Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė,apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS2 (toliau – ir Pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria netenkintas Pareiškėjos skundas dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ROIK: (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Nutarimas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Institucijoje 2026 m. kovo 10 d. gautas Pareiškėjos pareiškimas su prašymu pradėti administracinę teiseną dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 530 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo. Pareiškime nurodyta, jog APA1 yra melagingai pateikęs deklaravimo duomenis, o būtent: APA1 yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai šiuo adresu negyvena ir nebūna nuo 2020 m. lapkričio 26 d. Institucijos vyresniojo tyrėjo A. J. 2026 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta. Nutarime nustatyta, kad įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nenustatyta pakankamai duomenų, kad APA1 savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 530 straipsnio 1 dalyje, kadangi nustatyta, jog jam priklauso nekilnojamasis turtas jo deklaruotu adresu ir jis turi teisę jame gyventi, tačiau dėl vykstančio santuokos nutraukimo proceso, gyvena kitu adresu. Pareiškėja, nesutikdama su Institucijos vyresniojo tyrėjo 2026 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė skundą, kuris Institucijos vyresniosios tyrėjos G. G. 2026 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) tenkintas – panaikintas Institucijos vyresniojo tyrėjo A. J. 2026 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo byla grąžinta pareigūnui, įgaliotam surašyti administracinių nusižengimų protokolus tolimesniam tyrimui atlikti. Institucijos vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta. Nutarime konstatuota, jog tyrimo metu nustatyta, kad APA1 priklauso nekilnojamas turtas jo deklaruotu adresu ir jis turi teisę jame gyventi, tačiau dėl esamos situacijos – vykstančių skyrybų, ir kaip jis pats nurodė, norėdamas išvengti nesutarimų su žmona, gyvena kitu adresu. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad APA1 melagingai deklaravo ir pateikė melagingus duomenis deklaravimo įstaigai, ar jų nepateikė, kadangi jis deklaravo savo gyvenamą vietą nuo 2019 m. vasario 5 d., prieš prasidedant teisminiam skyrybų procesui ir jos nepakeitė iki šiol, kadangi turi nuosavybės teisę ir gali gyventi šiuo adresu.Pareiškėja, nesutikdama su Institucijos vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė skundą, kuris skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi netenkintas. Alytaus apylinkės teismas nutartyje konstatavo, jog Institucija tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, atliko visus tyrimui reikšmingus veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad APA1 veiksmuose nėra ANK 530 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Skunde aukštesnės instancijos teismui Pareiškėja teikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, tenkinti Pareiškėjos skundą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą Institucijai papildomam tyrimui atlikti; 2) panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais: APA1 gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) deklaravo 2019 m. vasario 5 d. Byloje nėra ginčo, kad tuo metu deklaracija galėjo atitikti tikrovę, tačiau taip pat nėra ginčo dėl kitos nagrinėjamam laikotarpiui lemiamos aplinkybės - nuo 2020 m. lapkričio 26 d. APA1 šiame būste faktiškai nebegyvena. Jis pats patvirtino, kad išsikraustė ir jau apie šešerius metus gyvena kitu adresu. Institucija 2026 m. liepos 2 d. atsiliepime į skundą nurodė ir konkretų faktinės gyvenamosios vietos adresą - (duomenys neskelbtini). Santuoka tarp Pareiškėjos ir APA1 buvo nutraukta dar (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė buvo patvirtinta civilinės būklės akto įrašu (kurio Institucija taip ir neišsireikalavo iš apeliantės kaip buvo nurodyta, o pati apeliantė pateikė teismui skųsdama antrą nutarimą) ir vėliau pripažinta pačios Institucijos atsiliepime, bet ne nutarime. Nagrinėjant apeliantės skundą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo ir tiesioginė neteisingų arba nebeaktualių deklaravimo duomenų procesinė pasekmė: pirmasis paskirtas teismo posėdis neįvyko, nes APA1 nepavyko įteikti teismo šaukimo dėl melagingų deklaravimo duomenų teikimo, nors kiti proceso dalyviai į posėdį buvo atvykę arba pateikė atsiliepimą. Be to, apeliantė pateikė teismui komunalinių paslaugų rinkliavos apskaičiavimo ir apmokėjimo dokumentus, patvirtinančius, kad dėl APA1 deklaravimo jos adresu jai tenka faktiškai įvykdyti ir jam priskiriamą mokėjimo prievolės dalį. Teismas nė vienos iš šių aplinkybių nutartyje neįvertino. ANK 530 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę ne tik už melagingų deklaravimo duomenų pateikimą, bet ir už gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimą deklaravimo įstaigai. Todėl byloje turėjo būti atsakyta ne vien į klausimą, ar 2019 m. vasario 5 d. pateikta deklaracija tuo metu buvo teisinga. Esminis klausimas yra kitas: ar 2020 m. lapkričio 26 d. pakeitęs faktinę gyvenamąją vietą APA1 per įstatyme nustatytą terminą pateikė pasikeitusius duomenis. Institucija ir pirmosios instancijos teismas šias dvi skirtingas veikas nepagrįstai sutapatino, todėl išvados apie pradinės deklaracijos teisėtumą savaime neatsako į skunde nurodytą tęstinį neveikimą. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog vien aplinkybė, kad asmuo faktiškai kurį laiką gyvena kitu adresu, savaime nesukuria pareigos deklaruoti naują gyvenamąją vietą, ir kad APA1 teisinis ryšys su deklaruotu būstu (bendroji nuosavybė, nesibaigęs turto padalijimo procesas) paneigia melagingo deklaravimo faktą. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje teismas konstatavo, jog pareiga deklaruoti naują gyvenamąją vietą atsiranda nuo paties faktinio persikraustymo momento, o ne nuo to, kada išnyksta visi teisiniai ar turtiniai ryšiai su ankstesniu būstu. Toje pačioje byloje apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad ši pareiga kyla nepriklausomai nuo asmens subjektyvaus įsitikinimo dėl savo teisinės padėties. Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje pažeidėjas tebeturėjo tam tikrą faktinį ryšį su deklaruotu būstu - jame gyveno jo nepilnametis vaikas, jis pats ten reguliariai lankydavosi, tačiau tai teismui nesutrukdė konstatuoti pareigos deklaruoti naują vietą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju APA1 ryšys su (duomenys neskelbtini) apsiriboja vien formalia bendrąja nuosavybe - jis šiuo adresu negyvena jau daugiau kaip šešerius metus, pats tai pripažino, taigi jo faktinis ryšys su deklaruota vieta yra dar silpnesnis nei teisės pažeidėjo minėtoje Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje byloje aptartas ryšys su savo vaiko gyvenamąja vieta. Skundžiama nutartis, remdamasi vien turto teisiniu statusu, o ne faktiniu ryšiu, iš esmės apvertė aukščiau nurodytą apygardos teismo suformuotą įstatymo taikymo praktiką. Ginčui taikomos redakcijos Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą, o 3 straipsnio 2 dalyje - taisyklė, kad vienu metu deklaruojama tik viena gyvenamoji vieta. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas apima Lietuvos Respublikos piliečius, keičiančius gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o 4 straipsnio 14 dalis įpareigoja gyvenamąją vietą deklaruoti per vieną mėnesį nuo pareigos atsiradimo. Šių nuostatų tekste nėra išimties nekilnojamojo turto bendraturčiui ir nėra taisyklės, pagal kurią pareiga atsirastų tik nutraukus visus teisinius ryšius su ankstesniu būstu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 dalyje gyvenamoji vieta apibrėžta kaip vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena. Tik jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, vertinama, su kuria vieta jis labiausiai susijęs, įskaitant turto buvimo vietą. Šioje byloje nenustatyta, kad APA1 faktiškai gyventų ir (duomenys neskelbtini). Priešingai, jis pats patvirtino ten negyvenantis nuo 2020 m. lapkričio 26 d. Todėl turto nuosavybė negalėjo būti paversta savarankiška ir lemiama deklaravimo teisėtumo prielaida. Be kita ko, žodinio proceso metu teismui buvo pateikti paties APA1 parodymai, kuriais jis pripažino, kad ne tik gyvena, bet ir moka mokesčius (duomenys neskelbtini), visiškai šalia (mažiau nei 1 km atstumu) yra jo darbovietė, ten pat gyvena jo mama. Tai yra daug stipresnis ir tvirtesnis ryšys, nei tik bendraturčio teisės, kurios dar yra ir ginčijamos teisme. CK 2.17 straipsnio 1 dalis reikalauja vertinti faktinio gyvenimo konkrečioje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis viešuosiuose registruose bei paties asmens viešus pareiškimus. Šešerių metų tęstinis gyvenimas kitu adresu ir paties APA1 paaiškinimai yra itin svarbūs kriterijai. Teismo išvada, kad galimybė kada nors grįžti į bendrą turtą paneigia pareigą deklaruoti vietą, kurioje asmuo faktiškai gyvena, šių kriterijų neatitinka. Gyvenamosios vietos deklaracija nesukuria nuosavybės teisės, o jos pakeitimas nuosavybės teisės nepanaikina. Vadinasi, APA1 gali išlikti bendraturtis ir kartu privalėti deklaruoti savo faktinę pagrindinę gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo Institucijos suformuluotą, tačiau jokiais įstatymais ir teismų praktika nepagrįstą ir niekur neįtvirtintą „visų teisinių ir faktinių ryšių nutraukimo“ kriterijų. Toks kriterijus leidžia asmeniui neribotą laiką nepateikti pasikeitusių duomenų vien todėl, kad jis išlaiko nuosavybės dalį ankstesniame būste. Tai paneigtų deklaravimo instituto paskirtį, įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą ir oficialių registrų duomenų aktualumo principą. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-49-795/2020 aiškindamas analogišką pareigą nurodė, kad asmeniui pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą atsirado per vieną mėnesį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo, o ne nuo ankstesnės deklaracijos panaikinimo ar sužinojimo apie jos panaikinimą. Teismas netinkamai vykdė ANK 567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, nes visiškai neįvertino santuokos nutraukimo fakto reikšmės. ANK 567 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, nagrinėjantį administracinio nusižengimo bylą, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, jog APA1 laikinai persikėlė kitur kol nenutraukta santuokos ir nepadalino turto, bylos nagrinėjimo metu buvo objektyviai paneigta, kadangi santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Be to, turto padalijimo ginčo tęsimasis nepakeičia aplinkybės, kad nuo 2020 m. lapkričio 26 d. APA1 faktiškai gyvena kitur. Šis procesas gali būti reikšmingas nustatant nuosavybės apimtį, tačiau pats savaime neįrodo faktinio gyvenimo (duomenys neskelbtini) ir neatleidžia nuo pareigos pateikti aktualius gyvenamosios vietos duomenis. 2026 m. kovo 27 d. nutarimu byla buvo grąžinta papildomam tyrimui, nurodant būtinybę nustatyti tikslią APA1 faktinės ir deklaruotos gyvenamosios vietos neatitikimo pradžios datą. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad papildomo tyrimo metu buvo atlikti reikšmingi procesiniai veiksmai: apklaustas APA1, gauta seniūnijos informacija, įvertinti Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau visiškai nepasisakė, ar šie veiksmai pašalino pirminio tyrimo trūkumą - konkrečios datos, nuo kurios turėjo atsirasti pareiga deklaruoti naują vietą, nustatymą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino formalų veiksmų atlikimo faktą, tačiau neatliko turinio patikrinimo, ar šie veiksmai realiai atsakė į anksčiau užduotus klausimus, kaip to reikalauja ANK 567 straipsnio 1 dalis. 2026 m. kovo 27 d. nutarime papildomo tyrimo veiksmai buvo įvardyti ne kaip formalus sąrašas, o kaip būtinos priemonės konkretiems trukumams pašalinti, todėl nepakako vien apklausti APA1, seniūną ir pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašą. Reikėjo patikrinti šių duomenų turinį, jų tarpusavio suderinamumą, gauti santuokos nutraukimą patvirtinančius dokumentus, nustatyti faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimo datą ir dabartinę vietą bei įvertinti, ar nuo 2020 m. lapkričio 26 d. buvo įvykdyta pareiga per vieną mėnesį pateikti pasikeitusius deklaravimo duomenis. ANK 573 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad registruotoji pašto siunta gali būti siunčiama į asmens oficialiai deklaruotą gyvenamąją vietą, o teismui taikomos tos pačios įteikimo taisyklės. Šio reguliavimo prasmė - užtikrinti, kad oficialiai nurodytu adresu asmuo būtų realiai pasiekiamas ir galėtų laiku dalyvauti procese. Deklaruotas adresas nėra vien abstraktus registro įrašas; tai yra viena pagrindinių valstybės ir teismo komunikavimo su asmeniu priemonių. Nagrinėjamoje byloje įvyko būtent tokia neigiama pasekmė, nuo kurios šis reguliavimas saugo: tikrovės neatitinkančių ir sąmoningai nepakeistų deklaravimo duomenų padarinys pasireiškė pačiame teisminiame procese: procesinio dokumento nepavyko įteikti, teismo posėdis neįvyko, procesas buvo nepagrįstai užtęstas, o kiti proceso dalyviai ir teismas patyrė papildomų laiko bei organizacinių sąnaudų. Dėl APA1 deklaravimo apeliantės gyvenamuoju adresu į mokėjimų apskaičiavimą įtraukiamas ir jis, nors būste faktiškai negyvena, o apeliantė, siekdama išvengti įsiskolinimo už komunalinių paslaugų rinkliavas, faktiškai apmoka ir jam priskiriamą rinkliavos dalį. Taigi apeliantė vykdo ne vien savo mokėjimo pareigą, bet realiai padengia ir su APA1 deklaravimu siejamą finansinę naštą. Be kita ko, tokiu būdu APA1 įgyja neteisėtą privilegiją gyventi kitu adresu, naudotis komunalinėmis paslaugomis, bet už jas nemokėti. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė. ANK 569 straipsnio 5 dalis nesuteikia teismui teisės nutylėti reikšmingo įrodymo. Jeigu teismas laikė, kad pateikti mokėjimo dokumentai nepatvirtina apeliantės nurodomo priežastinio ryšio arba neturi reikšmės sprendžiant dėl ANK 530 straipsnio 1 dalies, jis privalėjo tai motyvuotai paaiškinti. Nutartyje nėra nei šių dokumentų analizės, nei jų atmetimo motyvų. Pagal ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys įpareigoja teismą įvertinti visus reikšmingus faktinius duomenis pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, ANK 636 straipsnio 4 dalis reikalauja nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyti teismo įvertintus įrodymus ir argumentus, kuriais atmetami priešingi įrodymai.Atsiliepimu į Pareiškėjos apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji tyrėja, atliekanti viršininko funkcijas, I. B. prašė Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą ir Pareiškėjos skundo netenkinti. Atsiliepime nurodyta, jog teisė ginti savo interesus – neginčytina, tačiau nagrinėjamu atveju turimų įrodymų visumoje apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o visi skunde išdėstyti motyvai buvo objektyviai įvertinti nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme.