- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-775-640/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06208-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Natalja Cikoto
- Ieškovas
- N. L.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- G. T.-R
- Kategorijos
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. L. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys byloje – G. T.-Radvinauskienė, Justina E. A., Č. S., A. S., Z. K., S. M., D. K., R. K., R. K., R. K., B. L., P. J., G. S., E. A., K. Š., S. P., M. S., V. G. (V. G.), A. J., B. G., VšĮ Socialinių iniciatyvų paramos fondas, dėl nuosavybės teisės į rūsio patalpas pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė N. L. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į jai nuosavybės teise priklausančio buto priklausinį - 20,27 kv.m. pusrūsio (rūsio) patalpą, inventorizavimo bylos plane pažymėtą 24-2, esančią (duomenys neskelbtini), kaip įgytą pagal sandorį - 1992 09-10 pirkimo - pardavimo sutartį Registro Nr. 3-4255. Nurodė, kad 1992 m. rugsėjo mėn. 10 d., dar būdama Rimkevičiene, pagal sutartį patvirtintą (duomenys neskelbtini) trečios notarinės kontoros notarės D. Š., Reg. Nr. 3-4255, nusipirko iš valstybės (privatizavo) dviejų kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis ir rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. 7 bt.4. 1999-01-14 Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos potvarkiu Nr. 10v ieškovei priklausančiai daliai buto buvo suteiktas numeris (duomenys neskelbtini) 7-4c. Vėliau ieškovė ištekėjo už V.V. L. ir pasikeitė pavardę iš R. į L.. Komunalinio ūkio ir paslaugų departamentas prie Statybos ir urbanistikos ministerijos į ieškovės paklausimą, kaip ji galėtų pasikeisti šį rūsį į kitą patalpą, 1996-11-29 raštu Nr. 9-663 pranešė, kad ji yra gyvenamųjų patalpų ir rūsio savininkė, jį valdo, naudojasi ir disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Vilniaus miesto savivaldybės SP UAB "Naujamiesčio būstas" 1997-02-06 raštu Nr. 134 Valstybės įmonės ,,Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras" Vilniaus filialo direktoriui pranešė, kad (duomenys neskelbtini) esantis sandėliukas pagal inventorizacijos bylą 09761 pažymėtas R-l, plotas 29,31 kv.m., priklauso ieškovei N. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini), 7-5. Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996-12-16 potvarkiu Nr.239 jai leista naudotis palaisvintomis pusrūsio patalpomis 20,27 kv.m. ploto, plane pažymėtomis indeksais 24-2 ir 24-3, vietoje ieškovės naudotų pusrūsio patalpų, plane pažymėtų indeksu R-l, kadangi jose yra pagrindinis vandentiekio įvadas. Kitaip sakant, ieškovei sutinkant, jai priklausančios patalpos, kurios buto pirkimo-pardavimo sutartyje buvo paminėtos "rūsiu", kitur - "sandėliu", o galiausiai - "pusrūsio patalpomis" buvo sukeistos. Tuo pačiu potvarkiu ieškovei buvo leista atlikti patalpų 24-2 ir 24-3 remontą, įrengiant į jas atskirą įėjimą. Toks projektas ieškovės iniciatyva ir lėšomis buvo paruoštas ir suderintas su Senamiesčio seniūnija. 1998-06-11 raštu Nr. 22-04-414 UAB ,,Naujamiesčio būstas" direktorius pranešė Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialui, kad SP UAB "Naujamiesčio būstas" neprieštarauja, kad sandėlys, esantis (duomenys neskelbtini) 7, kurio plotas 20,27 kv.m., būtų įteisintas N. R., gyvenančiai (duomenys neskelbtini) 7-4. Tačiau Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2012-03-29 sprendimu Nr. RS-785 atsisakė įregistruoti ieškovės nuosavybės teises į buto priklausinį - 20,27 kv.m pusrūsio patalpas, nekilnojamojo turto registre. Iš išdėstyto matyti, kad ieškovė negali kitokia tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių, kad nuosavybės teise valdo buto priklausinį - 20,27 kv.m. pusrūsį, inventorizavimo byloje pažymėtą indeksu 24-2. Kad šios patalpos priklauso ieškovei nuosavybės teise, patvirtina buto-pirkimo pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad perkamas butas su rūsiu, o taip pat Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos ir šios seniūnijos SP UAB "Naujamiesčio būstas" raštai, buto inventorizavimo bylos duomenys. Todėl mano, kad tai nėra bendro naudojimo patalpos. Galutinai tai buvo užfiksuota Vilniaus miesto valdybos 1997-07-10 sprendimu Nr. 1221V su priedais, kuriuo 20,27 kv.m. ploto rūsio patalpos techninės apskaitos byloje žymimos Nr. 9761, priskirtos N. R.. Mano, kad šis sprendimas galutinai įrodo, kad tai nėra bendro naudojimo patalpos, tačiau dėl neaiškios sprendimo formuluotės" priskirtų valstybinio fondo butams rūsių sąrašas" vietoje "privatizuotiems butams" (nes šį butą su rūsiu ieškovė privatizavo 1992 m. rugsėjo 10 d.), kliudo valstybės įmonei Registrų centras įregistruoti jį ieškovės vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, nes apie savo pažeistas teises turėjo žinoti jau 1996-1998 metais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė N. L. (tuometinė pavardė – Rimkevičienė (t. 1, b.l. 8)) 1992 m. rugsėjo mėn. 10 d. sutarties, patvirtintos (duomenys neskelbtini) trečios notarinės kontoros notarės D. Š., Reg. Nr. 3-4255, pagrindu nuosavybės teise įgijo iš valstybės dviejų kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis ir rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Nr. 7-4. 1999-01-14 Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos potvarkiu Nr. 10v ieškovei priklausančiai daliai buto buvo suteiktas numeris (duomenys neskelbtini) 7-4c. Teismas konstatavo, jog byloje pateiktas Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996-12-16 potvarkis Nr. 238 patvirtina, kad ieškovei buvo tik leista naudotis palaisvintomis pusrūsio patalpomis 20,27 kv.m. ploto, plane pažymėtomis indeksais 24-2 ir 24-3, vietoje ieškovės naudotų pusrūsio patalpų, plane pažymėtų indeksu R-l, kuriose yra pagrindinis vandentiekio įvadas; taip pat ieškovei leista atlikti patalpų 24-2 ir 24-3 remontą, įrengiant į jas atskirą įėjimą. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į minėto potvarkio formuluotę, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė įgijo nuosavybės teisę į 20,27 kv. m. rūsio patalpas, ar kad šios rūsio patalpos priskirtos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 7-4 (7-4C). Iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 7-4c, inventorizavimo bylos matyti, kad N. R. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 7-5, priskirtas rūsys 20,27 kv.m.. Iš Vilniaus miesto valdybos 1997-07-10 sprendimo Nr. 1221V, taip pat matyti, kad 20,27 kv.m. ploto rūsio patalpa, techninės apskaitos byloje žymima Nr. 9761, priskirta N. R. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 7-5.. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė 2012-03-26 Registro tvarkytojui pateikė 2012-03-01 susitarimą, tačiau jame buvo išreikšta ne visų bendraturčių valia, todėl Registro tvarkytojas 2012-03-29 sprendimu Nr. RS-785, visiškai pagrįstai, atsisakė keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre. Teismas nurodė, jog VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad šiuo metu Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 4-6 (1/2 iš 5,73 kv. m), 4-7 (1/2 iš 3,39 kv. m). 4-8 (1/2 iš 4,16 kv. m), 4-4 (1/4 iš 7,39 kv. m), 4-9 (1/4 iš 4.71 kv. m), unikalus Nr. 1094-0129-7018:0072, esantį (duomenys neskelbtini), 1998-07-21 dovanojimo sutarties, reg. Nr. ML15-3155, ir 1999-03-17 susitarimo, reg. Nr. 2-235, pagrindu įregistruota ieškovės N. L. nuosavybės teisė; tačiau pažymėjo, jog šiuose nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose butui priklausantis rūsys nėra identifikuotas. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog iš Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) 7, Vilniuje, kadastro ir registro archyvinėje byloje saugomo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse esančių negyvenamųjų patalpų (pastatų), perduodamų į Savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus balansą, sąrašo 33 p. matyti, kad nurodytos (duomenys neskelbtini) 7, Vilniuje, 1A3/P pastate esančios patalpos, pažymėtos 24-( 1-3), 41,45 kv.m ploto. Vilniaus miesto valdybos 1997-01-23 sprendimo Nr. 124V 4 p., nurodyta „įpareigoti Savivaldybės turto valdymo skyrių perduoti į Energetikos ir namų ūkio skyriaus balansą 22,91 kv. m negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) 7, pusrūsyje (lA3/p; 24-(2-3)“. Įvertinęs šiuos duomenis teismas konstatavo, jog 20,27 kv. m rūsio patalpa, plane pažymėta 24-2, ieškovei nuosavybės teise nepriklausė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė N. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-10-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas, vertindamas byloje esantį Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996-12-16 potvarkį Nr.238 neanalizavo jo priėmimo aplinkybių, kad jai leista naudotis 20,27 kv.m. pusrūsio patalpomis, kurios buvo palaisvintos. Nurodo, jog iki to laiko naudojosi didesnėmis pusrūsio patalpomis, tačiau sutinka, jog jai paskirta mažesnė patalpa. Todėl patalpas privatizavo kartu su butu, tik jos nebuvo identifikuotos pirkimo-pardavimo sutartyje, kadangi nebuvo inventorizuotos, nes tai nebuvo atliekama. Į tai teismas neatsižvelgė. Nurodo, jog teismas padarė klaidingą išvadą, jog rūsys, sandėlis 20,27 kv.m. ploto priklauso N. R. butui, (duomenys neskelbtini) 7-4c. Teismas rėmėsi tik atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais bei VĮ Registrų centro išvada. Nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl 1997-02-06 rašto Nr.134, kuriuo buvo nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) 7, rūsyje esantis sandėliukas pagal inventorizacijos bylą 09761 pažymėtas R-1, plotas 29,31 kv.m. priklauso N. R., gyvenčiai (duomenys neskelbtini) 7-5. Be to, apeliantė ginčija teismo išvadą dėl ieškinio senaties praleidimo, nes apie savo teisės pažeidimą ji sužinojo tik 2012-02-28 iš VĮ Registro tvarkytojo gavusi atsakymą Nr.RS-492. Prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, jog Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996 m. gruodžio 16 d. potvarkiu Nr. 238, atsižvelgiant į Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisijos pritarimą (1996 m. spalio 2 d. protokolas Nr. 47) apeliantei buvo leista naudotis palaisvintom pusrūsio 20,27 kv.m patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 24-2 ir 24-3, vietoje jos naudojamų 29,31 kv.m pusrūsio patalpų, plane pažymėtų indeksu R-l, kuriose yra pagrindinis vandentiekio įvadas į namą kartu su apskaitos prietaisais ir kurios turi būti SP UAB „Naujamiesčio būstai", aptarnaujančios šio namo inžinerinius tinklus, žinioje. Taip pat minėtu potvarkiu ji buvo įpareigota sudaryti su SP UAB „Naujamiesčio būstas" sutartį už komunalinius patarnavimus, tiekiamus šioms patalpoms. Tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad apeliantė privatizuodama buto (duomenys neskelbtini) 7-4, Vilniuje, dalį, kuriai 1999 m. suteiktas numeris (duomenys neskelbtini)7-4 c, kartu privatizavo ir patalpas rūsyje. Nurodo, jog 1992-09-10 pirkimo-pardavimo sutartyje rūsys ieškovei nebuvo parduotas, nes jis nebuvo identifikuotas. Atsakovas nurodo, jog kasacinis teismas yra nurodęs, jog asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą yra nustatyta 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo. Minėtas teisinis reglamentavimas nustatė, jog buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Būtų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninės nuosavybės teise kartu su privatizuojami butu tik jeigu jos įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (civilinė byla Nr.3K-3-561/2012). Iš byloje esančios inventorizacinės bylos matyti, jog 29,31 kv.m. rūsio patalpas rūsyje (R-1), (duomenys neskelbtini), į šią inventorinę bylą nebuvo įtraukta. Todėl minėta buto pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl neidentifikuoto rūsio pardavimo yra niekinė kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms (LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d., LR Civilinio kodekso 1.78 str. 1, 3, 5 d., 1.80 str. 1 d.). Be to, nurodo, jog pati apeliantė teikdama VĮ Registrų centrui prašymą pakeisti nekilnojamo turto duomenis registre kartu su kai kurių bendraturčių sutikimais, pripažino, jog apeliantė laikė ginčo patalpas – bendro naudojimo patalpa. Nurodo, jog apeliantės į bylą pateikti įrodymai - 1996-11-29 raštas bei 1997-02-06 raštas nepatvirtinta jos nuosavybės teisės į 29,31 kv.m. rūsį, plane pažymėtą R-1. Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai nurodė, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodo tokio prašymo motyvų. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).
Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto privatizavimo, yra specifiški ir sudėtingi dėl šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia dėl valstybės ir valstybinio turto, kaip savito teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumų; dėl to procesas, kurio metu nuosavybės teisė pereina iš valstybės privatiems asmenims, be bendrųjų, reglamentuojamas ir specialiųjų teisės normų. Asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą buvo nustatyta 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo, kuris visa apimtimi galiojo iki 1998 m. liepos 1 d.; dėl įstatymo įgyvendinimo priimti įstatymo lydimieji teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309„Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ ir kt.). Privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindų ir turinio nuostatų analizė suponuoja, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymo gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, jeigu jos yra įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 straipsnis). Su gyvenamosiomis patalpomis susijusios pagalbinės patalpos gali būti ne tik to paties namo rūsiuose, palėpėse, bet ir atskirai, pavyzdžiui, ūkiniai pastatai. Techninis kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpos pripažinimui buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Taigi ne visos negyvenamosios patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas. Kitos negyvenamosios patalpos, neatitinkančios buto priklausiniui keliamų reikalavimų, galėjo likti viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo kita, ne Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Pasisakydamas dėl pagalbinių patalpų kartu su butais privatizavimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors Butų kodekse ir Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros pavyzdinių taisyklių 14–16 punktai, 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnis, CK 4.82 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 830–oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Lazdynų būstas“, bylos Nr. 3K-3-200/2007). 1995 m. kovo 8 d. įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje bendrojo naudojimo patalpos buvo apibrėžtos kaip patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Siekiant nustatyti, kam privatizavimo metu perėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 5, 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.1 punktas), o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 punktas). Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y. kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. G. Š. ir kt., bylos Nr.3K-3-451/2003; 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-468/2005; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-363/2013).
Ieškovės prašo pripažinti nuosavybės teisę į 20,27 kv. m. ploto rūsio patalpą, plane pažymėtą 24-2 (buvęs žymėjimas 24-2 ir 24-3), esančią (duomenys neskelbtini) 7, Vilniuje, kaip įgytą 1992-09-10 sutartimi, reg. Nr. 3-4255, kuri nekilnojamojo turto registre kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas nėra suformuota, daiktinės teisės į ją neįregistruotos.
Byloje nustatyta, jog 1992-09-10 sutartimi, reg. Nr. 3-4255, ieškovė įsigijo butą su pagalbinėmis patalpomis (buvęs žymėjimas 30-10 ir 30-11, esančiomis rūsyje), esantį (duomenys neskelbtini) 7-4, Vilniuje; šioje sutartyje taip pat nurodyta - „rūsys yra", tačiau jis nėra identifikuotas. Ieškovės 1992-09-10 sutartimi, reg. Nr. 3-4255, įsigytas butas buvo padalintas, o naujiems butams Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1999-01-14 potvarkiu Nr. 10V buvo suteikti adresai - (duomenys neskelbtini) 7-4B ir (duomenys neskelbtini) 7-4C. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 4-6 (1/2 iš 5,73 m²), 4-7 (1/2 iš 3,39 m²). 4-8 (1/2 iš 4,16 m²), 4-4 (1/4 iš 7,39 m²), 4-9 (1/4 iš 4.71 m²), unikalus Nr. 1094-0129-7018:0072, esantį (duomenys neskelbtini), 1998-07-21 dovanojimo sutarties, reg. Nr. ML15-3155, ir 1999-03-17 susitarimo, reg. Nr. 2-235, pagrindu įregistruota ieškovės N. L. nuosavybės teisė; pažymėtina, kad šiuose nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose butui priklausantis rūsys taip pat nėra identifikuotas. Ieškovės 1992-09-10 sutartimi, reg. Nr. 3-4255, įsigytos pagalbinės patalpos (buvęs žymėjimas 30-10 ir 30-11) šiuo metu yra įregistruotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas - negyvenamoji patalpa - kavinė (patalpos, pažymėtos nuo 31-1 iki 31-8), unikalus Nr. 1094-0129-7018:0080, į kurią įregistruota ieškovės nuosavybės teisė.
Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 1996-12-16 potvarkio Nr.238 turinį. Iš minėto potvarkio matyti, jog ieškovei buvo perduotos naudotis pusrūsio patalpos 20,27 kv.m., tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai nesudaro pagrindo teigti, jog patalpos buvo įsigytos nuosavybės teise. Be to, kolegija pritaria teismo išvadoms, jog rūsys 20,27 kv.m. pagal inventorizavimo bylą yra priskirtas butui, (duomenys neskelbtini) 7-5, Vilniuje, kadangi tai patvirtina byloje esatys įrodymai (b.l. 19, 23-24, 1 tomas).
Apeliantė nurodo, jog teismas nepasisakė dėl 1997-02-06 SP UAB „Naujamiesčio būstas“ raštas Nr.134, kuriame yra nurodoma (duomenys neskelbtini) 7 rūsyje esantis sandėliukas pagal inventorizavimo bylą 09761 pažymėtas R-1, plotas 29,31 kv.m. priklauso jai (b.l. 10, 1 tomas). Kolegija nurodo, jog ginčijamame teismo sprendime nėra konkrečiai įvardintas minėtas raštas, tačiau kaip ir teismo paminėtas 1996-12-16 potvarkis, taip ir apeliantės nurodytas raštas nėra teisinis pagrindas konstatuoti, jog ieškovė buvo įgijusi ginčo patalpas nuosavybės teise. Be to, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo patalpos ieškovei nepriklausė - nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) 7, Vilniuje, kadastro ir registro archyvinėje byloje saugomas Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse esančių negyvenamųjų patalpų (pastatų), perduodamų į Savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus balansą, sąrašas, kurio 33 p. nurodytos (duomenys neskelbtini) 7, Vilniuje, 1A3/P pastate esančios patalpos, pažymėtos 24-(1-3), 41,45 m² ploto bei Vilniaus miesto valdybos 1997-01-23 sprendimas Nr. 124V, kurio 4 p. nurodoma „įpareigoti Savivaldybės turto valdymo skyrių perduoti į Energetikos ir namų ūkio skyriaus balansą 22,91 kv. m negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) 7, pusrūsyje (lA3/p; 24-(2-3) (b.l. 34-38, 2 tomas).
Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog ginčo patalpa, į kurią nuosavybės teise prašo pripažinti ieškovė, 1992-09-10 sudarant buto, (duomenys neskelbtini) 7-4, Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo inventorizuota ir buto privatizavimo metu nebuvo įtraukta kaip įgyjamo ieškovės buto priklausinys. Tokiu būdu ginčo patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Kito teisėto pagrindo, kuriuo ginčo patalpos nuosavybės teisę įgijo ieškovė byloje nenustatyta, todėl ieškovės reikalavimas ginti jo, kaip turto savininko, teises nepagrįstas.
Kadangi byloje neįrodyta ieškovės reikalavimo teisės, tai apeliantės argumentai dėl netinkamo teisės taikymo skaičiuojant ieškinio senaties terminą neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl šios apeliacinio skundo dalies nepasisako.
Dėl aukščiau nurodytų motyvų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei padarė teisingą išvadą dėl ieškinio pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.