Panevėžio apygardos teismo nutartis

Byla Nr. 1A-163-1083/2026Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00007-2025-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.3.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 1 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Artūro Petkaus,sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant: prokurorei Renatai Blaškauskienei,nuteistajam NUT1 (NUT1) ir jo gynėjui advokatui Laimonui Judickui,vertėjai Aušrai Ismailovienei,neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 gynėjos advokatės Irinos Beleškienės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta NUT1 pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį (2024 m. birželio mėnesį smurtas prieš NUT1) ir skirti jam bausmę – areštą 90 parų; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024 m. birželio mėnesį smurtas prieš NKA1) ir skirti jam bausmę – areštą 60 parų; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2024 m. liepos mėnesį smurtas prieš NKA1) ir skirti jam bausmę – areštą 60 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi šias bausmes subendrinti bausmių apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir paskirti NUT1 subendrintą bausmę – areštą 90 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 9 dalimis šią bausmę subendrinti su Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 2 metams, jas apimant ir paskirti NUT1 galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6 ir 10 punktais, šios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant NUT1 intensyvią priežiūrą (jo buvimo gyvenamojoje vietoje laiku nuo 23 val. iki 6 val. kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis) ir įpareigojant NUT1 : 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.Teisėjų kolegijanustatė:Bylos esmė NUT1 nuteistas už tai, kad jis:2024 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną apie 19 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sutuoktinę NKA1 (tyčia, stovėdamas priešais NKA1, dešine ranka pagriebė ją už kaklo ir taip ją smaugė; po to ją apsuko ir būdamas NKA1 už nugaros dešine ranka, sulenkta per alkūnę, smaugė jos kaklą neleisdamas jai ištrūkti) ir sukėlė NKA1 fizinį skausmą;2024 m. liepos mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, apie 20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos nares – prieš sutuoktinę NKA1 ir mažametę dukrą NKA2 (tyčia abiem rankomis pastūmė NKA1 ir mažametę NKA2, dėl ko griūdama NKA1 atsitrenkė nugara į medinį lovos kraštą, o NKA2 griūdama atsitrenkė dešinės rankos petimi į lovos dalis) ir sukėlė joms fizinį skausmą.Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymaiNuteistojo NUT1 gynėja advokatė Irina Beleškienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – NUT1 išteisinti. Gynėja cituoja skundžiamą nuosprendį ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį grindė išskirtinai bylos baigtimi suinteresuotos nukentėjusiosios NKA1 parodymais ir nepagrįstai atmetė rašytinius įrodymus bei nepriėmė dalies įrodymų, patvirtinančių nuteistojo poziciją, kas lėmė neteisėto skundžiamo nuosprendžio priėmimą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes selektyviai vertino bylos duomenis ir nenurodė pagrįstų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino byloje esančius įrodymus, teismas nepašalino abejonių dėl veikų atlikimo. Gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį klausimą – kokie nepriklausomi ir nešališki duomenys patvirtina būtent kaltinime nurodytą smurto prieš NKA1 ir NKA2 mechanizmą. Fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiųjų parodymai gali būti svarbūs, tačiau, kai kaltininkas nepripažįsta kaltės, o konfliktas yra kilęs tarp besiskiriančių sutuoktinių, teismas turi itin atidžiai tirti bei vertinti, ar tikrai šeimoje buvo smurtaujama, nes besiskiriantys sutuoktiniai neretai turi pagrindą apkalbėti vienas kitą dėl patiriamo smurto šeimoje. Todėl, gynėjos teigimu, duomenys apie patirtą smurtą, apie kuriuos pasisakoma praėjus tam tikram laikui po įvykio ir nesant jokių objektyvių duomenų, trukdžiusių laiku pranešti apie įvykdytą nusikalstamą veiką, turi būti vertinami itin kritiškai. Taip pat gynėja teigia, kad nukentėjusiosios NKA1 parodymai šioje baudžiamojoje byloje buvo pagrindinis įrodymas, todėl būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo juos vertinti itin išsamiai bei nustatyti, ar nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, ar ji nekeičia jų, ar jos kaltinimai nuteistajam NUT1 nebuvo nulemti šeiminio konflikto ir besitęsiančio pačios nukentėjusiosios alkoholio vartojimo, ar jos parodymai neprieštarauja objektyviems bylos duomenims ir ar nėra aplinkybių, leidžiančių abejoti nukentėjusiosios NKA1 parodymų patikimumu. Gynėjos nuomone, nukentėjusiosios NKA1 parodymai nenuoseklūs, nukentėjusioji pateikia vis naujas įvykių versijas. Kartu gynėja pažymi, kad nukentėjusioji dėl anksčiau patirtų sužalojimų niekur nesikreipė, o apie prieš ją panaudotą smurtą dukra NKA2 pradėjo pasakoti tik po to, kai nukentėjusioji NKA1 davė parodymus. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nuteistojo NUT1 pateiktus vaizdo įrašus, fotonuotraukas ir kitus rašytinius įrodymus. Taip pat gynėja teigia, kad teisėjas turėjo nusišalinti nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes tuo pačiu metu nagrinėjo dvi baudžiamąsias bylas, kuriose nuteistasis NUT1 buvo kaltinamas smurtavęs prieš nukentėjusiąją NKA1, tačiau teisėjas nenusišalino. Gynėjos manymu, priimdamas skundžiamą nuosprendį teisėjas galėjo būti šališkas, nes jis galėjo remtis anksčiau išnagrinėtos bylos duomenimis.Teismo posėdyje nuteistasis NUT1 ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinis skundas atmetamas.Dėl teismo nešališkumoApeliaciniame skunde nuteistojo gynėja abejoja skundžiamą nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo nešališkumu, nes tuo pačiu metu teismas nagrinėjo dvi baudžiamąsias bylas, kuriose nuteistasis NUT1 buvo kaltinamas smurtavęs prieš nukentėjusiąją NKA1 (lygiagrečiai su šia byla teismas nagrinėjo kitą bylą, kurioje nuteistasis NUT1 buvo kaltinamas, o vėliau ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (dėl nesunkaus nukentėjusiosios NKA1 sveikatos sutrikdymo)); gynėjos nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas galėjo remtis anksčiau išnagrinėtos bylos duomenimis.Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausiai suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-243/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58 ir 59 straipsniuose, Lietuvos teismų praktikoje teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-396/2014, Nr. 2K-548-699/2015 ir kt.). Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo nešališkumo, ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-489-303/2015 ir kt.). Taip pat vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teismo nešališkumu, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-195/2010).Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme pradėjus nagrinėti šią bylą nei nuteistasis, nei jo gynėja neabejojo teismo nešališkumu ir nepareiškė nušalinimo teismui (2 t., 98–99, 110–113, 119–121 b. l.). Abejonės dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo buvo išsakytos tik ketvirtojo teisiamojo posėdžio metu, prieš tai pateikus pareiškimą dėl nušalinimo, ir tik po to, kai ankstesnėje byloje nuteistajam NUT1 buvo priimtas nepalankus procesinis sprendimas – apkaltinamasis 2025 m. spalio 29 d. nuosprendis (kuriuo nuteistasis buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą). Apeliaciniame skunde gynėja nepagrįstai nurodo, kad tiek ankstesnėje byloje, tiek šioje byloje esantys įrodymai sutampa – šiose dviejose bylose nuteistasis NUT1 buvo kaltinamas padaręs skirtingas nusikalstamas veikas, kurios buvo įrodinėjamos skirtingais įrodymais. Gynėjos abejonės dėl šią bylą nagrinėjusio teismo nešališkumo yra pagrįstos ne bylos duomenimis, o subjektyvia gynėjos nuomone ir prielaida, jos iš esmės susiję su ankstesnėje byloje priimtu nuteistajam nepalankiu procesiniu sprendimu ir yra deklaratyvios. Vien tai, kad abi bylas nagrinėjo tas pats teisėjas, kuris ankstesnėje byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir gynėja, nesuteikia pagrindo abejoti teismo nešališkumu šioje byloje. Kitų duomenų, kurie leistų suabejoti šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumu tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija savarankiškai nenustatė.Įvertinusi paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą išnagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė nešališkas pirmosios instancijos teismas, o gynėjos abejonė pirmosios instancijos teismo nešališkumu yra nepagrįsta.Dėl nuteistojo NUT1 kaltėsĮvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį bei gynėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, nors pakankamai lakoniškai, tačiau motyvavo, kodėl šioje byloje buvo įrodyta, kad nuteistasis NUT1 padarė visas tris pirmiau paminėtas nusikalstamas veikas. Vertindamas byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų.Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, o pagal BK 140 straipsnio 3 dalį – tas, kas tokią veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios – fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-180-719/2020). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu – būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų jautė fizinį skausmą ar patyrė kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, smurtaujančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodinėjimo prasme svarbu, jog toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-278-489/2022, Nr. 2K-87-1073/2025 ir kt.).Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tokio pobūdžio bylų (smurto artimoje aplinkoje bylų) specifika yra tai, jog paprastai tiesioginių smurto artimoje aplinkoje liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai (asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems jis pasakojo apie patirtą fizinį smurtą, parodymai). Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties smurtą patyrusio asmens parodymai.Ne mažiau svarbu tai, kad mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo ar liudytojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio smurtą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko; nežymūs prieštaravimai ir netikslumai mažamečio (nepilnamečio) parodymuose nėra pagrindas netikėti mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais.Neigdamas savo kaltę dėl aptariamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nuteistasis NUT1 tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąsias NKA1 ir NKA2, o lovos rėmo skersinė lenta lūžo dėl vaiko (NKA2) šokinėjimo ant lovos. Natūralu, jog siekdamas išvengti atsakomybės, neigdamas savo kaltę ir pateikdamas savo versiją nuteistasis NUT1 aplinkybes aiškina sau palankia linkme, savo parodymus derindamas prie kitų byloje esančių duomenų ir nutylėdamas jam nepalankias aplinkybes. Tačiau tokią nuteistojo poziciją paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji NKA1 nuosekliai parodė, kad 2024 m. birželio mėnesį namuose nuteistasis NUT1 savo ranka sugriebė ją už kaklo, prispaudė prie sienos ir smaugė, o vėliau apsuko ir per alkūnę sulenkta savo ranka iš už nugaros smaugė jai kaklą; jai skaudėjo ir trūko oro; 2024 m. liepos mėnesio pradžioje ji kartu su mažamete nukentėjusiąja NKA2 namuose sėdėjo ant lovos, kai nuteistasis pradėjo rėkti; jos abi atsistojo prie lovos; dukra NKA2 išsigando ir prisispaudė prie jos; ji dukrą paėmė ant rankų ir laikė abiem rankomis prie krūtinės; nuteistasis NUT1 abiem rankomis pastūmė ją, laikančią nukentėjusiąją NKA2 ant rankų; tada ji kartu su NKA2 nukrito ant lovos; nuo kritimo lova sulūžo; po įvykio jai skaudėjo ranką dilbio srityje ir nugarą (griūdama ant lovos ji atsitrenkė nugara į lovos kraštą (rėmą)); dukra NKA2 sakė, kad jai skauda dešinę ranką (1 t., 64–65, 73–75 b. l.). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji NKA2 parodė, kad 2024 m. liepos mėnesio pradžioje nuteistasis NUT1 supyko, stūmė ją su mama į lovą, dėl to ji į lovą užsigavo dešinę ranką, jai skaudėjo, ji verkė; matė, kaip sulūžo lova (1 t., 117–118 b. l.). Liudytoja LUD1 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su nukentėjusiosiomis NKA1 ir NKA2 bendravo 2024 m. rugpjūčio 30 d.; nukentėjusioji NKA2 apie nuteistąjį NKA2 pasakojo nedaug, sakė, kad nenori būti pas jį su nakvyne; nukentėjusioji NKA1 sakė, kad bijo nuteistojo, kad nenori, jog jis sužinotų, kur jos šiuo metu gyvena (tuo metu abi nukentėjusiosios jau gyveno atskirai nuo nuteistojo); tuo metu (po paskutinio smurto atvejo praėjus daugiau nei vienam mėnesiui) liudytoja smurtavimo požymių nepastebėjo, tačiau matėsi, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo kažkas vyksta (1 t., 130–131 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas LUD2 (LUD2) patvirtino, kad remontavo nuteistojo atvežtą sulūžusią medinę lovos dalies konstrukciją; šis liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada jis remontavo medinę lovos dalies konstrukciją (1 t., 136 b. l.). Tokius savo parodymus nukentėjusioji NKA1 ir liudytojai LUD2 bei LUD1 patvirtino teisiamojo posėdžio metu; nukentėjusioji NKA1 teisme papildė, kad po 2024 m. liepos mėnesio pradžioje įvykusio smurtavimo dukra NKA2 skundėsi dešinės rankos skausmu ir dukrai buvo apie 2 cm dydžio mėlynė ant rankos virš alkūnės, kad 2024 m. birželio mėnesį smaugiama nuteistojo NUT1 ji stengėsi ištrūkti (2 t., 111–112, 119–120, 142–144 b. l.); liudytojas LUD2 pirmosios instancijos teisme vėlgi negalėjo tiksliai nurodyti laiko, kada jis galėjo remontuoti sulūžusią medinę lovos dalies konstrukciją (2 t., 143 b. l.). Byloje nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kad nukentėjusiosios NKA1 ir NKA2, o taip pat liudytojai LUD2 ir LUD1, kurie proceso metu davė nuoseklius ir vienas kitą papildančius parodymus, turėjo kokį nors pagrįstą motyvą nuteistąjį NUT1 apkalbėti nepagrįstai kaltinant jį nusikalstamų veikų padarymu. Esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo netikėti nuosekliais pirmiau paminėtų proceso dalyvių parodymais, kuriuos šie proceso dalyviai (išskyrus mažametę NKA2) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėtais dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Tai, kad paminėtų proceso dalyvių parodymai buvo priešingi nuteistojo NUT1 parodymams, kad nukentėjusioji NKA1 ir nuteistasis pradėjo santuokos nutraukimo procesą, kad nukentėjusioji NKA1 apie aptariamą nuteistojo fizinį smurtą į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi ne iškart, o praėjus kuriam laikui, kad nukentėjusioji NKA1 galėjo kurį laikotarpį (į kurį patenka ir aptariami įvykiai) nesaikingai vartoti alkoholį, nepaneigia nukentėjusiųjų NKA1 ir NKA2 bei liudytojų LUD2 ir LUD1 parodymų objektyvumo ir patikimumo.Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad abi nukentėjusiosios aiškiai išreiškė jų patirtą fizinį skausmą – 2024 m. birželio mėnesį smaugiamai nukentėjusiajai NKA1 skaudėjo ir trūko oro, todėl ji bandė ištrūkti iš nuteistojo rankos; 2024 m. liepos mėnesio pradžioje po patirto nuteistojo fizinio smurto nukentėjusioji NKA2 verkė, prašė nuteistojo daugiau taip nesielgti ir sakė savo mamai, kad skauda dešinę ranką, o nukentėjusioji NKA1 verkė. Taip pat nuteistojo NUT1 smurtinis elgesys turėjo neigiamą poveikį abiem nukentėjusiosioms – nukentėjusioji NKA2 parodė, kad ji išsigando dėl mamos, kad mamai labai skaudės; po to nukentėjusioji NKA2 jautė nerimą, dėl ko mokykloje ji bendravo su psichologu; nukentėjusioji NKA1 liudytojai LUD1 išreiškė savo baimę (nukentėjusioji bijojo nuteistojo ir nenorėjo, kad pastarasis sužinotų apie jų su dukra gyvenamąją vietą).Apeliaciniame skunde gynėja, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo bylos rašytinius įrodymus, o būtent – darželio, kurį lankė nukentėjusioji NKA2, raštą, kuriame nurodyta, jog ant mažametės nukentėjusiosios kūno nebuvo pastebėti sužalojimai ar mėlynės, pastaroji nesiskundė netinkamu tėvų elgesiu su ja. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėjo, jog aktualiu laikotarpiu nukentėjusioji NKA2 nelankė darželio. Todėl minėtas raštas nepaneigia aplinkybės, kad ant nukentėjusiosios NUT1 kūno galėjo būti mėlynių ar kitų sužalojimų tuo metu, kai nukentėjusioji nelankė darželio. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra jokio pagrindo.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek iki aptariamų įvykių, tiek po jų nukentėjusioji NKA2 noriai bendrauja ir leidžia laiką kartu su savo tėčiu – nuteistuoju NUT1. Vis dėlto ši aplinkybė savaime nepaneigia kitų byloje esančių ir pirmiau jau aptartų duomenų, kurių visuma patvirtina, kad nuteistasis NUT1 padarė aptariamas nusikalstamas veikas.Taigi, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir tinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus įrodymus ir tokio vertinimo pagrindu padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo NUT1 kaltės. Gynėjos apeliaciniame skunde išdėstytas subjektyvus įrodymų vertinimas nuteistajam palankia linkme skundžiamame nuosprendyje paneigtas pirmiau jau paminėtais ir apartais byloje esančiais įrodymais.Apibendrindama visus byloje esančius ir patikrintus įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi jie patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nuteistasis NUT1 2024 m. birželio mėnesį panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – prieš sutuoktinę NKA1 , o 2024 m. liepos mėnesio pradžioje – prieš abi savo šeimos nares (prieš sutuoktinę NKA1 ir mažametę dukrą NKA2) ir sukėlė joms fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad smaugdamas nukentėjusiąją NKA1 , o taip pat stumdamas ją, rankose laikančią mažametę nukentėjusiąją NKA2, nuteistasis NUT1 suprato, jog dėl tokių jo veiksmų abiem nukentėjusiosioms gali būti sukeltas fizinis skausmas ir jis norėjo taip veikti, t. y. kad nuteistasis visas aptariamas nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tokios jo veikos atitinka visus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Nuteistasis NUT1 pagrįstai buvo pripažintas kaltu bei nuteistas pagal paminėtas teisės normas (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir BK 140 straipsnio 3 dalį). Todėl nėra pagrindo tenkinti gynėjos apeliacinį skundą ir panaikinus skundžiamą nuosprendį nuteistąjį NUT1 išteisinti iš jam pareikšto kaltinimo.Dėl kitų klausimųSkundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmių individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, įvertino nuteistojo NUT1 asmenybę, kitas svarbias aplinkybes ir tinkamai paskyrė nuteistajam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Taip pat pirmosios instancijos teismas šias bausmes tinkamai subendrino tarpusavyje ir nustatė subendrintą bausmę – areštą 90 parų. Tačiau šią subendrintą bausmę subendrindamas su Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme – su laisvės atėmimu 2 metams, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė galutinę subendrintą bausmę.Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę – areštą 90 parų, su Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme – su laisvės atėmimu 2 metams, pirmosios instancijos teismas subendrino bausmių apėmimo būdu BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nuteistojo NUT1 padarytos nusikalstamos veikos (nustatytos skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiais) labai skiriasi pagal pavojingumą ir jos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Tačiau skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis NUT1 buvo pripažintas kaltu padaręs 3 nesunkius tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, o Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu – 1 apysunkį tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai. Akivaizdu, kad aptariamos nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nelabai skiriasi pagal pavojingumą, nes jos priskiriamos tai pačiai rūšiai (visi tyčiniai nusikaltimai) ir savo pavojingumu jos priskiriamos gretimoms kategorijoms (nesunkūs ir apysunkis nusikaltimai). Taigi, šiuo konkrečiu atveju nebuvo BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyto pagrindo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme subendrinti bausmių apėmimo būdu. Paminėtais nuosprendžiais paskirtos bausmės tarpusavyje turėjo būti subendrintos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytais pagrindais (dalinio bausmių sudėjimo būdu) arba BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais (visiško bausmių sudėjimo būdu). Netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai subendrinęs skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam NUT1 per švelnią galutinę subendrintą bausmę, nes nuteistasis faktiškai liko nenubaustas už šioje byloje ištirtas bei išnagrinėtas tris nusikalstamas veikas.Tačiau šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, nes esant tik gynėjos apeliaciniam skundui (nesant prokuroro ar nukentėjusiųjų (jų atstovų) skundo) tinkamai subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2025 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti nuteistajam NUT1 griežtesnę galutinę subendrintą bausmę, tokiu būdu pasunkinant jo teisinę padėtį, neleidžia BPK 320 straipsnio 4 dalis.Nustatydamas galutinės subendrintos bausmės vykdymo tvarką pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo NUT1 priteistas nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimas yra įrodytas ir realus, iš jo priteistos pinigų sumos žalai atlyginti atitinka suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir nėra aiškiai per didelės bei neteisingos. Gynėja apeliaciniu skundu neginčija skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosioms priteistų civilinių ieškinių pagrįstumo ir dydžio. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių dydžio ir jų pagrįstumo motyvuota bei teisinga, todėl nėra pagrindo abejoti šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumu ir pagrįstumu.Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Antai, pagal bylos aplinkybes seka ir aprašomojoje (nustatomojoje) skundžiamo nuosprendžio dalyje nustatyta, kad nuteistasis NUT1, be kita ko, panaudojo fizinį smurtą prieš mažametę nukentėjusiąją NKA2 ir sukėlė jai fizinį skausmą 2024 m. liepos mėnesio pradžioje. Tačiau skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuteistasis buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą prieš mažametę nukentėjusiąją NKA2 ne 2024 m. liepos mėnesio pradžioje, o 2024 m. birželio mėnesį. Tokios teismo išvados akivaizdžiai neatitinka bylos aplinkybių, todėl skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis keičiama BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu (dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms), nustatant, kad nuteistasis NUT1 pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką, padarytą prieš NUT1 2024 m. liepos mėnesio pradžioje.Apeliacinės instancijos teismui gynėja pateikė prašymą, kuriuo prašo nuteistajam NUT1 atlyginti jo patirtas išlaidas už suteiktas teisines paslaugas. BPK 106 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmens išlaidos už gynėjo dalyvavimą byloje iš valstybės gali būti atlyginamos tik tuo atveju, kai asmuo išteisinamas. Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis NUT1 nėra išteisinamas. Todėl nėra pagrindo tenkinti šį gynėjos prašymą ir atlyginti nuteistajam jo patirtas išlaidas už gynėjos dalyvavimą byloje.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegijanutaria:Pakeisti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendį.Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nustatyti, kad NUT1 pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu už nusikalstamą veiką, padarytą prieš NKA2 2024 m. liepos mėnesio pradžioje.Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Neatlyginti nuteistajam NUT1 jo patirtas išlaidas už gynėjos dalyvavimą byloje.Teisėjai Valdas Ciesiūnas Marius Jankauskas Artūras Petkus