Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas IES1 pritarė savo atstovo išdėstytoms aplinkybėms, patvirtino, kad sulaukė atsakovo prašymo paskolinti pinigų („pašelpti“). Ieškovas nurodė, kad su atsakovu susipažino „per langus ir duris“. Pervedus pinigus, su atsakovu nebendravo, po to minėjo jam, kad grįš vasarą, reikėtų langus pagaminti jo nuosavam namui, bet „atsimušė kaip į sieną“, tada nusprendė, kad nėra ko laukti ir kad reikia atgauti paskolintus pinigus. Kadangi atsakovas buvo atsiuntęs pasiūlymą dėl langų ir durų, ieškovas dėl įdomumo pasiskambino į tą įmonę, kur buvo padaryta sąmata, t. y. tiesiogiai pasiskambino gamintojui ir paklausė, ar „T.“ turėjo užsakymą apie langus ir duris, gavo atsakymą, kad jokios užklausos nebuvo, niekas nieko nežino. Suprato, kad buvo apgautas ir reikės išsiieškoti skolą teisiniu būdu, tada kreipėsi į advokatą. Ieškovas paaiškino, kad UAB „T.“ surado internetu, turėjo su ja gan didelių užsakymų į Norvegiją, bendradarbiavo, atrodė patikima įmonė. Tuo metu atsakovas, kaip jis sakė, buvo įmonės vadovas. Bendradarbiavimas vyko sklandžiai, todėl ieškovui pasirodė, kad atsakovas yra patikimas žmogus, bet, deja, klydo. Kai parašė el. laišką „T.“ dėl skolos grąžinimo, gavo atsakymą, kad įmonė nėra jam skolinga ir kad ieškovas turėtų kreiptis į atsakovą. Atsakovas prisistatė kaip „T.“ atstovas – vadovas. Su juo ieškovas kalbėjo apie langų gamybą savo namui, bet tai buvo tik pokalbis ateičiai, nieko konkretaus. 2025 m. balandžio 7 d. pavedimas atsakovui (24 115 NOK) buvo kaip paskola, sušelpimas. Kartu ieškovas pripažino, kad atsakovas jam siuntė ir kitos įmonės „O.“ pasiūlymą dėl langų, tačiau kai mėgino jos teirautis, ar yra gauti tokie užsakymai, suprato, kad niekas nevyksta. Ieškovas teigė, kad iš atsakovo pusės buvo prašymas padėti, jis ir padėjo, nes ateityje galvojo (ir apie kalbėjo su atsakovu) bendradarbiauti. Bet atsitiko taip, kad savo pinigų jam teko reikalauti per teismą. Ieškovo teigimu, jis neturėjo galimybės pasirašyti su atsakovu skolos raštelio, nes bendravo per „Messenger“ programėlę, pasitikėjo atsakovu, bendradarbiavo ir galvojo bendradarbiauti toliau. Teigė, kad mokėjimo pavedime neįrašė, jog tai paskola, o įrašė „Langai, durys“ dėl to, kad galvojo bendradarbiauti ateityje, būti gerais partneriais, kad kažko reikės ateityje, bet kad konkrečiai būtų dėl kažko susitarę, tai taip nebuvo. Liepos mėnesį grįžęs į Lietuvą negavo iš atsakovo jokių žinių, gavo atsakymą tik rugpjūčio mėnesį, tai dėl to ir paprašė grąžinti pinigus. Ieškovas pripažino, kad su atsakovu buvo kalbėję apie langus, nes norėjo juos užsakyti savo namui. Dėl paskolos suteikimo sąlygų – pripažino, kad jos nebuvo aptartos, nesutarė konkrečių terminų, dėl to 2025 m. liepos 26 d., kai paskambino į „O.“ ir gavo atsakymą iš UAB „T.“, kad ji nėra skolinga, suprato, kad lieka tik pareikalauti grąžinti pinigus ir nutraukti bendravimą, bet negavo atsakymo, todėl kreipėsi pagalbos į advokatą.

Teismo posėdžio metu atsakovas ATS1 paaiškino, kad po to, kai ieškovas pervedė jam pinigus, dar ilgą laiką (iki 2025 m. liepos 29 d. ir dar ilgiau) šalys derino langų atspalvius, matmenis ir pan., tik paskui ieškovas pareikalavo grąžinti 2000 Eur. Panašiu metu jis jau buvo atleistas iš UAB „T.“. Dėl žinutės, kuria kreipėsi į ieškovą pagalbos, atsakovas paaiškino, kad tiek prieš šią žinutę, tiek po jos šalys derino sąlygas dėl langų, atsakovas siuntė ieškovui ne vieną pasiūlymą su kainomis ir pan., nes ieškovui reikėjo langų savo namui. Atsakovas tuo metu turėjo daug darbų, todėl laiku neatliko užsakymo. Atsakovas teigė, kad žodžiu su ieškovu sutarė, kad tą pervestą 2000 Eur (ekvivalentas Norvegijos kronomis pervestai sumai) vėliau ieškovas atims iš langų kainos. Atsakovas neigė, kad pinigai buvo pervesti jam kaip paskola. Atsakovo teigimu, jis su ieškovu derino langų matmenis, pozicijas, keitėsi langų specifikacijos, ieškovas norėjo sužinoti langų kainas, visus šiuos klausimus šalys derino telefonu, atsakovas siuntė ieškovui įmonių pasiūlymus, veikė kaip tarpininkas. Atsakovas sutiko ir neneigė savo pareigos grąžinti pinigus. Nurodė, kad įrodymų apie tai, jog būtų sutartos konkrečios sąlygos su rangovais dėl langų pagaminimo, neturi, nes tai nebuvo padaryta. Atsakovas patvirtino, kad turi pradelstų skolų ir kitiems kreditoriams, stengiasi pagal galimybes su jais atsiskaitinėti. Jo teigimu, jis ir jo sutuoktinė pajamų negauna, gyvena iš santaupų, padeda artimieji. Pajamų iš individualios veiklos, pradelstų skolų sumų konkrečiai įvardyti negalėjo. Turi gyvenamąjį būstą, kuris yra įkeistas kredito įstaigai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 268 straipsnio 5 dalį, kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti sprendimo sutrumpintus motyvus. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepimo į ieškinį reikalavimų dalyje nurodė, jog prašo ieškinio reikalavimą dėl 24 115 Norvegijos kronų skolos ir 52,79 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo pagal žodinę paskolos sutartį atmesti, tačiau atsiliepimo dėstomojoje dalyje bei duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu pripažino, kad gavo iš ieškovo 24 115 NOK sumą, taip pat pripažino savo prievolę šią sumą grąžinti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovas ieškinį iš dalies pripažįsta, todėl teismas dėl tų reikalavimų, kuriuos atsakovas pripažįsta, surašo sutrumpintus sprendimo motyvus (CPK 268 straipsnio 5 dalis, 441 straipsnis).

Ieškovo kartu su pradiniu ieškiniu pateikta bankinio pavedimo kopija patvirtina, kad 2025 m. balandžio 7 d. ieškovas į atsakovo sąskaitą pervedė 24 115 Norvegijos kronų sumą. Atsakovui neginčijant prievolės šią sumą grąžinti, ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovo 24 115 Norvegijos kronų tenkinamas (CPK 140 straipsnio 2 dalis, 268 straipsnio 5 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.36 straipsnio 3 dalį, kai ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikoje dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, kreditorius savo pasirinkimu gali reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną. Taigi, kreditoriui, įstatymų nustatyta tvarka besikreipiančiam į teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė, ir reiškiančiam ieškinį dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, įstatymu suteikiama teisė pasirinkti vieną iš alternatyvių elgesio (pažeistų teisių gynybos) variantų: reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba reikalauti jam priteisti šią sumą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną. Ieškovas pasirinko reikalavimą reikšti Norvegijos kronomis, todėl, vadovaujantis CK 6.36 straipsnio 3 dalimi, tenkinant ieškinį priteisiama užsienio valiuta (Norvegijos kronomis) išreikšta pinigų suma.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo sprendžiant ne dėl pagrindinės skolos sumos, kurios, kaip minėta, atsakovas neginčijo, bet dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovo prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas nuo pareikalavimo grąžinti skolą 2025 m. liepos 26 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2026 m. sausio 27 d.), sudarančias 52,79 Eur, bei 5 procentus kompensuojamųjų palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos sugrąžinimo. Šį reikalavimą ieškovas grindžia aplinkybe, kad jis suteikė atsakovui 24 115 Norvegijos kronų sumą kaip trumpalaikę paskolą, kurios atsakovas pagal pareikalavimą negrąžino, bei CK 6.874 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Atsakovas ginčijo paskolos suteikimo faktą ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šalis siejo ne paskolos, bet rangos teisiniai santykiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs įrodinėjimo taisykles bylose dėl paskolos grąžinimo. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad tokiose bylose į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovui, pareiškusiam reikalavimą priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas, grindžiamas paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, teko įrodinėjimo našta pagrįsti, kad 24 115 Norvegijos kronų suma atsakovui buvo suteikta kaip paskola.

Ieškovas aplinkybę, kad jis atsakovui suteikė trumpalaikę 24 115 Norvegijos kronų paskolą, grindė prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais – atsakovo 2025 m. balandžio 3 d. ieškovui rašyta žinute ir atsakovo pateiktais banko sąskaitos duomenimis bei 2025 m. balandžio 7 d. ieškovo atliktu 24 115 Norvegijos kronų bankiniu pavedimu į atsakovo sąskaitą.

Iš ieškovo kartu su ieškiniu pateikto šalių susirašinėjimo per „Messenger“ programėlę matyti, kad 2025 m. balandžio 3 d. atsakovas ATS1 parašė ieškovui IES1 tokią žinutę: „Sveikas tautietį, gal galėtum padėti? Kaip ir kalbėjom, reiktų pašelpti 2000. Gal pagelbėtum?“ Kitą dieną, t. y. 2025 m. balandžio 4 d., po telefoninio skambučio atsakovas atsiuntė ieškovui sąskaitos duomenis: gavėjas ATS1, banko sąskaita (duomenys neskelbtini), banko pavadinimas – R. 2025 m. balandžio 7 d. bankiniu pavedimu ieškovas IES1 pervedė atsakovui ATS1 24 115 Norvegijos kronų sumą. Tačiau iš šio pavedimo nustatyta, kad pinigai buvo pervesti ne į tą atsakovo sąskaitą, kurią atsakovas atsiuntė ieškovui jo pateiktoje 2025 m. balandžio 4 d. žinutėje per „Messenger“, t. y. ne į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią R., bet į kitą sąskaitą – Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „S“, AB. Mokėjimo paskirtis nurodyta „Langai, durys“.

Iš atsakovo kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikto šalių susirašinėjimo per „Messenger“ matyti, kad dar 2025 m. kovo pabaigoje ieškovas rašė atsakovui apie tai, kad jam reikėtų langų ir durų savo nameliui, siuntė ranka nubraižytus išmatavimus, rašė apie spalvas, minėjo kitus pageidavimus. Vėliau šalių susirašinėjimas tęsėsi, o prieš 2025 m. balandžio 5 d. (tikslios datos nesimato) atsakovas ieškovui siuntė savo sąskaitos numerį ir banko pavadinimą – (duomenys neskelbtini) „S.“. Ieškovas tikslinosi šiuos duomenis, į žinutes kartu įterpdamas pageidavimus dėl langų, vėliau atsakovas siuntė patikslintus savo banko sąskaitos duomenis. Ieškovas 2025 m. balandžio 5 d. atsakė, kad viskas gerai, 2025 m. balandžio 6 d. vėl siuntė atsakovui durų išmatavimus, o 2025 m. balandžio 7 d. parašė, kad pervedė 2000, į ką atsakovas atsakė padėkodamas, ir šalys toliau tęsė susirašinėjimą apie langus ir duris, derindamos jų parametrus, specifikacijas ir pan., kas truko iki 2025 m. liepos 29 d. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktu 2025 m. balandžio 7 d. pavedimu 24 115 Norvegijos kronų buvo pervesta būtent į šiame susirašinėjime nurodytą atsakovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke „S.“, AB. Iš šio susirašinėjimo eigos nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo duomenų apie savo sąskaitą pateikimas ieškovui ir ieškovo atliktas pinigų pervedimas visiškai nebuvo susijęs su visu kitu šalių susirašinėjimo turiniu, t. y. apie langus ir duris, o buvo atliktas savarankišku pagrindu – kaip paskola. Ieškovas teigė, kad šie atsakovo pateikti susirašinėjimo duomenys yra fragmentiški, tačiau, pats būdamas viena iš susirašinėjimo šalių, išsamesnių duomenų, paneigiančių atsakovo pateiktus įrodymus, į bylą nepateikė.

Iš ieškovo teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, nors ir pakankamai aptakių, nekonkrečių, taip pat galima daryti išvadą, kad sumokėti pinigai buvo siejami su langų užsakymu ir kad ieškovas tikėjosi iš atsakovo gauti tam tikras paslaugas. Nors ieškovas tvirtino, kad pinigus atsakovui skolino, tačiau kartu nurodė, kad ketino su atsakovu bendradarbiauti ateityje, taigi tam tikra prasme pinigų sumokėjimą jis vis dėlto siejo su atsakovo paslaugomis ateityje atliepiant ieškovo poreikius įsigyti langus ir duris, be to, nors ieškovas kalbėjo tik apie ateitį, tačiau iš šalių susirašinėjimo matyti, kad bendradarbiavimas jau vyko. Teismo posėdžio metu ieškovas taip pat ne kartą užsiminė, kad atsakovas, gavęs pinigus, turėjo ir kažką daryti, tačiau nieko nepadarė.

Iš bylos aplinkybių nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalis siejo asmeninio pobūdžio santykiai, kurie galėtų būti pagrindas ieškovui suteikti paskolą atsakovui. Priešingai, abi šalys patvirtino, kad susipažino bendraudamos langų ir durų gamybos ir montavimo srityje, kurioje veikė atsakovas, taigi jų santykiai buvo grindžiami tik šiais interesais. Ieškovas tvirtino, kad atsakovas buvo įgijęs jo pasitikėjimą, todėl jis suteikė atsakovui paskolą. Kita vertus, ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas net neturėjo atsakovo asmens duomenų, kad galėtų su ieškiniu kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, ir turėjo jų ieškoti per UAB „T.“, kas taip pat leidžia abejoti ieškovo teiginiais apie paskolą atsakovui, juolab kad jis teismo posėdžio metu pabrėžė, jog pinigai jam neateina lengvai, o yra sunkiai uždirbami.

Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolintą sumą nei duomenų apie kitas paskolos sutarties sąlygas – sutarties terminą, palūkanų mokėjimą ir pan. Minėta, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti atsakovo kaip paskolos gavėjo valią prisiimti įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą (pagrindinis paskolos gavėjo įsipareigojimas, be kurio paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta). Tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Ieškovas negalėjo tiksliai paaiškinti, kokiomis sąlygomis sudarė paskolos sutartį su atsakovu. Ieškovas teigė, kad jis gyvena Norvegijoje, su atsakovu bendravo tik per „Messenger“, todėl negalėjo sudaryti rašytinės paskolos sutarties. Tačiau toks paaiškinimas nėra pakankamas, nes šiuo metu yra visos techninės galimybės sudaryti rašytinę sutartį per nuotolį, be to, lieka neaišku, kodėl tokiu atveju ieškovas bent jau bankinio pavedimo mokėjimo paskirtyje nenurodė, kad tai yra paskola, o pažymėjo „Langai, durys“. Racionalaus tokio įrašo paaiškinimo ieškovas taip pat nepateikė.

Nesutiktina su ieškovo atstovo argumentu, kad atsakovui neįrodžius, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai (ką atsakovas buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį), darytina išvada, kad tai buvo paskola. Minėta, kad paskolos teisinių santykių atsiradimo pagrindas turi būti įrodytas. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas ne pats įsipareigojo pagaminti ieškovui langus, tačiau veikė kaip tarpininkas. Tą nurodė atsakovas teismo posėdžio metu, iš dalies tai pripažino ir ieškovas, patvirtindamas, kad gavo iš atsakovo ne tik jo įmonės UAB „T.“, bet ir kitos įmonės – „O.“ pasiūlymą, skambino į šią įmonę teiraudamasis, ar jai yra žinoma apie jam pateiktą pasiūlymą. Tai, kad ieškovas atsakovo paslaugas vertino kaip tarpininkavimo paslaugas, patvirtina ir ieškovo 2025 m. rugpjūčio 19 d. advokatui el. paštu siųstas komentaras (ieškinio priedas „Skola, bendravimas dėl skolos grąžinimo“), kuriame ieškovas nurodė, kad atsakovas veikė kaip tarpininkas. Kita vertus, ši aplinkybė nagrinėjamai bylai nėra reikšminga, nes ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo buvo grindžiamas būtent paskolos teisiniais santykiais, juos ieškovas ir turėjo įrodyti.

Iš pirmiau nurodytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovui 2025 m. balandžio 7 d. bankiniu pavedimu pervesta 24 115 Norvegijos kronų (2000 Eur) suma buvo atsakovui suteikta kaip paskola, t. y. byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad šalys sudarė paskolos sutartį. Minėta, kad įrodinėjimo našta šiai aplinkybei pagrįsti tenka būtent ieškovui, kuris šia aplinkybe grindė savo ieškinio reikalavimus (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas ieškinio pagrįstumą turi vertinti būtent per ieškovo nurodytas aplinkybes, motyvus, rašytinius įrodymus, ir negali pats konstruoti vienos iš bylos šalių gynybinės pozicijos.

Ieškovo atstovas nurodė, kad vertinant šalis siejusius santykius nereikėtų sureikšminti bankinio pavedimo paskirties (t. y. aplinkybės, kad joje nenurodyta, jog suteikiama paskola), tačiau teismas pažymi, kad pirmiau nurodytą išvadą apie paskolos teisinių santykių nebuvimą teismas padarė ne iš vieno įrodymo, bet pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų susiformavęs įsitikinimą, kad paskolos santykiai nagrinėjamu atveju šalių nesiejo (CPK 185 straipsnis).

Ieškovui neįrodžius, kad jis suteikė atsakovui paskolą, reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (52,79 Eur už laikotarpį nuo 2025 m. liepos 26 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. 2026 m. sausio 27 d., ir 5 procentų kompensuojamųjų palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos sugrąžinimo), grindžiamas paskolos teisinių santykių reglamentavimu – CK 6.874 straipsnio 1 dalimi – atmestinas kaip nepagrįstas, nes ši teisės norma nagrinėjamu atveju netaikytina.

Dėl procesinių palūkanų.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas, neįvykdęs piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

Pagrindinis ieškinio reikalavimas – dėl skolos priteisimo – pareikštas ieškovui įgyvendinant pasirinkimo teisę ir vadovaujantis CK 6.36 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią tais atvejais, kai prievolė teisėtai išreikšta užsienio valiuta, kreditorius, reikšdamas ieškinį Lietuvoje dėl šios prievolės įvykdymo, turi įstatymų suteiktą pasirinkimo teisę: jis gali reikalauti, kad skola būtų priteista užsienio valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė, arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą. Remdamasis tuo, ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam skolą ta valiuta, kuria pinigai atsakovui buvo sumokėti, t. y. Norvegijos kronomis.

Išdėstytų aplinkybių ir nurodytų teisės normų pagrindu ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (24 115 NOK) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.36 straipsnio 3 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 24 115 Norvegijos kronų skolos ir dalį tvirta suma išreikštų kompensuojamųjų palūkanų, t. y. 52,79 Eur. Sprendimu ieškovui priteista tik pagrindinė skola, o reikalavimas dėl palūkanų atmestas, todėl laikytina, kad patenkinta 97,53 proc. ieškinio reikalavimų. Taikant šią proporciją, sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje klausimas.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 48 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 968 Eur išlaidų už teisinę pagalbą (2026 m. balandžio 10 d. sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini), 2026 m. balandžio 14 d. mokėjimo nurodymas), iš viso – 1016 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Įvertinus bylos sudėtingumą, rengtų procesinių dokumentų turinį bei apimtį, atstovavimo teisme laiką, spręstina, jog išlaidų, patirtų teisinei pagalbai apmokėti, dydis atitinka protingumo bei sąžiningumo reikalavimus, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina 97,53 proc. jo patirtų išlaidų – 990,90 Eur.

Atsakovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinančių duomenų nepateikė, todėl šių išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Byloje patirta 9,11 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Padalijus šias išlaidas šalims vadovaujantis pirmiau nurodyta proporcija (97,53 proc. ir 2,47 proc.), atsakovui tenkanti šių išlaidų dalis – 8,88 Eur – viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8 Eur), todėl priteisiama valstybei iš atsakovo. Ieškovui tenkanti šių išlaidų dalis (0,23 Eur) valstybei nepriteistina (CPK 92, 96 straipsniai).

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

CPK 284 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo ar jo dalies vykdymo tvarką. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo vykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Taigi, klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo išdėstymo būtinumą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ieškinio reikalavimo pagrįstumo iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad jo materialinė padėtis yra sunki, jis ir jo sutuoktinė negauna jokių pajamų, augina nepilnametį vaiką, be to, atsakovas turi kitų kreditorių, su kuriais pagal galimybes siekia atsiskaityti, todėl prašė išdėstyti skolos mokėjimą dalimis po ne daugiau kaip 300 Eur per mėnesį. Atsakovas pateikė Gyventojų registro išrašą apie šeimos sudėtį, iš kurio matyti, kad atsakovas ir jo sutuoktinė K. K. augina nepilnametį vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat pateikė mažosios bendrijos „N.“ pažymą, pasirašytą paties atsakovo kaip MB „N.“ direktoriaus, apie tai, kad atsakovas, kaip bendrijos narys, laikotarpiu nuo 2025 m. rugsėjo 4 d. iki 2026 m. gegužės 6 d. iš bendrijos negavo pajamų, susijusių su bendrijos veikla. Iš kitų atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad jis turi sudaręs vartojimo kredito sutartį su UAB „G.“, yra gavęs paskolą iš jungtinės kredito unijos „K.“, taip pat sudaręs kredito limito sutartį su UAB „R.“, tačiau šie fragmentiški duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie realią atsakovo turtinę padėtį. Byloje nėra išsamių ir nuoseklių duomenų apie atsakovo turtą, turimas santaupas, gaunamas pajamas tiek iš darbinės veiklos, tiek iš kitų šaltinių.

Atsakovas nurodė, kad jis jokių pajamų negauna, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų nedarbingas ar jo darbingumas būtų ribotas, taip pat nėra duomenų, kad atsakovas dirbtų ar ieškotųsi darbo, kas rodo, kad atsakovas nededa pastangų, jog jo skola kreditoriui būtų padengta iš jo uždirbamų pajamų. Atsakovas dar 2026 m. kovo 20 d. prašė teismo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, nurodydamas, kad bandys ginčą išspręsti taikiai, 2026 m. balandžio 14 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl termino pratęsimo, o 2026 m. gegužės 7 d. pateiktame atsiliepime prašė išdėstyti skolos mokėjimą ne daugiau kaip 300 Eur per mėnesį. Tačiau pažymėtina, kad per visą praėjusį laiką iki šiol atsakovas nėra grąžinęs ieškovui nė dalies skolos sumos. Atsižvelgiant į tai, pritartina ieškovo atstovui, kad toks atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu ir leidžia daryti išvadą, jog atsakovas prievolės nevykdo ne dėl objektyvaus negalėjimo, o dėl vengimo ją vykdyti, kadangi byloje nenustatyta jokių atsakovo pastangų bent dalimis atsiskaityti su ieškovu. Taigi, atsakovas iš esmės veikia ne ieškodamas galimybių atsiskaityti, o atidėti skolos mokėjimą, kurio (bent dalimis) nevykdo ir toliau. Byloje nepateikta jokių duomenų ar atsakovo paaiškinimų apie realius jo ketinimus gauti pajamų ar dengti skolą dalimis. Atsakovas niekuo nepagrindė, kokiu būdu, tenkinus jo prašymą, jis su ieškovu atsiskaitytų vėliau, todėl toks prašymas vertintinas tik kaip siekis nukelti toliau į ateitį skolos mokėjimą. Dėl to skolos mokėjimo išdėstymas, įvertinus nurodytas aplinkybes, nebūtų tikslingas ir nepasiektų šio instituto tikslų, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymo atsakovui – nesant duomenų apie sąžiningas atsakovo pastangas dengti skolą bent iš dalies, nėra prielaidų tikėtis, jog, priteistos skolos mokėjimą išdėsčius, prievolė bus vykdoma ir išdėstymu bus pasiekti šio instituto tikslai. Dėl to atsakovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 140 straipsnio 2 dalimi, 259, 260 straipsniais, 268 straipsnio 5 dalimi, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

patikslintą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 24 115 NOK (dvidešimt keturis tūkstančius vieną šimtą penkiolika Norvegijos kronų) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (24 115 NOK) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2026 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 990,90 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt eurų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Atmesti atsakovo ATS1 prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 8,88 Eur (aštuonis eurus 88 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Išaiškinti, kad priteista suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 2222.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.