Konstitucinio Teismo nutarimas

1. Pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiama dėl nuostolių – bylinėjimosi išlaidų, patirtų ikiteisminiame darbo ginčų nagrinėjimo procese, atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjo LAT prašymas ištirti Darbo kodekso (toliau – ir DK) 217 straipsnio 3 dalies (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Pareiškėjas nurodo, kad, pagal DK 217 straipsnio 3 dalį (2017 m. birželio 6 d. redakcija), darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. DK 217 straipsnio 3 dalies (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nuostata yra imperatyvi: ji reiškia, kad nei darbo ginčų komisija, nei teismas neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nesvarbu, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – pateikiamas prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja. Ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą.

1.2. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors prašymo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės turiniui keliami minimalūs reikalavimai iš esmės turėtų užtikrinti galimybę ginčą darbo ginčų komisijoje išnagrinėti be profesionalaus teisininko dalyvavimo, žemesnės instancijos teismai pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje, atsižvelgdami į bylos aplinkybes (inter alia, į tai, kad ieškovė yra silpnesnioji darbo santykių šalis, ir į tai, kad kita ginčo šalis (darbdavė) ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje metu naudojosi advokato paslaugomis), vienareikšmiškai pripažino, kad advokato teisinė pagalba ieškovei buvo reikalinga. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į daug nepalankesnę nei priešinga šalis padėtį. Todėl, pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į individualių darbo ginčų specifiką, akivaizdu, kad darbdavio galimybės savo sąskaita naudotis advokato paslaugomis dažniausiai yra didesnės nei darbuotojo, o tai savo ruožtu gali lemti darbuotojo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, o kartu ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, suponuojančios asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, pažeidimą.

1.3. Grįsdamas savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pareiškėjas remiasi šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų; Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą; iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama; bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla, inter alia, iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų; įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylantis draudimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, inter alia, reiškia, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų neleidžiama teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimo.

Pareiškėjo vertinimu, pagal DK 217 straipsnio 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nesuteikus teismui teisės atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes (patirtų išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, šalies sąžiningumą ir kt.) priteisti darbo ginčą laimėjusiai šaliai jos darbo ginčų komisijoje turėtas išlaidas (inter alia, advokato pagalbos išlaidas), kyla abejonių dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 30 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, pagal kuriuos, pareiškėjo manymu, asmeniui padaryta žala, įskaitant procesinio pobūdžio nuostolius, susijusius su pažeistos teisės gynimu, turėtų būti teisingai atlyginta.