- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- eA-4231-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00418-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Veslava Ruskan, Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. (R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. (R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. K. (R.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-7 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėja nurodė, kad prieglobsčio prašymas grįstas tuo, jog pareiškėja kilmės valstybę paliko dėl jos tėvų turimų problemų, grįžti į kilmės valstybę negali dėl to, kad šiuo metu jos tėvai yra Lietuvos Respublikoje, o (duomenys neskelbtini) neturi kur kitur gyventi. Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 28 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu S. R., jos pavardė po santuokos – R., ir šiuo metu ji laukiasi kūdikio. Į kilmės valstybę bijo grįžti, kadangi ten neturės galimybių išgyventi viena. Pareiškėjos sutuoktiniui suteiktas pabėgėlio statusas, jis gyvena (duomenys neskelbtini), ir jam draudžiama atvykti į (duomenys neskelbtini), todėl jos vyras negalėtų matytis su jų vaiku. Pareiškėja manė, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja manė, kad atsakovui neatmetus jos pasakojimo dalies, jog jos sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ir ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, atsakovas turėjo pareigą surinkti šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtis visuomenėje, suteikiamos socialinės garantijos, galimybės įsidarbinti. Atsakovas nesurinko visos reikalingos informacijos paneigti ar patvirtinti jos prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, kadangi surinko informaciją, nesusijusią su jos prieglobsčio prašymo motyvais. Aplinkybės, kurias pareiškėja nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Jeigu teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Pareiškėjos teigimu, iš skunde pateiktos informacijos bei jos apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsiliepime nurodė, kad Departamentas, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas apie tai, jog ji negali grįžti į kilmės šalį dėl baimės būti apklaustai ir sulaikytai oro uoste dėl pavardės pasikeitimo, dėl jos vyro ir tėvų nebuvimo kilmės šalyje, buvo nedetalus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais. Įvertinus pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, nustatyta, kad pareiškėja asmens dokumentų po santuokos nepasikeitė ir į kilmės šalį ji grįš su nepasikeitusia pavarde. Taip pat informacijos, kad grįžę į (duomenys neskelbtini) asmenys oro uoste būtų sulaikomi ar apklausiami dėl ilgesnės išvykimo trukmės, tyrimo metu nerasta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos baimė dėl sulaikymo ir apklausos oro uoste grįžus į kilmės šalį nėra visiškai pagrįsta ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teiginiai apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir vyro šeimos problemas yra abstraktūs, nerišlūs, nedetalūs, grindžiami prielaidomis bei perteikiami bendro pobūdžio samprotavimais, nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis ir vyro šeimos problemas (duomenys neskelbtini) negali būti pripažintas patikimu ir laikomas „nustatytu faktu“, todėl buvo atmestas ir nenagrinėtas, vertinant jos prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pareiškėja prieglobsčio prašyme nepateikė jokių argumentų, susijusių su jai kylančia grėsme kilmės šalyje dėl jos nėštumo. Priešingai, jos prieglobsčio prašymas išskirtinai grindžiamas grįžimo į (duomenys neskelbtini) motyvais, t. y. baimės būti apklaustai ir sulaikytai oro uoste dėl pavardės pasikeitimo. Todėl teiginiai, kad Departamentas nesurinko informacijos, kuri nėra susijusi su pareiškėjos prieglobsčio prašymo motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Departamentas atlikto tyrimo metu įvertino bendrą grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtį. Departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjos pateikto prieglobsčio prašymo motyvais (grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtimi). Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs, taigi, Departamentas pareigos įvertinti aktualią kilmės valstybės informaciją nepažeidė. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta, kad dėl asmens dokumentų pakeitimo po santuokos į (duomenys neskelbtini) ambasadą ji nesikreipė, todėl pareiškėja grįžtų į kilmės šalį su nepakeista pavarde. Tyrimo metu nenustatyti nei vyro šeimos persekiotojai, nei jų motyvai, todėl Departamentas neturėjo galimybės vertinti pareiškėjos baimės pagrįstumo dėl sąsajų su vyro šeima tariamo pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų kontekste ir konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog dėl vyro šeimos jai gali kilti problemų. Taigi, Departamentas atlikto tyrimo metu tinkamai įvertino pareiškėjos situaciją bei pagrįstai nustatė, jog nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas vadovavosi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18, 19 straipsnių, Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Aprašas) 96, 116 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
Šalies argumentai
7. Pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš esmės grindė tuo, kad nors iš (duomenys neskelbtini) išvykti nenorėjo, tačiau tėvai nepaliko jos vienos ir dėl tėvo problemų teko išvykti jiems visiems. Pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad ji ištekėjo už kito (duomenys neskelbtini) piliečio, kuris pabėgo iš šalies su šeima dėl tėvo problemų. Teismo vertinimu, pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, kurios lėmė jos ir jos šeimos išvykimą iš kilmės valstybės bei pasakojimas apie vyro šeimos problemas nebuvo aiškus, detalus, išsamus. Pareiškėjos apklausų metu pateiktas pasakojimas buvo abstraktus ir nerišlus, pareiškėja nei prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu, nei teismui nenurodė, kokios buvo jos tėvo problemos, taip pat nenurodė, kokia grėsmė iš ko kilo, kad reikėjo palikti šalį. Pareiškėja nei prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu, nei teismui nenurodė nieko konkretaus dėl vyro šeimos problemų, pateikė tik spėliones ir nuogirdas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir vyro šeimos problemas yra abstraktus, nerišlus, nedetalus, grindžiamas prielaidomis, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atmetė ir nenagrinėjo pareiškėjos pasakojimo šioje dalyje pateiktų duomenų, vertinant jos prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.
8. Pareiškėja prašydama prieglobsčio, be kita ko, nurodė, kad ji negali grįžti į kilmės šalį, kadangi bijo, kad ją oro uoste sulaikys ir ji bus apklausiama dėl pavardės pasikeitimo, dėl vyro, dėl tėvų, kodėl jos metus nebuvo šalyje. Teismas nustatė, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 28 d. susituokė su (duomenys neskelbtini) piliečiu, tačiau asmens dokumentų pakeitimo po santuokos sudarymo dėl pasikeitusios pavardės į (duomenys neskelbtini) atstovybę nesikreipė, taigi, į kilmės valstybę pareiškėja grįžtų su nepasikeitusia pavarde. Taip pat nei Departamentas, atlikdamas tyrimą, nei teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nenustatė vyro šeimos persekiotojų bei persekiojimų motyvų. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, kad asmuo, grįžęs į (duomenys neskelbtini), oro uoste galėtų būti sulaikytas ar apklaustas dėl ilgesnės išvykimo trukmės.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją bei byloje esančius įrodymus, taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso.
10. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjai Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėja be aplinkybių (baimės būti sulaikytai ir apklaustai oro uoste), kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjos baimė būti sulaikytai ir apklaustai oro uoste nebuvo pagrįsta, dėl ko nebuvo pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir į tai, kad pagal byloje esančią informaciją pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl ko pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
11. Teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, 87 straipsnio 1 dalį, 83 straipsnį, 86 straipsnio 2 ir 3 dalį, 87 straipsnio 2 ir 3 dalis, 136, 137 straipsnius, Aprašo 116, 124 ir 125.4 punktus ir nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino prieglobsčio suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nenustatęs, kad pareiškėjos persekiojimas būtų neproporcingas arba diskriminuojantis dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, tai pat nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, pagrįstai nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus Sprendimo teisėtumą, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas.
III.
12. Pareiškėja S. K. (R.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.
13. Pareiškėjos vertinimu, atsakovui neatmetus jos pasakojimo dalies, jog jos sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ir ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, atsakovas turėjo pareigą surinkti šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtis visuomenėje, suteikiamos socialinės garantijos, galimybės įsidarbinti. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas neužtikrino objektyvaus įrodymų vertinimo ir nesurinko visos reikalingos informacijos, paneigti ar patvirtinti jos prieglobsčio prašymo motyvų pagrįstumą, kadangi surinko informaciją, nesusijusią su jos prieglobsčio prašymo motyvais. Pareiškėja taip pat pažymi, kad šie argumentai buvo nurodyti skunde bei teismo posėdžio metu, tačiau jie nebuvo vertinti ir analizuoti teismo.
Šalies argumentai
14. Pareiškėjos vertinimu, tos aplinkybės, kurias ji nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šių išvadų pagrįstumas ir teisingumas turi būti patikrintas apeliacinės instancijos teismo.
15. Pareiškėjos manymu, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintas ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimas. Pareiškėjos vertinimu, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir todėl naikintini.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
17. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vertina, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.
18. Pažymi, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjos situacijos tyrimą bei 2019 m. sausio 21 d. išvadoje Nr. (15/6-10)1PR-7RN, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, įvertinta bendra grįžusiųjų į (duomenys neskelbtini) padėtis, o pareiškėjos prieglobsčio prašymas ir jos persekiojimas buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Vertinant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pirmiausia pažymėtina, kad byloje taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.
20. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 straipsnio nuostatos įtvirtina, kad teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl ES veikimo. ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė. Chartijos 19 straipsnio, įtvirtinančio asmens apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju, 2 dalis numato, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.
21. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).
22. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu, Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
23. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.
24. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų, apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.
25. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e) punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
26. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
27. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
28. UTPĮ nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).
29. UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4503-415/2018; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose, pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
32. Pareiškėjos prašymas suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jai gresia sulaikymas dėl vyro, vyro tėvų problemų, jos pavardės, sutuoktiniui yra draudžiama atvykti į kilmės valstybę, ji yra besilaukianti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, taip pat jai nurodžius, kad (duomenys neskelbtini) neturi artimųjų, kurie galėtų jai padėti išgyventi ir pasirūpinti mažamečiu, būtina atsižvelgti į šią kilmės valstybės informaciją: vienišų motinų padėtį visuomenėje, suteikiamas socialines garantijas, galimybes įsidarbinti.
33. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad remiantis Departamento surinkta informacija bei byloje esančiais įrodymais nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų sulaikymas, apklausa oro uoste, todėl jos baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso.
34. Pagal byloje esančią informaciją pareiškėjos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), dėl ko pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
35. Gyvenimo standartų sumažėjimas, ekonominio ir socialinio pobūdžio sunkumai, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, nėra tokie, kad iš esmės paneigtų faktą, jog įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (2014 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-205/2014). Pareiškėjos nurodomi socialiniai ir ekonominiai motyvai negali būti pripažįstami pagrindu suteikti prieglobstį (žr., LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1389-822-2015).
36. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.