Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-11-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-136-581/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-05
Bylos Nr.
1A-136-581/2026
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-23421-2025-4
Bylos rūšis
Baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Donatas Jatužis, Valdas Petras Meidus
Nuteistasis
NUT1, NUT2
Nukentėjusysis
NKA1
Prokuroras
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra (Rokiškis)
Kategorijos
  • 2.4.6.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-136-581/2026Proceso Nr. 1-01-1-23421-2025-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.5.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant:prokurorui Renaldui Žaliui,

nuteistojo NUT1 gynėjui advokatui Irmantui Ruželei, nuteistojo NUT2 gynėjui advokatui Eugenijui Baršiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 gynėjo ir nuteistojo NUT2 apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

NUT1 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuteistajam NUT1 skirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. baudžiamuoju įsakymu skirta arešto bausme, ir NUT1 paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

į NUT1 paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas 2025 m. liepos 4 d. (viena para), ją prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai, taip pat įskaityta visa Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. baudžiamuoju įsakymu skirta ir atlikta arešto bausmė, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai;

NUT1 pripažintas recidyvistu;

NUT1 skirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinė registracija policijos įstaigoje - paliktos galioti iki paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

NUT2 pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

į NUT2 paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas 2025 m. liepos 4 d. (viena para), ją prilyginant 1 (vienai) laisvės atėmimo dienai;

NUT2 pripažintas recidyvistu;

NUT2 skirtos kardomosios priemonės - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinė registracija policijos įstaigoje - paliktos galioti iki paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo NKA1 (toliau ir nukentėjusysis) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, solidariai iš nuteistųjų NUT1 ir NUT2 nukentėjusiojo naudai priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo suma, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš NUT1 ir NUT2 lygiomis dalimis valstybės naudai priteista po 413,91 Eur (keturis šimtus trylika eurų 91 ct) nukentėjusiojo NKA1 atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos esmė

NUT1 ir NUT2 nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) naktį, laikotarpiu nuo 2.05 val. iki 2.27 val., (duomenys neskelbtini), netoli Všļ (duomenys neskelbtini) pastato, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį NKA1, tai yra NUT1 automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiančiame nukentėjusiajam NKA1, sudavė nukentėjusiajam keturis smūgius į veidą, penkis kartus į abiejų rankų dilbius, nukentėjusiajam NKA1 išlipus iš automobilio, NUT2 krūmo šaka sudavė nukentėjusiajam vieną kartą į veidą. Šiais bendrais veiksmais kaltinamieji NUT1 ir NUT2 nukentėjusiajam NKA1 dėl nosikaulių lūžio, odos nubrozdinimų kairiame dilbyje padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po ko nuteistieji NUT1 ir NUT2, nuteistajam NUT1 užvedus automobilį šio nuteistojo prieš tai iš automobilio užvedimo spynelės ištrauktu rakteliu ir išvažiavus, užvaldė nukentėjusiajam priklausantį 1200 Eur vertės automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) .

Apeliacinių skundų argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis NUT2 prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendį (toliau ir Skundžiamas nuosprendis) dalyje dėl jam paskirtos bausmės ir prašo laisvės atėmimo bausmę pakeisti į areštą. Skunde išdėstė šiuos esminius argumentus:

nesutinka, kad jis įvykdė plėšimą, kaip nurodoma Skundžiamame nuosprendyje. Su nukentėjusiuoju NKA1 jau buvo išsiskyrę gražiuoju ir nukentėjusysis jokių pretenzijų nebeturėjo, taigi apie apiplėšimą negali būti nė kalbos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė tyčios į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą, jie turėjo tikslą tik laikinai pasinaudoti automobiliu, t. y. grįžti į tą pačią vietą, iš kurios NKA1 juos paėmė;

taip pat teigia, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo pareikštas pavėluotai, todėl jis turėjo būti paliktas nenagrinėtas, paliekant galimybę nukentėjusiajam kreiptis civilinio proceso tvarka;

nurodo, jog siekia, kad jam būtų paskirta arešto bausmė ir jos vykdymas būtų atidėtas, nes turi sveikatos problemų, todėl realiai atlikti tokios rūšies bausmę, kokią skyrė pirmosios instancijos teismas, jam būtų problematiška dėl sveikatos būklės;

prašo, kad paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba skirtų trumpalaikę arešto bausmę, kurios prašė ir prokuroras. Apeliacinės instancijos teismui pritaikius bausmės vykdymo atidėjimą, sutiktų nešioti apykoję ir laikytis nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo tvarkos.

Apeliaciniu skundu nuteistojo NUT1 gynėjas prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendį ir NUT1 veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį; NUT1 paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti; nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą. Skunde išdėstė šiuos esminius argumentus:

nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, NUT1 buvo įspėtas, kad jo veika gali būti perkvalifikuojama pagal sunkesnį BK straipsnį ir nors teismas suteikė laiko pasiruošti dėl galimo sunkesnio kaltinimo, tačiau realiai gynyba neturėjo galimybės tinkamai realizuoti šios teisės, nes teismas perkvalifikuodamas veiką į sunkesnę (Skundžiamo nuosprendžio 9 p.), nurodė naujas faktines aplinkybes, kurios nebuvo žinomos nuteistajam NUT1. Pirmosios instancijos teismas nei žodžiu, nei raštu nepateikė galimos sunkesnės veikos faktinių aplinkybių pasikeitimo aprašymo, t. y. kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas turint tikslą pagrobti svetimą turtą, todėl BPK 256 straipsnyje keliamus reikalavimus įvykdė tik formaliai;

Skundžiamame nuosprendyje nurodomos aplinkybės, kad smurtas buvo panaudotas turto užvaldymo tikslais ir, kad šis sumanymas buvo išankstinis, t. y. analizuodamas bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą. Tačiau pats kaltinimas, kurį Skundžiamame nuosprendyje formuluoja pirmosios instancijos teismas, yra pateiktas pagal prokuroro kaltinamajame akte nurodytą formuluotę ir jame niekaip neatsispindi plėšimo sudėčiai būtini požymiai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas aprašė smurto veiksmus, po to aprašė turto pagrobimo veiksmus, ir niekaip šių veikų neapjungė tarpusavyje, kas yra būtina nuteisiant pagal BK 180 straipsnio 1 dalį;

išvados dėl plėšimo sudėties buvimo yra klaidingos ir dėl kitų aspektų. NUT1 parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi 2025-07-04 jis buvo apklaustas be gynėjo, skundėsi bloga sveikata dėl prieš tai vartoto alkoholio. Tuo momentu, kai buvo apklausiamas, sprendėsi kardomosios priemonės – suėmimo, klausimas, todėl NUT1 siekė kuo labiau įtikti policijos pareigūnams. Būtent dėl to nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl išankstinio susitarimo pagrobti nukentėjusiojo automobilį. Kitos apklausos metu, kai dalyvavo gynėjas, NUT1 patvirtino pirmosios apklausos metu duotus parodymus, nors dėl blogos savijautos neprisiminė, o tyrėja pirmos apklausos nepagarsino. Kiti apklausti liudytojai nepatvirtino, kad buvo išankstinis susitarimas pagrobti nukentėjusiojo automobilį. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikaltimo padarymo vieta buvo tikslingai nuteistųjų pasirinkta ir tai rodo išankstinę jų tyčią. Buvo neįvertina, kad nuteistieji vartojo alkoholį, todėl išsikvietė nukentėjusįjį kaip pavežėją. Nors proceso dalyviai nurodė skirtingas aplinkybes dėl važiavimo tikslo, tai nepatvirtina, jog nuteistieji turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą. Cituodamas nukentėjusiojo parodymus, nurodė, jog nors nukentėjusysis teigė, kad nuteistieji nenurodė adreso, kur vyksta, tačiau byloje yra duomenų, kad nuteistieji ketino vykti į (duomenys neskelbtini), o kelias eina pro (duomenys neskelbtini), t. y. įvykio vietą. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, jog žodinis konfliktas tarp jo ir nuteistųjų kilo dar iki atvykstant į vietą, adresu (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, kad įvykio vieta nebuvo iš anksto pasirinkta, o atsitiktinė dėl susiklosčiusios konfliktinės situacijos. Be to, įvykio vieta nėra atoki, ten įsikūrusi (duomenys neskelbtini), kuri stebima, todėl tokią vietą laikyti kaip tikslingai pasirinktą daryti nusikalimą nėra jokios protingos logikos. Nebuvo nustatyta, jog panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį buvo turint tikslą užvaldyti jo turtą - automobilį. Iš nustatyto įvykio sekos matyti, kad kilęs žodinis konfliktas peraugo į smurto veiksmus, tačiau smurtaujant jokių užuominų apie ketinamą pagrobti turtą nebuvo. Iš nukentėjusiojo apklausos matyti, kad po paskutinio smurtavimo veiksmo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas iki buvo pasisavintas automobilis, todėl šių atskirų veikų nesieja vieninga tyčia. Tiek smurtiniai veiksmai, tiek svetimo turto vagystė yra baigti savarankiški nusikaltimai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė turto pasisavinimo tikslo, taigi iš esmės neatskleidė visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių;

dėl išvardintų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pažeidė esmines BPK nuostatas dėl kaltinimo sunkinimo, kas lėmė teisės į tinkamą gynybą pažeidimą, be to, teismo suformuluoto kaltinimo faktinės aplinkybės neatitinka veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, todėl Skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba Skundžiamas nuosprendis keistinas, perkvalifikuojant veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies, į BK 178 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį;

Skundžiamame nuosprendyje NUT1 atsakomybę lengvinančia aplinkybe nebuvo pripažinta tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi. Tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje suformuluotame kaltinime nėra nurodyta, kad NUT1 veiką padarė būdamas iš anksto sumanęs daryti nusikaltimus, taip teismas pats sau prieštarauja, nes NUT1 negali pripažinti tų aplinkybių, kurios nėra nurodytos kaltinime. Kaltinime nurodytas faktines aplinkybes NUT1 pripažino, o šių aplinkybių teisinis įvertinimas nėra nuteistojo kompetencija. NUT1 pripažino veikų, kurios buvo nurodytos kaltinime, padarymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nelaikė ir to, jog jis padėjo išaiškinti nusikaltimą. NUT1 sulaikomas išmetė automobilio užvedimo raktelį, o kitą dieną nurodė, kurioje vietoje jį išmetė. Vien dėl to automobilio raktelis buvo rastas. NUT1 atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta, kad jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką ir pašalino turtinės žalos atsiradimą. NUT1 bandė susitarti su nukentėjusiuoju, jo atsiprašyti, susitarti dėl galimos žalos atlyginimo, tačiau nukentėjusysis nenorėjo bendrauti;

pirmosios instancijos teismas neįvertino NUT1 pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų, su kuriuo jis nuolat bendrauja. Prašo spręsti klausimą dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Skundžiamame nuosprendyje klaidingai konstatuota, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, kad nuteistasis yra praeityje teistas, teistumas neišnykęs. Iš tiesų šie duomenys neigiamai apibūdina nuteistąjį, tačiau tai tik dalis aplinkybių, turinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad NUT1 padarė apysunkį nusikaltimą, sunkių padarinių nėra, nukentėjusiam turtinės žalos nepadaryta, galimai tenkintini civiliniai ieškiniai turi realių perspektyvų būti įvykdyti, nes NUT1 dirba, gauna reguliarias pastovias pajamas, todėl galimos priteistinos žalos būtų atlygintos tik su sąlyga, kad jam nebus realiai apribota laisvė. Taigi, bausmės vykdymo atidėjimo taikymu iš esmės yra suinteresuotas ir nukentėjusysis;

nuteistojo ūmaus elgesio išsiprovokavimas įstatymų nesilaikymo kontekste, būtų labiau suvaldytas taikant ne realią laisvės atėmimo bausmę, o skiriant jam psichiką veikiančių medžiagų vartojimo griežtą draudimą bei būtiną dalyvavimą elgesio pataisos programoje, kuria būtų struktūruota teoriškai ir empiriškai pagrįsta intervencija, nukreipta į teisės pažeidėjų rizikos pakartotinai nusikalsti valdymą, mažinant rizikos arba stiprinant apsauginius veiksnius. Anksčiau tokios baudžiamojo poveikio priemonės NUT1 atžvilgiu taikytos nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos nuteistajam nebūtų efektyvios. NUT1 kardinaliai šiuo metu yra pakeitė savo elgesį, kas rodo, kad jo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo;

byloje nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo pareikštas pavėluotai, po įrodymų tyrimo pradžios, taip pažeidžiant BPK 112 straipsnio reikalavimus. Teismų praktikoje egzistuoja išimtiniai atvejai, kai civilinis ieškinys dėl tam tikrų priežasčių priimamas ir po įrodymų tyrimo byloje pradžios, tačiau šiuo konkrečiu atveju jokių išimtinių aplinkybių dėl civilinio ieškinio pavėluoto pateikimo nenustatyta. Nukentėjusysis jau pirmos apklausos metu, t. y. 2025-07-04 įvykio dieną, buvo klausiamas apie galimą civilinį ieškinį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo informuotas apie teisės dėl civilinio ieškinio pateikimo realizavimo galimybę. Nuo nusikalstamos veikos padarymo iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pradėjo daugiau nei puse metų, kas laikytina daugiau nei pakankama konsultuotis, apsispręsti ir parengti rašytinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Šios aplinkybės paneigia nukentėjusiojo atstovo motyvus, pateikiant ieškinį, neva „niekas nebuvo paklausęs dėl civilinio ieškinio nebuvo išaiškintos jo teisės“. Be to, nukentėjusysis be pateisinamų priežasčių nedalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose. Taip buvo pažeista ir nuteistųjų teisė pasiruošti civilinio ieškinio nagrinėjimui, todėl civilinis ieškinys turėtų būti paliekamas nenagrinėtas. Taip pat atitinkamai mažinamos ir proceso išlaidos.

Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistojo NUT2 ir nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniuose skunduose nesutinkama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek teisiniais aspektais vertinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, buvimą nuteistųjų veiksmuose. Apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Nuteistieji neginčija fakto, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jie panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, taip pat užvaldė jam priklausantį automobilį, tačiau teigia, kad jie neturėjo išankstinio tikslo pagrobti nukentėjusiojo automobilį, automobiliu ketino tik laikinai pasinaudoti, o pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismui perkvalifikavus veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą. Nuteistojo NUT2 apeliaciniame skunde yra prašoma pakeisti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į areštą ir jos vykdymą atidėti. Nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde yra prašoma paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose prašoma nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, kadangi jis buvo pateiktas pavėluotai, jau pradėjus įrodymų tyrimą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymus ir, vadovaudamasis jų visuma, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų NUT1 ir NUT2 kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, veika kvalifikuota tinkamai. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Tiek nuteistojo NUT1 gynėjo, tiek nuteistojo NUT2 apeliaciniuose skunduose iš esmės nurodomi tapatūs argumentai, nors nuteistasis NUT2 ir neprašo keisti Skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bet apeliaciniame skunde nesutinka su veikos kvalifikavimu. Atsižvelgiant į tai, kad Skundžiamame nuosprendyje įrodymai dėl kiekvieno nuteistojo nurodyti bendrai, nusikalstama veika nuteistiesiems inkriminuota kaip padaryta veikiant bendrininkų grupe, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl abiejuose apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų pasisako bendrai.

Šioje byloje nėra abejonių, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp nukentėjusiojo NKA1 ir nuteistųjų NUT2, NUT1 įvyko konfliktas, po ko nukentėjusiajam NKA1 buvo nustatyti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, nosikaulių lūžis. Šios aplinkybės nustatytos NKA1 pareiškimu ir parodymais (1 t., b. l. 11-12; 51-53; 4 t., b. l. 24-27)‚ VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo išrašu ir Diagnostinio tyrimo aprašymu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 129, 130), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 134-135), pačių nuteistųjų NUT1, NUT2 parodymais (3 t., b. l. 145-149; 4 t., b. l. 5-10). Taip pat, byloje buvo nustatyta, jog įvykio metu nuteistieji NUT1 ir NUT2 pasisavino nukentėjusiajam priklausantį 1200 Eur vertės automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ką patvirtina nukentėjusiojo NKA1 parodymai, nuteistųjų NUT1 ir NUT2 parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai (1 t., b. l. 19-22; 40-41); policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1 t., 136-141), liudytojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymai (4 t., b. l. 5-10). Nuteistieji iš esmės neneigė aplinkybių, jog panaudojo fizinį smurtą prieš NKA1, taip pat, kad užvaldė jo automobilį, tačiau apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, kad nuteistieji NUT1 ir NUT2 neturėjo jokio išankstinio tikslo pagrobti nukentėjusiajam priklausančio automobilio, konfliktas įvyko spontaniškai, o automobilį pasiėmė tik laikinai pasinaudoti, todėl nėra BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, o pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė, nesurinkęs jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų ir netinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus.

Dėl šių apeliacinių skundų argumentų reikšmingi yra nukentėjusiojo NKA1 parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 11-12; 51-53), tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 24-28). Nukentėjusysis viso proceso metu iš esmės teigė, kad įvykio naktį telefonu gavo merginos iškvietimą pavežti iki centro; nuvykus į nurodytą vietą, į kiemą išėjo du vyriškiai, kurie susėdo į automobilį ir pasakė nuvežti juos prie (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kaip nurodė, „kažko pasiimti“; atvykus prie (duomenys neskelbtini) ligoninės, automobilio gale sėdėjęs vyras išlipo ir atidarė jam (nukentėjusiajam) automobilio vairuotojo duris, pasakė „išlipk, parūkysim, pašnekėsim“, jam atsisakius išlipti iš automobilio, priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs asmuo (NUT1) pradėjo smūgiuoti kumščiu į nosį, jis pradėjo gintis, gavo apie penkis smūgius į galvą, ginantis buvo suduota ir per dilbius; išlipdamas iš automobilio, matė, kaip priekinėje keleivio vietoje sėdėjęs asmuo (NUT1) ištraukė raktelius; išlipęs pradėjo grumtis su gale sėdėjusiu asmeniu, prisijungė ir priekyje sėdėjęs asmuo, jis (nukentėjusysis), gindamasis, jiems sudavė; gale sėdėjęs asmuo (NUT2) pasakė, jog išdurs jam akį, nuėjęs išsilaužė šaką ir grįžęs trenkė jam (nukentėjusiajam) per kairį smilkinį; aprimus muštynėms abu užpuolikai sakė, kad jie kažko tai laukia atvažiuojančio, jis (nukentėjusysis) prašė grąžinti raktelius, žadėjo parvežti, bet šie sakė, kad išmetė juos į pievą; tada jis (nukentėjusysis), pasiėmė telefoną ir nuėjęs šiek tiek atokiau skambino Bendrajam pagalbos centrui ir matė, kaip abu užpuolikai sėdo į automobilį ir išvažiavo. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusiojo NKA1 parodymai esminėse aplinkybėse dėl pavartoto smurto jo atžvilgiu buvo nuoseklūs, nekito viso proceso metu.

Minėtų įvykio aplinkybių, duodami parodymus teisme, iš esmės neneigė ir patys nuteistieji, nurodę, kad įvykio naktį su nukentėjusiuoju konfliktas įvyko, kad jie panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, taip pat, kad pasisavino nukentėjusiajam priklausantį automobilį (3 t., b. l. 145-149), tačiau nurodė kitokį situacijos vertinimą, tvirtindami, jog jie neturėjo išankstinės tyčios pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) . Nuteistasis NUT2 parodė, kad įvykio naktį girtavo pas LUD2 bute, pritrūkus alkoholio, LUD2 draugė skambino pavežėjui, šis automobiliu vežė į aludę, neradus alkoholio, turėjo vežti į (duomenys neskelbtini); pakeliui jie susipyko – vairuotojas pradėjo reikalauti, jog jie susimokėtų 10 Eur už kelionę, po ko NUT1, sėdėjęs priekyje, susimušė su vairuotoju, abu išlipo iš automobilio; jis (NUT2) taip pat išlipo iš automobilio ir matydamas, jog vairuotojas muša NUT1, pasiėmęs šaką sudavė vairuotojui per šoną, po ko šis puolė ir jį (NUT2), po to atsitraukė; abu su NUT1 sėdo į automobilį, NUT1 sėdo už vairo ir abu nuvažiavo į bendrabutį (duomenys neskelbtini), kur juos ir sulaikė policija. Nuteistasis NUT1 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio naktį iškvietus pavėžėją, jie abu kažkur su NUT2 važiavo, bet kur, neprisimena, į aludę nevažiavo; važiuojant automobiliu jis sėdėjo priekyje, NUT2 – gale, važiuojant tarp jų ir vairuotojo kilo konfliktas lyg tai dėl apmokėjimo už kelionę, po ko jis (NUT1) pavežėjui keturis kartus smogė kumščiu į nosį, sudavė ir per dilbius, išlipus taip pat smūgiavo kumščiais, pavežėjas gynėsi. Ištraukė iš spynelės automobilio užvedimo raktelius. Jis matė, kad į muštynes įsivėlė ir NUT2, iš kažkur paėmęs šaką, ja sudavė nukentėjusiajam. Pasibaigus muštynėms, NUT2 pasakė jam važiuoti, jis (NUT1) atsisėdo į automobilio vairuotojo vietą, užsivedė prieš tai iš automobilio užvedimo spynelės ištrauktu rakteliu automobilį, NUT2 atsisėdo į keleivio vietą ir abu nuvažiavo prie to paties bendrabučio, iš kurio juos paėmė pavežėjas, ten juos užklupo policijos pareigūnai.

Nors nuteistieji NUT1 ir NUT2 neigia faktą, kad turėjo išankstinį tikslą pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, tvirtindami, kad veika turėjo būti kvalifikuota kaip buvo nurodyta prokuroro kaltinime (NUT1 – pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, NUT2 - pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį), tačiau šių skundo argumentų laikyti pagrįstais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Dėl šių argumentų itin reikšmingi yra nuteistojo NUT1 ikiteisminio tyrimo metu jo pirmojoje apklausoje 2025 m. liepos 4 d. duoti parodymai (3 t., b. l. 31-32), kurie pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. NUT1 tada parodė, kad 2025 m. liepos 3 d. vakare susitikęs NUT2 pas LUD2 ir jo sugyventinę LUD3 vartojo alkoholį. Begeriant NUT2 jam sakė, kad žino kažkokį ,,lopą“ iš (duomenys neskelbtini), iš kurio jie gali pasiimti automobilį. Kam buvo reikalingas automobilis, NUT2 jam nesakė, paprašė LUD3 iškviesti minėtą vaikiną. LUD3 nepasakojo, dėl ko reikia pavežėją iškviesti. NUT2 pasakė vairuotojui, kad juos nuvežti iki (duomenys neskelbtini), neva jų laukia merginos. Vairuotojui (NKA1) sustojus prie psichiatrijos ligoninės, NUT2 išlipo iš galinės sėdynės ir atidarė vairuotojo dureles, paprašė NKA1 išlipti parūkyti. Tuo metu jis (NUT1) vairuotojui sudavė į veidą 4 kartus, ištraukė automobilio užvedimo raktelį iš spynelės. Vairuotojas išlipo iš automobilio, visi jie mušėsi – jie bandė suduoti vairuotojui, šis gynėsi. Matė, kaip NUT2 nuėjo prie krūmų, išsilaužė šaką ir sugrįžęs prie vairuotojo pasakė, kad išdurs akį, ir šaka smūgiavo vairuotojui į veidą, pataikė į veido kairę pusę. Nurimus muštynėms jie kalbėjosi, vairuotojas prašė grąžinti automobilio raktelius, tačiau jis jam pasakė, kad išmetė į žolę. Vairuotojui nuėjus atokiau ir pradėjus kalbėtis telefonu, NUT2 jam pasakė „davai, važiuojam“, jis sėdo į automobilio vairuotojo vietą, NUT2 – į priekinę keleivio sėdynę ir abu išvažiavo. NUT2 įvardijo kaip asmenį, pasiūliusį pavogti automobilį, o jis (NUT1), būdamas neblaivus, sutiko. Sekančios apklausos metu (3 t., b. l. 39) NUT1 patvirtino šiuos parodymus, papildyti parodymus nenorėjo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad pirminiuose parodymuose NUT1 pripažino faktą, jog jie su NUT2 turėjo išankstinį sumanymą pagrobti automobilį, todėl paprašė LUD3 iškviesti nukentėjusįjį, nors ji šio tikslo ir nežinojo, NUT1 pirminiai parodymai atitiko nukentėjusiojo NKA1, kurio parodymai esminėse detalėse nekito viso proceso metu, pareiškime iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes bei kitas byloje nustatytas aplinkybes. Nors nuteistieji teigia, jog šiuo atveju plėšimo sudėties nėra, tačiau pastebėtina tai, jog pirminiuose parodymuose nuteistasis NUT1 nurodė, kad nuteistasis NUT2 išlipęs paprašė NKA1 lipti parūkyti, o jis (NUT1) tuo metu sudavė nukentėjusiajam į veidą 4 kartus, tada ištraukė automobilio užvedimo raktelį iš spynelės. Tai patvirtino ir nukentėjusysis, nurodydamas, kad važiuojant automobiliu nuteistieji pradėjo kabinėtis, sustojus panaudojo fizinį smurtą, ištraukė iš automobilio spynelės raktelius, jų neatidavė, nukentėjusysis nujautė grėsmę jau sustojus. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas, siekiant palaužti nukentėjusiojo valią ir užvaldyti automobilį. Tai, kad parodymus NUT1 vėliau pakeitė, laikytina nuteistojo gynybine versija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį arba sumenkinti padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pastebėtina, jog nuteistieji niekaip negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių, įvykus konfliktui su nukentėjusiuoju, jie pasisavino automobilį, nors NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pavežėją jie išsikvietė, nes buvo neblaivūs. Be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistieji skirtingai nurodė aplinkybes dėl važiavimo tikslo. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nors nuteistųjų tikslūs nusikalstamos veikos motyvai siekiant užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį automobilį nėra aiškūs – ar norėdami tiesiog pamokyti nukentėjusįjį už iš (duomenys neskelbtini) gyventojų imamas sumas už pavežėjimą, ar tiesiog pasityčioti, jie nešalina nuteistųjų atsakomybės. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nekeičia ir NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad įvykio vieta nėra nuošali, nes tai nešalina jų atsakomybės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kaip ir aplinkybė, kad nuteistieji automobiliu siekė tik laikinai pasinaudoti ir jį grąžinti, šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini deklaratyviais. Pritartina Skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams, jog nuteistieji, panaudodami smurtą prieš nukentėjusįjį, sukeldami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, siekė užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą ir jį užvaldė. Byloje esančių įrodymų visuma sudaro nuoseklią grandinę, leidžiančią tvirtinti, jog fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas siekiu palaužti nukentėjusiojo valią ir užvaldyti jam priklausantį automobilį. Nuteistieji suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė pasekmes ir jų siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia ir jų veika atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nors NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad NUT1 parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturėtų būti laikomi įrodymu, nes buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi jis buvo apklaustas be gynėjo, šių argumentų laikyti pagrįstais, nėra pagrindo. Pritartina Skundžiamame nuosprendyje nurodytiems argumentams, jog BPK 51 straipsnis, reglamentuojantis būtinus gynėjo dalyvavimo atvejus, nenumato, kad sulaikius asmenį kaip įtariamąjį bei apklausiant įtariamuoju, būtina užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, gynėjo dalyvavimas užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu asmuo per apklausą prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Pastebėtina tai, kad nuteistajam NUT1 buvo išaiškinta teisė apklausos metu turėti gynėją, o nuteistasis NUT1 gynėjo atsisakė (3 t. b. l. 26-27). NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad sekančios apklausos metu NUT1 patvirtino savo prieš tai duotus parodymus, nes jie nebuvo jam pagarsinti. Kaip pagrįstai nurodyta Skundžiamame nuosprendyje, šioje apklausoje dalyvavo ir nuteistojo NUT1 gynėjas advokatas I. Ruželė, tačiau jokių pastabų, prašymų nei nuteistasis NUT1, nei jo gynėjas nepateikė. Tai liudija tiek nuteistojo NUT1, tiek jo gynėjo parašai prie apklausos protokolo (3 t., b. l. 40). Taigi, teigti, jog nuteistojo NUT1 teisė į gynybą dėl nurodytų argumentų buvo pažeista, nėra pagrindo. Šių išvadų nekeičia ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog nuteistojo NUT1 parodymai buvo įtakoti siekio įtikti policijos pareigūnams, nes toks parodymų pakeitimo argumentavimas teismo neįtikina, kadangi iš pirminės apklausos duotų parodymų matyti, jog būtent šis nuteistasis išsamiai pasakojo įvykio detales, kurios iš esmės neprieštarauja kitiems įrodymams, ir tik pats asmuo dalyvavęs įvykiuose galėjo nurodyti tiek daug detalių, kurios ir buvo užfiksuotos apklausos protokole.

Nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies ir BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį ir kitu aspektu, tvirtinant, jog taip buvo pasunkinta nuteistųjų padėtis, pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės pasiruošti gynybai, todėl buvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą. Dėl šių skundo argumentų svarbu tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas kaltinamajame akte nurodyto veikos kvalifikavimo. Pažymėtina, jog BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nuteistiesiems apie tai, kad jų veika gali būti perkvalifikuota į sunkesnę, teisiamojo posėdžio metu buvo pranešta, kaip tai numato baudžiamojo proceso įstatymas, buvo suteiktas laikas nuteistiesiems pasirengti gynybai (4 t., b. l. 50). Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nenumato, kad teismas privalo tokį pranešimą teikti raštu. Šių išvadų nekeičia ir nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas paliko kaltinime nurodytą formuluotę, nes kvalifikavimo ar faktinių aplinkybių pakeitimas savaime nereiškia naujo kaltinimo pareiškimo – reikia vertinti, ar išlieka tas pats įvykis ir tas pats asmens poelgis, be to, pastebėtina, jog formuluotė yra pakeista. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų NUT1 ir NUT2 veikų kvalifikavimo keitimas neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms, nuteistųjų teisė į gynybą šiuo atveju pažeista nebuvo.

Taigi, nors nuteistieji NUT1 ir NUT2 neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau, pritartina pirmosios instancijos teismui, jog prieš tai paminėti įrodymai sudaro nuoseklią nenutrūkstamą grandinę, leidžiančią tvirtinti, jog nuteistieji NUT1 ir NUT2, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, turėdami išankstinį tikslą, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo NKA1 atžvilgiu, pagrobė svetimą turtą – NKA1 priklausantį automobilį, t. y. įvykdė plėšimą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji NUT1 ir NUT2, iš anksto susitarę užvaldyti svetimą turtą – NKA1 priklausantį automobilį, asmeniui, kuris galėjo ir nežinoti apie jų nusikalstamą sumanymą (liudytoja LUD3), iškvietus pavežėjo paslaugas teikiantį NKA1, šiam nurodė vykti prie VšĮ (duomenys neskelbtini), teigdami, kad jų ten kažkas laukia. Tai yra suvokė, kad nuvažiavus į nurodytą vietą galės užvaldyti automobilį. Išprovokavę konfliktą su nukentėjusiuoju, abu nuteistieji smurtavo prieš jį, išviliojo iš automobilio, o nukentėjusiajam nuėjus į šoną, automobiliu išvažiuodami jį užvaldė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo NKA1 parodymus, pačių nuteistųjų NUT2, NUT1 parodymus, liudytojų policijos pareigūnų LUD1, LUD4 parodymus, juos nuosekliai gretino tarpusavyje ir su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros protokoluose bei kitais rašytiniais įrodymais ir teisingai sprendė, kad NUT1 ir NUT2 padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės

Apeliaciniu skundu nuteistasis NUT2 prašo pakeisti Skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmės jam skyrimo ir laisvės atėmimo bausmę pakeisti arešto bausme, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, prašo atidėti, motyvuojant tuo, jog turi sveikatos problemų. Apeliaciniame skunde NUT1 gynėjas neprašo bausmės rūšies keisti, bet, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą jam atidėti, argumentuojant tuo, jog nuteistasis NUT1 išlaiko nepilnametį sūnų (4 t., b. l. 110), dirba, gauna reguliarias pajamas; dirbdamas galės atlyginti nukentėjusiajam civiliniu ieškiniu priteistą neturtinę žalą ir bausmės tikslai bus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam NUT2, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnis), šiuo nusikaltimu pasikėsinta į kito asmens fizinę sveikatą, turtą, atsižvelgta ir į tai, jog užvaldytas turtas netrukus grąžintas nukentėjusiajam; taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis NUT2 yra teisiamas (duomenys neskelbtini), paskutinė veika, už kurią NUT2 buvo nuteistas ir už kurią jam teistumas yra neišnykęs, taip pat yra smurtinė (BK 140 straipsnio 2 dalis), (1 t., b. l. 170-190). Atsižvelgė ir į veikos intensyvumą ir pasekmes – iš anksto suplanuota veika, abu asmenys buvo iniciatoriai ir vykdytojai, nukentėjusiajam NKA1 bendrai buvo suduota apie 10 smūgių, dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nusikaltimas padarytas tamsiu paros metu, nuošalioje vietoje, darant nusikaltimą buvo panaudota ir šaka, buvo smurtaujama smūgiuojant nukentėjusiajam ir į galvą. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo NUT2 asmenybę - teistas, teistumas nėra išnykęs, yra dirbantis. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visos šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis NUT2 nėra linkęs laikytis įstatymų, todėl už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, NUT2 paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, o su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

BK 180 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes. Atsižvelgiant į nuteistąjį NUT2 charakterizuojančius duomenis, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus švelnesnę nei terminuoto laisvės atėmimo bausmę, t. y. arešto bausmę pagal BK 180 straipsnio 1 dalies sankciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai NUT2 skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos vertinimu, Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga padarytam nusikaltimui, jo asmenybei, be kita ko, atsižvelgiant į nuteistojo ankstesnius teistumus bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, paskirta bausmė nėra nepagrįstai apsunkinanti nuteistojo teisinės padėties, šiuo atveju būtent laisvės atėmimo bausmė užtikrins įstatyme numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, taip pat apribos galimybę nuteistajam daryti naujas nusikalstamas veikas. Byloje taip pat nėra aplinkybių, leidžiančių manyti, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas NUT2 aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas ir nekeistinas.

Nuteistojo NUT2 apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama aplinkybė dėl nuteistojo sveikatos būklės. Nors nuteistasis, prašydamas pakeisti jam laisvės atėmimo bausmę, nurodo, jog dėl sveikatos būklės bus problematiška atlikti laisvės atėmimo bausmę, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Todėl šie argumentai pripažįstami deklaratyviais. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytas šis argumentas nepaneigia nei nuteistojo NUT2 padarytų nusikalstamų veikų, nei paties nuteistojo asmenybės pavojingumo ir nesudaro pagrindo keisti bausmė rūšį. Taip pat pažymėtina, kad suimtųjų sveikatos priežiūra yra grindžiama tais pačiais principais ir vykdoma tokia pačia apimtimi, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Dėl aptartų aplinkybių laikytina, jog bausmė nuteistajam NUT2 paskirta tinkamai, ji padės įgyvendinti bausmės tikslus, yra tinkamai individualizuota, proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo NUT2 asmenybei.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abiem atidėti nuteistiesiems paskirtos bausmės vykdymą, kadangi nuteistieji yra teisti, abiejų jų teistumai nėra išnykę, veika, už kurią teisiami, yra tyčinė, iš anksto suplanuota. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų nuteistųjų asmenybes, padarė išvadą, jog pagrindo manyti, kad nuteistieji daugiau nenusikals, nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos sprendimu.

BK 75 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinta galimybė asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Esminė bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo sąlyga - bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nagrinėjamu atveju, abu nuteistieji yra nuteisti už vieno apysunkio nusikaltimo padarymą, jiems paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau, atsižvelgiant į Skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, į tai, jog nuteistasis NUT1 teistas (duomenys neskelbtini) kartų, nuteistasis NUT2 – (duomenys neskelbtini) kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, įvertinus ir tai, kad yra linkę daryti nusikaltimus, o kitos rūšies bausmės nedaro įtakos jų neteisėtam elgesiui, konstatuojama, kad išvadų iš ankstesnių teistumų nuteistieji nepadarė, savo nusikalstamo elgesio nepakeitė, vėl įvykdė naują tyčinę nusikalstamą veiką. Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, jog nuteistieji yra linkę nusikalsti, veikos, už kurias jie nuteisti Skundžiamu nuosprendžiu, padarytos ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės normas. Dėl aptartų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistiesiems NUT1 ir NUT2 paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra pagrindo.

Priešingos išvados daryti neleidžia ir nuteistojo NUT1 gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog bausmės atlikimo metu nuteistasis NUT1 negalės dirbti, todėl bus pažeisti ir nukentėjusiojo interesai, taip pat, kad nuteistasis išlaiko nepilnametį vaiką. Neabejotina, kad realios bausmės atlikimas yra susijęs su tam tikrų nepatogumų patyrimu, negalėjimu užsiimti turima darbine veikla, išlaikyti nepilnamečius vaikus, tačiau šios aplinkybės savaime nėra pakankamos bausmės neskirti ar atidėti jos vykdymą. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta naujų, pirmosios instancijos teismo neištirtų aplinkybių, kurios leistų Skundžiamą nuosprendį pakeisti ir atidėti nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymą. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nuteistojo NUT1 atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, taip pat padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, nes nurodė, kur yra automobilio raktai. Dėl šių skundo argumentų svarbu tai, jog nuteistasis NUT1 davė nenuoseklius parodymus, neprisipažino įvykdęs plėšimą, taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuteistojo NUT1 atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pripažinti jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad NUT1 padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, nes nurodė išmestų automobilio raktelių vietą, taip pat nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Šioje byloje nukentėjusysis NKA1 2026 m. kovo 5 d. civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė priteisti iš nuteistųjų NUT1 ir NUT2 5 000,00 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti (4 t.; b. l. 1-2). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies ir iš nuteistųjų NUT1 bei NUT2 solidariai priteisė 2 000,00 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimo.

Tiek NUT2, tiek NUT1 apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas bei jos dydis, tačiau nesutinkama, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo priimtas praleidus jo padavimo terminą, t. y. po įrodymų tyrimo byloje pradžios, taip pažeidžiant BPK 112 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl šios priežasties prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, paliekant nukentėjusiajam teisę su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis civilinio proceso tvarka.

BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pirmame teisiamajame posėdyje (2026 m. sausio 21 d.) nukentėjusysis nedalyvavo (3 t., b. l. 145-149), šio posėdžio metu įrodymų tyrimas buvo pradėtas. Vėliau nukentėjusysis NKA1 2026 m. vasario 4 d. pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, jame nurodė ir tai, jog kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ketina pateikti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš nuteistųjų, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (3 t., b. l. 163, 164). Valstybės garantuojama teisinė pagalba nukentėjusiajam NKA1 suteikta (duomenys neskelbtini) sprendimu (3 t., b. l. 178-179). Civilinis ieškinys byloje pateiktas 2026 m. kovo 9 d. teisiamojo posėdžio metu (4 t., b. l. 1-10). Nors civilinis ieškinys pateiktas jau pradėjus įrodymų tyrimą, tačiau pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį priėmė, motyvuodamas tuo, jog kitu atveju būtų pažeista nukentėjusiojo teisė. Vertinant proceso eigą, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

Pastebėtina tai, kad pareikštas ieškinys gali būti tikslinamas ir jau pradėjus įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-788/2018, 2K-7-50-1073/2019, 2K-202-303/2020 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis nedalyvavo teisiamajame posėdyje, kuriame buvo pradėtas įrodymų tyrimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji ir jų gynėjai turėjo pakankamai laiko susipažinti su civiliniu ieškiniu ir galimybę pasisakyti dėl jame išdėstytų reikalavimų pagrįstumo, todėl toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų teisės niekaip nepažeidė. Be to, nuteistieji apeliaciniuose skunduose nenurodė jokių argumentų, kaip ši aplinkybė turėjo įtakos nuteistųjų galimybei pasiruošti civilinio ieškinio nagrinėjimui, jų galimybei teikti paaiškinimus ar prieštaravimus. Juolab, kad Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas tik 2026 m. gegužės 22 d. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju buvo padarytas esminis proceso įstatymo nuostatų pažeidimas.

Pripažįstama, jog Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuosprendžio motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmę nuteistajam NUT1 taikė BK 63 straipsnio nuostatas ir teisingai motyvacinėje dalyje nurodė BK 63 straipsnio 9 dalį, tačiau rezoliucinėje dalyje šio straipsnio 9 dalies nuostatų neįrašė, todėl nuosprendis tikslintinas, nurodant, jog bausmė nuteistajam NUT1 subendrinta, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo NUT2 ir nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Irmanto Ruželės apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų Kupiškyje 2026 m. gegužės 22 d. nuosprendį, nurodant, jog bausmė nuteistajam NUT1 subendrinta, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Donatas JatužisValdas Petras MeidusJolanta Raščiuvienė