastruktūros objektus;

EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad bendro smurto padėtis valstybėje savaime nesukelia 3 straipsnio pažeidimo. Pažeidimas gali kilti tik pačiais ekstremaliausiais atvejais, kai vien buvimas toje vietovėje sukelia realią grėsmę (EŽTT 2011 m. birželio 28 d. Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 8319/07 ir 11449/07, 218 p.). Tokia padėtis pareiškėjo kilmės regione nenustatyta. Pagal Įstatymo 130 straipsnį draudžiama išsiųsti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ir laisvei gresia pavojus, o pareiškėjo atveju tokios grėsmės nenustatyta;

nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas taiko diskriminaciją dėl lyties, kadangi skunde nepateikta jokių įrodymų, kad Migracijos departamentas tokiomis pačiomis aplinkybėmis esančių (duomenys neskelbtini) moterų ar vaikų atžvilgiu priimtų kitokius sprendimus. Bet kuris užsienietis, neatitinkantis Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų prieglobsčio kriterijų ir neturintis kito teisėto pagrindo būti Lietuvoje, vertinamas vienodai, nepriklausomai nuo lyties;

Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo sveikatos būklę. Sprendime nurodyta pareiškėjo pateikta 2019 m. rugsėjo 23 d. medicininė pažyma, kuria jam nustatyta III neįgalumo grupė su darbo apribojimu (negalima dirbti sunkaus fizinio darbo). Taip pat nurodyti pareiškėjo paaiškinimai, kad jis serga (duomenys neskelbtini) ir anksčiau buvo atleistas nuo karo tarnybos. Būtent atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Migracijos departamentas vertino, kokia pareiškėjo padėtis būtų mobilizacijos atveju. Migracijos departamento surinkta ir Sprendime nurodyta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės turėtų realią galimybę (duomenys neskelbtini) kreiptis dėl jo pripažinimo netinkamu karinei tarnybai arba tinkamu tarnybai išimtinai užnugario karinės paramos padaliniuose, t. y. tiesiogiai nedalyvaujant karo veiksmuose;

esant žemam smurto lygiui, pareiškėjas turėtų įrodyti individualias aplinkybes, dėl kurių jam kiltų didesnė grėsmė nei kitiems regiono gyventojams, tačiau jis tokių aplinkybių nenurodė. Pareiškėjo nurodyta baimė, kad netoliese vyksta kariniai veiksmai ir skamba oro pavojaus signalai, yra bendro pobūdžio ir vienodai būdinga visiems srities gyventojams. Pareiškėjo sveikatos būklė ir negalia taip pat nedidina jo rizikos patirti beatodairiško smurto pasekmes. Skunde nenurodyta, kaip šios aplinkybės konkrečiai lemtų didesnę grėsmę jo gyvybei ar sveikatai dėl raketų ar dronų atakų;

Migracijos departamentas neturi teisės suteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos asmeniui, kuris šių kriterijų neatitinka. Jis taip pat negali savo nuožiūra kurti naujų apsaugos suteikimo pagrindų ar „ieškoti“ būdų apsaugą suteikti nepriklausomai nuo įstatyme nustatytų sąlygų, kadangi tokia pareiga prieštarautų teisėtumo principui. Pareiškėjo individuali situacija įvertinta pagal kiekvieną Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytą pagrindą. Tai, kad atlikus šį vertinimą nenustatyta pagrindų suteikti prieglobstį, nereiškia, kad Migracijos departamentas nevykdė savo pareigų;

nesutinka su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pasikliovė pasenusia informacija. Sprendimas priimtas 2026 m. gegužės 8 d. ir grindžiamas naujausia tuo metu prieinama kilmės valstybės informacija: Jungtinių Tautų Organizacijos žmogaus teisių stebėjimo misijos (duomenys neskelbtini) 2026 m. vasario 16 d. pranešimu, ACLED 2026 m. vasario 23 d. ataskaita ir 2025 m. balandžio 10 d.–2026 m. balandžio 10 d. laikotarpio statistiniais duomenimis apie (duomenys neskelbtini) regioną, Karo studijų instituto (ISW) 2026 m. vasario mėn. analize, (duomenys neskelbtini) prezidento 2026 m. dekretu dėl mobilizacijos pratęsimo, 2026 m. vasario–kovo mėn. (duomenys neskelbtini) teismų sprendimais dėl pareigūnų pažeidimų ir kitais šaltiniais, atsižvelgiant į tai, Sprendime naudota informacija buvo aktuali ir atspindėjo padėtį sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokios naujesnės informacijos, kuri rodytų, kad padėtis (duomenys neskelbtini) reikšmingai pablogėjo ar pasikeitė (duomenys neskelbtini) teisinis reguliavimas dėl sveikatos sutrikimų turinčių asmenų mobilizacijos.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka Įstatymo 86 (Pabėgėlio statuso suteikimas) ir 87 (Papildomos apsaugos suteikimas) straipsnių reikalavimų, ir skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo aplinkybių vertinimu. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė Įstatymo 130 straipsnio nuostatą ir kad pareiškėjo situacija atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes jo kilmės valstybėje vyksta karas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga (Įstatymo 86 str. 1 d.; 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva), 2 str., 9 ir 10 str.). Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija arba kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.; Direktyvos 15 str.).

Prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visus prašymui pagrįsti reikšmingus duomenis, o valstybė narė juos vertina bendradarbiaudama su prašytoju (Direktyvos 4 str.; Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Prieglobsčio teisinis reguliavimas skirtas nustatyti asmenis, kuriems būtina tarptautinė apsauga, todėl kiekvienas atvejis vertinamas individualiai: atsižvelgiama į padėtį kilmės šalyje, prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes ir patirtį – „<...> tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyta pareiga kiekvieną atvejį įvertinti individualiai, atsižvelgiant į su juo konkrečiai susijusių aplinkybių visumą – situaciją kilmės šalyje prašymo pateikimo ir sprendimo priėmimo metu, tarptautinės apsaugos prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes bei patirtis kilmės šalyje, ir šių duomenų pagrindu daryti išvadas dėl to, ar prieš tarptautinės apsaugos prašytoją kilmės valstybėje (galbūt) buvo vykdomi veiksmai (arba tokių veiksmų nebuvo, nors valstybė turėjo pareigą aktyviai veikti), savo prigimtimi prilygintini persekiojimui arba didelei žalai Direktyvos 2011/95/ES 9 ir 15 straipsnių prasme. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog tam, kad atitinkami kilmės valstybės veiksmai ar jų nebuvimas būtų laikomi tokiais, dėl kurių asmeniui galėtų būti suteikiamas prieglobstis arba papildoma apsauga, tarp tokių veiksmų (neveikimo) ir persekiojimo priežasčių privalo egzistuoti priežastinis ryšys, o patys persekiojimo veiksmai (neveikimas) savo pobūdžiu, dažnumu ar intensyvumu turi būti tokio rimtumo, kad sudarytų pakankamai sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą“ (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1039-525/2025).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliaciniame skunde nustatytose ribose. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra Sprendimo nesuteikti prieglobsčio teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ar pareiškėjas atitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo sąlygas. Pažymėtina, kad šioje byloje nevertinamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasekmių grįžus į (duomenys neskelbtini) vertinami tik tiek, kiek jais grindžiamas individualus persekiojimo ar rimtos žalos pavojus.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė Įstatymo 130 straipsnio nuostatą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 130 straipsnis nustato draudimą išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, kurioje yra rimtas pagrindas manyti, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 1, 2 d.). Nurodytas teisinis reguliavimas nenustato pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, todėl Įstatymo 130 straipsnio reguliavimas nepaneigia Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kuo konkrečiai pirmosios instancijos teismas šią nuostatą iškreipė, tikrindamas Migracijos departamento Sprendimą dėl atsisakymo suteikti prieglobstį.

Pasisakant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė – grėsmė būti mobilizuotam ir išsiųstam į frontą – pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti jį pabėgėliu. Prievolė atlikti karo tarnybą ir mobilizacija karo padėties metu yra bendro pobūdžio teisinė pareiga, taikoma visiems atitinkamos kategorijos asmenims, todėl jos nulemta grėsmė savaime nėra persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei (Direktyvos 9 str. 3 d., 10 str. 1 d.; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1874-821/2026 71 p.).

ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punktas taikomas, kai karo tarnyba, kurios prašytojas atsisako, apimtų Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimų ar veiksmų darymą, ir kad prašytojas turi pagrįsti, jog labai tikėtina, kad atliekant tokią tarnybą tokie nusikaltimai būtų daromi (ESTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimas Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, [..] p.); tokio atsisakymo ir Direktyvos 10 straipsnyje nurodytų persekiojimo priežasčių ryšio tikėtinumą turi įvertinti kompetentingos nacionalinės institucijos (ESTT 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Service militaire et asile), C‑238/19, EU:C:2020:945, [..] p.). Atsakomybė už vengimą karo tarnybos pati savaime nelaikytina persekiojimu, nebent ji būtų neproporcinga ar diskriminacinė (Direktyvos 9 str. 2 d. b ir c p.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė, kad jo atveju kiltų grėsmė būti priverstam daryti Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikaltimus, ir nepateikė duomenų, kad (duomenys neskelbtini) ginkluotosios pajėgos tokius veiksmus daro ar kad jam tokie veiksmai būtų įsakyti (pareiškėjas, kreipdamasis dėl prieglobsčio, taip pat nesirėmė sąžinės ar religiniais įsitikinimais, kurie draustų atlikti karo tarnybą, – jis nurodė, kad nenori tarnauti kariuomenėje, nes bijo dėl savo gyvybės (žr. Migracijos departamento Sprendimą)). Atkreiptinas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) mobilizacija vykdoma šaliai ginantis nuo (duomenys neskelbtini) ginkluotos agresijos (ABTĮ 57 str. 1 d.). Nors tai savaime neatmeta galimybės, kad atskirais atvejais gali būti pažeidžiamos tarptautinės humanitarinės teisės normos, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad tokia grėsmė kiltų būtent jam. Todėl pareiškėjo nurodyta grėsmė neatitinka Direktyvos 9 straipsnio 2 dalies e punkte nurodyto persekiojimo veiksmo, o jo baimė, kaip ji buvo išdėstyta, nesiejama su nė viena Direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta persekiojimo priežastimi.

Papildoma apsauga, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat pagrįstai nesuteikta. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam gresiančią mirties bausmę, kankinimą ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, susijusį su jo individualia padėtimi (Įstatymo 87 str. 1 d. 1, 2 p.).

Dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto (Direktyvos 15 str. c p.) pažymėtina, kad pareiškėjo argumentas, jog kilmės valstybėje vyksta karas, pats savaime nepagrindžia papildomos apsaugos. Ginkluoto konflikto buvimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga: turi būti nustatyta rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl beatodairiško smurto, o jos buvimas priklauso nuo smurto intensyvumo konkrečioje kilmės teritorijoje ir prašytojo individualių aplinkybių; kuo labiau prašytojas gali įrodyti savo individualų pažeidžiamumą, tuo mažesnio bendro smurto lygio pakanka (ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendimas Elgafaji, C‑465/07; ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas CF ir DN, C‑901/19, 43–44 p.).

Migracijos departamentas Sprendime nustatė, kad pareiškėjo įvardyta gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestas, kuris yra vakarų (duomenys neskelbtini). Remiantis ACLED duomenimis, per laikotarpį nuo 2025 m. balandžio 10 d. iki 2026 m. balandžio 10 d. (12 mėn.) (duomenys neskelbtini) įvyko 38 saugumo incidentai, per juos žuvo 10 asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) gyvena apie 1 228 829 gyventojai, žuvusiųjų skaičius atitinka 0,814 žuvusiojo 100 000 gyventojų. Departamento vertinimu, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad Norvegijos migracijos tarnyba, atlikusi papildomą (duomenys neskelbtini) saugumo vertinimą, 2025 m. sausio 13 d. paskelbė šias (duomenys neskelbtini) teritorijas saugiomis: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas vyksta itin žemu lygmeniu, todėl nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 15 straipsnio c punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant priešingų duomenų, Migracijos departamento prieita išvada, kad šiame regione ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestas) smurto lygis nesiekia nurodyto lygio, laikytina pagrįsta. Pareiškėjas kitokių faktinių duomenų nepateikė taip pat. Grėsmė būti pašauktam į karo tarnybą nėra grėsmė, kylanti dėl beatodairiško smurto kaip tokio.

Dėl išdėstytų priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė ir teisės normas pritaikė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.