- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-16
- Bylos Nr.
- 1A-330-843/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37178-2024-7
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- E. P., R. Š.
- Nukentėjusysis
- R. Z.
- Civilinis ieškovas
- A. Z., I. S.
- Prokuroras
- Vilniaus apygardos prokuratūra
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Čepukėnienės ir Evaldo Gražio,
nuteistajam E. P. (E. P.) ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Anatolijaus Svilos ir nuteistojo E. P. gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 22 d. veika) ir jam skirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
– BK 284 straipsnį (2024 m. lapkričio 9 d. veika) ir jam skirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
– BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2024 m. lapkričio 9 d. veika), ir jam skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė;
– BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2024 m. gruodžio 18 d. veika) ir jam skirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė;
– BK 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 18 d. veika) ir jam skirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
– BK 138 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 15 d. veika) ir jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį (veikos, padarytos 2024 m. lapkričio 9 d.) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. Š. paskirta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2024 m. gruodžio 18 d. veika) paskirta griežčiausia bausmė apėmimo būdu subendrinta su subendrinta bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį (veikos, padarytos 2024 m. lapkričio 9 d.), bei bausmėmis, paskirtomis pagal BK 284 straipsnį (2024 m. rugsėjo 22 d. veika), 138 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 15 d. veika) ir 140 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 18 d. veika), ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.
– BK 138 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 15 d. veika) ir jam skirta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Z. (A. Z.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Z. priteista 480 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. S. (I. S.) 2025 m. birželio 3 d. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui I. S. priteista 1 100 Eur turtinės ir 50 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. Z. priteista 2 715,13 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. M. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. M. Z. priteista 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Iš R. Š. civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 53,06 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti (išlaidos, patirtos dėl nukentėjusiojo A. Z. gydymo) ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš R. Š. civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 316,01 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti (išlaidos, patirtos dėl nukentėjusiojo I. S. gydymo) ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš R. Š. civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 1 121,40 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti (išlaidos, patirtos dėl nukentėjusiosios V. S. gydymo) ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Iš R. Š. civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteista 158,96 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis 2024 m. rugsėjo 22 d., apie 16.15 val., būdamas viešoje vietoje – garažų masyve, antroje garažų linijoje, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, kitų žmonių akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį, konflikto metu pribėgo prie automobilio „BMW X3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių, kur automobilio priekyje keleivio vietoje sėdėjo A. Z., išsitraukė įrankį, panašų į mačetę, ir tyčia smūgiuodamas juo į A. Z. padarė šiam pjautines žaizdas dešinės plaštakos V-ame piršte ir kairiajame dilbyje, odos įbrėžimus kairiame rieše ir kairėje plaštakoje, išdaužė automobilio dešinės pusės priekinių durelių stiklą, 80 Eur vertės, tada ne mažiau kaip 2 kartus smogdamas įrankiu, panašiu į mačetę, į automobilį, apgadino minėto automobilio priekines dešinės pusės dureles, 400 Eur vertės, ir dar ne mažiau tris kartus bandė tuo pačiu įrankiu durti A. Z. į pilvo sritį, tokiais savo tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, sugadino nukentėjusiajam A. Z. priklausantį 480 Eur vertės turtą, bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį už tai, kad jis 2024 m. lapkričio 9 d., apie 2.40 val., būdamas viešoje vietoje – prie kebabinės, adresu Vilnius, Sodų g. 22, įžūliu elgesiu, nesilaikydamas elementarių moralės bei elgesio normų, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, žodinio konflikto su I. S. metu, sudavė nukentėjusiajam kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip penkis smūgius į galvos sritį, padarydamas I. S. kairiųjų nosikaulio, akiduobės apatinės sienelės lūžius, kirstines žaizdas kairiajame antakyje, nosies pertvaros kairėje pusėje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose su kraujosruva akies obuolio junginėje, kaklo kairėje pusėje, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, kairiajame kelyje, II viršutinio danties iš dešinės ir III apatinio danties iš kairės vainikų lūžius, odos nubrozdinimus nugaros dešinėje pusėje, kvalifikuojamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė I. S. sveikatą.
R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad jis 2024 m. gruodžio 18 d., laikotarpiu nuo 13.00 iki 20.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties sudavė ne mažiau kaip 35 kartus rankomis ir kojomis V. Z. į galvą bei kitas kūno vietas, taip nukentėjusiajam sukeldamas didelį skausmą ir kančias, padarė galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinės akies vokuose su kraujosruva akies junginėje, poodinėmis kraujosruvomis dešiniame ir kairiame žande, kairiame smilkinyje, kairiame skruoste, smakro kairėje, odos nubrozdinimu dešinio antakio projekcijoje, muštine žaizda kairio antakio projekcijoje, poodine kraujosruva pakaušio kairėje, kraujosruvomis lūpų gleivinėse, nosikaulių skeveldriniais lūžiais, viršutinio žandikaulio skeveldriniu lūžiu nusitęsiančiu abipus į akiduobes bei abipus į skruostikaulius, taip pilnai atsiskiriant veidinei daliai nuo smegeninės dalies (Le Fort III tipo lūžis), apatinio žandikaulio dešinės šakos lūžiu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pamatinio paviršiaus sumušimo židiniais su kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais; taip pat kaklo sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaklo priekiniame paviršiuje, kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, kaklo kairiame šoniniame paviršiuje; krūtinės sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis krūtinėje su abipusiais daugybiniais šonkaulių lūžiais, pasieninės krūtinplėvės sužalojimais bei kraujo susikaupimu krūtinplėvės kairėje pusėje; poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešinėje ir kairėje plaštakoje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės projekcijoje, dešiniame ir kairiajame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kraujosruvą kairio inksto vartų srityje, poodines kraujosruvas juosmens dešinėje, kairio klubo sąnario projekcijoje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimus kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje pėdoje, dėl ko nuo patirtų daugybinių galvos ir veido sužalojimų, nukentėjusiajam sukėlus didelį skausmą ir kančias, V. Z. mirė ir taip pastarąjį itin žiauriai nužudė.
R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2024 m. gruodžio 18 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, apie 20.30 val., būdamas bute, adresu (duomenys neskelbtini), bute, po to, kai nužudė V. Z., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis V. S. į galvos sritį, taip padarydamas poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kairės akies vokuose, nosyje, viršutinės lūpos kairėje pusėje, smakro kairėje pusėje, apatinio žandikaulio kairėje pusėje, kairiame žande, kairėje ausyje, kairio momens srityje, tris indradermalines kraujosruvas kakle ir krūtinėje, muštines žaizdeles viršutinės lūpos gleivinėje bei nedidelį pakraujavimą galvos smegenų interhemisferiniame tarpe, be židininės neurologinės simptomatikos, ir taip sukėlė V. S. skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą.
R. Š. ir E. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie 2024 m. gruodžio 15 d., apie 16 val., būdami Vilniaus r., Rudaminos sen., Kalviškių k., Šilo g. 2, parduotuvės kieme, veikdami bendrininkų grupe, įvykusio konflikto metu su V. K. (V. K.), R. Š. tyčia sudavė keturis kartus nukentėjusiajam V. K. kumščiu į pilvo sritį, po to E. P. ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. K. į galvos sritį, dėl to nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, R. Š. spyrė nenustatytą skaičių kartų V. K. į įvairias kūno vietas, po to V. K. prarado sąmonę. Tokiais bendrais veiksmais R. Š. ir E. P. padarė nukentėjusiajam V. K. muštinę žaizdą kairiajame antakyje, nosies kaulų lūžius, nedidelį kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kairės momeninės ir pakaušinės kairės pusės galvos smegenų skilčių su smulkiais kraujo išsiliejimo židinukais dešinėje smilkininėje galvos smegenų skiltyje, kvalifikuojamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas A. Svila prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir nuteistajam R. Š. skirti švelnesnę bausmę, taip pat R. Š. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos prieš V. K. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundą grindžia šiais argumentais.
Apeliantas nurodo, kad apskųstu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta ilgalaikė ir per griežta laisvės atėmimo bausmė, kai kurios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. R. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė analogiškus parodymus, dėl visų nusikalstamų veikų savo kaltę (išskyrus dėl 2024 m. gruodžio 15 d. veikos prieš V. K.) pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Su visais pirmosios instancijos teismo priteistais ieškiniais sutinka.
Vis tik nuteistieji R. Š. ir E. P. apklausti teisme neigė atlikę smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. K.. R. Š. parodė, kad po to, kai E. P. pakišo nukentėjusiajam koją, dėl ko šis parkrito, jiedu nukentėjusiojo daugiau nemušė. Nukentėjusysis susižalojo po to, kai buvo namie ir bandė kažkur eiti. E. P. nieko daugiau nedarė, pakėlė nukentėjusįjį ir nuvedė namo. Iš esmės analogiškus paaiškinimus R. Š. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis V. K., apklaustas teismo posėdžio metu, negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl jo parodymai prieštaringi – jis teisme nurodė, kad buvo mušamas ir namuose, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad buvo sumuštas išėjęs iš parduotuvės. Teisiamojo posėdžio metu V. K. pateikus susipažinti apklausos protokolus, kad jis atpažintų rašyseną ir parašą, šis parodė, kad parodymus jam perskaitė tyrėja ir jis neskaitęs pasirašė. V. K. parodė, kad nuteistiesiems jokių pretenzijų neturi, jiems atleidžia.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl V. K. epizodo, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo prieštaringais parodymais, juolab kad šis nuolat akcentavo, jog buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir daug ko neatsimena. Jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prieštaravimų teismas nepašalino. R. Š. dėl V. K. veikos turi būti išteisintas neįrodžius jo kaltės. Dėl visų kitų veikų, kuriose jis savo kaltę pilnai pripažįsta ir gailisi, prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Apeliaciniu skundu nuteistojo E. P. gynėjas advokatas J. Bogdanovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria E. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir E. P. išteisinti neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, arba, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, už šią nusikalstamą veiką nuteistajam paskirti švelnesnės bausmės rūšį ir/ar, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, iš dalies atidėti E. P. paskirtos bausmės vykdymą. Skundą grindžia šiais argumentais.
Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad būtent E. P. sudavė V. K. smūgius, sukėlusius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Nėra įvykio vietos vaizdo įrašo, liudytojų, tiesiogiai mačiusių E. P. smūgiuojant nukentėjusiajam į galvos sritį, ekspertinio nustatymo, kokie konkretūs sužalojimai kilo būtent dėl E. P. veiksmų, nėra vienareikšmių ir nuoseklių nukentėjusiojo V. K. parodymų. E. P. pozicija viso proceso metu buvo nuosekli, jis nuo pat proceso pradžios neigė smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Ikiteisminiame tyrime bei teisiamajame posėdyje jis aiškiai paaiškino, kad nukentėjusiojo V. K. nemušė, jam tik konflikto metu pakišo koją ir „paguldė“ , smūgių į galvos sritį nesudavė.
E. P. nebandė išvengti atsakomybės, neslėpė konflikto fakto, neneigė, kad tarp asmenų kilo konfliktas, tačiau jis nuosekliai tvirtino, kad smūgių nukentėjusiajam V. K. į galvą ar kitas kūno vietas nesudavė. Tokie parodymai yra logiški, nuoseklūs ir atitinka spontaniško konflikto situaciją, kai konfliktas kyla staiga ir nėra iš anksto suplanuotas. Tai reiškia, kad nebuvo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekta nukentėjusiajam sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nesutinka su nuosprendžio išvadomis, kad įvertinus įvykio situaciją, iki tol kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus, E. P. suduoti du smūgiai į veido sritį yra pakankami nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymui.
Nukentėjusysis savo parodymuose nurodė, kad E. P. sudavė jam du smūgius į kaktos sritį. Teisiamajame posėdyje jis patikslino, kad smūgiai buvo suduoti į antakį. Nukentėjusysis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek apklaustas teisiamajame posėdyje nenurodė, kad E. P. sudavė jam smūgius į kitas veido srities vietas, nei tie, kurie buvo nustatyti medicinos eksperto išvadoje. V. K. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ne viską prisimena, tiksliai nematė, kas ir kokius smūgius sudavė, E. P. galėjo suduoti jam du smūgius į galvos sritį tuo metu, kai jis buvo pasilenkęs nuo R. Š. suduotų smūgių į pilvo sritį. Nukentėjusysis savo išvadas dėl jam suduotų smūgių grindė ne tiesioginiu suvokimu, o prielaidomis. Be to, bylos duomenimis, nukentėjusysis yra nurodęs, kad pretenzijų E. P. neturi. Tai yra itin reikšminga vertinant įvykio faktines aplinkybes ir konflikto pobūdį, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pats nukentėjusysis nėra įsitikinęs dėl E. P. dalyvavimo smurtiniuose veiksmuose.
Nenuoseklūs ir prieštaringi nukentėjusiojo parodymai E. P. atžvilgiu negali būti laikomi pakankamu ir neginčijamu įrodymu pripažinti jį kaltu. Be to, vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, griuvinėjo, buvo pargriautas ant žemės, užsidengęs galvą ir pats nurodė tiksliai nematęs smūgiavusio asmens. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad pagrindinius smurtinius veiksmus jo atžvilgiu atliko R. Š.. Teismas nepakankamai individualizavo kiekvieno nuteistojo veiksmus ir nepateikė aiškių argumentų, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis nustatyta, kad būtent E. P. veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Byloje buvo nustatyti nukentėjusiojo V. K. patirti sužalojimai, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad nustatytus sužalojimus sukėlė būtent E. P. veiksmai. Medicinos specialistas-ekspertas nenustatė, kokie konkretūs smūgiai sukėlė konkrečius sužalojimus, kuris asmuo galėjo juos padaryti, ar jie kilo nuo kritimo, ar nuo R. Š. veiksmų. Priešingai, bylos duomenys leidžia manyti, kad nukentėjusysis griuvo, o pagrindinius smūgius atliko R. Š., be to, nukentėjusysis pats neatskiria konkrečių asmenų veiksmų.
Vienas esminių baudžiamojo proceso principų yra in dubio pro reo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti baudžiamojo proceso priemonėmis, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja esminės abejonės, kas konkrečiai sudavė smūgius, kokius veiksmus atliko E. P., ar jo veiksmai apskritai sukėlė sužalojimus, ar jo veiksmuose buvo tyčia, ar priežastinis ryšys nustatytas pakankamai. Šios abejonės nebuvo pašalintos, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Toks teismo sprendimas neatitinka nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų, nei kasacinio teismo praktikos. Esant neaiškumams dėl to, kieno konkretūs veiksmai sukėlė padarinius, šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo E. P. naudai.
E. P. nuo pat proceso pradžios nuosekliai nurodė, kad nukentėjusiojo nemušė, kad konflikto metu tik „pakišo koją“, nesiekė jam sukelti sveikatos sutrikdymo. Teismas nuosprendyje iš esmės neanalizavo, kokie konkretūs E. P. veiksmai sudarė BK 138 straipsnio 1 dalies objektyviuosius požymius, kokiais duomenimis grindžiama tyčia, kokiu būdu nustatytas siekis sutrikdyti sveikatą. Tokie apskųsto nuosprendžio trūkumai laikytini esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais.
Taip pat nesutinka su teismo E. P. skirtos bausmės dydžiu. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu bus pasiekti tik paskyrus jam realią laivės atėmimo bausmę, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Individualizuojant bausmę, yra pagrindas E. P. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį bei 75 straipsnio 2 dalį ir iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. E. P. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, be to, pirmosios instancijos teismas net nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio taikymo E. P. atžvilgiu, nors pagal nustatytas faktines aplinkybes ir ištirtus įrodymus galėjo ir turėjo tai padaryti. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ištirtais įrodymais, nukentėjusiojo V. K. parodymais, galima pagrįstai teigti, kad net ir tuo atveju, jeigu E. P. bus pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, yra pagrindas jam skirti švelnesnę bausmės rūšį ir/arba visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Teismo posėdžio metu nuteistasis E. P. ir jo gynėjas, taip pat nuteistojo R. Š. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios R. Z. gynėja advokatė D. Dereškevičienė prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato A. Svilos ir nuteistojo E. P. gynėjo advokato J. Bogdanovo apeliaciniai skundai atmetami.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus apskųstame nuosprendyje, apeliaciniuose skunduose ir išsakytus proceso dalyvių teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą bei pagrįstai nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistieji savo veiksmais, nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas nuteistiesiems taip pat skyrė teisingas, bausmės tikslus bei teisingumo ir proporcingumo principus užtikrinančias bausmes.
Dėl nusikalstamos veikos prieš V. K. (BK 138 straipsnio 1 dalis)
Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį V. K.. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistųjų parodymus ir nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų pagrindu pripažino juos kaltais padarius nurodytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai pripažino nuteistuosius kaltais padarius nurodytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad abiejų apeliacinių skundų argumentai nesutinkant su nuteistųjų nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prieš V. K.) iš esmės sutampa, todėl teisėjų kolegija į šiuos argumentus atsakys atskirai jų neišskirdama.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs bei tarpusavyje nesutapo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. P. ir R. Š. teigė, kad smurto prieš nukentėjusįjį V. K. nenaudojo. E. P. teismui parodė, kad turėjo 20 Eur, todėl ėjo į parduotuvę. Iš pradžių su R. Š. užėjo pas V. K.. Pastarasis buvo išgėręs, gulėjo. Pasiūlė V. K. eiti išgerti ir šis sutiko. Viskas buvo ne prie parduotuvės, o prie upelio. Jis pats (E. P.) nebuvo girtas. Ėjo ir V. K. kažkas šovė į galvą. Jis pasakė: „Aš tau trenksiu tuoj su kirviu išeidamas“. Už tai jį paguldė ant žemės prie upelio ir pasakė, kad ramintųsi. V. K. kirvio su savimi neturėjo, nežino, kodėl jį reikėjo guldyti, gal jis ateis ir trenks. Paėmė nukentėjusįjį už kaklo, padarė „padnoškę“ ir taip paguldė. Po to vėl pasiūlė eiti išgerti, bet V. K. toliau gulėjo. Tada jį pakėlė ir tempė namo. R. Š. tuo metu nieko neveikė, stovėjo, nepamena kur. Neatsimena, ar R. Š. žiūrėjo, ką jis daro. V. K. nesudavė, jį tik paguldė ir pagąsdino. Su V. K. bendrauja 20 metų ir nė karto jo nemušė. V. K. niekas nemušė. Šis dažnai pats krenta prie laiptų. Tą dieną nematė, kad V. K. būtų susižalojęs. Paskutinį kartą, kai nukrito ir neatsistojo, jis pats jį žadino, bet V. K. neatsistojo. Įvykio dieną, kai atėjo pas nukentėjusįjį, jis nebuvo sužalotas (t. 7, b. l. 26–41). Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu E. P. kai kurias įvykio aplinkybes nurodė kitaip.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2025 m. sausio 6 d. E. P. nurodė, kad jis su V. K. susitiko prie jo namų kartu su R. Š.. V. K. išėjo iš namų labai neblaivus, svirduliavo. Einant link parduotuvės, šalia upelio, jo paklausė, ar turi pinigų. V. K. atsakė, kad neturi. Tada jam pasakė, kad pats turi 20 Eur, paims butelį. V. K. skundėsi, kad jis (E. P.) retai kada jam stato, už jo pinigus geria, kad tuoj paims kirvį. Jis V. K. paguldė ir pagąsdino, du kartus užsimodamas koja, tačiau nespyrė. Tada jam pasakė keltis, paėmė telefoną ir nuėjo į priekį. Atsisuko ir pamatė šalia V. K. stovintį R. Š., kad V. K. be sąmonės. Jis negirdėjo ir nematė, kad R. Š. jį muštų. Jis V. K. pakėlė ir pradėjo gaivinti. Šis buvo be sąmonės, ties dešiniu antakiu pamatė nubrozdinimą, iš kur jis atsirado jam gulint ant žemės, nežino. Daugiau jokių sužalojimų nematė. Atgaivino ir kartu su V. Š. palydėjo V. K. iki namų, o tada pats nuėjo namo (t. 3, b. l. 53–55). 2025 m. spalio 1 d. apklausoje E. P. papildė savo parodymus nurodydamas, kad tuo metu, kai paėmė V. K. per juosmenį ir paguldė ant žemės, šis tikrai nieko nesusitrenkė, nes jam gulinčiam dar pasakė, kad keltųsi ir nusiramintų. Šis jau bandė atsikelti, todėl jis nuėjo pirmyn link parduotuvės, o R. Š. liko prie V. K.. Jis pats (E. P.) tuo metu jau naršė savo mobiliajame telefone. Vos po 2–3 min., tiksliai nežino po kiek laiko, bet labai greitai, jis atsisuko per petį ir pamatė, kad V. K. tebeguli toje pat vietoje, o R. Š. stovi greta jo. Jis nematė, kad R. Š. būtų sudavęs smūgius V. K.. Priėjo prie V. K., paėmė jį už pečių ir pakėlė. Tada pamatė, kad šis be sąmonės, todėl prilaikydamas jį papurtė, patempė jį laikydamas už pečių ir pastebėjo, kad šis atsigavo. Jis partempė V. K. į namus, o R. Š. jam nepadėjo. Kai V. K. atsigavo, jis visai nekalbėjo, bet jis parvedė jį iki jo namų ir užvedęs iki laiptų viršaus paliko. Taip pat jį vesdamas nematė, kad būtų praskeltas V. K. antakis, jis nebuvo kruvinas (t. 3, b. l. 61–62).
Savo ruožtu nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad prisimena, jog su E. P. nuėjo pas V. K., pakvietė eiti į lauką. Atrodo jie trise ėjo į parduotuvę nusipirkti alkoholio. Einant V. K. pradėjo grasinti E. P., kad sukapos jį su kirviu. Tas jį vieną kartą bakstelėjo į žemę ir daugiau jo nemušė. Bakstelėjo į žemę – tai kažkaip metė, „padnoškę“ ar kažką padarė, tai buvo visi jų veiksmai. Jis pats nieko nedarė, ėjo priekyje. Kaltinime nurodytų keturių smūgių į pilvo sritį V. K. nesudavė. E. P. nieko toliau nedarė, pakėlė V. K. ir nuvedė namo. Jis pats tuo metu ėjo iš galo. Į parduotuvę jie taip ir nenuėjo. Dėl V. K. nustatytų sužalojimų mano, kad jis pats tą vakarą krito (t. 7, b. l. 26–41). Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. birželio 10 d. R. Š. nurodė, kad 2024 m. gruodžio 15 d., apie 16.00 val., jis kartu su E. P. buvo prie parduotuvės, kiek prisimena, ten ir susitiko V. K.. Girdėjo, kaip atėjęs girtas V. K. pradėjo kažką „kolioti“ necenzūriniais žodžiais. E. P. jam matant paėmė V. K. už pečių ant šaligatvio takelio. Neprisimena, ar buvo kažkoks kraujas, bet jis nematė, kad E. P. būtų V. K. daužęs kumščiais ar spardęs jį. Matė, kad E. P. pakėlė V. K. ir nuvedė jį į namus. Tą dieną nematė, kad kas nors būtų mušęs V. K. (t. 5, b. l. 41–42).
Taigi, nuteistieji skirtingai nurodė kai kurias įvykio aplinkybes. E. P. teisme patvirtino, kad R. Š. tuo metu, kai jis pats paguldė V. K., nieko nedarė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog R. Š. stovėjo šalia V. K., o netrukus po to pamatė, kad V. K. yra be sąmonės. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu E. P. iš pradžių nurodė matęs, kad V. K. buvo sužalotas antakis, o vėliau teigė jokių V. K. sužeidimų nepastebėjęs. Nuteistasis R. Š. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu skirtingai nurodė įvykio vietą. Iš pradžių tvirtinęs, kad įvykis buvo prie parduotuvės, kad V. K. buvo ant šaligatvio takelio, teisme jau nurodė, kad jie trise iki parduotuvės nenuėjo, kad E. P. V. K. metė ant žemės. Jo parodymai apie tai, kad pragriovus V. K. jis ėjo priekyje, neatitinka E. P. parodymų apie tai, kad nukentėjusiajam praradus sąmonę R. Š. buvo šalia jo (V. K.). Sprendžiant, kuriais parodymais vadovautis, o kuriuos atmesti, svarbu tai, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti bylos įrodymai.
Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. K. parodė, kad jį sumušė 2024 m. gruodžio 15 d. Tą dieną buvo namuose, taip pat vienas buvo nuėjęs į parduotuvę, bet nepamena tiksliai kada, nes buvo išgėręs. Nepamena, ar pakeliui buvo sutikęs R. Š. ir E. P.. Nuėjimą į parduotuvę sunkiai prisimena. Tą dieną R. Š. ir E. P. jį sumušė. Jie kažkur ėjo kartu, jis iš namų išėjo kartu su jais, jie jį išsivedė. Jie buvo atėję pas jį, bet į namus neužėjo. Jis tuo metu jau iš parduotuvės buvo grįžęs. Jie pasibeldė į duris, jis išėjo ir jie pasikvietė jį pas R. Š., tikriausiai išgerti. Einant pas R. Š., jį ant žemės pargriovė J. P.. Prieš pargriaunant, atrodo, jis pats kažką pasakė, tikriausiai įžeidė. Pargriovė, o po to atsimena, kad R. Š. jį spardė. Smogė su rankom į veidą, o po to kojomis per galvą. Tiksliai nepasakys, kiek kartų sudavė. Atrodo, kad E. P. rankomis jam smūgių nesudavė. Atsimena, kad E. P. sudavė jam koja per kojas ir jis nukrito. E. P. daugiau berods nesudavė. Šiuos smūgius gavo dar jiems būnant prie jo namų, kai nuteistieji pas jį tik užėjo, o jis atidarė duris. Po to jie išėjo kartu. Sunkiai viską prisimena, kadangi buvo išgėręs, alkoholį vartojo ne pirmą dieną (t. 7, b. l. 63–76).
Teisėjų kolegija sutinka, kad šie nukentėjusiojo V. K. teismui duoti parodymai iš dalies neatitiko jo paties parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų, kad pašalintų nukentėjusiojo parodymų netikslumus. Teismo posėdyje V. K. buvo perskaityti jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Netrukus po įvykio 2024 m. gruodžio 16 d. apklaustas V. K. parodė, kad 2024 m. gruodžio 15 d. jis išėjo iš namų į kaimelyje esančią parduotuvę nusipirkti alkoholinių gėrimų. Išeidamas iš parduotuvės susitiko jam pažįstamus asmenis E. P. ir R. Š.. R. Š. nieko nesakęs priėjo prie jo ir keturis kartus kumščiu sudavė jam į pilvo sritį, kuria ranka tiksliai nurodyti negali. Po smūgių į pilvą jis suklupo ir E. P. ne mažiau kaip du kartus kumščiu trenkė jam į galvos sritį, po ko jis jautė fizinį skausmą. Nuo smūgių į veidą jis nukrito ant žemės ir užsidengė veidą. Vėliau jie pradėjo jį spardyti į įvairias kūno vietas, kiek kartų jį spardė nurodyti negali, nes prarado sąmonę. Jį sumušę asmenys pasišalino, o jis sugrįžęs namo atsigulė į lovą. Kai grįžo mama, jį pamačiusi paskambino bendruoju pagalbos telefonu. E. P. ir R. Š. jį sumuša ne pirmą kartą. Dažniausiai konfliktai kyla, kai kartu vartoja alkoholinius gėrimus (t. 3, b. l. 24–26).
Nukentėjusiajam taip pat buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. spalio 3 d. jo duoti parodymai, kuriuose V. K. nurodė, kad 2024 m. gruodžio 15 d. jis visą dieną vartojo alkoholį, ryte gėrė vienas ir namuose tą dieną buvo vienas. Jau neprisimena, ar jis buvo namuose, kai pas jį atėjo E. P. ir R. Š., ar jau po pietų, kai jis ėjo iš namų į parduotuvę nusipirkti alkoholinių gėrimų, ir tada susitiko jo paminėtus asmenis. Jis su E. P. nekonfliktuodavo, o štai R. Š. dažnai prieš jį smurtauja. Jis 2024 m. gruodžio 15 d. buvo girtas ir dabar jau sunkiai prisimena, ar jis E. P. ir R. Š. susitiko eidamas į parduotuvę, ar jau grįždamas į namus. Prisimena gerai, kad su jais tikrai nebuvo jokio konflikto. Pamena, kad R. Š. nieko nesakęs, be jokios priežasties priėjo prie jo ir keturis kartus kumščiu sudavė jam į pilvo sritį, kuria ranka tiksliai nurodyti negali. Po smūgių į pilvą suklupo ir E. P. ne mažiau kaip du kartus kumščiu trenkė jam į galvos sritį, po ko jis jautė fizinį skausmą, kiek pamena, jo smūgiai buvo kaktos srityje. Nuo smūgių į veidą jis nukrito ant žemės ir užsidengė veidą rankomis. Vėliau jie pradėjo jį spardyti į įvairias kūno vietas, kiek kartų jam spyrė nurodyti negali, nes prarado sąmonę. Prisimena, kad matė būtent R. Š. batus, nors dabar jau jų apibūdinti negali, nežino, ar jį taip pat spardė E. P., nes nematė, o girdėjo, kad E. P. rusiškai pasakė R. Š.: „Ką tu darai?“, bet R. Š. dar kelis kartus spyrė jam, kiek prisimena, taikė į galvą. Kai jį spardė, R. Š. nieko nekalbėjo. Jis nežino, kiek laiko buvo mušamas. Jis buvo mušamas gatvėje, bet jokių žmonių tuo metu pro šalį nėjo. Jį sumušę asmenys pasišalino ir jis kažkiek laiko pagulėjo, o po to ėjo į namus, kurie buvo gal už kokių 300 metrų, tai yra per du kiemus. Sugrįžęs namo atsigulė į lovą. Jis neprisimena, ar parėjo pats, ar jį kas nors palydėjo iki namų. Tikrai prisimena, kad grįždamas į namus jis nenugriuvo nuo savo namų laiptų. Kai vakare grįžo į namus, jo mama J. L. jį pamačiusi paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Jis mamai pasakė, kad jį sumušė E. P. ir R. Š., bet daugiau jai nieko nepasakojo. Neturi pretenzijų E. P., nes mano, kad jį suspardė R. Š., todėl ir patyrė didžiąją dalį sužalojimų (t. 3, b. l. 30–31).
Pirmosios instancijos teisme perskaičius V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis patvirtino, kad taip viskas ir vyko. Dėl nusikaltimo vietos nurodė, kad jo antrieji ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2025 m. spalio 3 d.) yra teisingi. Taip pat patikslino, kad E. P. jam sudavė du smūgius į viršutinę veido dalį, virš akies. Pas jį buvo susiūtas vokas. Jį pargriovė ir pradėjo spardyti. Kiek kartų buvo įspirta, jis nežino, buvo pataikyta į galvą. Jam būnant ant žemės, smūgius jautė vienoje kūno pusėje. Gulėjo ant šono susirietęs, smūgiai buvo suduoti į šonus ir į galvą. Labiau smūgius jautė iš vienos pusės. Buvo užsidengęs galvą ir užsimerkęs. Smūgiuojama buvo po truputį, smūgiai nebuvo suduoti vienu metu. Pagal jausmą atrodė, kad jį spardė vienas žmogus, nes nebuvo tokių labai daug greitų smūgių ir dviejų vienu metu. Negalėjo būti, kad jis pats krito ir susimušė. Atsimena, kad jį spardė. Kad tai buvo R. Š. sprendė iš to, kad E. P. paklausė: „Ką tu darai?“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad atleido abiem nuteistiesiems. Įvertinus paminėtus nukentėjusiojo proceso eigoje duotus parodymus matyti, kad teisme jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jų pagrindu patikslino kai kurias aplinkybes dėl įvykio vietos, suduotų smūgių lokalizacijos bei juos sudavusio asmens. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusysis teismui patvirtino, jog prieš pasirašant parodymų protokoluose jis pats jų neskaitė, tačiau juos perskaitė tyrėja, po to jis pasirašė. Patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose neatitikimų nėra. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad V. K. buvo tinkamai supažindintas su jo parodymų protokolu, juolab nurodytas aplinkybes patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis V. K. ir 2024 m. gruodžio 16 d. protokole-pareiškime, kuriuo inicijuotas ikiteisminis tyrimas, taip pat nurodė, kad jo atžvilgiu smurtavo abu nuteistieji. Jis nurodė, kad 2024 m. gruodžio 15 d., apie 16 val., Vilniaus rajone, Rudaminos seniūnijoje, Kalviškių kaime, Šilo g. 2, parduotuvės kieme jį sumušė pažįstami E. P. ir R. Š.. Mušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, sukeldami jam fizinį skausmą. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje diagnozuota židininė smegenų kontuzija, kairės akies voko periokulinės srities žaizda (t. 3, b. l. 10–11).
Taigi, V. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad buvo sumuštas nuteistųjų E. P. ir R. Š.. Teisėjų kolegija atsižvelgė į apeliacinių skundų argumentus, kad įvykio metu V. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat jis tiksliai neatsiminė kai kurių įvykio detalių, visgi duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jis atpasakojo esmines incidento aplinkybes ir nuteistųjų veiksmus, kuriuos atsiminė. Paminėtina ir tai, kad nukentėjusysis parodymus davė prisiekęs, įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Byloje taip pat nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie V. K. siekį melagingai apkalbėti nuteistuosius. Nors E. P. teigė teismui, kad V. K. prieš įvykį buvo jam sakęs duoti 200–300 Eur, kitaip parašys dėl jo pareiškimą, ką ir padarė, visgi pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis siekia materialinio pasipelnymo, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje jo civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštas, nors tokią teisę jis turėjo. Nuteistasis R. Š. teigė, kad galimai nukentėjusysis ant jo pyksta ir jį apkalba dėl ankstesnio sumušimo, tačiau teismo posėdžio metu V. K. patvirtino, kad atleido abiem nuteistiesiems, nors šie jo net neatsiprašė. Taigi, nukentėjusiojo siekis apkalbėti nuteistuosius nenustatytas. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad V. K. parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių dokumentų, 2024 m. gruodžio 15 d., 20.54 val., Bendrajame pagalbos centre buvo gautas pranešėjos J. L., V. K. motinos, pranešimas, kad dienos metu pažįstami asmenys sumušė V. K.. Galvos, akies trauma, daug krešulių (t. 3, b. l. 12). Be to, iš bylos rašytinių dokumentų taip pat matyti, kad ir 2024 m. gruodžio 15 d. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis tvirtino, kad jį sumušė tame pačiame kaime gyvenantys pažįstami asmenys R. Š. ir E. P., apibūdino jų išvaizdą (t. 3, b. l. 13). Taigi, tą pačią įvykio dieną nukentėjusysis tiek savo artimam asmeniui, tiek policijos pareigūnams nurodė tapačias aplinkybes, o būtent, kad jį sumušė abu nuteistieji.
Tą pačią dieną V. K. buvo nugabentas į ligoninę, kurioje jam atlikti tyrimai bei nustatyti sužeidimai. Po apsilankymo ligoninėje gautų medicininių dokumentų pagrindu buvo parengta ir specialisto išvada. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 77/2025(01) nurodyta, kad V. K. nustatyta muštinė žaizda kairiame antakyje, nosies kaulų lūžiai, nedidelis kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kairės momeninės ir pakaušinės kairės pusės galvos smegenų skilčių su smulkiais kraujo išsiliejimo židinukais dešinėje smilkininėje galvos smegenų skiltyje, kas padaryta kietu buku daiktu prieš kreipiantis medicinos pagalbos ir atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes sveikata dėl nosies kaulų lūžių sutrikdyta ir gydymas užtrunka ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį. Sužalojimams padaryti pakako vieno trauminio poveikio. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti smūginiu kieto buko daikto poveikiu. V. K. sužalojimų jam padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse (t. 3, b. l. 45–46). Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2024 m. gruodžio 16 d. V. K. ambulatorinio apsilankymo aprašymo taip pat matyti, kad jis atvykęs išsakė nusiskundimus dėl galvos ir kairiojo šono skausmų, apie įvykį nurodė, kad 2024 m. gruodžio 15 d., apie 20.00 val., jį sumušė pažįstami asmenys, mušė kumščiais, spardė kojomis galvą, krutinę. Palpuojant skausmingas kairys šonas ir dešinys klubas (t. 3, b. l. 45–46).
Aptarti įrodymai, o būtent V. K. iš karto po įvykio nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiojo nurodytus prieš jį panaudotus E. P. ir R. Š. fizinius smurtinius veiksmus bei paneigia nuteistųjų išsakytas prielaidais ir pasvarstymus, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats krisdamas. Pažymėtina, kad šiais aplinkybes kategoriškai paneigė ir pats V. K.. Nustatyti sužalojimai galvos srityje – muštinė žaizda kairiajame antakyje, nosies kaulų lūžiai patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į galvos sritį. V. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme patvirtino, kad būtent E. P. sudavė smūgius į galvos sritį ir jį pargriovė. Jis taip pat patvirtino, kad buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas ir jam gulint, taikyta į galvos sritį. Nukentėjusiojo teigimu, šiuos smūgius sudavė R. Š.. Jis nors ir nurodė, kad šių smūgių metu buvo uždengęs galvą ir užsimerkęs, tačiau smūgiavusį asmenį nustatė pagal tuo metu E. P. užduotą klausimą kartu buvusiam R. Š.: „Ką tu darai?“. Nukentėjusysis po incidento taip pat skundėsi jo apžiūrą atlikusiems medikams ne tik galvos, bet ir kairiojo šono skausmu. Palpuojant nustatytas skausmingas kairys šonas ir dešinys klubas, o tai atitinka V. K. nurodytas aplinkybes dėl jam gulint ant žemės R. Š. suduotų smūgių kojomis į įvairias kūno vietas. Taigi, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės dėl jam suduotų smūgių atitinka ir medicininės apžiūros metu jam nustatytus sužeidimus bei skausmingas vietas. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad viso proceso metu V. K. teigė, jog sužalojimus jam padarė E. P. ir R. Š., kurie taip pat neneigė tarp jų kilusios konfliktinės situacijos bei fizinių E. P. veiksmų pargriaunant V. K., o E. P. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad nukentėjusysis incidento metu buvo praradęs sąmonę, neįvardydamas aiškios tokios jo būklės priežasties, kad tuo metu šalia jo buvo nuteistasis R. Š., pagrindo abejoti V. K. parodymų patikimumu ir jo nurodytų aplinkybių tikrumu nėra.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. Š. patvirtino matęs konfliktą tarp E. P. ir V. K., taip pat tai, kad E. P. pargriovė nukentėjusįjį. Nors jis pats teigė jokių smurtinių veiksmų neatlikęs, o nuteistasis E. P. patvirtino tik matęs R. Š. stovintį šalia sąmonės netekusio V. K., tačiau, atsižvelgiant į jau aptartų įrodymų visumą, nukentėjusiojo parodymus sugretinus su jam nustatytais sužalojimais ir nurodytais R. Š. smurtiniais veiksmais jo atžvilgiu, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl apskųstame nuosprendyje nustatytų nuteistojo R. Š. smurtinių veiksmų.
Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad būtina atsižvelgti ir į tai, jog V. K. nurodo pretenzijų dėl įvykio nuteistiesiems R. Š. ir E. P. neturintis. Nukentėjusysis iš tiesų patvirtino teismui atleidęs abiem nuteistiesiems, tačiau šios aplinkybės nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimo nekeičia bei nepaneigia to, kad nuteistieji atliko nurodytus nusikalstamus veiksmus.
Nuteistojo E. P. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišskyrė ir nepasisakė dėl to, kokie konkretūs nuteistųjų veiksmai sukėlė kiekvieną iš nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, ir nepagrįstai jo veiksmus kaip ir R. Š. kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Su šiais argumentais nesutiktina.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Š. ir E. P. nusikalstamą veiką prieš V. K. padarė veikdami bendrininkų grupėje. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Būtinasis bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-511/2025, 27, 28 punktai).
Taigi, veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 138 straipsnyje nustatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju nuteistųjų susitarimą veikti kartu patvirtina jų konkliudentiniai veiksmai, kai R. Š., betarpiškai stebėdamas E. P. smurtinius veiksmus V. K. atžvilgiu, o būtent suduotus du smūgius į galvos sritį, jo pargriovimą, pats taip pat ėmėsi smurtinių veiksmų, o būtent pradėjo spardyti ant žemės gulintį nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas. Nuteistieji matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, taigi kaip bendrininkai suprato, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja bendrai, numatė, kad gali jį sužaloti, ir nuteistuosius tenkino bet kokio pobūdžio atsiradę padariniai. Taigi, abu nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Byloje taip pat patvirtinta, kad V. K. nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas dėl nosies kaulų lūžių. Iš nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių matyti, kad smūgius į galvos sritį nukentėjusiajam sudavė E. P., o R. Š. jam būnant ant žemės sudavė nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas. Pagrindo kategoriškai išvadai, kad R. Š. smūgiavo ir į nukentėjusiojo veidą, nėra, iš ko spręstina, kad veiką kvalifikuojančius padarinius sukėlė būtent E. P. smurtiniai veiksmai. Visgi tai padarytų išvadų dėl R. Š. nusikalstamų veiksmų nekeičia. Kaip minėta, pagal bylos aplinkybes abu nuteistieji vienas po kito smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, o tai atskleidžia jų susitarimą ir bendrą tyčią sužaloti V. K.. Esant tokiai jų bendrai tyčiai nėra svarbu, kurio konkrečiai nuteistojo smurtiniai veiksmai sukėlė byloje nustatytus nusikalstamus padarinius – nesunkų V. K. sveikatos sutrikdymą, todėl abu nuteistieji turi atsakyti pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį.
Atsižvelgdama į aptartų įrodymų visetą bei jų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. P. ir R. Š. atliko nusikalstamus smurtinius tyčinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. K., ir pagrįstai pripažino juos kaltais padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl nuteistajam R. Š. skirtos bausmės
Nuteistojo R. Š. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam skyrė per griežtą galutinę laisvės atėmimo bausmę, todėl prašo skirti jam mažesnę bausmę, taip pat pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistąjį charakterizuojančias ir jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes, sprendžia, kad tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą nėra pagrindo.
Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskirus nusikaltimus bei galutinę bausmę nuteistajam R. Š., įvertino tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė keturis baigtus nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), numatytus BK 284 straipsnyje (du nusikaltimai), BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, vieną baigtą apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Vertindamas kiekvienos iš padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarydamas nesunkius nusikaltimus R. Š. ne tik pažeidė viešąją tvarką, tačiau šių nusikaltimų metu taip pat fiziškai smurtavo prieš kitus asmenis, nukentėjusiojo A. Z. atžvilgiu panaudojo ir pavojingą įrankį – mečetę, sugadintas nukentėjusiojo turtas. Nusikaltimo prieš V. K. atveju veikė kartu su nuteistuoju E. P., jie panaudojo fizinius veiksmus prieš ant žemės gulintį asmenį. R. Š. taip pat be jokios priežasties itin žiauriai sumušdamas nužudė V. Z. bei nesunkiai sutrikdė V. S. sveikatą. Nukentėjusiesiems padaryta didelė neturtinė žala. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nurodytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia spręsti ne apie mažesnį, o apie realų ir šioms veikoms būdingą pavojingumą.
Nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, atveju nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino esmines šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir gailisi jas padaręs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kitų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų atveju ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta. Apeliaciniame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, vis tik konkrečių argumentų dėl to nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė kitų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų atveju nenustatyta pagrįstai.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tais atvejais, kai teismas nustato, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba jis padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad prisipažinimu laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024, 50 punktas).
Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad R. Š. pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu neigė sužalojęs A. Z. panaudodamas mečetę, teigė, jog nukentėjusysis susižalojo pats. Nukentėjusiojo I. S. atveju teigė, kad jo paties elgesį smurtaujant prieš nukentėjusįjį lėmė pastarojo veiksmai, nors tokie byloje nenustatyti. Pažymėtina, kad nuteistojo R. Š. gynėjo apeliaciniame skunde šių nusikalstamų veikų aplinkybės neginčijamos. Be to, nukentėjusiojo V. K. atveju nuteistasis neigė atlikęs bet kokius nusikalstamus veiksmus. Taigi, nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad nuteistasis R. Š. prisipažino padaręs nurodytas nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir nuteistojo R. Š. atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (V. Z. nužudymas) ir BK 140 straipsnio 1 dalyje (V. S. nežymus sveikatos sutrikdymas) jis padarė būdamas neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, R. Š. padarė veikdamas bendrininkų grupe su E. P. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vertindamas nuteistojo R. Š. asmenybę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis nevedęs, pradinio išsilavinimo, nedirba, paskutiniai darbo santykiai tęsėsi iki 2020 m. rugpjūčio 26 d., iki tol turėjo sąlyginai nedidelę oficialią darbo patirtį (t. 5, b. l. 92–93), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (t. 5, b. l. 98–99), į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniaus filialą per penkerių metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultacijos ir gydymo (t. 5, b. l. 100), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 5, b. l. 101–102). Taip pat jis anksčiau teistas septynis kartus, taip pat ir už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, du kartus teistas užsienyje (t. 5, b. l. 56–76; t. 6, b. l. 125–139), baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, daugiausia už smulkias vagystes iš parduotuvių, važiavimą viešuoju transportu be bilieto, alkoholio vartojimą viešoje vietoje. Informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 5, b. l. 79–91; t. 6, b. l. 140–142). Atsižvelgtina ir į tai, kad po nusikalstamos veikos nukentėjusysis V. K. nurodė pretenzijų nuteistajam R. Š. neturintis, jam atleidžiantis.
Išsamiai įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančias ir padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. Š. už BK 284 straipsnyje (dvi veikos), 138 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymą skirtinos minėtų straipsnių sankcijų vidurkį viršijančios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo parinktomis bausmėmis ir jų dydžiu sutinka, nuteistajam R. Š. skirti švelnesnes bausmes bei mažesnę galutinę laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pakartotinį R. Š. nusikalstamą elgesį, ankstesnių bausmių neveiksmingumą nuteistojo elgesiui, švelnesnės bausmės paskyrimas nebūtų pakankamas bausmės tikslams pasiekti.
Dėl E. P. paskirtos bausmės
Nuteistojo E. P. apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausme, prašoma nuteistajam skirti švelnesnę bausmę arba jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir/ar, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam E. P. skirti kitokią bausmę, nei pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, nėra pagrindo.
Skirdamas bausmę nuteistajam E. P., pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamą veiką jis padarė prieš jam pažįstamą asmenį, sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, nusikalstamą veiką padarė kartu su bendrininku, pritardamas jo smurtiniams veiksmams prieš gulintį nukentėjusįjį. Visgi kartu atsižvelgtina ir į tai, kad smurto metu E. P. galiausiai stabdė R. Š. klausdamas, ką šis daro. Nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Po nusikalstamos veikos V. K. nurodė pretenzijų nuteistajam neturintis. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgta į tai, kad E. P. nevedęs, turi vidurinį (profesinį) išsilavinimą, anksčiau teistas 4 kartus, vieną kartą už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą (t. 3, b. l. 65–72; t. 6, b. l. 143–147). Aptariamą nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Po nusikalstamos veikos, t. y. 2025 m. kovo 16 d., padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 4 dalyje (vairavo transporto priemonę, kai teisė vairuoti buvo atimta), iki veikos padarymo galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (t. 3, b. l. 73–76; t. 6, b. l. 148–152). E. P. nedirba, iki tol fiksuojami iš esmės trumpalaikiai darbo santykiai įvairiose darbovietėse, paskutiniai darbo santykiai nutrūko 2023 m. gegužės 15 d. (t. 3, b. l. 77–80). Į Respublikinį priklausomybės ligų centrą Vilniaus filialą per penkerių metų laikotarpį dėl konsultacijos ir gydymo jis nesikreipė (t. 3, b. l. 90), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (t. 3, b. l. 91–92), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (t. 3, b. l. 93–94).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios aplinkybės iš esmės neigiamai apibūdina nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką, todėl nuteistajam skirta realaus laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis parinktas nesiekiantis straipsnio sankcijoje numatyto vidurkio. Teisėjų kolegija nesutikti su nurodytu vertinimu neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol už ankstesnius nusikaltimus nuteistajam skiriamos su realaus laisvės atėmimu nesusijusios bausmės prevencinės įtakos jo nusikalstamam elgesiui neturėjo, švelnesnė bausmė nuteistojo atžvilgiu nebūtų pakankama baudžiamajame įstatyme numatytiems bausmės tikslams užtikrinti.
Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pagrindo nėra. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-648/2026, 8 punktas, ir kt.). Savo ruožtu BK 75 straipsnio, kurį apeliantas prašo taikyti, 5 dalies nuostatos numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
Nagrinėjamu atveju nustatyta bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visuma, apibūdinanti tiek padarytos nusikalstamos veikos, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, negali būti vertinama kaip pagrindžianti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 75 straipsnio nuostatų taikymą. Nusikalstama veika atitinka jos rūšinį pavojingumą, E. P. asmenybė charakterizuota iš esmės neigiamai. Nėra nustatyta nė viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos E. P. iki šiol neigia. Nuteistasis 2017 m. birželio 1 d. jau buvo teistas už padarytą analogišką BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bausme, nesietina su realiu laisvės atėmimu, o būtent laisvės apribojimu. Tokia pačia bausme jis nuteistas ir 2017 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, tačiau jo nusikalstamas elgesys pasikartojo. 2023 m. liepos 24 d. teismo baudžiamuoju įsakymu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą jam taip pat skirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, kuri teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenimis nėra išieškota. Ši bausmė taip pat savo prevencinių tikslų nepasiekė, nes E. P. pakartotinai nusikalto dar neišnykus teistumui. Apibendrinus aptartas aplinkybes spręstina, kad nuteistajam E. P. skirta reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju nėra per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės paskirtį bei teisingumo principą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. rugsėjo 30 d. (15.02 val.), taip pat ir 2026 m. spalio 2 d. bei 2026 m. spalio 5 d. pateikė pažymas apie valstybės naudai priteistinų antrinės teisinės pagalbos, teiktos nuteistiesiems E. P. ir R. Š., taip pat nuketėjusiajai ir civilinei ieškovei R. Z., išlaidų sumas. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), suteikiant kitiems proceso dalyviams galimybę pareikšti savo nuomonę dėl jų, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos buvo pateiktos jau po Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. (trukusio nuo 9.30 val. iki 10.45 val.) teismo posėdžio, tai yra teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį, todėl proceso dalyviai su pažymų turiniu nesusipažino, neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai klausimas paliekamas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo R. Š. (R. Š.) gynėjo advokato Anatolijaus Svilos ir nuteistojo E. P. (E. P.) gynėjo advokato Jevgenijaus Bogdanovo apeliacinius skundus atmesti.
Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme, teiktos E. P., R. Š. ir R. Z., išlaidų priteisimo valstybės naudai klausimą palikti nenagrinėtą.