Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Astai Jackūnienei, dalyvaujant prokurorui Renaldui Žaliui, gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei, nukentėjusiųjų I. J. ir E. J. atstovui advokatui Simonui Bušmai, neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs nukentėjusiųjų I. J. ir E. J. atstovo advokato Audriaus Pėstininko skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria E. J. (toliau – ir Asmeniui) taikoma priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į švelnesnę, nustatė:Skundžiama nutartimi Asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, buvo pakeista į ambulatorinį jo stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiųjų įgaliotas atstovas advokatas A. Pėstininkas prašo šią teismo nutartį panaikinti ir toliau taikyti Asmeniui tą pačią priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Atstovas skunde nurodo, kad : Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neįvertinęs ir neatsižvelgęs į nukentėjusiomis nuo nusikalstamų veikų pripažintų I. J. ir E. J. (Asmens ir nužudytosios J. J. dukrų) nesutikimą, kad E. J. būtų taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; Asmuo gyventi ambulatorinio stebėjimo sąlygomis bus perkeltas į (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir jo dukra I. J. (duomenys neskelbtini) internetinėje svetainėje pateikiama informacija, jog šiuose namuose apgyvendintiems asmenims suteikiamos namų aplinkos sąlygos ir reikalingos paslaugos, sudarant sąlygas savarankiškai tvarkyti savo asmeninį gyvenimą, padedant socialiniams darbuotojams ir individualios priežiūros darbuotojams. Gyventojai tvarko savo gyvenimą savarankiškai; asmenims sudarytos sąlygos savarankiškai tvarkytis buitį – atlikti namų ruošos darbus, gamintis maistą, apsipirkti, tvarkytis pinigų apskaitą, mokėti už komunalines paslaugas, kitus mokesčius, tačiau prireikus darbuotojai padeda gyventojams nuvykti pas gydytoją, į banką, įvairias įstaigas susitvarkyti dokumentų, apsipirkti, pasigaminti maisto, tvarkyti buitį, prižiūrėti vaikus ir kt. Atstovo vertinimu, tai reiškia, kad E. J. pats savarankiškai galės išvykti iš (duomenys neskelbtini) teritorijos ir bandyti kontaktuoti su I. J. jos gyvenamosios vietos adresu arba darbovietėje; Po J. J. nužudymo praėjo sąlyginai nedaug laiko ir abi E. J. dukros jo vis dar bijo: bijo dėl savo pačių saugumo, dėl galimo pakartotinio smurto protrūkio, yra iki šiol traumuotos dėl įvykusio nužudymo ir nenori su E. J. bendrauti ar palaikyti bet kokių ryšių; Pagrindo bijoti dėl savo ir kitų asmenų saugumo nukentėjusiosios turi, nes skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog Asmeniui nustatyta vidutinė pakartotinio smurto rizika, kuri yra grindžiama ne duomenimis apie jo psichologinę būklę ir elgesį gydymo įstaigoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad pakartotinio smurto rizika kyla ne dėl ligos, bet dėl paties asmens polinkio smurtauti. Šis polinkis šiuo metu slopinamas medikamentais, tačiau E. J. gyvenant (duomenys neskelbtini) tinkama paskirtų vaistų vartojimo kontrolė gali būti neužtikrinta; Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133-942/2020, 2K-206-495/2021). Posėdžio metu, kuomet pirmą kartą buvo sprendžiamas priverčiamosios medicininės priemonės taikymas E. J., pastarasis buvo nurodęs, kad jau anksčiau du kartus buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje (duomenys neskelbtini): 2010 metais (diagnozė: (duomenys neskelbtini) ir 2011 metais (diagnozė: (duomenys neskelbtini). Iki įvykio Asmuo apie metus laiko nevartojo vaistų, kurie jam buvo išrašyti ligoninėje. 2021 m. jam nustatyta (duomenys neskelbtini). Taigi matoma, kad ilgo periodo laikotarpiu E. J. nustatytos vis sunkesnės diagnozės, anksčiau jis jau buvo savavališkai nutraukęs jam paskirtą gydymą medikamentais, o vaistų nevartojimas, t. y. nustatyto gydymo nesilaikymas, skatina būklės blogėjimą ir gali lemti katastrofinius padarinius – 2021 m. padarytos nusikalstamos veikos buvo itin žiaurios; Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodoma, kad pagal smurto rizikos įvertinimą (metodika HCR20), Asmens smurto rizika yra vidutinė, gali didėti, nesilaikant ambulatorinio gydymo tęstinumo, veikiant stresogeniniams faktoriams. Tai dar kartą pabrėžia, kaip svarbu, jog Asmuo tinkamai vartotų jam skirtus vaistus; Skunde pabrėžiama, kad stresą keliančių faktorių, perkėlus Asmenį gyventi į (duomenys neskelbtini) taip pat bus : pirmiausia, nauja gyvenamoji vieta, kraustymasis savaime kelia papildomą stresą. Dukros tėvo bijo iki šiol, nenori su juo bendrauti, todėl jam bandant su jomis, tikėta, pirmiausia su I. J., gyvenančia (duomenys neskelbtini), susisiekti, visi suinteresuoti asmenys patirs papildomo streso ir negatyvių emocijų. Nutartyje nurodyta, jog vertinant Asmens būklę buvo pažymėta, jog jis realių planų ateičiai neturi. Įvertinus visas šias aplinkybes: kraustymąsi į naująją gyvenamąją vietą bei adaptaciją joje, ateities planų neturėjimą, šeimos neturėjimą ir palaikymo, artimo ryšio su kitais asmenimis nebuvimą, akivaizdu, jog jis patirs tam tikro lygio ilgalaikį stresą. Tai gali pakenkti jo būklei ir, atitinkamai, padidinti jo pavojingumą.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar asmeniui būtina skirti stacionarinį stebėjimą, be kita ko, svarbu ir tai, ar toks asmuo pats suvokia savo būklę ir gydymo reikalingumą, ar juo besirūpinantys artimi asmenys galės padėti užtikrinti reikiamą tokiam asmeniui gydymą ambulatoriškai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-511/2025). Asmens dukros nenori palaikyti su juo jokių ryšių, bendrauti, neapsiims jo globoti, jam pačiam trūksta tinkamo savo padarytų nusikalstamų veikų ir ligos vertinimo, todėl yra didelė tikimybė, kad, gyvendamas esant mažesnei priežiūrai dėl medikamentų vartojimo, neturėdamas ateities planų, artimųjų palaikymo ir nelinkęs į teigiamas emocijas, toks asmuo bus linkęs pakartotiniai smurtauti.Nutartyje pažymėta, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog E. J. „mąstymas nuoseklus, lėto tempo, stokojantis logikos. <...> Formalios kritikos susirgimo, teisiškai neleistinos veiklos atžvilgiu“. Iš gydytojų komisijos išvados aprašomosios dalies, gydymo įstaigos atstovės paaiškinimų žinoma, kad „vyrauja negatyvi simptomatika. [Negatyvi simptomatika psichiatrijoje reiškia normalių psichinių funkcijų, gebėjimų bei emocijų praradimą arba susilpnėjimą.] <...> bendravimas formalus“. Iš to galima spręsti, kad Asmuo jo įvykdytas nusikalstamas veikas bei savo ligą kritiškai vertina tik formaliai, kasdienio gyvenimo srityje jam trūksta loginio mąstymo, atitinkamai ir tinkamo savo veiksmų vertinimo, kuris galimai sustabdytų asmenį nuo pakartotinio smurto.Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas S. B. prašė skundą tenkinti. Asmens gynėja ir prokuroras prašė nukentėjusiųjų atstovo skundą atmesti. Skundas atmetamas. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, egzistuoja du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : tai asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs jo socialinis pavojingumas. Jokių kitų kriterijų ar sąlygų įstatymas nenumato. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo ar nutraukimo priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo dėl asmens esamos sveikatos būklės, jam taikyto gydymo ir rezultatų, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė pagerėjo, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę ar griežtesnę arba jos taikymas turi būti nutrauktas. Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, jog minimalaus ar maksimalaus termino, kiek laiko turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė asmenims, padariusiems skirtingo sunkumo baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nėra. Priverčiamoji medicinos priemonė yra gydomojo pobūdžio priemonė, o ne atlieka baudžiamąją funkciją. Todėl nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl asmenų, kuriems taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, itin svarbūs yra tokius asmenis prižiūrinčių ir gydymą jiems teikiančių specialistų paaiškinimai, jų išvados bei rekomendacijos dėl priverčiamosios medicinos priemonės parinkimo, jos tolesnio taikymo, galimybės ją keisti – arba švelninti, arba griežtinti. Savaime suprantama į nukentėjusiųjų asmenų nuomonę šiais klausimais galima atsižvelgti, bet ji nėra ir negali būti lemianti. Iš šios bylos dokumentų matyti, kad Asmeniui priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis jo stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis, buvo pradėta taikyti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 1 d. nutartimi už tai, kad būdamas nepakaltinamas, jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose, 311 straipsnio 1 dalyje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 13 d. nutartimi ši jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė buvo pakeista į švelnesnę – į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis, kuris to paties teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartimi pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Paskutinį kartą priverčiamosios medicinos priemonės taikymas pratęstas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. balandžio 9 d. nutartimi. Susipažinus su bylos dokumentais, proceso dalyvių paaiškinimais pirmosios instancijos teisme matyti, kad skundžiama teismo nutartis, kuria Asmeniui taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis jo stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis, buvo pakeista į švelniausią priemonę – ambulatorinį jo stebėjimą pirminės psichikos sveiktos priežiūros sąlygomis jo gyvenamojoje vietoje, iš esmės yra teisinga, pakankamai motyvuota, aiški, atitinka byloje surinktų duomenų visetą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išdėstė ir aptarė esminius VšĮ „Rokiškio psichiatrijos ligoninė“ komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, kad stebimuoju laikotarpiu E. J. psichikos būsena buvo be esminės dinamikos, ažitacijos, impulsyvumo bei destruktyvaus elgesio. Per stebėjimo laikotarpį nebuvo fiksuoti jokie jo padaryti vidaus tvarkos taisyklių pažeidimai, jis vartoja paskirtus vaistus, kurie jo psichikos sveikatą veikia teigiamai, nes maždaug trejus metus nebuvo koreguotas jo gydymas. Išvadoje teigiama, kad jis bendrauja noriai, pokalbio metu nuotaika lygi, emocijos blėsios, monotoniškos. Mąstymas nuoseklus, lėto tempo, stokojantis logikos. Suvokimo sutrikimų, kliedesinės simptomatikos jo elgesyje nestebėta. Komisija pažymėjo, kad jis išsako formalią kritiką tiek dėl savo susirgimo, tiek dėl jo padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, supranta, kad turi gydytis. Įvertinusi teigiamus jo psichikos sveikatos pokyčius ir akcentavusi tai, kad Asmuo turi siuntimą gyventi (duomenys neskelbtini) ir lankytis (duomenys neskelbtini), komisija rekomendavo jam pakeisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą pagal gyvenamąją vietą (3 b. l.). Tokiai principinei komisijos išvadai pritarė visi šio teismo posėdyje dalyvavę proceso dalyviai. Iš nukentėjusiųjų atstovo skundo matyti pagrindinė priežastis, dėl ko Asmens dukros nenorėtų, kad tėvas grįžtų į (duomenys neskelbtini) ir toliau būtų prižiūrimas ir gydomas švelnesnėmis sąlygomis, nei tai buvo daroma Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – tai šiai dienai niekuo nepamatuota ir tik subjektyviais įtarimais grįsta jų baimė, jog Asmuo nustos vartoti vaistus, ims ieškoti kontaktų su viena iš nukentėjusiųjų, kuri taip pat gyvena (duomenys neskelbtini), ir neužtikrintumas, kad ateityje nenutiks panašus įvykis, kuris sukėlė itin skaudžias pasekmes ir buvo pagrindas taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę. Aukštesnės instancijos teismas šiuo klausimu pažymi du momentus: visų pirma, ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taip pat yra priverčiamoji medicinos priemonė, tik pati švelniausia, kokią leidžia taikyti BK. Tačiau, tai niekaip nereiškia, kad Asmuo, kuriam tokia priemonė yra taikoma, bus paliktas be reikiamos kontrolės ir priežiūros. Teismo posėdyje apylinkės teisme dalyvavusi ligoninės atstovė H. B. paaiškino, kad E. J. psichikos sveikatos būklė yra pagerėjusi ir stabili jau ilgą laiką, jam taikomas minimalus medikamentinis gydymas, kuris yra pakankamas kontroliuoti jo ligos eigą. Nustatyta vidutinė šio Asmens pakartotinio smurto rizika yra grindžiama ne duomenimis apie jo psichikos būklę ir elgesį gydymo įstaigoje, o apspręsta pačių jo padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pavojingumo. Be to, pasak gydytojos H. B., (duomenys neskelbtini) jis bus prižiūrimas socialinių darbuotojų ir jam bus teikiama kitokia įvairiapusė pagalba, taip pat – ir tęsiamas jo gydymas. Ir antra, jeigu gi taikant šią priverčiamąją medicinos priemonę atsirastų pagrindas jam taikomą priemonę sugriežtinti (tokias aplinkybes nurodo nukentėjusiųjų atstovas savo skunde – imtų blogėti jo sveikata, jis nustotų vartoti medikamentus, imtų ieškoti kontaktų su savo dukra, taptų agresyvus, imtų daryti teisės pažeidimus, ir pan.), taip ir bus padaryta pagal jo gyvenamosios vietos gydytojų psichiatrų teikimą. Šiuo metu per anksti spėlioti ir daryti tik prielaidas, ar ambulatorinėmis sąlygomis galės būti užtikrinta veiksminga Asmens kontrolė, priežiūra ir jo stebėjimas bei gydymas. Esant tokioms šios bylos aplinkybėms apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai esminei išvadai, kad Asmens psichinės sveikatos būklė po stacionarinio gydymo yra pagerėjusi ir jo paties socialinis pavojingumas yra sumažėjęs tiek, kad tolimesnį jo stebėjimą ir gydymą galima tęsti kaip rekomenduoja specialistų komisija – taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tai neprieštarauja BK 98 straipsnio 2 bei 6 dalių nuostatoms. Todėl, aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją nukentėjusiųjų atstovo skunde nurodytais argumentais ir toliau taikyti Asmeniui jo siūlomą priverčiamąją medicinos priemonę pagrindo nėra. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria: Nukentėjusiųjų I. J. ir E. J. atstovo advokato Audriaus Pėstininko skundą atmesti, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2026 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti galioti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.