- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- I3-2330-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00197-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktorius 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 41-770 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą, už tai, kad jis nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. sistemingai (41 kartą) vėlavo į darbo vietą nuo 5 iki 46 minučių ir 2017 m. lapkričio 13 d., gavęs tiesioginio vadovo suformuluotą užduotį Nr. 48056344 pasiaiškinti dėl vėlavimo, viešai ir įžeidžiančiais žodžiais reiškė savo nepasitenkinimą, demonstravo nepagarbą Skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjui bei neigiamą požiūrį į tinkamą pareigų atlikimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktoriaus 2017 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 41-770 (toliau – Įsakymas); 2) priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai negautą priemoką už 2017 m. darbo rezultatus (1 t., b. l. 1–5).
2.1. Paaiškina, kad yra Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – Skyrius) 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiasis specialistas. Teigia, kad atsakovė, prieš skirdama pareiškėjui tarnybinę nuobaudą - pastabą, visų pirma, neužtikrino, kad būtų gautas išankstinis Administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas, nors pareiškėjas yra šios profesinės sąjungos narys. Tokiu būdu pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta be profesinės sąjungos sutikimo. Atkreipia dėmesį, kad jam įteikto pranešimo apie tarnybinį nusižengimą antraštė yra netiksli, nes joje nurodyta „Apie padarytą tarnybinę nusižengimą“. Be to, pranešime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.14 papunktį, nors ginčijamame Įsakyme nurodytas 7.15 papunktis.
2.2. Nesutinka su jam inkriminuotu pažeidimu dėl sistemingo vėlavimo į darbą, nes Skyriaus darbo grafikas yra specifinis (pamainomis nuo 6.00 val. iki 23.00 val., dirbama ir savaitgaliais), todėl personalinių leidimų aktyvinimas daugeliu atveju yra už teisės akte numatyto aktyvinimo laiko ribų. Tokiu būdu tai neturėtų būti įrodymu fiksuojant atėjimo į darbą laiką. Dėl kito pažeidimo (demonstruojamos nepagarbos vadovui ir pavedimo nevykdymo) paaiškino, kad jam dėl vėlavimo į darbą buvo suformuluoti trys vienas po kito panašūs pavedimai: 2017 m. lapkričio 9 d. pavedimas atliktas tą pačią dieną, 2017 m. lapkričio 12 d. pavedimas dėl pavėlavimo į darbą suformuotas savaitgalį, o 2017 m. lapkričio 13 d. pavedimas pasiaiškinti buvo pateiktas dėl 4 minučių vėlavimo tos pačios dienos ryte. Dėl to pareiškė nepasitenkinimą kalbėdamas su Skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėju, tačiau pokalbio metu nepagarbą demonstravo būtent Skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjas, o ne – pareiškėjas. Pabrėžė, kad tokiu elgesiu Skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vedėjas bando sumenkinti pareiškėjo per 10 metų savivaldybėje pelnytą autoritetą.
2.3. Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti vadovaujantis skunde nurodytais argumentais. Paaiškino, kad dėl galiojančios nuobaudos jis negaus priemokos ir kitais metais.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Administracija atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti (1 t., b. l. 27–33). Paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja įstatymo normas, susijusias su profesinės sąjungos suteikta garantija, susijusia su jo buvimu profesinės sąjungos nariu. Įstatymas numato šią garantiją ne kiekvienam profesinės sąjungos nariui, o tik valdymo arba atstovaujamojo organo nariui kaip papildomą garantiją, todėl pareiškėjas, būdamas profesinės sąjungos kontrolės komisijos nariu, neturi teisės pasinaudoti šia garantija. Dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo paaiškino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2016 m. pareiškėjas vėlavo į darbą 144 kartus, o laiku atvyko tik 32 kartus, o 2017 m. nustatyta 110 vėlavimo atvejų. Pareiškėjo pasilikimas po darbo valandų ar darbas pertraukos metu nepateisina jo nuolatinio vėlavimo į darbą. Pareiškėjas privalo dirbti pagal nustatytą darbo grafiką, o ne pietų pertraukos metu ar liekant po darbo. Kadangi 2017 m. pareiškėjas vėlavo 14 kartą, iš kurių 3 kartus daugiau nei pusvalandį, 4 kartus daugiau nei 40 minučių, o daugiausia vėluota net 46 minutes apie tai nepranešus tiesioginiam vadovui, dėl šios priežasties konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė darbo tvarką ir jam buvo taikyta tarnybinė atsakomybė. Be to, buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 13 d. Skyriaus patalpose nepagarbiai bendravo su savo tiesioginiu vadovu. Pareiškėjas neįrodė, kad nei fakto, kad jis turi teisę į kokią nors priemoką, nei teisinio pagrindo, kad ji turėjo būti išmokėta kaip priklausanti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo negautą priemoką už 2017 m. darbo rezultatus ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo (2 t., b. l. 44-51).
5. Teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi pasiūlė proceso šalims pateikti paaiškinimus dėl LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutarties (2 t., b. l. 53).
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 57-60) dėl priemokos skyrimo, paaiškindama, kad įstatyminis reguliavimas numato vadovo diskrecijos teisę skatinti valstybės tarnautoją (darbuotoją), bet ne pareigą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl priemokos priteisimo. Pareiškėjas neįrodė nei fakto, kad turi teisę į kokias nors priemokas, nei teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priemoka pareiškėjui turėjo būti išmokėta, taip pat, kad nurodoma priemoka pareiškėjui nebuvo išmokėta būtent dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio reguliuojamų santykių esminiai elementai yra: vadovo diskrecija (gali skatinti), ši diskrecija sietina, be kita ko, su valstybės (įstaigos) finansiniais resursais ir nepriekaištingu tarnybinių pareigų atlikimu.
7. Teismo posėdyje atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti vadovaujantis atsiliepime, paaiškinimuose nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
9. Nagrinėjamoje byloje teismas pasisakys dėl pareiškėjo reikalavimo – priteisti iš atsakovo negautą priemoką už 2017 m. darbo rezultatus.
10. LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi, panaikindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo negautą priemoką už 2017 m. darbo rezultatus ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo, 36-39 punktuose pažymėjo, kad iš bylos matyti, kad pareiškėjas šį reikalavimą grindė tuo, jog tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta 2017 m. gruodžio 29 d., o priemoka skiriama 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. priemoka buvo skiriama anksčiau, nei buvo paskirta jam tarnybinė nuobauda, dėl ko jos paskyrimas negalėjo turėti įtakos priemokos skyrimui. Vilniaus m. savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 41 punkte nustatyta, kad priedų, priemokų, išmokų ir pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Administracijos direktorius. Tai reiškia, kad Administracijos direktoriaus įsakymas yra tas teisės aktas, kuris nustato priedų, priemokų, išmokų ir pašalpų skyrimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką. Todėl sprendžiant ar pareiškėjui pagrįstai, ar ne, nebuvo skirta jo nurodoma priemoka turėjo būti vadovaujamasi šiuo teisės aktu. Teismas minėto teisės akto neišreikalavo iš atsakovo bei netyrė, kokios prielaidos ir sąlygos pareiškėjui galėjo sukurti subjektinę teisę gauti priemoką ir kokios galėjo atimti šią teisę. Nagrinėjamu atveju teismas tik apsiribojo išvada, kad reikalavimas priteisti priemoką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti tarnybinę nuobaudą, tačiau taip ir liko nepaneigtas pareiškėjo argumentas, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas negalėjo turėti įtakos priemokos skyrimui, nes tarnybinė nuobauda buvo paskirta vėliau, nei buvo skiriama priemoka.
11. Taigi teismas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundą pasisakys tik dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo negautą priemoką už 2017 m. darbo rezultatus. Iš bylos matyti, kad pareiškėjas šį reikalavimą grindžia tuo, jog tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta 2017 m. gruodžio 29 d., o priemoka skiriama 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. priemoka buvo skiriama anksčiau, nei buvo paskirta jam tarnybinė nuobauda, dėl ko jos paskyrimas negalėjo turėti įtakos priemokos skyrimui.
12. Atsakovė nesutinka su pareiškėju argumentuodama, kad įstatyminis reguliavimas numato vadovo diskrecijos teisę skatinti valstybės tarnautoją (darbuotoją), bet ne pareigą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti Pareiškėjo reikalavimą dėl priemokos priteisimo. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, kad nurodoma priemoka nebuvo išmokėta būtent dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos.
13. Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Vilniaus m. savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 41 punkte nustatyta, kad priedų, priemokų, išmokų ir pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Administracijos direktorius (t. 1 b. l. 179). Todėl Administracijos direktoriaus įsakymas yra tas teisės aktas, kuris nustato priedų, priemokų, išmokų ir pašalpų skyrimo ir mokėjimo sąlygas bei tvarką. Teismas spręsdamas ar pareiškėjui pagrįstai, ar ne, nebuvo skirta jo nurodoma priemoka vadovausis šiuo ir kitais teisės aktais.
13.1. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas, VTĮ) VI skyrius, skatinimą ir atsakomybę – Įstatymo VII skyrius. Pagal VTĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą valstybės tarnautojus į pareigas priėmęs asmuo, o kai jį į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Vyriausybė atitinkamos valdymo srities ministro teikimu, savivaldybės meras gali skatinti šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
13.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintas Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) nustato vienkartinių piniginių išmokų, nurodytų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte, valstybės tarnautojams skatinti skyrimo tvarką. Aprašo 2 punktas numato, kad vienkartinė piniginė išmoka valstybės tarnautojui gali būti skiriama už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą ir (ar) pavyzdingą tarnybą šiais atvejais: 1) labai gerai ar gerai įvertinus valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą kalendoriniais metais; 2) valstybės tarnautojams atlikus vienkartines ypatingos svarbos užduotis; 3) įstatymo nustatytų švenčių progomis; 4) valstybės tarnautojų gyvenimo ir darbo metų jubiliejinių sukakčių progomis; 5) valstybės tarnautojams įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinus iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidus juos iš pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos. Aprašo 6 punktas numato, kad sprendimą dėl vienkartinės piniginės išmokos skyrimo valstybės tarnautojui priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, šiuo konkrečiu atveju – Administracijos direktorius. Būtent Administracijos direktorius turi teisę spręsti skirti ar neskirti vienkartinės piniginės išmokos valstybės tarnautojui (ir pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo darbo tvarkos taisyklių 41 punktą).
13.3. Piniginių išmokų tvarka buvo nustatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 40-295 „Dėl materialinių pašalpų, vienkartinių piniginių išmokų ir premijų Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, skyrimo tvarkos aprašą (toliau – 2017 m. Administracijos aprašas).
2017 m. Administracijos aprašo 12 punktas numato, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami vienkartinėmis piniginėmis išmokomis: labai gerai ar gerai įvertinus tarnybinę veiklą kalendoriniais metais arba už labai gerą darbuotojo darbą per kalendorinius metus (12.11 p.); atlikus vienkartines ypatingos svarbos užduotis (12.2. p.); įstatymo nustatytų švenčių progomis (12.3 p.); gyvenimo ir darbo Savivaldybėje metų jubiliejinių sukakčių progomis (12.4 p.); valstybės tarnautojams įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją ir savo noru atsistatydinus iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidus juos iš pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos (12.5 p.).
VTĮ statymo 27 straipsnio 2 dalis numato būdus, kuriais valstybės tarnautojai gali būti skatinami – padėka (1 p); vardine dovana (2 p.); vienkartine pinigine išmoka Vyriausybės nustatyta tvarka (3 p.). Atvejus, kada vienkartinė piniginė išmoka valstybės tarnautojui gali būti skiriama už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą ir (ar) pavyzdingą tarnybą nustato Aprašas, bei šio Aprašo pagrindu priimtas 2017 m. Administracijos aprašas.
13.4. LVAT, aiškindamas VTĮ 27 straipsnio normų turinį, yra nurodęs, kad VTĮ 27 straipsnio 1 dalis suteikia teisę, bet ne pareigą pareigūnams, priėmusiems asmenį į valstybės tarnybą, skatinti darbuotojus; ši teisės norma įtvirtina pareigūnų, turinčių teisę priimti asmenis į valstybės tarnybą, diskreciją priimti sprendimą dėl valstybės tarnautojų skatinimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A442- 2681/2008). LVAT taip pat nurodė, kad VTĮ 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už nepriekaištingą tarnybinių pareigų atlikimą valstybės tarnautojus į pareigas priėmęs asmuo gali skatinti šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Aiškinant paminėtas nuostatas lingvistiškai, atsižvelgus į vartojamą konstrukciją „gali skatinti”, suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo neturi pareigos skatinti valstybės tarnautojo, priešingai, jam teisės aktų nustatytose ribose suteikiama diskrecijos teisė spręsti, ar valstybės tarnautojas iš tiesų nepriekaištingai atliko savo pareigas ir ar, atsižvelgiant į tai, valstybės tarnautojas skatintinas, be to, valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę pasirinkti, kokia forma valstybės tarnautojas bus skatinamas. Taigi VTĮ 27 straipsnio reguliuojamų santykių esminiai elementai yra vadovo diskrecija, ji sietina su valstybės (įstaigos) finansiniais resursais ir nepriekaištingu tarnybinių pareigų atlikimu (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1878-1062/2019).
14. Pareiškėjo teigimu, dėl pradėto tyrimo negavęs priemokos, kuri buvo darbuotojams išmokėta 2017 m. gruodžio 18 d., tačiau pastebėtina, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta tik 2017 m. gruodžio 29 d., t. y. jau po nurodytos priemokų išmokėjimo datos, todėl vien tyrimo pradėjimas negalėjo lemti sprendimo neišmokėti pareiškėjui priemokos (jeigu teisę gauti priemoką pareiškėjas ir turėtų). Kaip atsakovas pažymėjo paaiškinimuose pareiškėjo veikla tiek už 2016 darbo metus, tiek už 2017 darbo metus buvo vertinama tik „gerai“, o ne „labai gerai“. Pareiškėjas vienkartinių svarbos užduočių neatliko, o įstatymo švenčių nustatytomis progomis Administracijos direktorius neturėjo pareigos skatinti pareiškėjo.
15. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės negautą priemoką už 2017 m. negali būti tenkinamas, nes kaip matyti iš aptartų teisės aktų nuostatų, įstatyminis reguliavimas numato vadovo diskrecijos teisę skatinti valstybės tarnautoją (darbuotoją), bet ne pareigą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl priemokos priteisimo, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. B. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.