Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko, pranešėjo) ir Anitos Sereikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,NORDLANDIC“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,NORDLANDIC“ patikslintą ieškinį atsakovui V. U. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos nesilaikymas, taip pat atsakovo, kaip įmonės vadovo, sprendimas nevykdyti mokėjimo konkrečiam kreditoriui (apeliantei), o vietoje to atsiskaityti su vėliau reikalavimo teisę įgijusiais kreditoriais, nelaikytini veiksmais, nukreiptais būtent į apeliantės teisių pažeidimą. Apeliantė yra įmonės penktos eilės kreditorė, kurios kreditorinis reikalavimas į žalos atlyginimą atsirado 2023 m. birželio 2 d. Atsakovas neginčijo, kad pažeidė įstatymą ir jame nustatytą atsiskaitymų su apeliante tvarką. Atsakovui žinant, kad atsiskaitymo su apeliante kalendorinis eiliškumas yra pirmesnis, jo sprendimas nepaisyti šio eiliškumo ir neatsiskaityti su apeliante (t. y. apeliantės sąskaita atsiskaityti su vėlesnio eiliškumo kreditoriais) yra individualaus pobūdžio ir nukreiptas būtent į apeliantę. Selektyvus atsiskaitymas suteikiant prioritetą kitiems kreditoriams, sąmoningai apeinant apeliantę ar kitą kreditorių, laikytinas individualiu to konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimu, nepaisant to, kad mokėjimai galėjo būti nevykdomi ir kelių kreditorių grupės atžvilgiu. Kreditoriai, su kuriais atsakovas atsiskaitė vietoj apeliantės, realiai atsidūrė privilegijuotoje padėtyje, nes jų reikalavimai de facto buvo tenkinami apeliantės sąskaita, t. y. naudojant lėšas, kurios pagal įstatyme nustatytą eiliškumą turėjo būti skirtos apeliantės reikalavimui dengti.

Teismas, vertindamas atsakovo civilinę atsakomybę, nepagrįstai taikė verslo sprendimams būdingas atsakomybės sąlygas ir iš jų kylančias teisines pasekmes. Teismas nevertino atsakovo civilinės atsakomybės imperatyviųjų įstatymo nuostatų (6.930¹ straipsnio 1 dalis ir 2 dalis) pažeidimo pagrindu. Vadovo atliktas įstatymuose numatytos jam tenkančios imperatyvios pareigos pažeidimas, priešingai nei verslo sprendimo priėmimas, nereikalauja vadovo tyčios ar didelio jo neatsargumo, pakanka vadovo paprasto neatsargumo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įstatyme įtvirtintos imperatyvios bendrovės vadovo pareigos, skirtos kreditorių interesų apsaugai, savo pobūdžiu skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti bendrovės interesais. Tokių pareigų pažeidimas lemia specifinę vadovo civilinę atsakomybę, kuri kyla vien dėl pačios pareigos nevykdymo fakto, nepriklausomai nuo to, ar veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip verslo sprendimai. Teismas turėjo pareigą spręsti (bei pripažinti), kad atsakovo civilinei atsakomybei kilti pakanka paprasto neatsargumo kaltės formos.

Taip pat nepagrįsta teismo sprendime padaryta išvada, kad neteisėti atsakovo veiksmai nebuvo nukreipti į apeliantės teisių pažeidimą. Nemokumo laikotarpiu atsakovas, vykdė atsiskaitymus su vėlesniais kreditoriais, tuo pačiu sąmoningai ignoruodamas pagal kalendorinį eiliškumą ankstesnį apeliantės reikalavimą. Todėl šių veiksmų teisinės pasekmės neatsiskaitymo su apeliante apimtyje kilo ne abstrakčiai visų kreditorių visumai ar pačiai įmonei, bet tiesiogiai apeliantei, kurios teisė gauti atsiskaitymą įstatyme nustatyta tvarka buvo pažeista.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovo atliktas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies ir 2 dalies pažeidimas padarė tiesioginės žalos ieškovei, yra nepagrįsti, grindžiami subjektyviu CK 6.930¹ str. nuostatų aiškinimu. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų siekęs sąmoningai pažeisti konkrečiai ieškovės teises ar suteikti privilegiją konkretiems kreditoriams būtent Ieškovės sąskaita. Neatsiskaitymas su ieškove buvo nulemtas ne kryptingo siekio pažeisti būtent jos teises, bet objektyvios įmonės finansinės būklės ir ribotų lėšų. Dėl šios priežasties ieškovės nurodoma žala negali būti vertinama izoliuotai nuo bendro įmonės nemokumo konteksto ir kitų kreditorių interesų pažeidimo. Be to, iki įmonei iškeliant nemokumo bylą Ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl vykstančio draudiminio proceso, priešingai - aktyviai dalyvavo santykiuose su draudimo bendrove, bendradarbiavo sprendžiant draudiminio atlyginimo klausimą ir iš esmės pripažino tokio proceso eigą bei jo tęstinumą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonė sąmoningai vengė vykdyti įsipareigojimus būtent ieškovės atžvilgiu ar tyčia pažeidinėjo jos teises.

Vien formalus teisės normos pažeidimo konstatavimas savaime nereiškia automatinės civilinės atsakomybės kilimo. Sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, turi būti vertinama visų civilinės atsakomybės sąlygų visuma, įskaitant neteisėtų veiksmų pobūdį, kaltės formą, priežastinį ryšį bei faktines sprendimų priėmimo aplinkybes. Todėl teismas pagrįstai vertino atsakovo veiksmus per verslo sprendimų priėmimo taisyklės prizmę, atsižvelgdamas į tuo metu egzistavusią įmonės finansinę padėtį, turėtą informaciją, kreditorių interesų balansą bei aplinkybę, kad sprendimai buvo priimami siekiant valdyti įmonės mokumo krizę, o ne sąmoningai pažeisti konkretaus kreditoriaus teises. Be to, vien paprasto neatsargumo standarto taikymas šiuo atveju neatitiktų juridinio asmens vadovo atsakomybės instituto paskirties ir suformuotos teismų praktikos, pagal kurią vadovo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien nesėkmingu verslo rezultatu ar ex post atliktu sprendimų vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir apeliacinio skundo esmės

Iš bylos duomenų matyti, kad 2023 m. gegužės 24 d. ieškovė kreipėsi į LUAB „VVN“ dėl krovinio pervežimo. 2023 m. gegužės 30 d. šalys susitarė dėl transporto paslaugų suteikimo. Vykdant tokį susitarimą ieškovės krovinys į paskirties vietą neatvyko ir prarasto krovinio vertė sudarė 84 752,00 Eur.

Nustatyta ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje

Nr. eB2-795-896/2024 LUAB „VVN“ iškelta bankroto byla ir ieškovės yra patvirtintas 84 752,00 Eur. kreditorinis reikalavimas.

Kaip rodo bylos duomenys, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas buvo padengtas 75 184,40 Eur ir liko nepadengtas – 9 567,60 Eur sumai.

Ieškovė būdama bankrutuojančios bendrovės kreditore pareiškė ieškinį likviduojamos bendrovės vadovui prašydama priteisti iš atsakovo 9567,60 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas būdamas bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku, priėmė sprendimus, kuriais buvo pažeisti ieškovės interesai, tikintis išspręsti žalos atlyginimą per draudiką, tačiau dėl atsakovo veiksmų susidarė ieškovei žala, tarp atsakovo veiksmų ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsakovas atsikirtinėjo, kad žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų visumos ir prašė ieškinio netenkinti.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodžius visų kilti atsakovo civilinei atsakomybei sąlygų – kad atsakovas atliko nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, konkrečiai nukreiptus į ieškovę (kreditorę), ieškinys negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apylinkės teismo padaryta išvada.

Apeliaciniu skundu apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydama, kad teismas nagrinėdamas bylą netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė C K 6. 9301 straipsnį bei kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką.

Minėta, kad ieškovė patiksliname ieškinyje įrodinėjo aplinkybes, kad atsakovas, kaip tuometinis LUAB „VVN“ vadovas, žinodamas apie tai, jog įmonė yra nemoki, būdamas atsakingu už CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos įgyvendinimą, selektyviai atsiskaitinėjo su vėlesnius kreditorinius reikalavimus turinčiais tiekėjais, ignoruodamas ieškovės kreditorinį reikalavimą. Ieškovė tvirtino, kad atsakovo neteisėtų veiksmų visuma, kuri buvo nukreipta būtent į ieškovės teisių pažeidimą, lėmė tai, kad LUAB „VVN“ tinkamai neatsiskaitė su ieškove.

CK 6.930¹ straipsnio1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas aiškindamas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas yra pažymėjęs, kad pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad LUAB „VVN“ nuo 2024 m. sausio 31 d. (jau įmonei esant nemokiai) atliko mokėjimus, galimai pažeisdama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą, įmonės kreditorių, pavyzdžiui, tame tarpe UAB „Masneka“, UAB „Tomstena“, UAB „UAB „Express heroes“, UAB „Baltic transline“, UAB „Hegelmann Trasporte“, BUAB „Memel Logistics“, SIA „Transimex“ naudai.

Teismas vertindamas Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-795-896/2024 patvirtintų bendrovės kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašą nustatė, kad su visais įmonės kreditoriais LUAB „VVN“ visiškai neatsiskaitė ir, be kitų kreditorių, ir aukščiau paminėti kreditoriai buvo įtraukti į bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą su bendru 219 307,16 Eur nepatenkintų finansinių reikalavimų dydžiu. Teismas darė išvadą, kad tokie kreditoriai, su kuriais įmonė dalinai atsiskaitė būdama nemoki, neatsidūrė iš esmės geresnėje padėtyje nei ieškovė, kadangi jų finansiniai reikalavimai įmonės nebuvo visiškai patenkinti iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir šių kreditorių nepatenkinta finansinių reikalavimų dalis buvo tenkinama pagal tą pačią tvarką, kaip ir ieškovės, t. y. įmonės bankroto procese.

Taip pat apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog LUAB „VVN“ nemokumo stadijoje būtų atlikusi mokėjimus (nors ir dalinius) visiems kreditoriams, kurių reikalavimai vėliau buvo patvirtinti Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-795-896/2024, išskyrus ieškovę, nėra. Teismas esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms darė tikėtiną išvadą, kad įmonė nemokumo laikotarpiu ne tik ieškovei neatliko jokių mokėjimų, bet ir kitiems kreditoriams taip pat.

Teisėjų kolegija pakartotinai atlikusi įrodymų vertinimą neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis ir pažymi, kad nepagrįstai ieškovė teigia, kad vien tai, jog LUAB „VVN“, turėdama galimybę bent iš dalies atsiskaityti su ieškove, šios pareigos nevykdė ir atliko mokėjimus kitiems kreditoriams, bet ne ieškovei, reiškia atsakovo, kaip, įmonės vadovo, neteisėtų veiksmų kryptingumą, siekiant būtent ieškovės teisių pažeidimo. Teisinga teismo išvada, kad aptartos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo LUAB „VVN“ atliktus mokėjimus ne ieškovės, tačiau kitų kreditorių reikalavimams apmokėti, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus konkrečiai ir specifiškai būtent į ieškovės teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismine praktika sprendžiant tokio pobūdžio bylas, kad nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovą. Išaiškinta, kad įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptiems į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-701/2020).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas sąmoningai priėmė sprendimą nepaisyti atsiskaitymų eiliškumo iki kol bus išspręstas žalos atlyginimo su draudimu klausimas ir taip pažeidė ieškovės teisę gauti žalos atlyginimą po pretenzijos pareiškimo.

Kaip rodo bylos medžiaga, kad ieškovė buvo informuota apie 2023 m. birželio 6 d. pradėtą žalos administravimo bylą, jokių pretenzijų dėl įmonės inicijuotos žalos administravimo bylos nepateikė, neprieštaravo, kad yra laukiamas draudiko sprendimas išmokėti draudimo išmoką. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi pretenzijas LUAB „VVN“ dėl sprendimo laukti žalos administravimo bylos pabaigos. Byloje taip pat neįrodyta, kad LUAB „VVN“, kuriai atstovavo atsakovas, ar pats atsakovas būtų kaip nors klaidinęs ieškovę ar teikęs jai tikrovės neatitinkančius duomenis apie žalos administravimo bylą, jos eigą, ar būtų atlikęs kitokius, konkrečiai į ieškovę nukreiptus nesąžiningus veiksmus, siekdamas, kad draudimo išmoka nebūtų išmokėta ar būtų vilkinama žalos administravimo byla. Priešingai, apylinkės teismas nustatė ir byloje yra duomenys, kad įmonė, praradusi krovinius, ėmėsi veiksmų, kad draudimo kompanija sumokėtų kompensacijas ir būtų atlyginti nuostoliai UAB „Nordlandic“ ir UAB „Freightia“.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės konstatuoti konkrečiai į ieškovę nukreiptų atsakovo nesąžiningų (neteisėtų) veiksmų buvimo ir tokių veiksmų pagrindu sukeltos žalos ieškovei. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad įmonės prievolės ieškovei laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo sąmoningo ketinimo pažeisti būtent ieškovės interesus, o ne bandymo derinti visų įmonės kreditorių ir įmonės turtinius interesus. Pagal bylos duomenis galima spręsti, kad LUAB „VVN“ susidūrė su finansiniais sunkumais, kurių atsiradimas ir buvimas faktiškai nulėmė įmonės prievolių neįvykdymą laiku, tačiau šie duomenys taip pat liudija, jog atsakovas, kaip bendrovės vadovas, siekė derinti visų kreditorių ir pačios įmonės interesus, stengdamasis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą.

Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo galutinės išvados, kad byloje nebuvo įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos – kad atsakovas atliko nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, konkrečiai nukreiptus į ieškovę (kreditorę), todėl apylinkės teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose bei priėmė teisingą sprendimą, naikinti jį apeliantės apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jai turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o atsakovas turi teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1863,40 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyto dydžio, yra pagrįstos, todėl jos priteisiamos atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „NORDLANDIC“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „NORDLANDIC“ 1863,40 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. U.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.