Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 gynėjo advokato Sauliaus Žentelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

NUT1 taikomas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – pradėjus bausmės vykdymą nurodyta panaikinti.

J. N. (J. N.) įstatyminės atstovės V. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš NUT1 nukentėjusiojo J. N. naudai priteista 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

G. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš NUT1 nukentėjusiosios G. N. naudai priteista:

3 410 Eur turtinės žalos, patirtos laidotuvių išlaidoms. Nuosprendžiui įsiteisėjus nurodyta pervesti šią sumą iš Vilniaus apygardos teismo depozitinės sąskaitos, į kurią 2026 m. kovo 16 d. bankiniu pavedimu, kurio paskirtis „žalos atlyginimas baudž. byloje Nr. 1-229-497/2025“, iš NUT1 banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) yra įmokėta 3 410 Eur.

1 400 Eur turtinės žalos atlyginimo kitoms laidotuvių išlaidoms;

3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

A. N. (A. N.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir iš NUT1 nukentėjusiojo A. N. naudai priteista 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat išspręsti laikino nuosavybės teisės apribojimo, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

NUT1 nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad jis žiauriai nužudė kitą žmogų, o būtent: jis 2025 m. balandžio 21 d., apie 17.00 val., name esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su nukentėjusiuoju V. N. (V. N.) metu, tyčia sukeldamas dideles kančias ir fizinį skausmą, metaliniu strypu sudavė pastarajam ne mažiau 26 smūgių į veido, galvos, liemens bei kojų sritis, tuo padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą, pasireiškusį pailga minkštųjų audinių kraujosruva krūtinės ląstos kairėje pusėje, blužnies plyšimu; galvos plaukuotosios dalies kairės pusės sumušimą pasireiškusį odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis kairiame ausies kaušelyje, kairės ausies projekcijoje ir aplinkiniuose minkštuose ausiniuose, kaukolės pamato priekinės kairės daubos linijiniu lūžiu su kraujo išsiliejimu į aplinkinius minkštuosius audinius (masyvia minkštųjų audinių kraujosruva kairės akies viršutiniame voke); nugaros sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, kairiųjų VIII-XII šonkaulių trigubais lūžiais; veido sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiame žande, odos nubrozdinimu veido kairėje pusėje; odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kairio peties viršutiniame paviršiuje pereinančius į nugarinį paviršių, poodines kraujosruvas kairiame sėdmenyje, poodinės kraujosruvas kairiame žaste, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje; kojų sumušimus: odos nubrozdinimus girnelių projekcijose ir blauzdose. Krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas, kuris pasireiškė blužnies plyšimu, komplikavosi vidiniu nukraujavimu (3350 ml skysto kraujo pilvaplėvės ertmėje), ūmiu širdies kraujagyslių veiklos ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, dėl ko V. N. mirė, t. y. tokiu būdu tyčia itin žiauriai nužudė V. N..

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo NUT1 gynėjo advokato S. Žentelio apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, byloje atlikusi įrodymų tyrimą, t. y. apklaususi specialistą Jūrį Plentą, nuteistąjį NUT1, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis NUT1 pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Šios nusikalstamos veikos požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Dėl nužudymo labai susijaudinus

BK 130 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal teismų formuojamą praktiką, kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko didelio susijaudinimo būsena apibrėžiama kaip situacija, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

Taigi, atsižvelgdama į kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija, dar kartą išanalizavusi byloje esančius duomenis, o taip pat tuo aspektu apklaususi ir patį nuteistąjį, konstatuoja, jog, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, bylos duomenys nepagrindžia skundo teiginių apie ankstesnį sistemingą smurtinį nukentėjusiojo V. N. elgesį prieš nuteistąjį NUT1. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. N. gyveno NUT1 priklausančiame statybiniame namelyje netoli jo paties namų, už suteiktą apgyvendinimą, maistą bei kitų poreikių patenkinimą, anot nuteistojo, V. N. jam atlikdavo įvairius pagalbinius darbus. Be to, nustatyta ir tai, kad NUT1 su V. N. ir kartu su pastaruoju gyvenusiu liudytoju A. Č. minėtame namelyje dažnai vartodavo alkoholį. Kaip matyti, tiek nuteistasis NUT1 (t. 4, b. l. 105–108; t. 5, b. l. 164-165; t. 3, b. l. 37–39), tiek liudytojas A. Č. (t. 4, b. l. 97–100; t. 2, b. l. 160, 190) apklausti teismo posėdžiuose ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad V. N., būdamas neblaivus, dažnai elgdavosi agresyviai, yra griebęsis peilio, minėjęs, jog tarnavo Afganistane. Anot nuteistojo NUT1, išgertuvių metu tarp jų dažnai kildavo konfliktų V. N. ėmus reikšti pretenzijas dėl jam nemokamų grynųjų pinigų, teigė, kad peiliu V. N. jam yra grasinęs apie du kartus. Tačiau nors nuteistasis NUT1 ir akcentavo grėsmingai atrodantį V. N. kūno sudėjimą, patirtį koviniuose kariniuose veiksmuose, pats ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose pripažino, jog ankstesnių konfliktų su nukentėjusiuoju kaip rimtų nevertino, dėl tokių veiksmų į policiją nesikreipė ir ne tik leisdavo V. N. gyventi jam priklausančiame namelyje, bet ir toliau lankydavosi pas jį ir A. Č. bei kartu vartodavo alkoholį. Tai, kad NUT1 nevertino neblaivaus V. N. elgesio kaip realiai jam grėsmę keliančio patvirtina ir jo sūnaus liudytojo E. B. parodymai, iš kurių matyti, kad jis yra matęs ant tėvo nežymių sužalojimų po išgertuvių, tačiau NUT1 apie juos nieko nepasakodavo, tėvo santykius su A. Č. ir nukentėjusiuoju apibūdino kaip artimus (t. 4, b. l. 100–102). Taigi, nors bylos duomenys ir patvirtina, kad tarp NUT1 ir V. N. ankstesnių išgertuvių metu kildavo konfliktų, kurių metu nukentėjusysis elgdavosi ir agresyviai, demonstruodavo peilį, tačiau tokį nukentėjusiojo elgesį vertinti kaip sistemingą nuolatinį prieš NUT1 nukreiptą smurtą, kuris nagrinėjamo įvykio metu galėjo netikėtai sukelti nuo sisteminio smurto kenčiančios aukos fiziologinio afekto ar labai didelio susijaudinimo būseną, nėra pakankamo pagrindo.

Gynybos argumentą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu NUT1 buvo labai didelio susijaudinimo būsenoje, paneigia ir kiti bylos duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2026 m. vasario 10 d. specialisto išvada Nr. 89TPK-37/2026, kurioje nurodyta, jog NUT1 nėra tikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, kadangi byloje nėra duomenų, kad jis byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų sirgęs lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje (t. 4, b. l. 83). Tik apeliaciniame skunde gynėjui keliant klausimą, ar veikos padarymo metu nuteistasis NUT1 nebuvo fiziologinio afekto ar kitokioje emocinėje būsenoje, ribojančioje asmens gebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, apeliacinės instancijos teismas dar kartą kreipėsi į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašydamas įvertinti, ar reikalinga skirti ekspertizę siekiant atsakyti konkrečiai į minėtus gynybos keliamus klausimus. Iš 2026 m. rugpjūčio 5 d. pateiktos specialisto išvados Nr. 89TPK-2772026 matyti, kad skirti teismo psichologijos ekspertizę ir šiuo atveju nėra tikslinga. Tokia išvada argumentuojama tuo, kad NUT1 prieš byloje nagrinėjamus įvykius ir jų metu vartojo alkoholį, 2022 m. balandžio 22 d. 02.46 val. jam nustatyta 1,87 promilės alkoholio koncentracija, todėl remiantis šiais duomenimis NUT1 nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išreikšto apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje, o tokio apsvaigimo fone atsirandančios ir besivystančios emocinės reakcijos neatitinka stipraus emocinio susijaudinimo būsenos (t. y. fiziologinio afekto būsenos ar kito stipraus emocinio susijaudinimo būsenos, turinčios esminį poveikį asmens sąmonei ir veiklai) diagnostinių kriterijų (t. 5, b. l. 114).

Kaip jau minėta pirmiau, NUT1 neneigia, kad grįžęs į V. N. kambarį jis prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą – sudavė smūgius į įvairias kūno vietas atsineštu metaliniu strypu. Tačiau, jo teigimu, tokį smurtinį jo elgesį iššaukė paties nukentėjusiojo veiksmai, kuomet jam (NUT1) pasiūlius taikiai išsiaiškinti, V. N. griebė peilį ir pirmas jį puolė. Anot nuteistojo, reaguodamas į tokius veiksmus jis iš pradžių smūgius sudavė nukentėjusiajam stovint, o vėliau V. N. nuo jo smūgių nukritus ant lovos, smurtą tęsė nukentėjusiajam gulint. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia įvykių seka iš esmės atitinka ir teismo medicinos specialisto išvadą Nr. 533/2025 (01) bei specialisto J. Plentos paaiškinimus. Kaip matyti, specialisto išvadoje nurodyta, kad tikėtina, jog dauguma sužalojimų padaryta sudavus nukentėjusiajam iš kairės pusės, esant jam horizontalioje padėtyje arba artimoje horizontaliai padėčiai padėtyje. Sužalojimai rankose galėjo būti padaryti jam ginantis nuo smūgių (t. 1, b. l. 92–98). Specialistas J. Plenta apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad iš padarytų sužalojimų lokalizacijos nustatė, jog smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti iš kairės pusės. Šešios pailgos kraujosruvos nugaroje buvo išsidėsčiusios viena šalia kitos vienoje lokalizacijoje, taip pat sužalojimai nustatyti kairiajame petyje, žaste ir sėdmenyje, todėl, anot jo, labiausiai tikėtina, kad tuo metu nukentėjusysis gulėjo arba buvo sukniubęs. Specialistas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiojo padėtis suduodant šiuos smūgius iš esmės nekito. Nors specialistas negalėjo nurodyti tikslaus suduotų smūgių eiliškumo, tačiau jo teigimu, tikėtina, kad iš pradžių žuvusiajam buvo suduotas mirtį sukėlęs smūgis į krūtinę, nuo kurio jis sukniubo, po to, sekė smūgiai į galvos sritį, dėl kurių jis galėjo trumpam prarasti sąmonę, o vėliau jam gulint arba būnant sukniubusiam buvo padaryti ir kiti sužalojimai (t. 5, b. l. 162–164).

Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimos būtinosios ginties aplinkybes, pagrįstai kaip niekuo nepagrįstus įvertino NUT1 teiginius, kad V. N. jį puolė peiliu, o jis metaliniu strypu smūgius jam sudavė tik gindamasis. Iš įvykio vietos bei lavono apžiūros protokolo matyti, kad V. N. kambaryje iš tiesų buvo rasti du peiliai, vienas kurių, kaip nurodė ir nuteistasis, buvo sulenkiamas, tačiau abu jie buvo rasti ne ant grindų ar ant lovos, o tvarkingai padėti ant stalelio šalia maisto (t. 1, b. l. 53–55). Be to, netrukus po įvykio V. N. kambaryje lankęsis E. B. taip pat nenurodė matęs kambaryje besimėtančio peilio. Svarbu ir tai, kad NUT1 aplinkybės, jog nukentėjusysis jį puolė peiliu nenurodė nei iš karto po įvykio savo sūnui E. B., nei vėliau nakties metu dar iki sulaikymo paskambinęs liudytojui R. M. (R. M.). Priešingai, E. B. nuteistasis paminėjo tik tarp jo ir nukentėjusiojo kilusias muštynes (t. 4, b. l. 101), o liudytojui R. M. prisipažino pats žiauriai sumušęs V. N. (t. 4, b. l. 97). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad NUT1 grįžęs į namelį metaliniu strypu smurtavo prieš beginklį nukentėjusįjį, o versiją apie pastarojo puolimą peiliu pateikė tik siekdamas pateisinti savo elgesį.

Tai, kad nuteistasis NUT1 nebuvo labai didelio susijaudinimo būsenoje atskleidžia ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad sudavęs daugybinius smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajam NUT1 prie jo priklaupė, siūlė kviesti pagalbą, atsiprašė, netgi pasiūlė kartu išgerti, ką abu ir padarė, be to, išėjęs iš nuteistojo namelio iš karto apie įvykusį konfliktą informavo namuose buvusį sūnų E. B., su kuriuo nuėjo pažiūrėti nukentėjusiojo. Tai rodo, kad nuteistasis iš karto po smūgių sudavimo kritiškai įvertino savo elgesį ir adekvačiai suvokė savo veiksmų padarinius. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo sūnus E. B., duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, aplinkybių apie itin didelį nuteistojo susijaudinimą, jam neįprastą elgseną tuo metu neparodė. Priešingai, iš E. B. parodymų galima spręsti, kad NUT1 būsena atitiko įprastą neblaivaus tėvo elgesį, todėl jis (liudytojas) sąmoningai nesidomėjo apie tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą bei kodėl tėvas rankose turėjo metalinį strypą.

Taigi, įvertinus visas veikos kvalifikavimui reikšmingas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad lemiamą įtaką NUT1 nusikalstamam elgesiui turėjo stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, dėl ko nuteistasis neadekvačiai suvokė situaciją, o ne neteisėtas, įžeidžiantis, provokuojantis nukentėjusiojo V. N. elgesys ar jo vartotas sisteminis smurtas prieš nuteistąjį. Taigi, nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį nėra jokio pagrindo.

Dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio „itin žiauriai“

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nuteistajam inkriminuoto veiką kvalifikuojančio požymio – nužudymo itin žiauriai – pagrįstumo. Siekiant atsakyti į šiuos skundo argumentus, būtina įvertinti, ar nužudymo pobūdis atliekant veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, tai yra, kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo, tyčia nuteistajam sudavus ne mažiau kaip 26 smūgius metaliniu strypu nukentėjusiajam V. N. į įvairias kūno vietas, atitinka kvalifikuojamojo požymio kankinant ar kitaip itin žiauriai esmę. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-628/2022, 11 punktas). Nors kiekvienas nužudymas savaime vertinamas kaip nežmoniškas ir žiaurus veiksmas, tačiau papildomai šio požymio buvimas kaltininko veiksmuose gali būti konstatuojamas atsižvelgiant į veikos padarymo būdą, taip pat ir kitas aplinkybes, iš kurių galima spręsti apie ypatingą nusikaltimo arba paties kaltininko žiaurumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018, 27 punktas).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad byloje nėra nustatyta, kurie nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti aktyvaus konflikto metu, o kurie galėjo būti susiję su griuvimu. Specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, ką patvirtino ir teisme apklaustas specialistas, kad iš patirtų sužalojimų tik odos nubrozdinimai blauzdų priekiniuose paviršiuose galėjo būti padaryti V. N. nugriuvus ar nukritus.

Be to, pirmosios instancijos teismas inkriminuotą kvalifikuojantį požymį pagrįstai argumentavo ir tuo, kad visi daugybiniai smūgiai V. N. buvo suduoti per itin trumpą laiką. Iš vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, kad nuo to momento, kai NUT1 pasiėmęs metalinį strypą nuėjo į sklypo gilumą statybinio namelio, kuriame gyveno nukentėjusysis, link, iki momento, kai jis vaizdo stebėjimo kameromis buvo užfiksuotas einantis link išėjimo iš sklypo, praėjo mažiau nei trys minutės (t. 2, b. l. 84–85), per kurias nuteistasis ne tik nuėjęs į namelį sumušė nukentėjusįjį, bet, jo teigimu, dar ir spėjo kartu su juo išgerti degtinės. Šiame kontekste įvertinus ir pirmiau aptartas aplinkybes, kad absoliučiai didžioji dalis iš ne mažiau kaip 26 smūgių buvo suduoti nukentėjusiajam gulint ar būnant sukniubusiam, t. y. jam aktyviai nesiginant, akivaizdu, jog fizinis smurtas prieš V. N. buvo labai intensyvus ir nepertraukiamas.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad vertinant, ar V. N. buvo nužudytas itin žiauriai, svarbu nustatyti ir mirties laiką, ir tai, ar nukentėjusysis buvo sąmoningas po sužalojimų padarymo, t. y. kiek ilgai jis kentė fizinius skausmus. Tačiau taip pat svarbu nustatyti ir tai, ar nukentėjusysis jautė skausmą ir smurto metu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko praėjus aštuonioms valandoms po įvykio ir visą šį laikotarpį nukentėjusysis išliko sąmoningas, taigi, ir kentė didelius skausmus. Darydamas tokias išvadas teismas rėmėsi nuteistojo NUT1, liudytojo E. B. parodymais, kad smūgių sudavimo metu ir iš karto po jų V. N. sąmonės nebuvo praradęs, bendravo ir galėjo judėti; liudytojo A. Č. nurodytomis aplinkybėmis, kad nakties metu jis išgirdo, kaip kažkas nugriuvo, atsikėlęs pamatė ant slenksčio gulintį V. N.; A. Č. 2025 m. balandžio 22 d. 01.33 val. skambučiu bendrajam pagalbos centrui. Tačiau galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino A. Č. parodymus ir padarė ne visai pagrįstas bei per daug kategoriškas išvadas dėl nukentėjusiojo mirties laiko ir sąmoningumo laiko iki jo.

Iš specialisto išvados Nr. 533/2025 (01) matyti, kad nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti prieš 8–12 valandų iki jo lavono tyrimo pradžios (2025 m. balandžio 22 d. 08.00 val.). Taigi, žinant, kad nukentėjusysis buvo sužalotas kelios minutės po 17.00 val., jo mirtis galėjo įvykti nuo 20.00 val. iki 00.00 val. Tačiau Specialistas J. Plenta teismo posėdyje paaiškino, kad V. N. mirtis nebuvo momentinė ir turėjo užtrukti iki kelių valandų, kadangi dėl blužnies plyšimo pilvo ertmėje susidaręs daugiau nei trijų litrų kraujo kiekis turėjo kauptis tam tikrą laiką. Atsižvelgiant į tai, kad plyšimas nebuvo didelis, kraujavimas vyko lėtai, taip pat įvertinus, kad nukentėjusiojo kraujyje buvo rasta 1,17 procento etilo alkoholio, o tai šiek tiek sulėtina kraujo tekėjimą, nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti ir po aštuonių valandų. Taigi, tokie specialisto paaiškinimai iš tiesų leistų daryti išvadą, jog nukentėjusysis galėjo mirti apie 00.00 val., t. y. maždaug tuo metu, kai liudytojas A. Č. tvirtino girdėjęs griuvimo garsus bei rado ant slenksčio gulintį nukentėjusįjį. Tačiau specialistas J. Plenta paaiškino ir tai, kad maždaug per valandą nuo mirtį sukėlusio sužalojimo V. N. turėjo ištekėti apie vienas litras kraujo, dėl ko jam turėjo išsivystyti mažakraujystė ir jis turėjo netekti sąmonės (t. 5, b. l. 162). Taigi, vadovaujantis tokiais specialisto J. Plentos paaiškinimais, nukentėjusysis negalėjo išbūti sąmoningas ir atlikti sąmoningus veiksmus, t. y. atsikelti iš lovos ir nueiti prie išėjimo durų, tiek laiko, kiek nurodo liudytojas A. Č.. Šiuo atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti tokiais mokslu ir ilgamete teismo medicinos eksperto patirtimi grįstais specialisto J. Plentos paaiškinimais. Tuo tarpu vertindama liudytojo A. Č. parodymus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. Č. 2025 m. balandžio 22 d. 02.32 val. alkotesteriu buvo nustatytas net 2,76 promilės etilo alkoholio kiekis (t. 1, b. l. 147), taigi, būdamas sunkaus girtumo būsenoje liudytojas galėjo sąžiningai klysti vertindamas tiek paros laiką, kuomet jis teigė paskutinį kartą girdėjęs nukentėjusiojo aktyvius veiksmus, tiek ir laiko tarpą, po kurio jis tvirtino sureagavęs į minėtus garsus ir nuėjęs pažiūrėti nukentėjusiojo.

Kita vertus, net ir konstatavus, kad V. N. sąmoningas išliko ne aštuonias, o maždaug vieną valandą po prieš jį panaudoto fizinio smurto, nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl itin žiauraus nužudymo yra nepagrįsta. Apklaustas teisme specialistas J. Plenta negalėjo paaiškinti, kokio stiprumo skausmus V. N. jautė dėl patirtų sužalojimų, kadangi kiekvienas asmuo į skausmą reaguoja individualiai, be to, nukentėjusysis buvo neblaivus, o tai turėjo ir tam tikrą nuskausminamąjį poveikį. Tačiau įvertinęs nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį specialistas atkreipė dėmesį, kad skausmingiausi yra šonkaulių lūžiai, kadangi kiekvieno šonkaulio apačioje eina nervas, todėl lūžio metu jis yra judinamas ir pažeidžiamas, o šiuo atveju V. N. buvo padaryti net penkių šonkaulių lūžiai trijose vietose. Taigi, anot specialisto, tai turėjo sukelti nukentėjusiajam skausmus. Be to, sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis buvo sąmoningas (o tai reiškia, kad jautė skausmą ir jį mušant strypu, ir iš karto po smurto pabaigos), įvertintinas specialisto paaiškinimas, kad sąmonę nukentėjusysis nuo smūgio galėjo prarasti tik kelioms sekundėms (t. 5, b. l. 162–163), kas visiškai atitinka paties nuteistojo parodymus, jog nukentėjusysis buvo sąmoningas (t. 5, b. l. 164). Šias aplinkybes įvertinus jau pirmiau aptartųjų kontekste, o būtent, kad nukentėjusiajam V. N. NUT1 per itin trumpą laiką nepertraukiamai sudavė stiprius daugybinius – ne mažiau kaip 26 – smūgius metaliniu strypu į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į žmogaus gyvybei pavojingas vietas; kad didžioji dauguma smūgių buvo padaryti nukentėjusiajam gulinčiam, kas rodo, jog prieš smurtinius veiksmus jis realiai pasipriešinti negalėjo; kad be mirtį sukėlusio sunkaus kūno sužalojimo, jam taip pat buvo padaryti kaukolės bei daugybiniai šonkaulių lūžiai, kurie atitinkamai vertinami kaip sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks brutalus prieš beginklį nukentėjusįjį nukreiptas NUT1 elgesys, neabejotinai sukėlė nužudytajam didelius fizinius skausmus tiek smurto naudojimo metu, tiek ir iki jo mirties, ir peržengė paprasto nužudymo ribas bei pagal savo požymius atitinka kvalifikuojamojo požymio – nužudymo itin žiauriai – turinį.

Apygardos teismas, nustatydamas NUT1 tyčios rūšį, nors, kaip teisingai teigia apeliantas, ir neakcentavo nuteistojo psichologinio santykio būtent su nukentėjusiojo nužudymo būdu, bendrai konstatavo jį veikus netiesiogine tyčia. Nesutikdamas su tokia išvada apeliantas teigia, kad bylos duomenys apskritai paneigia nuteistojo tyčinę kaltę dėl jam inkriminuoto kvalifikuojančio požymio – itin žiauraus nužudymo. Tačiau tokie nuteistojo gynėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, NUT1, suduodamas V. N. ne mažiau kaip 26 smūgius specialiai sąmoningai atsineštu metaliniu strypu į galvą, krūtinės ląstą, nugarą ir kitas kūno vietas, neabejotinai suvokė savo veiksmų pobūdį, jų intensyvumą bei, neabejotinai suprato ir tai, kad tokiais smurtiniais veiksmais padaromi skausmingi sužalojimai. Tokiai išvadai daryti reikšminga ir tai, kad didžioji dalis smūgių buvo suduota nukentėjusiajam gulint ant lovos ir nesikeliant, kas rodo, jog matydamas, kad V. N. realiai jam pasipriešinti ar išvengti smūgių negali, nuteistasis vis tiek savo veiksmų nenutraukė ir, matydamas, jog nukentėjusysis nesipriešina, bet yra gyvas, toliau nepertraukiamai smūgiavo iš esmės į visą jo kūno plotą, sukeldamas nukentėjusiajam kančias. Pažymėtina, kad pats nuteistasis pripažino, jog smurtauti prieš nukentėjusįjį liovėsi tik pačiam V. N. prašant. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad NUT1 iš karto po įvykio pakvietė savo sūnų, siūlė iškviesti medicinos pagalbą, tačiau nužudytasis jos atsisakė. Tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia jo itin žiauraus elgesio būdo ir suvokimo apie veikimą prieš nukentėjusįjį. Priešingai, tai, kad nutraukęs smurtinius veiksmus NUT1 nukentėjusiojo atsiprašė, pasiūlė kartu dar išgerti, taip pat ir tai, jog nakties metu paskambinęs liudytojui R. M. pats pripažino žiauriai jį sumušęs, rodo tik nuteistojo kritišką požiūrį į savo poelgį po to. Todėl visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis NUT1 aptartu būdu smurtaudamas prieš nukentėjusįjį suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Taigi, NUT1 veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Dėl bausmės

Atmetus apelianto argumentus dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo skundžiamo nuosprendžio dalis dėl NUT1 paskirtos bausmės taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas NUT1 bausmę, atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vieną labai sunkų baigtą nusikaltimą žmogaus gyvybei, veikdamas netiesiogine tyčia. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į tai, kad NUT1 praeityje teistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, be to, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo nutrauktas, NUT1 taip pat baustas administracine tvarka. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nuteistasis iki įvykio dirbo – vykdė individualią veiklą, turi šeimą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad jis savo noru atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinusi pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam NUT1 pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri artima šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimaliam dydžiui, nėra aiškiai per griežta ir nėra pagrindo ją švelninti. Ji, teisėjų kolegijos vertinimu, yra proporcinga ir šio konkretaus nusikaltimo rūšiniam pavojingumui. Taip pat nėra pagrindo eliminuoti nukentėjusiosios atstovo manymu netinkamai teismo nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę dėl prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, ar nukentėjusiosios G. N. prašymu sugriežtinti bausmę nuteistajam, kadangi tuo klausimu nei prokuroro, nei nukentėjusiųjų skundų nebuvo paduota.

Dėl priteistos neturtinės žalos

Apeliaciniame skunde nuteistojo NUT1 gynėjas, prašydamas perkvalifikuoti jo ginamojo padarytą nusikalstamą veiką, taip pat prašo sumažinti iš nuteistojo priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams. Tačiau konkrečių argumentų skunde dėl to neišdėstė.

Nepilnamečio J. N. įstatyminė atstovė V. G., nukentėjusieji A. N. ir G. N. byloje yra pareiškę civilinius ieškinius, kuriais prašo priteisti jiems atitinkamai 20 000 Eur, 10 000 Eur ir 40 000 Eur, be kita ko, ir neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 11, 29, 33, 51). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, negrįžtamus padarinius, tai kad dėl netikėtos smurtinės V. N. mirties jo vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas, taip pat įvertinęs nukentėjusiuosius su mirusiuoju siejusius ryšius, civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies. Apygardos teismas iš nuteistojo NUT1 pilnamečiams nukentėjusiojo vaikams G. N. ir A. N. priteisė po 3 000 Eur, o nepilnamečiui nukentėjusiajam J. N. – 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Konkrečių argumentų dėl neturtinės žalos mažinimo nuteistojo NUT1 gynėjas neišsakė ir baigiamųjų kalbų metu, šios žalos dydžio mažinimą iš esmės siedamas tik su prašymu perkvalifikuoti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijai šiuo aspektu dar kartą įvertinus žalos dydžius matyti, jog iš bylos duomenų – nukentėjusiųjų G. N., A. N., J. N. įstatyminės atstovės V. G., taip pat liudytojo A. Č., nuteistojo NUT1 parodymų – galima spręsti, kad dėl alkoholio vartojimo iširus šeimai ir nukentėjusiajam apsigyvenus NUT1 suteiktame būste, nukentėjusysis su savo vaikais artimo ryšio nebepalaikė, tačiau tai nepaneigia, kad dėl jo mirties jie nepatyrė jokių neigiamų dvasinių išgyvenimų. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, bylose, susijusiose su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, nužudytojo vaikams priteisiama nuo 7 000 Eur iki 28 000 Eur (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-788/2015, Nr. 2K-437-696/2016 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas kur kas mažesnis nei įprastai priteisiama teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas nukentėjusiųjų patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistojo padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems negrįžtamiems padariniams, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, o taip pat ir teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Todėl dar labiau sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. N. atstovas advokatas P. Latvys pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo NUT1 G. N. patirtas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, kurias sudaro 900 Eur (t. 5, b. l. 148–149).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024, 24 punktas).

Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo NUT1 gynėjo S. Žentelio apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmestas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas P. Latvys buvo atvykęs susipažinti su byla, parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose, aktyviai atstovavo savo klientės interesus. Todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo prašymas dėl advokato paslaugoms apmokėti patirtų išlaidų atlyginimo tenkinamas iš NUT1 priteisiant 900 Eur, sprendžiant, kad ši suma nėra neproporcinga atstovo darbo sąnaudoms ir proceso trukmei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo NUT1 ( NUT1 ) gynėjo advokato Sauliaus Žentelio apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo NUT1 nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. N. priteisti 900 Eur (devynis šimtus Eur) jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.