- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-11
- Bylos Nr.
- eA-2946-463/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-04760-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Rytis Krasauskas, Jolanta Malijauskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 26S118787 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
Pareiškėjas nurodė, kad savo prieglobsčio prašymą grindė iš esmės tuo, jog (duomenys neskelbtini), o Migracijos departamentas remiasi savo ankstesnio sprendimo dėl pirminio prieglobsčio prašymo išvadomis ir su pirminiu prieglobsčio prašymu susijusiais teismų sprendimais. Pareiškėjas pažymėjo, kad pirminio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu (duomenys neskelbtini), nebuvo pateikęs tai patvirtinančių įrodymų ir šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos ir į jas nebuvo atsižvelgiama priimant sprendimus dėl pirminio prieglobsčio prašymo, todėl atsakovo padarytos išvados yra neaktualios, nelogiškos ir nepagrįstos, patvirtinančios, kad atsakovas ir vėl tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Pareiškėjas pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Departamentas koncentruojasi į pirmąjį prieglobsčio prašymą, kuomet pareiškėjas buvo pripažintas nepatikimu įrodymų šaltiniu, bet neužsimena apie paskesnį prieglobsčio prašymą, pareiškėjo pateiktus įrodymus, (duomenys neskelbtini), tačiau jokių argumentų ar įrodymų, kad pareiškėjas būtų nepatikimas, o pateikti įrodymai nepagrįsti, nėra. Pareiškėjo teigimu, išvada, kad (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjo vertinimu, Departamentas netinkamai atliko tyrimą ir Sprendime pateikė neteisingą informaciją apie pareiškėjo paaiškinimus: (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad jis pateikė įrodymus, jog jis (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, turėjo atlikti išsamų tyrimą, kaip pareiškėjas ketino praktikuoti religiją kilmės valstybėje, jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, taip pat įvertinti / patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų vertinami jo kilmės šalyje tuo atveju, jei pareiškėjas nuspręstų (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje, tačiau tai tyrimo metu nebuvo atlikta. Pareiškėjo teigimu, atsakovas formaliai cituoja jau ne pirmame sprendime nurodytą tą pačią, jau pasenusią, kilmės valstybės informaciją, tačiau atsakovas netyrė ir netikrino, kaip pareiškėjas galėtų praktikuoti religiją kilmės valstybėje ir kaip jo veiksmai būtų vertinami, jei jis (duomenys neskelbtini)..
Pareiškėjas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pažymėjo, kad atsakovo vertinimas dėl beatodairiško smurto yra nepagrįstas, nes nesiremiama aktualia kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad karinis konfliktas vis dar tebevyksta, žūsta daug civilių, išvada, jog beatodairiško smurto lygmuo yra nedidelis, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimą į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas jau pirmame prieglobsčio prašyme 2022 m. birželio 3 d. teigė, jog (duomenys neskelbtini).
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas (duomenys neskelbtini), šie pareiškėjo veiksmai laikytini Sur Place aplinkybėmis, nes pareiškėjo paskesnis prašymas grindžiamas veikla, kurią pareiškėjas atliko savo iniciatyva ((duomenys neskelbtini)) po išvykimo iš kilmės valstybės ir pirmo Departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
Atsakovas nesutiko, kad netinkamai atliko tyrimą ir Sprendime pateikė neteisingą informaciją apie pareiškėjo pateiktus paaiškinimus bei nurodė neaktualią kilmės valstybės informaciją. Departamentas teigė, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, su jo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais ir atsižvelgęs į tai priėmė ginčijamą Sprendimą, o teisės aktai neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:
(duomenys neskelbtini).
Departamentas Sprendime dėl paskesnio pareiškėjo prieglobsčio prašymo konstatavo, jog nustačius, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatytos jokios individualios faktinės aplinkybės, aktualios tarptautinės apsaugos poreikio vertinimui, nenustatyta nei tikėtinų persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 2 dalyje, nei jų tikėtinų motyvų persekioti prieglobsčio prašytoją. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta ir visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą, kaip ji apibrėžta Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) (toliau – ir Aprašas) 99.1 papunktyje. Departamentas darė išvadą, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) prieglobsčio prašytojui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama subjektyvi baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsižvelgus į tai, nuspręsta, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Sprendime taip pat pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 15 straipsnio c punktą, konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija), Direktyvos 2011/95/ES, Aprašo nuostatas bei teismų praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Departamentas, išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjo prieglobsčio prašymą, priėmė 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142777 „Nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti, uždrausti atvykti, įtraukti į SIS įspėjimą“, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-11640-631/2023, pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti minėtą sprendimą Nr. 23S142777 bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo, atmetė, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1021-1188/2024 pareiškėjo skundas buvo atmestas, paliekant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą nepakeistu.
Teismas nustatė, kad 2024 m. vasario 8 d. pareiškėjas, atvykęs į Departamento Vilniaus skyrių, pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, o 2024 m. vasario 21 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S57564 nenagrinėti pareiškėjo pateikto paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes užsienietis nepateikė informacijos ar duomenų, dėl kurių labai padidėjo tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES. Teismas nurodė, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 pareiškėjo skundas dėl minėto Departamento sprendimo Nr. 24S57564 bei įpareigojimo Departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo, buvo iš esmės tenkintas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 3 d. neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1910-624/2024 Departamento apeliacinį skundą atmetė ir paliko Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą nepakeistu.
Teismas nurodė, kad 2025 m. sausio 7 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S4715 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes užsienietis atliko Sur Place veiksmus, kuriais buvo siekiama tik pagerinti galimybę gauti prieglobstį ir / ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą, Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad prašytojo dirbtinai sukurtos aplinkybės grįžimo į kilmės valstybę atveju keltų realią individualaus persekiojimo riziką pačiam pareiškėjui, Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7730-1029/2025 pareiškėjo skundas dėl minėto Departamento sprendimo Nr. 25S4715 bei įpareigojimo Departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo, buvo tenkintas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1880-525/2025 Departamento apeliacinį skundą atmetė ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistu.
Teismas pažymėjo, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nurodyta, jog byloje nustatyta, kad vertinant pareiškėjo pirmąjį prieglobsčio prašymą, kuris buvo grindžiamas (duomenys neskelbtini) ne tik nėra nuoširdus ir ilgalaikis, bet apskritai nėra laikomas nustatytu faktu, pareiškėjo pasakojimas nepagrindė prielaidos, jog kilmės šalyje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas rėmėsi minėtoje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo paskesnis prieglobsčio prašymas iš esmės buvo grindžiamas įvykiais, kurie įvyko po jo išvykimo iš kilmės šalies, t. y. (duomenys neskelbtini), jog pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. vykusios apklausos metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI3-7567-816/2024 2024 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje sprendė, jog siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjo naujos religijos išpažinimo, įsitikinti, ar pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra ilgalaikis ir nuoširdus, tikslinga surinkti duomenis apie (duomenys neskelbtini), taip pat tikslinga ištirti kilmės valstybės informaciją, ar pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių.
Teismas konstatavo, kad nagrinėdamas šią administracinę bylą, neturi pagrindo kitaip vertinti faktines aplinkybes, nei tai padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1880-525/2025, todėl sprendė, jog byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)).
Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad, kaip nurodyta Sprendime (to pareiškėjas neginčija), pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
Teismas sutiko su atsakovu, kad (duomenys neskelbtini), laikytini Sur Place aplinkybėmis, nes pareiškėjo paskesnis prašymas grindžiamas veikla, kurią prieglobsčio prašytojas atliko savo iniciatyva ((duomenys neskelbtini)) po išvykimo iš kilmės valstybės ir pirmo Departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 4 dalį, jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad nors dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) fakto ginčas byloje nekeliamas, tačiau (duomenys neskelbtini).
Teismas pažymėjo, kad Departamentas neneigia aplinkybės, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).
Teismas su šiais Departamento teiginiais sutiko iš dalies, t. y. sutiko su pareiškėjo ir jo atstovės teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, kad (duomenys neskelbtini). Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Sprendimo pagrįstumui įvertinti yra ypač svarbu nustatyti, ar pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Departamentas atliko kilmės valstybės informacijos tyrimą, ir nustatė, jog asmenys (nepriklausomai nuo to ar jie yra buvę prieglobsčio prašytojais ar ne), (duomenys neskelbtini).
Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Sprendime remiamasi vien pasenusia (2021–2023 m.) informacija, nes Sprendime įvertinta ir informacija, pateikta (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad aptartos aplinkybės, pareiškėjo teikti paaiškinimai ir byloje surinkta medžiaga nepatvirtina individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų, susijusį su pareiškėjo tikėjimu, galintį kilti pareiškėjui kilmės valstybėje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju rizika pareiškėjui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir įrodyta, todėl sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas sprendė, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino visus pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus ir pateiktus įrodymus bei pagrįstai nusprendė, jog jo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti.
Teismas nurodė, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) grėstų kankinimai arba mirties bausmė, egzekucija, nėra pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų tokią riziką, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją, todėl sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
Teismas pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo įvardyta gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini).
Teismas konstatavo, kad Departamentas iš esmės tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas, Sprendimas yra išsamus, jame pasisakyta dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos vertintos racionaliai, visapusiškai ir objektyviai ir pareiškėjo skundą atmetė, taip pat netenkinęs ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 70 straipsnio 9 dalį, nurodė, kad Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142777 vykdymo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sustabdymas lieka galioti iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime, kaip ir atsakovo Sprendime, per daug dėmesio skiriama pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastims, nors išvykimo priežastys arba prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastys nėra minimos pabėgėlio apibrėžime, kuris kalba išskirtinai apie „baimės grįžti priežastis“. Pareiškėjo teigimu, remiantis Įstatymo 83 straipsnio 4 dalimi, prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2024 m. vasario 29 d. sprendimu byloje C-222/22 ir pažymi, kad valstybė neturėtų reikalauti, jog paties prieglobsčio prašytojo iniciatyva sukurtos aplinkybės, dėl kurių atsirado persekiojimo pavojus, būtų kilmės šalyje turėtų įsitikinimų reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime akcentuojamas paskutinis Įstatymo 83 straipsnio 4 dalies sakinys, kuris nusako, kad jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas, tačiau ši nuostata nėra absoliutaus pobūdžio bei skirta tik toms situacijoms, kai nustatomas aplinkybių klastojimas ir manipuliavimas. Pareiškėjas pažymi, kad neklastojo jokių aplinkybių – nei tų, dėl kurių jam kilo realus persekiojimo pavojus, nei kitų. Pareiškėjas nurodo, kad nenustatyta, jog jo (duomenys neskelbtini) formalus, nesutinka su teismo atliktu jo paaiškinimų dėl (duomenys neskelbtini) vertinimu.
Pareiškėjas teigia, kad Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros vertinimu, Sur Place prieglobsčio prašytojams gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, neatsižvelgiant į tai, ar jie patys savo sprendimu ar veiksmais sukūrė situaciją, dėl kurios kyla pagrįsta persekiojimo baimė, ir neatsižvelgiant į tai, ar jų prašymas yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar pažiūrų tęsinys, o jei atlikus griežtą vertinimą nustatoma, kad pareiškėjas yra patikimas, pabėgėlio statuso pripažinimas priklauso nuo pagrįstos persekiojimo baimės egzistavimo, neatsižvelgiant į tai, ar netinkamo elgesio riziką sukėlė paties pareiškėjo veiksmai.
Pareiškėjas nurodo, kad vertindamas persekiojimo baimės pagrįstumą, teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas nebūtų persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl savo tikėjimo, ši išvada grindžiama išskirtinai atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija, kuri didžiąja dalimi yra pasenusi ir dėl to neaktuali, arba atrinkta tendencingai, tyčia neįtraukiant pareiškėjui palankios informacijos ir akcentuojant tik tą informaciją, kuri suderinama su atsakovo pozicija.
Pareiškėjas tvirtina, kad aktuali kilmės valstybės informacija, kuri visiškai neatsispindi atsakovo Sprendime, taip pat patvirtina, jog vykstančių karinių konfliktų kontekste (duomenys neskelbtini) išlieka itin pavojinga ir pastaraisiais metais pablogėjo. Pareiškėjas teigia, kad teismas privalėjo pareiškėjo situaciją ir tarptautinės apsaugos poreikį vertinti išsamiai ir ex nunc, o atsakovo atliktas tyrimas buvo šališkas ir neišsamus, juo buvo siekiama tik pagrįsti atsakovo išankstinę poziciją pareiškėjo atžvilgiu, o ne ištirti kilmės valstybės informaciją, ar pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių, kaip buvo įpareigojęs apeliacinės instancijos teismas.
Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 83 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas skirta tik toms situacijoms, kai nustatomas aplinkybių klastojimas ir manipuliavimas (tai nenustatyta), ši nuostata įgyvendina Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 3 dalį, kuri nustato, kad „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“. Pareiškėjas teigia, kad žodžiai „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ šios nuostatos kontekste reiškia, kad tuo atveju, kai asmeniui, kuris pagrįstai baiminasi persekiojimo kilmės valstybėje, vis dėlto atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą, nes jis savo iniciatyva sukūrė aplinkybes, kuriomis grindžiamas persekiojimo pavojus, jis vis tiek laikomas „pabėgėliu“, kaip tai suprantama pagal 1951 Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalį ir Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio (d) punktą, ir naudojasi minėtoje Konvencijoje numatytomis teisėmis, kaip antai apsauga nuo grąžinimo (non-refoulement), numatyta Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo vertinimu, atsisakius suteikti jam pabėgėlio statusą Įstatymo 83 straipsnio 4 dalies pagrindu, jam vis tiek turėtų būti leista pasilikti Lietuvos Respublikoje, kadangi grąžinimo į (duomenys neskelbtini) atveju jam grėstų persekiojimas dėl (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjo dirbtinai sukurtos aplinkybės grįžimo į kilmės šalį atveju keltų realią individualaus persekiojimo riziką pareiškėjui, t. y. pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigia, kad Sur Place veiksmai, kurių ėmėsi pareiškėjas – formalus (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje – buvo atlikti tikslingai ir dirbtinai, siekiant sukurti aplinkybes, kuriomis būtų padidinamos galimybės gauti prieglobstį ir / ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą. Atsakovas akcentuoja, kad: 1) pareiškėjas dar pirmojo prieglobsčio prašymo metu tiek Departamento, tiek teismo buvo pripažintas nepatikimu įrodymų šaltiniu; 2) pirmojo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, tiek Departamentas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad prieglobsčio prašytojo veiksmai atlikti kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) ne tik nėra nuoširdus ir ilgalaikis, bet apskritai nėra laikomi nustatytu faktu; 3) pareiškėjo ketinimas formaliai (duomenys neskelbtini) buvo susiformavęs pirmojo prieglobsčio prašymo metu t. y. tuomet, kai tiek Departamentas, tiek teismas konstatavo, kad prašytojas nėra (duomenys neskelbtini); 4) pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje buvo priimtas formaliai. Atsakovas teigia, kad argumentas apie išvykimo priežasčių sureikšminimą nepagrįstas, nes nagrinėjant paskesnį prieglobsčio prašymą apsiribojama naujų esminių motyvų, kurie nebuvo žinomi anksčiau, vertinimu. Atsakovas nurodo, kad Sur Place veiksmai, kurių ėmėsi pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje – buvo atlikti tikslingai ir dirbtinai, siekiant sukurti aplinkybes, kuriomis būtų padidinamos galimybės gauti prieglobstį ir/ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą, atitinkamai, nustačius, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje nelaikytinas tikru ir ilgalaikiu nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas atliktų veiksmus viešai ar privačiai, kurie galėtų būti laikomi (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesutinka, kad Departamentas naudojasi pasenusia informacija. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į Sprendime pateiktą kilmės valstybės informaciją, taip pat į tai, jog pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra tik jo privataus gyvenimo dalis, jis nėra asmuo labai aktyviai dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) susijusiose veiklose, jis nesiekia skatinti, organizuoti kitų asmenų atsivertimo, darytina išvada, kad grėsmė jam sulaukti pasekmių už (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama subjektyvi baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovo vertinimu, dėl to pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgus į naujausius Nepriklausomos, nešališkos pasaulinės stebėsenos sistemos, kuri renka, analizuoja ir kartografuoja duomenis apie konfliktus ir protestus (Armed Conflict Location & Event Data, toliau – ir ACLED) statistinius duomenis darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) (iš kurios yra pareiškėjas) vyksta beatodairiškas smurtas, tačiau beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo konkrečioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnio c punktą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo, išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą paskesnį prieglobsčio prašymą, pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad nors dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) fakto ginčas byloje nekeliamas, tačiau (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių. Teismas, atsižvelgęs į Sprendime pateiktą kilmės valstybės informaciją, taip pat į tai, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra tik jo privataus gyvenimo dalis, jis nėra asmuo labai aktyviai dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) susijusiose veiklose, jis nesiekia skatinti, organizuoti kitų asmenų (duomenys neskelbtini), sprendė, jog grėsmė jam sulaukti pasekmių už (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje yra hipotetinio pobūdžio, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų, susijusį su pareiškėjo tikėjimu, galintį kilti pareiškėjui kilmės valstybėje, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) grėstų kankinimai arba mirties bausmė, egzekucija, nėra pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų tokią riziką, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją, todėl sprendė, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Sprendime vertintas ir laikotarpis po karo pradžios, (duomenys neskelbtini), kariniai veiksmai vyksta ne visoje jos teritorijoje, todėl yra ir vidinio persikėlimo galimybė, o Departamentas iš esmės tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 83 straipsnio 4 dalimi, prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis. Pareiškėjas teigia, kad jo atveju vertinant vėliau atsiradusias aplinkybes nenustatyta klastojimo ir manipuliavimo, jis nurodo, kad nenustatyta, jog jo (duomenys neskelbtini) formalus, nesutinka su teismo atliktu jo paaiškinimų dėl (duomenys neskelbtini), laikosi pozicijos, kad grįžus į kilmės valstybę jam, kaip (duomenys neskelbtini), grėstų persekiojimas, todėl, net jei nebūtų pagrindo suteikti pabėgėlio statuso, jam suteiktina papildoma apsauga, o sprendžiant dėl papildomos apsaugos nesuteikimo buvo remtasi pasenusia jo kilmės valstybės informacija.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1880-525/2025 vertino, kad siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), galėtų būtų pašalintos abejonės dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) fiktyvumo, taip pat tikslinga ištirti kilmės valstybės informaciją, ar pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje nekyla grėsmė dėl konvencinių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo situaciją kilmės valstybės kontekste vertino tuo aspektu, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) formaliai, tačiau aplinkybės dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) šioje byloje turi būti tiriamos iš naujo, taip pat iš naujo nagrinėjant pareiškėjo paskesnį prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo prašymą atsižvelgtina ir į dabartinę saugumo padėti pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)).
Atsakovas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį priėmė Sprendimą, kuriame nurodyta, kad jis priimtas dėl to, jog užsienietis atliko Sur Place veiksmus, kuriais buvo siekiama tik pagerinti galimybę gauti prieglobstį ir/ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą. Atsakovas Sprendime nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog prašytojo dirbtinai sukurtos aplinkybės grįžimo į kilmės šalį atveju keltų realią individualaus persekiojimo riziką pareiškėjui. Departamentas, atlikęs papildomą aplinkybių vertinimą, taip pat nenustatė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) būtų laikomas ilgalaikiu ir nuoširdžiu, atitinkamai, tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui dėl asmens individualių savybių, kurių pagrindu gali būti suteiktas prieglobstis, grįžimo į kilmės šalį atveju grėstų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsižvelgęs į tai, Departamentas sprendė, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o atsižvelgiant į tai, jog kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), nėra realios rizikos pareiškėjui būti asmeniškai paveiktam beatodairiško smurto, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą, konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Paskesnį prieglobsčio prašymą pareiškėjas pateikė 2024 m. vasario 8 d. grįsdamas jį iš esmės tuo, kad kilmės valstybėje patirs persekiojimą, nes Lietuvoje (duomenys neskelbtini). Ankstesnis pareiškėjo prieglobsčio prašymas, kurį jis grindė (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, buvo netenkintas, o atitinkamo Departamento sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas teismine tvarka ir paliktas nepakeistu.
Įstatymo 83 straipsnio 4 dalis nustato, kad prašymas suteikti prieglobstį gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės valstybės, arba veikla, kurią prieglobsčio prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės valstybės, ypač jeigu nustatoma, kad ta veikla yra kilmės valstybėje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis. Jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas.
Šios įstatymo nuostatos priimtos įgyvendinant Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnį ,,Sur place atsirandantis tarptautinės apsaugos poreikis“. Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiami įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies.
Pagal Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 2 dalį visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiamas veikla, kurią prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
Direktyvos 2011/95/ES 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai, valstybės narės gali nustatyti, kad prašytojui, kuris pateikia vėlesnį prašymą, pabėgėlio statusas paprastai nesuteikiamas, jei persekiojimo pavojus grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies.
ESTT 2024 m. vasario 29 d. sprendime byloje Nr. C-222/22 (toliau – ir ESTT Sprendimas), pasisakydamas dėl Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalies formuluotės pažymėjo, kad ,,iš jos matyti, pirma, kad valstybės narės neprivalo perkelti šios nuostatos į savo vidaus teisę, bet „gali“ tai padaryti, – taigi, numatyta tik paprasta galimybė. Kita vertus, tik tuo atveju, kai prašytojo paskesniame prašyme nurodytas persekiojimo pavojus, kurį jis grindžia „aplinkybėmis, kurias <…> sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies“, šiam prašytojui pabėgėlio statusas „paprastai“ nesuteikiamas. Vadinasi, dėl tokio prieveiksmio vartojimo neužkertamas kelias galimybei, kad tokiomis aplinkybėmis prašytojui šis statusas tam tikromis sąlygomis gali būti pripažintasׅ“ (26 p.).
ESTT Sprendime taip pat nurodyta, kad: ,,atsisakymu pripažinti pabėgėlio statusą po to, kai pateikiamas paskesnis prašymas suteikti tarptautinę apsaugą, remiantis Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalimi, siekiama, atsižvelgiant į sąvokai „aplinkybės, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva“ būdingą tyčios elementą, nubausti už piktnaudžiaujantį prašytojo elgesį, kai jis suklastojo aplinkybes, kuriomis grindžiamas persekiojimo pavojus, kuris jam grėstų grįžus į kilmės šalį, ir taip manipuliavo taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra“ (32 p.); ,,<..> aplinkybė, jog po išvykimo iš kilmės šalies prašytojas vykdė arba nevykdė veiklos, kurios vienintelis ar pagrindinis tikslas – sukurti sąlygas, būtinas tarptautinės apsaugos prašymui pateikti, kaip tai numatyta šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies d punkte, yra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos kompetentingos nacionalinės institucijos turi atsižvelgti, kai atlieka šį individualų vertinimą. Jos turi išsamiai išnagrinėti visas konkretaus prašytojo atvejo aplinkybes, atsižvelgdamos į visus šio 4 straipsnio 3 dalies a–e punktuose išvardytus aspektus“ (35 p.). ESTT Sprendime taip pat pasisakė, kad ,,Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama taip, kad dėl neprivalomo šios nuostatos perkėlimo valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos numatyti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos turi individualiai vertinti kiekvieną paskesnį tarptautinės apsaugos prašymą. Šios nuostatos taip pat negalima aiškinti taip, kad toks perkėlimas į nacionalinę teisę leidžia valstybėms narėms įtvirtinti prezumpciją, pagal kurią kiekvienas paskesnis prašymas, grindžiamas aplinkybėmis, kurias prašytojas sukūrė savo iniciatyva po išvykimo iš kilmės šalies, a priori grindžiamas piktnaudžiavimu ir manipuliacija taikytina tarptautinės apsaugos suteikimo procedūra, o šią prezumpciją turi paneigti šis prašytojas“ (36 p.).
ESTT Sprendime, taip pat pažymėta, kad ,,Nagrinėjamu atveju individualiai įvertinusi JF pateiktą paskesnį prašymą pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį BFA konstatavo, kad suinteresuotasis asmuo patikimai įrodė, jog „dėl vidinių įsitikinimų“ tapo krikščioniu Austrijoje ir aktyviai šią religiją praktikavo, todėl, jei grįžtų į savo kilmės šalį, jam kiltų pavojus patirti individualų persekiojimą. Tokia išvada, jeigu ji teisinga, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali reikšti, kad šis prašytojas nepiktnaudžiauja ir nemanipuliuoja taikytina procedūra, dėl ko kompetentinga nacionalinė institucija galėtų atsisakyti jam suteikti pabėgėlio statusą pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį“ (38 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1399-789/2026 yra pasisakęs, kad vadovaujantis ESTT Sprendime pateiktu išaiškinimu, atsižvelgiant į kurį turi būti aiškinama Įstatymo 83 straipsnio 4 dalis, siekiant atsisakyti suteikti prieglobstį, turi būti nustatytas piktnaudžiavimo atvejis, t. y. ar pareiškėjo elgesys gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra.
Atkreiptinas dėmesys, kad ESTT Sprendime taip pat yra pažymėjęs, kad <...> visais atvejais, kai kompetentinga nacionalinė institucija, gavusi paskesnį prašymą, nustato, kad prašytojo nurodytos aplinkybės yra susijusios su piktnaudžiavimu ir manipuliavimu taikytina procedūra, todėl pabėgėlio statusas jam gali būti nesuteiktas remiantis Direktyvos 2011/95 5 straipsnio 3 dalimi, žodžių junginys „nedarydamos poveikio Ženevos konvencijai“ reiškia, kad: jei ši institucija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatuoja, kad prašytojui grįžus į savo kilmės šalį kyla tikėtina persekiojimo grėsmė, šis prašytojas vis dėlto gali atitinkamoje valstybėje narėje pasinaudoti Ženevos konvencijos garantuojamomis teisėmis, kurioms negali būti taikomos jokios išlygos pagal šios konvencijos 42 straipsnio 1 dalį. Viena iš šių teisių yra šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė, pagal kurią nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur dėl religijos grėstų pavojus jo gyvybei ar laisvei“ (44 p.).
Atsakovas Sprendime, apibendrinęs paskesnio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu prieitas išvadas, nelaikė, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini), todėl nėra laikomas nustatytu faktu, Sur Place veiksmai, kurių ėmėsi prieglobsčio prašytojas – (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje – buvo atlikti tikslingai ir dirbtinai, siekiant sukurti aplinkybes, kuriomis būtų padidinamos galimybės gauti prieglobstį ir / ar sutrukdyti išsiuntimo vykdymą, o nustačius, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje yra fiktyvus (t. y. prieglobsčio prašytojas nėra (duomenys neskelbtini)), remiantis aktualiausia kilmės valstybės informacija, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės valstybę PRS1 fiktyvus (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje paaiškėtų (duomenys neskelbtini) saugumo pajėgoms ir būtų laikomi pagrindu persekioti asmenį. Atsakovas konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) prieglobsčio prašytojui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. jis nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jo deklaruojama subjektyvi baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas Įstatymo bei teismų praktikos nuostatas, byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjo situacijos vertinimo pabėgėlio statuso jam suteikimo prasme, t. y. kad pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai, nes iš byloje surinktų duomenų, pareiškėjo pasisakymų Departamento apklausų metu, jo elgesio iki pateikiant pirmąjį ir paskesnįjį prieglobsčio prašymus matyti, jog pareiškėjas patikimai neįrodė, jog (duomenys neskelbtini), pakaktų patvirtinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini).
Kita vertus, pažymėtina, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) faktas (duomenys neskelbtini) nepaneigtas, be to, pareiškėjas ilgą laiką (nuo 2021 m.) buvo išvykęs iš savo kilmės valstybės, teikė prieglobsčio prašymus Vokietijoje (2021 m. lapkričio 24 d.), Lietuvoje (2022 m. birželio 3 d. ir 2024 m. vasario 8 d.), ir šios aplinkybės reikšmingos vertinant pareiškėjo situaciją papildomos apsaugos suteikimo kontekste. Šiuo aspektu, įvertinus atsakovo Sprendimo turinį, sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjo situacija sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais tinkamai įvertinta nebuvo, nes atsakovas šiais aspektais nevertino iš esmės pasikeitusios situacijos (duomenys neskelbtini) (šiuo aspektu Sprendime buvo pasisakyta tik dėl papildomos apsaugos suteikimo Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu). Taigi, spręsdamas klausimą dėl papildomos apsaugos pareiškėjui Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, šiuo konkrečiu atveju atsakovas neatsižvelgė į dabartinę saugumo padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)), nors į tai buvo atkreiptas dėmesys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1880-525/2025, todėl ši atsakovo Sprendimo dalis naikintina, atitinkamai keistinas skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, panaikinama atsakovo Sprendimo dalis, kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais, o atsakovas įpareigotinas klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: ,,Pareiškėjo PRS1 skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 26S118787 dalį ir kuria atsisakyta suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui nagrinėti iš naujo“.
Likusią Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.