- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-01
- Bylos Nr.
- eA-4503-415/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00393-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Ramutė Ruškytė, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- U. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. S. (U. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. S. (U. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis U. S. (U. S.) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-8)13PR-21 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.Pareiškėjas nurodė, kad su broliu, siekdamas vykdyti šeimos verslą, buvo nusipirkęs autobusų aikštelę, tačiau, nuolat ateidavo policijos pareigūnai ir teorizuodavo jį bei jo šeimą duoti jiems kyšį, o nedavus kyšio, grasindavo įkalinti ar sužaloti. Pareiškėjas kartą buvo nuvežtas ir uždarytas areštinėje 10 parų, nes nesutiko su pareigūnų reketu. Paskutinį kartą, kai teisėsaugos pareigūnas ėmė reikalauti duoti kyšį, įvyko konfliktas, kurio metu pareiškėjas sužalojo pareigūną ir išsigandęs paliko kilmės valstybę. Pareiškėjo teigimu, Departamentas neišsamiai atliko tyrimą, neužtikrino, kad apklausų metu teikti parodymai ir paaiškinimai būtų įvertinti objektyviai ir nešališkai. Apklausą vykdęs valstybės tarnautojas neuždavė papildomų klausimų. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog pateikė nuosavybės teisės liudijimą, patvirtinantį, kad autobusų stoties pastatas nuosavybės teise priklauso jo broliui, tačiau atsakovas šio dokumento netyrė. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, neužtikrino galimybės pateikti papildomus paaiškinimus, kodėl jis laiko jam iškeltą baudžiamąją bylą baudžiamuoju persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) prasme. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas tik iš dalies atliko savo pareigą surinkti naujausią informaciją apie jo kilmės valstybę. Departamentas nesurinko ir nevertino pareiškėjo motyvus patvirtinančios / paneigiančios informacijos: kokia bausmė gresia jam dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos – pareigūno sužalojimo; teisėsaugos institucijų efektyvumo; galimybės apskritai kreiptis gynybos savo kilmės valstybėje; klestinčios korupcijos. Nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą.Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 24–31) prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų išskyrus teismo antstolio šaukimo atvykti į teismą kopiją ir (duomenys neskelbtini) teisingumo ministerijos išduotą nuosavybės teisės liudijimą, pagal kurį autobusų stoties pastatas nuosavybės teise priklauso pareiškėjo broliui. Atsakovas pažymėjo, kad antstolio šaukime nurodytas klaidingas pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas, nenurodyta, kada tiksliai pareiškėjas turi atvykti į teismą, nenurodytas bylos numeris, kokia byla svarstoma (baudžiamoji, civilinė ar administracinė), pagal kokius įstatymų straipsnius pateikti kaltinimai, todėl pateiktas dokumentas negalėjo būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo pasakojimo dalį apie jam iškeltą baudžiamąją bylą. Nors pareiškėjas nurodė, kad Departamento valstybės tarnautojas neuždavė jam papildomų klausimų, tačiau visiškai nepaaiškino, kaip nurodyti klausimai buvo susiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais. Departamentas pabrėžė, jog pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą tenka būtent prieglobsčio prašytojui, t. y. pareiškėjui. Be to, pareiškėjas prieglobsčio prašymo nenurodė motyvų, susijusių su teisėsaugos pareigūnų reikalavimais duoti kyšius, o savo prieglobsčio prašymą grindė išimtinai baime patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl policijos pareigūno sužalojimo, todėl skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nevertino dokumento, pagal kurį pareiškėjo brolis įsigijo autobusų stovėjimo aikštelę, atsakovo nuomone, nesudarė pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, nes minėtas dokumentas nebuvo susijęs su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais. Nebuvo aiškios iškeltos baudžiamosios bylos aplinkybės, tačiau pagal pareiškėjo pasakojimą apie nukentėjusiojo sveikatos būklę, tikėtina, jog policininkui buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Kadangi pareiškėjo pasakojimas apie praeities įvykius yra pakankamai nuoseklus ir detalus, atviras, labiau tikėtina nei netikėtina, jog pareiškėjas Tadžikistane sunkiai sužalojo policijos pareigūną ir, vengdamas baudžiamosios atsakomybės, išvyko iš kilmės valstybės. Šis faktas buvo nustatytas ir vertinamas sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo.Atsakovo teigimu, pareiškėjo baimė, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, jis bus įkalintas yra pagrįsta. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresia baudžiamasis persekiojimas ar baudimas už sunkų pareigūno sužalojimą. Tačiau pats faktas, jog yra iškelta baudžiamoji byla dar negali būti vertinamas kaip persekiojimas Konvencijos prasme. Vertinant, ar asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo kilmės valstybėje, kai jam yra iškelta baudžiamoji byla, svarbu atskirti persekiojimą nuo bausmės už teisės pažeidimą. Tai neturi būti bėglys, vengiantis teisingumo. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu (kaip ir šiuo metu) nebuvo aiškios pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos detalės, nebuvo žinoma, kokie tiksliai kaltinimai jam pateikti. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad už padarytą nusikaltimą jam gali būti skirta įstatymuose nenumatyta arba ilgesnė nei įstatymuose numatyta bausmė, todėl nustatyti faktai nesudarė pagrindo konstatuoti, kad jam gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas.Departamentas taip pat paaiškino, kad teisės aktai nenustato, jog visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo motyvais (padėtimi (duomenys neskelbtini) įkalinimo vietose). Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento atlikto tyrimo rezultatais, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tyrimas yra neišsamus arba atliktas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo U. S. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis U. S. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje (byla TJK0082, b. l. 1–2). 2018 m. sausio 18 d. Departamento Prieglobsčio skyrius surašė išvadą Nr. (15/6-8)13PR-21RN, kurioje pasiūlė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje (byla TJK 0082, b. l. 69–74). 2018 m. sausio 18 d. Departamentas, atsižvelgęs į išvadoje pateiktą informaciją, skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo baimė, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, jis bus įkalintas yra pagrįsta, grėsmė individualizuota, tačiau baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kurio pagrįstai bijo prieglobsčio prašytojas, neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Be to, nenustatyta aplinkybių, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Nors pareiškėjas nepateikė įrodymų aiškiai ir neginčijamai patvirtinančių baudžiamosios bylos jam iškėlimo faktą, tačiau iš pareiškėjo pasakojimo aplinkybių baudžiamosios atsakomybės grėsmė pareiškėjui yra labai tikėtina. Teismas pripažino, kad šiuo atveju pareiškėjo baimė dėl galimo teisėsaugos institucijų persekiojimo yra pagrįsta, tačiau toks baudžiamasis persekiojimas nėra susijęs su pareiškėjo pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. Įstatyme nurodytomis priežastimis, o yra nulemtas paties pareiškėjo veiksmų – policijos pareigūno sumušimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjas, išvykdamas iš savo kilmės šalies, iš esmės siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės už teisės pažeidimą. Kadangi pareiškėjo nurodomos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nebuvo susijusios su jų rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, nesudarė pareiškėjui galimybių pateikti papildomus įrodymus, ir nurodė, kad jis apklaustas buvo du kartus ir jo pasakojimas buvo nuoseklus bei pakankamai aiškus. Skunde pareiškėjas nurodė iš esmės tapačias aplinkybes kaip ir apklausų metu, todėl nėra aišku, ką papildomai pareiškėjas norėjo ar galėjo papasakoti apie savo padėtį ir kodėl tokių papildomų argumentų neišdėstė savo skunde teismui. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo (toliau – ir Aprašas) 168 punktą informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje nėra rengiama visai atvejais. Tokia pažyma rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktos informacijos pakako įvertinti pareiškėjo atitiktį Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatoms, todėl pažymos neparengimas nesudarė pagrindo teigti, kad atsakovas neįsigilino į pareiškėjo situaciją ir ją nepakankamai nuodugniai įvertino.Teismo vertinimu, duomenų, kad pareiškėjas galėtų būti veikiamas vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdu, nenustatyta, todėl papildomos apsaugos suteikimas jam nereikalingas. Pareiškėjas neįrodė jokių įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, bet to, nėra jokių duomenų, o pareiškėjas ir nenurodė, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini) grėstų mirties bausmė ar egzekucija. Dėl kankinimo, žiauraus, nežmoniško elgesio ar orumo žeminimo grėsmės teismas pažymėjo, kad, nors sąlygos (duomenys neskelbtini) kalėjimuose apibūdinamos kaip prastos ir netinkamos, tačiau ši aplinkybė nesudarė pagrindo ją prilyginti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytai pagrįstai baimei.
III.
Pareiškėjas U. S. apeliaciniame skunde (b. l. 62–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neužtikrino, kad pareiškėjo apklausų metu jo teikti parodymai ir paaiškinimai būtų įvertinti objektyviai ir nešališkai, pažeidė nustatytas prašymo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą vertinimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, kas lėmė nepagrįsto Sprendimo priėmimą. Apklausų metu valstybės tarnautojas neklausė, nei kas pradėjo konfliktą, ar sužalojimas pareigūnui padarytas afekto būsenoje, ar pareigūnas pirmas pradėjo smurtinius veiksmus prieš pareiškėją ar atvirkščiai, ar apskritai turėtų realią galimybę į savo teisių gynybą teisme, iškėlus baudžiamąją bylą dėl sveikatos sužalojimo teisėsaugos pareigūnui ir pan., t. y., apklausą vykdęs valstybės tarnautojas neuždavė papildomų klausimų su tikslu pareiškėjui suteikti galimybę pateikti papildomus paaiškinimus. Pareiškėjo manymu, Departamentas be pagrindo nesurinko ir nevertino jo motyvus patvirtinančios / paneigiančios informacijos apie jam grėsiančią bausmę, teisėsaugos institucijų efektyvumą, gynybos priemones, klestinčią korupciją. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas tik iš dalies atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma, parengta atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus, kaip yra nurodyta Aprašo 167 ir 168 punktuose, nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jo bylos nagrinėjimą.Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 85–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas, nors ir nurodo skunde, kad Departamento valstybės tarnautojas, atlikęs jo apklausą, neuždavė papildomų klausimų, tačiau visiškai nepaaiškino, kaip skunde nurodyti klausimai yra susiję su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, pareiga pagrįsti savo prieglobsčio prašymą tenka būtent prieglobsčio prašytojui, t. y. pareiškėjui. Apklausą atlikusi valstybės tarnautoja, siekdama išsiaiškinti pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes ir priežastis, dėl kurių jis bijo grįžti į kilmės valstybę, uždavinėjo pareiškėjui patikslinančius klausimus, todėl deklaratyvius skundo teiginius, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus (arba paaiškinimus, kurie nėra susiję su jo prieglobsčio prašymo motyvais), atsakovas laiko nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė motyvais, susijusiais su teisėsaugos pareigūnų reikalavimais duoti kyšius, t. y. nebuvo nurodęs, kad į kilmės valstybę jis bijo grįžti dėl teisėsaugos pareigūnų vykdomo „reketo“, prieglobsčio prašymą grindęs išimtinai baime patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl policijos pareigūno sužalojimo. Todėl, atsakovo nuomone, skundo teiginiai, kad Departamentas nevertino dokumento, kuris nėra susijęs su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.Tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas sunkiai sužalojo policijos pareigūną bei dėl to jam yra iškelta baudžiamoji byla. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, jog pareiškėjo baimė, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, jis bus įkalintas yra pagrįsta. Ši grėsmė taip pat yra individualizuota, nes ji kyla asmeniškai pareiškėjui: pareiškėjas prisipažino, kad jis sunkiai sužalojo pareigūną. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) gresia baudžiamasis persekiojimas ar baudimas už sunkų pareigūno sužalojimą. Tačiau pats faktas, jog yra iškelta baudžiamoji byla dar negali būti vertinamas kaip persekiojimas Konvencijos prasme. Vertinant, ar asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo kilmės valstybėje, kai jam yra iškelta baudžiamoji byla, svarbu atskirti persekiojimą nuo bausmės už teisės pažeidimą. Tai neturi būti bėglys, vengiantis teisingumo. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad už padarytą nusikaltimą jam gali būti skirta įstatymuose nenumatyta arba ilgesnė nei įstatymuose numatyta bausmė, todėl nustatyti faktai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jam gresiantis baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas.Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Departamentas tik iš dalies atliko pareigą surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei vadovautis informacinio pobūdžio pažyma. Teisės aktų nuostatos (Aprašo 167 ir 168 p.) nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. (15/6-8)13PR-21 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui U. S. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija, vertindama teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje sunkiai sužalojo policijos pareigūną bei dėl to jam yra iškelta baudžiamoji byla. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tik tuo aspektu, kiek ji atitiktų minėtų teisės normų, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies, dispozicijose nustatytas sąlygas, t. y., turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas jo kilmės valstybėje yra vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. Reikšmingomis aplinkybėmis, susijusiomis su vykdomu baudžiamuoju persekiojimu, galėtų būti konstatavimas faktų, kad pareiškėjas jo kilmės valstybėje dėl baudžiamojo persekiojimo bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, grės mirties bausmės ar kitokios egzekucijos įvykdymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, siekdamas pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, siekia išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, todėl, nesant sąlygų, numatytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje, Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog Migracijos departamento 2018 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-8)13PR-21 yra pagrįstas ir teisėtas, taigi, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo U. S. (U. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.