- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-10
- Bylos Nr.
- T-31-316/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Vytautas Kursevičius, Virginija Žindulienė
- Kategorijos
susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko), Vytauto Kursevičiaus ir Virginijos Žindulienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo iki gyvos galvos G. R. prašymą palengvinti teisinę padėtį, sušvelninant jam Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 105 straipsnio 8, 12 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, vadovaujantis BK 42 straipsnio 3 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su 1998 m. gruodžio 24 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos su viso turto konfiskavimu.Lietuvos apeliacinis teismas 1999 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atmetė nuteistojo G. R. apeliacinį skundą ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. nuosprendį nepakeistą. Lietuvos A. T. 2000 m. sausio 11 d. nutartimi nuteistojo G. R. kasacinį skundą taip pat atmetė. Šiaulių apygardos teismo 2003 m. lapkričio 4 d. nutartimi G. R. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš 1961 m. BK 105 straipsnio 8, 12 punkto į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą veiką ir palikta nepakeista laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. sausio 13 d. nutartimi nuteistojo G. R. skundas atmestas ir palikta galioti Šiaulių apygardos teismo 2003 m. lapkričio 4 d. nutartis.Šiaulių apygardos teisme gautas nuteistojo G. R. prašymas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. nuosprendį kaip neteisingą, priimtą pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnio nuostatas, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnio nuostatomis, palengvinti jo teisinę padėtį – atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, į Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. pastabose byloje Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą ir sušvelninti nuosprendžiu jam skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, t. y. parinkti kitą bausmės rūšį.
Šalies argumentai
4.1. Nuteistasis prašyme nurodo, kad yra kreipęsis į EŽTT ir šiuo metu jo pareiškimas Nr. 46591/14 nagrinėjamas kartu su kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimais. Nurodo, kad EŽTT 2017 m. spalio 12 d. informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie šiuos pareiškimus ir pareikalavo pateikti savo poziciją dėl jų priimtinumo ir esmės bei atsakyti į pateiktus klausimus.
4.2. Nuteistasis nurodo, kad teisingam prašymo išsprendimui yra aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicija, pateikta 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės, kiek tai susiję su jam Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
4.3. G. R. teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. pastabose nurodė, jog jis, kaip ir kiti pareiškėjai galėjo, (gali) pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. Nurodo, kad Vyriausybė teigia, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, savo ruožtu sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese.
4.4. Taip pat prašyme pasisakoma, kad BPK 362¹ straipsnyje yra naudojamas terminas „įstatymas“, todėl šis terminas turi būti aiškinamas plačiau nei tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistas ir Prezidento patvirtintas teisės aktas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią. Pažymi tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Pasak nuteistojo, Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai), bei vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.
4.5. Pasak nuteistojo G. R., 2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 konstatuota, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią ir tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Prašyme teigiama, kad Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą ir įgyvendinimą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada), o EŽTT įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Prašyme paminima Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis.
4.6. G. R. prašyme teigiama, kad, atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teisinės reikšmės turi teisinis reguliavimas, nurodytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, t. y. kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato BPK. Kaip teigiama prašyme, BPK 362¹ straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau. Nurodoma, jog esminės reikšmės turi ir BPK 1 straipsnio 3 dalies teisinis reguliavimas bei kitos minėtos tarptautinės sutarties nuostatos.
4.7. Nuteistasis G. R. prašyme išsamiai išdėsto teismų kompetenciją užpildyti įstatymų spragas ir teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino, jog teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti), nurodo, jog galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Nuteistasis nurodo bylas, kuriose yra pasisakyta dėl EŽTT praktikos taikant Konvenciją.
4.8. Nuteistojo G. R. teigimu, Vyriausybės pastabų 22–27 pastraipose pasisakoma, kad po EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai, nes nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Nurodo, kad Vyriausybės pozicija grindžiama tuo, kad nė vienas pagal Lietuvos teisinę sistemą egzistuojantis mechanizmas neužtikrina veiksmingos nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos peržiūros, garantuojančios pagrįstą paleidimo perspektyvą. Nurodoma, kad, Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, nes tiesioginis EŽTT išvadų byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Akcentavo, kad asmens teisės ir laisvės gali būti pažeistos tik dėl to, kad atitinkamas įstatymų leidybos subjektas nesureguliavo atitinkamų santykių.
4.9. Nuteistasis teigia sutinkąs su Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos, tiek dėl EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Nurodo, jog teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Prašyme pažymima, kad nuo EŽTT sprendimo Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą byloje praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas dar nesureguliavo baudžiamojo įstatymo taip, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką, todėl ši teisės spraga užpildytina palengvinant G. R. teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, nes minėtas EŽTT sprendimas laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu, pagal savo teisinę galią ne tik prilygstančiu įstatymui, bet ir viršijančiu įstatymo galią.
4.10. Nuteistasis G. R. prašyme teigia, kad, nors Šiaulių apygardos teismui priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą neegzistavo, šio prašymo padavimo metu minėtas sprendimas reiškia, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, nesant jos peržiūrėjimo galimybės, Lietuvos Respublikos teismuose negali būti skiriama. Nuteistasis nurodo, kad, atsižvelgiant į 2018 m. kovo 19 d. pastabose išdėstytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją sušvelninti bausmę tiek, kad ji atitiktų Konvenciją ir jos išaiškinimą aktualioje EŽTT byloje. Mano, kad šio prašymo išsprendimui turėtų būti surengtas teismo posėdis, į kurį jis būtų kviečiamas.
Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ar kitų prašymų į nuteistojo G. R. prašymą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. R. prašymas atmestinas.
Šiaulių apygardos teisme gautame nuteistojo G. R. prašyme palengvinti jo teisinę padėtį ir parinkti kitą bausmės rūšį, yra nurodyta, kad prašymas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 362¹ straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog prašymui arba teikimui nagrinėti gali būti rengiamas teismo posėdis, kuriame dalyvauja prokuroras. Dalyvauti šiame teismo posėdyje šaukiamas laisvėje esantis nuteistasis ir nuteistojo prašymu gynėjas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis į teismo posėdį šaukiamas prireikus. Nuteistojo ir gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nesustabdo bylos nagrinėjimo, jeigu teismas nepripažįsta, kad jiems dalyvauti būtina. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo prašymą, jo nurodytus argumentus ir motyvus, įvertinusi tai, jog prašymas paduotas paties nuteistojo, o jo pozicija išsamiai išdėstyta prašyme, nusprendė žodinio nagrinėjimo nerengti. Be to, iš prašymo turinio matyti, kad nuteistajam G. R. kyla klausimas dėl paskirtos bausmės – laisvės atėmimo iki gyvos galvos vertinimo ir teisėtumo, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir kiti 7).
BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija.
Pažymėtina, jog pagal esamą įstatymo leidėjo valią, įtvirtintą baudžiamajame įstatyme, asmeniui, nuteistam iki gyvos galvos, yra tik dvi galimybės palengvinti jo teisinę padėtį: Seimui priėmus amnestijos aktą (BK 78 straipsnis) arba Respublikos Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 79 straipsnis). Nors tokios galimybės, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. priimtu sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui sušvelninti nuteistojo G. R. atžvilgiu Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-69-495/2018, kurioje buvo pasisakoma dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo, išdėstytus argumentus. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad baudžiamosiose bylose teisingumą vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis), jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Taip pat minėtoje nutartyje pažymėta, jog baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. Viešojoje teisėje, kitaip nei privatinės teisės atveju, vadovaujamasi principu, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Tai reiškia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privaloma laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti.
Teisėjų kolegija sutinka su prašyme išdėstytais argumentais, kad įstatyme turi būti nustatyta aiški tvarka, kada ir kaip nuteistasis gali kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės peržiūros, kokius kriterijus jis turi atitikti, norėdamas teismui pateikti tokį prašymą ir kad šis prašymas būtų patenkintas, taip pat kaip laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų keičiama į kitą bausmę ir pan. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimui neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo ir nepakeitus Lietuvos Respublikos įstatymų, nėra galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, netgi kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktiką laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos.Atsižvelgus į visas pirmiau aptartas aplinkybes konstatuotina, kad nuteistojo G. R. prašymas yra nepagrįstas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam G. R. Šiaulių apygardos teismo 1999 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kita bausmės rūšimi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 ir 6 dalimis, 364 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistojo G. R. prašymą atmesti.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.