Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Nemokumo sprendimas“ skundą dėl 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, suinteresuotas asmuo SUA1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Teisme 2025 m. balandžio 24 d. gautas likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Hemp spot“ nemokumo administratorės MB „Nemokumo sprendimas“ skundas, kuriuo prašoma panaikinti LUAB „Hemp spot“ 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti galutinę bankroto proceso ataskaitą.

Nemokumo administratorė nurodė, kad pateikė kreditoriams galutinę bankroto proceso ataskaitą ir siūlė ją patvirtinti. Kreditorius SUA1 balsavo „prieš“ galutinės bankroto proceso ataskaitos patvirtinimą ir balsavimo biuletenyje įrašė įpareigojimą kreiptis į teismą dėl sandorių, kuriais perleistas UAB „Hemp spot“ nekilnojamasis turtas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) ), pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (t. y. nuginčyti nemokios bendrovės interesus pažeidžiančius sandorius ir sugrąžinti turtą į bendrovę). Kreditoriaus SUA1 balsavimas „prieš“ galutinės bankroto proceso ataskaitos patvirtinimą nebuvo grindžiamas argumentais, susijusiais su ataskaitos turiniu, jos trūkumais ar teisės aktų pažeidimais. Toks balsavimas nesusijęs su sprendžiamu klausimu ir neatitinka bankroto proceso tikslų, todėl yra pagrindas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui panaikinti tokį nutarimą ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti galutinę bankroto proceso ataskaitą. Sprendimai dėl galimų ginčų inicijavimo, jų tikslingumo ar perspektyvų yra priskirtini nemokumo administratoriaus diskrecijai (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 56 straipsnio 2 dalis, 66 straipsnio 1 dalis), kurie priimami proceso eigoje, o ne galutinės ataskaitos tvirtinimo stadijoje. Kreditoriaus balsavimo biuletenyje ranka įrašytas įpareigojimas nemokumo administratorei kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo yra neteisėtas, tokio pobūdžio nurodymai neprivalomi ir peržengia kreditorių susirinkimo kompetencijos ribas, todėl yra teisiškai nereikšmingi ir negali sukelti teisinių.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nutartimi pažeista teismo nutarties dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo priėmimo ir nemokumo administratorės skundo nagrinėjimo tvarka. Nutartimi negalėjo būti išspręsti abu nemokumo administratorės skunde kelti klausimai. Pirmosios instancijos teismas, gavęs skundą ir jo pagrindu iškėlęs kitą bylą, pirmiausia turėjo išnagrinėti nemokumo administratorės skundo reikalavimą dėl bendrovės 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo panaikinimo, ir tik vėliau, t. y. įsiteisėjus nurodytu klausimu priimtai nutarčiai, galėjo spręsti klausimą dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo.

Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas ginčas dėl kreditorių susirinkimo (komiteto) priimto nutarimo (ne)panaikinimo, neįsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Tokia teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Nemokumo administratoriaus parengta juridinio asmens galutinė bankroto ataskaita gali būti patvirtinta, kai: gaunamas kreditorių susirinkimo pritarimas (t. y. nutarimas patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą); šis nutarimas per nustatytą apskundimo terminą neapskundžiamas. Tokiu atveju teismo nutartis patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą priimama per 5 darbo dienas nuo nurodyto 14 dienų apskundimo termino pabaigos. Šia tvarka priimta teismo nutartis nėra skundžiama. Tokiu atveju, jeigu kreditorių susirinkimo nutarimas, kuriame spręsta dėl pritarimo galutinei bankroto ataskaitai yra apskundžiamas, teismas galutinę bankroto ataskaitą gali patvirtinti tik po to, kai yra išnagrinėtas tuo klausimu kilęs ginčas. Pirmosios instancijos teismas negalėjo ta pačia nutartimi išspręsti abiejų klausimų, nes pagal JANĮ nėra procesinės galimybės apskųsti teismo priimtos nutarties dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo, todėl iš kreditoriaus atimta teisė į apeliaciją.

Šiuo atveju susiklostė išskirtinė procesinė situacija, kuri buvo susiklosčiusi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026, lemianti kreditoriaus teisę skųsti nutartį ir sudaranti pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. vasario 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas buvo patvirtinęs galutinę bankroto ataskaitą. Kasacinis teismas pripažino, jog susiklosčius išskirtinei procesinei situacijai, kai viena iš kreditorių, žemesnės instancijos teismams neteisingai aiškinus bei pritaikius teisės normas, neturėjo galimybės proceso įstatyme nustatyta tvarka ginčyti priimto kreditorių susirinkimo sprendimo (nutarimo) pritarti galutinei juridinio asmens bankroto ataskaitai bei atitinkamai gauti tuo klausimu įsiteisėjusią nutartį, kuriame kreditorės keltas klausimas būtų išspręstas iš esmės, buvo pažeistos jos teisės.

Bylos duomenys patvirtina, kad apie kitos bylos nei bankroto byla iškėlimą ir 2026 m. balandžio 28 d. nutarties priėmimą (kuria išspręstas skundo priėmimo klausimas ir kreditoriui nustatytas terminas atsiliepimui pateikti) proceso įstatyme nustatyta tvarka kreditoriaus atstovas advokatas Aris Damušis nebuvo informuotas; apie 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutarties priėmimą (kuria paskirta skundo nagrinėjimo data ir laikas) proceso įstatyme nustatyta tvarka nebuvo informuotas nei kreditorius, nei kreditoriaus atstovas advokatas Aris Damušis; apie skundžiamos nutarties priėmimą proceso įstatyme nustatyta tvarka nebuvo informuotas nei kreditorius, nei kreditoriaus atstovas advokatas Aris Damušis. Apie klausimo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo nepritarti bendrovės galutinei bankroto ataskaitai nagrinėjimą proceso įstatyme nustatyta tvarka nepranešus kreditoriaus atstovui, per kurį šis veda nemokumo bylą, ir (ar) kreditoriui, tai laikytina esminiu proceso teisės normų pažeidimu ir absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu. Tinkamai nepranešus nei kreditoriui, nei jo atstovui, nebuvo galimybės pateikti atsiliepimo ir argumentų, kurie paneigtų nemokumo administratorės skundo pagrįstumą. Kreditoriui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti ir dėl negalimumo kitoje byloje išspręsti klausimą dėl kreditorių nutarimo panaikinimo ir tuo pačiu patvirtinti bendrovės galutinę bankroto ataskaitą.

Nemokumo administratorė bendrovės nemokumo procese tik formaliai vykdė bendrovės nemokumo procedūras, siekdama vien tik savo atlygio padengimo, bet nesiekdama, kad bendrovės kreditorių reikalavimai būtų bent jau iš dalies patenkinti. Nemokumo administratorė neveikė bendrovės kreditorių naudai ir jų interesais. Nemokumo administratorei nesiekus nurodyto esminio nemokumo procedūros tikslo bei išliekant galimybei bent dalinai patenkinti kreditorių reikalavimus, kreditorių nutarimu buvo pagrįstai atsisakyta pritarti galutinei bankroto ataskaitai.

Aplinkybę, kad bendrovės nemokumo procedūra vykdyta formaliai, patvirtina kreditoriaus neinformavimas apie teismo posėdį, taip pat bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymo aplinkybės. Kreditoriaus įsitikinimu, 2024 m. liepos 23 d. sutartis ir 2024 m. rugsėjo 18 d. sutartis, kurių pagrindu du kartus yra perleisti bendrovės statiniai, pažeidžia kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, t. y. perleidus statinius, neliko galimybės JANĮ nustatyta tvarka jų realizuoti bendrovės nemokumo procese ir gautų piniginių lėšų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Nemokumo administratorė turėjo duomenų, kurie sudarė pagrindą abejoti statinių perleidimo teisėtumu, ir privalėjo imtis veiksmų, ginčydama nurodytus sandorius. Nemokumo administratorė, nepaisant kreditoriaus prašymų, neteikė kreditoriui jo prašytos informacijos bei duomenų, susijusių su bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo ir galimo tyčinio bendrovės bankroto požymių vertinimu.

Nemokumo administratorės pareigų vykdymo netinkamumą ir neveikimą kreditorių naudai patvirtina kitos civilinės bylos Nr. e2-504-1042/2025 medžiagos dalis. Nemokumo administratorė Šiaulių apygardos teisme buvo pareiškusi ieškinį atsakovui R. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tačiau 2026 m. vasario 5 d. buvo pasirašyta bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratorės, ir atsakovo R. L. sudaryta taikos sutartis, kuria sutarta, kad civilinė byla užbaigiama taikiai, o atsakovas R. L. įsipareigojo bendrovei sumokti 5 000 Eur sumą (iš bendros 167 961,62 Eur ieškinio reikalavimo sumos). Apie nurodytos civilinės bylos inicijavimą, jos eigą ar ketinimus sudaryti taikos sutartį ir jos sąlygas kreditoriai nebuvo informuoti. Iš 5 000 Eur sumos jokia dalis nebuvo skirta kreditorių reikalavimams tenkinti.

Advokatas Aris Damušis siuntė pavienius el. laiškus nemokumo administratorei, faktinį kreditoriaus atstovavimą vykdė ir kiti advokatų profesinės bendrijos „Martovičius ir Damušis“ nariai. Advokatė Martyna Leonavičiūtė bendravo su nemokumo administratore, sprendė procesinius klausimus ir pasirašė 2026 m. balandžio 16 d. balsavimo biuletenį dėl galutinės bankroto ataskaitos. Advokatas Aris Damušis nebuvo vienintelis ar pagrindinis kreditoriaus atstovas šiame procese. Tikėtina, kad teisė atstovauti kreditoriui buvo suteikta visiems šios profesinės bendrijos advokatams. Atskirajame skunde akcentuojamas advokato Ario Damušio, kaip vienintelio kreditoriaus atstovo, statusas neatitinka faktinių kreditoriaus atstovavimo bendrovės bankroto procese aplinkybių. Taip siekiama pagrįsti tariamą kreditoriaus nežinojimą apie aplinkybes, kurios buvo žinomos jo interesams atstovavusiems asmenims.

Ginčas nuo pat pradžių kilo būtent dėl galutinės bankroto ataskaitos. Skundžiama nutartimi teismas iš esmės išnagrinėjo šį ginčą. Teismas neapsiribojo formaliu kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimu, bet įvertino kreditoriaus nepritarimo galutinei bankroto ataskaitai motyvus, kreditorių susirinkimo kompetencijos ribas, nemokumo administratorės teisę savarankiškai spręsti dėl sandorių ginčijimo ir galutinės bankroto ataskaitos atitiktį įstatymo reikalavimams. Esminė kreditoriaus nepritarimo galutinei ataskaitai priežastis buvo siekis įpareigoti nemokumo administratorę kreiptis į teismą dėl konkrečių bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorių nuginčijimo. Teismas šį klausimą išsamiai įvertino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026 susiklostė išskirtinė procesinė situacija, kai kreditorės pateikti argumentai dėl galutinės bankroto ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo liko neišnagrinėti. Nagrinėjamu atveju susiklostė kitokia situacija, todėl apelianto nurodomos kasacinės bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta. Priešingai nei minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsisakė nagrinėti su galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimu susijusių argumentų, o juos iš esmės įvertino ir pateikė motyvuotas išvadas. Nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė analogiška išskirtinė procesinė situacija. Nagrinėjamoje byloje kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimas bei galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimas buvo tarpusavyje tiesiogiai susiję klausimai. Kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo vertinimas buvo neatsiejamas nuo galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo klausimo. Aplinkybė, kad šie klausimai buvo išspręsti viena nutartimi, savaime nepatvirtina, jog teismo padarytos išvados yra neteisingos.

Apeliantas iš esmės siekia pakartotinio ginčo dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo nagrinėjimo. Apeliantas nenurodo, kokie konkretūs galutinės bankroto ataskaitos duomenys yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į JANĮ 99 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, turėjo atsisakyti priimti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria išspręstas galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo klausimas, kadangi tokia nutartis nėra apeliacinio apskundimo objektas.

Nemokumo administratorės skundas kreditoriui buvo įteiktas tiek registruotu paštu, tiek per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP). Skundo įteikimo registruotu paštu faktą patvirtina Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties 4 punktas, kuriame nurodyta, kad suinteresuotam asmeniui SUA1 skundas įteiktas, nustatytas terminas atsiliepimui pateikti, tačiau atsiliepimas nebuvo pateiktas. Kreditorius buvo įtrauktas į elektroninę bylą, jam suteikta prieiga prie EPP sistemos, per kurią taip pat buvo teikiami procesiniai dokumentai. Apelianto argumentai, kad jis nesinaudojo EPP sistema ar neturėjo aktyvuotos paskyros, nepaneigia nustatyto procesinių dokumentų įteikimo fakto. Nemokumo administratorės skundas kreditoriui buvo įteiktas, jam nustatytas terminas atsiliepimui pateikti, tačiau šia procesine teise jis nepasinaudojo. Be to, kreditoriaus interesams bankroto procese atstovavo ir kiti tos pačios advokatų profesinės bendrijos advokatai, kurie žinojo apie pateiktą skundą ir jo nagrinėjimo aplinkybes. Apelianto teiginiai, kad jis nebuvo informuotas apie teisme vykusį procesą, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje nustatytoms dokumentų įteikimo jam aplinkybėms. Nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditoriui buvo atimta galimybė dalyvauti procese ir ginti savo teises.

Aplinkybė, kad nemokumo administratorės skundas buvo išskirtas nagrinėti į atskirą civilinę bylą, nepaneigia fakto, kad skundas iš pradžių buvo pateiktas pagrindinėje bankroto byloje, prie kurios apelianto atstovas turėjo prieigą. Nors apeliantas akcentuoja, kad advokatui Ariui Damušiui prieiga prie išskirtos civilinės bylos buvo suteikta tik vėliau, ši aplinkybė savaime neįrodo, kad kreditoriui ar jo interesams atstovavusiems advokatams nebuvo žinoma apie pateiktą skundą ir vykstantį teisminį procesą. Nemokumo administratorė nesutinka su apelianto teiginiu, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti argumentų dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo. Kreditorius savo poziciją šiuo klausimu išdėstė 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkime. Teismas išsamiai įvertino kreditoriaus balsavimo biuletenyje išdėstytus argumentus.

Kreditoriaus keliami klausimai dėl bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorių nebuvo ignoruojami ir iki ginčo nagrinėjimo teisme. Nemokumo administratorė kreditoriaus interesams atstovavusiai advokatei Martynai Leonavičiūtei teikė informaciją apie šiuos sandorius, jų sudarymo aplinkybes ir atliktą vertinimą. 2025 m. balandžio 16 d. advokatei Martynai Leonavičiūtei el. paštu buvo išsiųstas turto vertinimas, kuriame nepriklausomas turto vertintojas perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertę nustatė 26 000 Eur. Būtent už šią kainą ir buvo sudarytas turto perleidimo sandoris. Nepaisant to, kreditorius ir jo interesams atstovaujantys advokatai per daugiau kaip metus nuo turto vertinimo pateikimo iki galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo nepateikė konkrečių teisinių ar faktinių argumentų, sudarančių pagrindą ginčyti minėtą sandorį. Kreditorius turėjo galimybę įvertinti sandorio teisėtumą, surinkti papildomus įrodymus ir pats inicijuoti sandorio ginčijimą teisme. Nemokumo administratorės pareiga tikrinti bendrovės sandorius negali būti tapatinama su pareiga reikšti ieškinį dėl kiekvieno sandorio, kurio teisėtumu abejoja vienas iš kreditorių. Apelianto keliami klausimai dėl konkrečių sandorių ginčijimo tikslingumo, nemokumo administratorės pasirinktos teisinių veiksmų strategijos, sudarytos taikos sutarties ekonominio pagrįstumo ar kreditoriui pateiktos informacijos apimties yra savarankiški bankroto proceso klausimai. Kreditoriaus nesutikimas su nemokumo administratorės pasirinktais veiksmais ar jų rezultatais nereiškia, kad galutinė bankroto ataskaita neatitinka įstatymo reikalavimų.

Apelianto nesutikimas su civilinėje byloje Nr. e2-504-1042/2025 sudarytos taikos sutarties sąlygomis savaime nepatvirtina, kad nemokumo administratorė veikė neteisėtai ar priešingai bendrovės kreditorių interesams. Šiaulių apygardos teismo 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-122-856/2024 priimtas dar iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Šis sprendimas dėl pareigos priimti žaliavą savaime nepatvirtina, kad turtas faktiškai egzistavo ir buvo išlikęs bankroto proceso metu. Nemokumo administratorei perduotame bendrovės balanse nebuvo nurodyta likusių atsargų, įskaitant apelianto minimą pluoštinių kanapių žaliavą. Apeliantas nepateikė nei žaliavos saugojimą patvirtinančių dokumentų, nei jos faktinio kiekio, taigi, nebuvo duomenų, kuriais remdamasi nemokumo administratorė būtų galėjusi nustatyti perimtino turto egzistavimą. Kreditorius viso bankroto proceso metu neinformavo nemokumo administratorės apie galimai jo žinioje esantį bendrovei priklausantį turtą, 2026 m. balandžio 16 d. susirinkimo metu kreditorius šių aplinkybių taip pat nenurodė. Kreditoriaus elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl jo procesinio sąžiningumo.

Apelianto argumentai dėl tariamo nemokumo administratorės neveikimo nėra susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku – galutinės bankroto ataskaitos turiniu, jos atitiktimi JANĮ nustatytiems reikalavimams. Sprendžiant dėl galutinės ataskaitos patvirtinimo vertinama, ar ataskaitoje tinkamai nurodytos bankroto proceso pajamos, administravimo išlaidos, kreditorių reikalavimams tenkinti skirtinos sumos ir kiti įstatyme numatyti duomenys. Apeliantas nenurodo galutinės bankroto ataskaitos trūkumų. Nepritarimas galutinei bankroto ataskaitai grindžiamas siekiu įpareigoti nemokumo administratorę atlikti konkrečius veiksmus, kurių inicijavimo klausimas priskirtas nemokumo administratorės kompetencijai. Kreditorių susirinkimas neturi teisės duoti nemokumo administratorei privalomų nurodymų dėl konkretaus ieškinio pareiškimo ar teisminio ginčo vedimo strategijos.

Aplinkybė, kad bankroto proceso metu gautų lėšų nepakanka kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, nepatvirtina netinkamo nemokumo administratorės pareigų vykdymo. Dar iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės finansinė padėtis buvo sudėtinga. Aplinkybė, kad bankroto proceso pabaigoje nepakako lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti, negali būti vertinama atsietai nuo dar iki bankroto bylos iškėlimo susiklosčiusios bendrovės finansinės padėties. Apeliantas nepagrįstai sutapatina nepalankų kreditoriams bankroto proceso finansinį rezultatą su nemokumo administratorės neveikimu. Nemokumo administratorė turi pareigą ne tik atlikti būtinus turto ir sandorių patikrinimo veiksmus, bet ir nepagrįstai nevilkinti bankroto proceso, kai nėra objektyvių prielaidų jį tęsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

Šios apeliacijos objektas – Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria patenkintas bendrovės nemokumo administratorės skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nepritarta nemokumo administratorės parengtai bendrovės bankroto galutinei ataskaitai, ir ši ataskaita patvirtinta, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skundžiamumo

Nemokumo administratorė teigia, kad pirmosios instancijos nutartis yra neskundžiama, remdamasi JANĮ 99 straipsnio 6 dalimi, nustatančia, kad teismo nutartis dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo yra neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas su tuo neturi pagrindo sutikti.

JANĮ 99 straipsnyje reglamentuota galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo procedūra, kuri aiškiai suskirstyta į nuoseklius atskirus etapus. Pagal šio straipsnio 1 dalį, galutinę bankroto ataskaitą parengia nemokumo administratorius. Nemokumo administratorius galutinę bankroto ataskaitą turi pateikti teismui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo paskutinių įplaukų į kreditorių sąskaitą dienos (2 dalis). Galutinėje bankroto ataskaitoje turi būti nurodytos šios sumos: 1) bankroto proceso pajamų suma; 2) visų bankroto proceso administravimo išlaidų suma; 3) kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos sumos pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir etapus; 4) kintamajam atlygiui už bankroto proceso administravimą skiriama suma (3 dalis). Galutinę bankroto ataskaitą pasirašo nemokumo administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas, gavęs kreditorių susirinkimo pritarimą (4 dalis). Pagal šio straipsnio 5 dalį, galutinę bankroto ataskaitą tvirtina teismas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo sprendimo apskundimo termino pabaigos, jeigu kreditorių susirinkimo sprendimas nebuvo apskųstas. Teismo nutartis dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo yra neskundžiama (6 dalis). Patvirtinta galutinė bankroto ataskaita yra pagrindas nemokumo administratoriui atsiskaityti su kreditoriais ir išsimokėti kintamąjį atlygį už bankroto proceso administravimą (7 dalis).

Teisės doktrinoje pažymima, kad galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo procedūra yra siejama su kreditorių pritarimu bankroto proceso pabaigai ir teismo patvirtinimu, kad ataskaita atitinka keliamus reikalavimus (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas: monografija. Krokuva: Księgarnia Akademicka, 2021, p. 292). Galutinės bankroto ataskaitos parengimas ir tvirtinimas teisme yra vienas iš bankroto baigiamojo proceso etapų. Galutine bankroto ataskaita patvirtinami bankroto proceso rezultatai, išsprendžiami tiek kreditoriams, tiek nemokumo administratoriui svarbūs klausimai, nustatoma jų turtinių teisių apimtis – kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos sumos, paaiškėja, kokia kreditorių reikalavimų dalis nebus patenkinta, kokia bus nemokumo administratoriaus atlygio dalis. Taigi, kreditorių sprendimas pritarti galutinei bankroto ataskaitai turi esminę reikšmę tiek kreditorių ir nemokumo administratoriaus turtinių teisių įgyvendinimui, tiek juridinio asmens pabaigai. Dėl šios priežasties teismui tvirtinant galutinę bankroto ataskaitą privaloma griežtai laikytis JANĮ 99 straipsnyje nustatytos jos tvirtinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026, 21 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo, vadovaujantis JANĮ 99 straipsnio 4 dalimi, spręstas pritarimo galutinei bankroto ataskaitai klausimas ir jai nepritarta.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad JANĮ 99 straipsnio 5 dalis negali būti aiškinama taip, jog kreditorių susirinkimo sprendimas dėl pritarimo galutinei bankroto ataskaitai negali būti skundžiamas teismui JANĮ 55 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026). Nagrinėjamoje byloje ir nekilo ginčas dėl kreditoriaus susirinkimo nutarimo nepritarti bankroto galutinei ataskaitai skundžiamumo. Priešingai, kreditorių susirinkimui nemokumo administratorės parengtai galutinei bankroto ataskaitai nepritarus, nemokumo administratorė pasinaudojo JANĮ 55 straipsnyje įtvirtinta teise tokį kreditorių susirinkimo nutarimą apskųsti teismui, o teismas tokį skundą priėmė ir išnagrinėjo. JANĮ nenustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria įvertintas kreditorių susirinkimo nutarimo nepritarti nemokumo administratoriaus parengtai galutinei bankroto ataskaitai pagrįstumas, neperžiūrima apeliacine tvarka. Nesant įstatyme nustatytos išimties, ribojančios tokios teismo nutarties apskundimo galimybę, pirmosios instancijos teismo nutartis, priimta išnagrinėjus skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, gali būti apeliacinės instancijos teismo peržiūros objektas.

Priešingo aiškinimo nesuponuoja tai, kad pagal JANĮ 99 straipsnio 6 dalį teismo nutartis dėl galutinės ataskaitos tvirtinimo yra neskundžiama. Teismas galutinę bankroto ataskaitą tvirtina tik tada, kai visi ginčai, susiję su kreditorių susirinkimo sprendimu pritarti šiai ataskaitai, yra galutinai išnagrinėti ir dėl jų yra priimti įsiteisėję procesiniai sprendimai. Taigi, teismo nutarties patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą priėmimo metu tarp šalių nebelieka neišspręstų teisinių ginčų dėl ataskaitos pagrįstumo ar teisėtumo. Atitinkamai šalių argumentai, kuriais buvo ginčijamas galutinės bankroto ataskaitos turinys, jau būna įvertinti teismo ir į juos motyvuotai atsakyta. Dėl šios priežasties vėlesnė teismo nutartis, kuria patvirtinama galutinė bankroto ataskaita, atlieka išimtinai proceso užbaigimo funkciją ir nebesukuria naujų materialiųjų teisinių padarinių, kurie galėtų būti savarankiškai ginčijami apeliacine ar kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026). Taigi, JANĮ 99 straipsnio 6 dalyje nenustatytas draudimas skųsti nutartį, teismo priimtą išnagrinėjus skundą dėl kreditorių susirinkimo nutartimi (ne)pritarti galutinei bankroto ataskaitai, šioje normoje sureguliuotas kito galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo etapo rezultato – teismo nutarties patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą – skundžiamumo klausimas.

Teisinio situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ta pačia nutartimi, kuria išnagrinėjo skundą, nemokumo administratoriaus parengtą galutinę bankroto ataskaitą patvirtino. Priešingai, ši aplinkybė leidžia konstatuoti pirmosios instancijos teismo padarytą esminį nemokumo procesą reguliuojančių normų pažeidimą. Apeliantas visiškai teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo abiejų klausimų – ginčo dėl kreditorių susirinkimo nepritarimo galutinei bankroto ataskaitai ir šios ataskaitos patvirtinimo išspręsti viena nutartimi. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai, kad teismas galutinę bankroto ataskaitą tvirtina tik tada, kai visi ginčai, susiję su kreditorių susirinkimo sprendimu pritarti šiai ataskaitai, yra galutinai išnagrinėti ir dėl jų yra priimti įsiteisėję procesiniai sprendimai; <...> teismo nutarties patvirtinti galutinę bankroto ataskaitą priėmimo metu tarp šalių nebelieka neišspręstų teisinių ginčų dėl ataskaitos pagrįstumo ar teisėtumo; <...> šalių argumentai, kuriais buvo ginčijamas galutinės bankroto ataskaitos turinys, jau būna įvertinti teismo ir į juos motyvuotai atsakyta; <...> vėlesnė teismo nutartis, kuria patvirtinama galutinė bankroto ataskaita, atlieka išimtinai proceso užbaigimo funkciją ir nebesukuria naujų materialiųjų teisinių padarinių, kurie galėtų būti savarankiškai ginčijami apeliacine ar kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026 26 punktas). Šiuo atveju tarp kreditorių ir nemokumo administratorės kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo pritarimo galutinei bankroto ataskaitai, dėl to pirmiausia jis ir turi būti išspręstas bei dėl to turi įsiteisėti galutinis teismo procesinis sprendimas. Tik tuomet teismas gali priimti nutartį dėl galutinės bankroto ataskaitos patvirtinimo.

Dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat šio straipsnio 3 dalies 2 punkte, nenustatė.

Apeliantas teigia, kad skundžiama nutartis priimta tinkamai neinformavus kreditoriaus ir jam procese nedalyvaujant, dėl to egzistuoja absoliutus jos negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo tuo sutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; tokiu atveju byla grąžinama nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, yra pabrėžęs, kad šio bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindo taikymo sąlygos yra trys: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui (t. y. byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuriam nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką); 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2010; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).

CPK įtvirtinta asmens teisė gauti informaciją apie bylos, kurioje jis yra dalyvaujantis asmuo, teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą (CPK 117–134 straipsniai). Ši asmens teisė kartu reiškia bylą nagrinėjančio teismo pareigą tinkamai informuoti dalyvaujančius byloje asmenis, taip suteikiant galimybę asmeniui įgyvendinti įstatymo garantuotas procesines teises. Šios pareigos pažeidimas sukelia CPK nustatytus padarinius.

Pagal CPK 118 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai teismas konstatuoja, kad atstovui procesiniai dokumentai bus įteikti operatyviau. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai nustatė proceso dalyvio, pasirinkusio vesti bylą per atstovą, informavimo tvarką. Tokiam proceso dalyviui teismo siunčiami dokumentai įteikiami tik per atstovą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas su advokatų profesine bendrija „Martovičius ir Damušis“ 2021 m. balandžio 29 d. sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. ADV21/04/29-03, be kita ko, dėl jo atstovavimo visose bylose, visuose Lietuvos Respublikos teismuose. Šios sutarties išrašas buvo pateiktas bendrovės nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui 2025 m. kovo 27 d. su prašymu suteikti prieigą prie elektroninės bendrovės bankroto bylos. Prašyme nurodyta, kad advokatui Ariui Damušiui pavesta byloje atstovauti kreditoriaus SUA1 interesus. Advokato prašymas buvo patenkintas, jam suteikta prieiga prie šios bylos, jis nurodytas kaip SUA1 atstovas šioje byloje Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.

Vadinasi šiuo atveju situacija visiškai atitiko CPK 118 straipsnio 1 dalyje numatytąją ir dėl to visi SUA1 skirti procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti jo atstovui. Aplinkybės, kad su bendrovės nemokumo administratore komunikavo ir kiti tos pačios advokatų bendrijos advokatai ar kiti darbuotojai, nepakeičia to, kad bendrovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėjo pareigą visus procesinius dokumentus, skirtus SUA1 , įteikti advokatui Ariui Damušiui, nes būtent jis atstovauja apeliantą teismo nagrinėjamoje bendrovės bankroto byloje.

Tai, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas, priėmęs nemokumo administratorės skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, jo kopiją su pranešimu apie nustatytą terminą atsiliepimui į jį pateikti išsiuntė SUA1 deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, taip pat jam asmeniškai elektroniniu paštu, nesudaro pagrindo vertinti, kad tinkamo proceso dalyvio informavimo pareiga nebuvo pažeista. Proceso dalyviui išreiškus valią byloje dalyvauti, taigi ir gauti procesinius dokumentus, per jį atstovaujantį advokatą, jis turi visiškai teisėtą pagrindą manyti, kad apie procesą ir apie teismo posėdį bus informuotas atstovas (CPK 118 straipsnio 1 dalis), jis neturi pareigos pats imtis papildomų veiksmų dėl savo atstovo informavimo.

Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad gauto skundo dėl kreditorių susirinkimo pagrindu (DOK-3899) LITEKO sistemoje buvo užvesta nauja byla, kurios duomenis formuojant, proceso dalyvių sąraše įrašytas SUA1 , tačiau jo advokatas nebuvo nurodytas. Prie šios bylos galimybė prisijungti apelianto atstovui sudaryta tik 2026 m. rugsėjo 26 d. (taigi, jau po skundžiamos nutarties priėmimo), jam pateikus dėl to prašymą. Apeliacinės instancijos vertinimu, būtent ši teismo klaida lėmė, kad apelianto atstovas net ir neturėjo objektyvios galimybės žinoti apie vykstantį procesą pagal nemokumo administratorės skundą bei jo eigą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų veiklą reglamentuojančiuose (taip pat ir procesiniuose) teisės aktuose nevartojama subproceso sąvoka. Savo esme subprocesas teismo nagrinėjamoje byloje yra su nagrinėjama pagrindine byla tiesiogiai susijęs šalutinis, papildomas procesas, kurio metu dažniausiai sprendžiami tarpiniai procesiniai klausimai (pvz., dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nemokumo bylose – dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo, kreditorių susirinkimų nutarimų ginčijimo, dėl įmonės tyčinio bankroto ir kt.). Teisminių procesų, ypač sudėtingų kategorijų bylose, skaidymas į sudėtines dalis yra būdingas ir reikšmingas įvairiais kitais, neprocesiniais, tikslais – bylų apskaitos teismų informacinėje sistemoje, teisėjų darbo krūvio apskaitos, statistikos ir kita, tačiau toks subprocesas išlieka pagrindinės bylos dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 61 punktas; 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-823/2026, 42 punktas).

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama bendrovės bankroto byla, kurioje nuo 2025 m. kovo 27 d. apeliantą atstovauja advokatas Aris Damušis, būtent šią bylą nagrinėjančiam teismui, vadovaujantis JANĮ 55 straipsniu, paduotas skundas dėl bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo. Dėl to apelianto atstovui be atskiro prašymo turėjo būti suteiktas elektroninės bylos subproceso, užvesto pagal skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, matomumas ir būtent jam turėjo būti siunčiami apeliantui skirti pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai.

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus apskųstos nutarties negaliojimo pagrindas, dėl kurio ši nutartis turi būti panaikinta, o bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytas absoliutaus apskųstos nutarties negaliojimo pagrindo egzistavimas lemia būtinybę atskirąjį skundą patenkinti, Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti ir bendrovės nemokumo administratorės skundą dėl 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Dėl tokios procesinės bylos baigties, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl šalių argumentų, susijusių su ginčo esme, taip pat neturi pagrindo priimti su atskiruoju skundu pateiktų papildomų įrodymų, nes tai nekeičia bylos išnagrinėjimo teisinio rezultato. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi nustatyti naują terminą apeliantui atsiliepti į nemokumo administratoriaus skundą, o su atsiliepimu apeliantas turės teisę pateikti visus jo vertinimu reikšmingus bylai išspręsti duomenis, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas spręs jų priėmimo klausimą.

Apelianto atskirąjį skundą patenkinus, apeliantui grąžinamas 2026 m. rugsėjo 30 d. už atskirąjį skundą sumokėtas 60 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Išaiškinama, kad vadovaujantis CPK 87 straipsnio 3 dalimi, žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Hemp spot“ nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Nemokumo sprendimas“ skundą dėl 2026 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantui SUA1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 60 Eur žyminį mokestį, kurį 2026 m. rugsėjo 30 d. už atskirąjį skundą sumokėjo advokatas Aris Damušis, advokato pažymėjimo Nr. 003282, (kodas MU-58-140-2026).