- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-4425-414/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01918-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui Ž. V., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad kalint Marijampolės pataisos namuose uždarosios zonos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas, tekdavo gyventi perpildytose kamerose, be to gyvenamąjį plotą sumažindavo kameros baldai (dviaukštės lovos - 2 vnt., spintelės, stalas ir suolai). Kamera Nr. 17 yra keturių vietų, nors pagal išmatavimus daugiausia gali būti talpinami du asmenys. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią kamerų perpildymas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, žemina žmogaus orumą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam sutriko visavertis gyvenimas, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, draugais, sumažėjo bendravimo galimybės, susirgo depresija, bloga nuotaika, prarado susidomėjimą kasdienine veikla, atsirado energijos ir jėgų stoka, intereso gyventi praradimas, svorio sumažėjimas, galvos skausmas, sulėtėjo mąstymas, sunku susikoncentruoti ir susikaupti, pablogėjo atmintis, nebesidomi anksčiau maloniais dalykais, atsirado asmens higienos problemų, nuovargis ir jėgų netekimas, savęs nuvertinimas ir nepagrįstas kaltės jausmas, besikartojančios mintys apie mirtį, savižudybę. Šių neigiamų išgyvenimų nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų laikęsis įstatymų ir teisės aktų. Prašė atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus/nutartis, formuojant teismų praktiką analogiškose bylose, išreiškė nuomonę, kad nukrypti nuo formuojamos praktikos nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.
Atsiliepimas
Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 13-16) nurodė, kad pareiškėjas Ž. V. į Marijampolės pataisos namus atvyko 2015 m. gegužės 25 d., buvo baustas nuobaudomis - 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. uždarant į baudos izoliatorių, po 15 parų nuobaudą atliekant kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m., joje įrengta 4 gyvenamosios vietos. Nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į joje įrengtų vietų skaičių, todėl teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantis plotas buvo užtikrintas. Gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Marijampolės pataisos namus nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Patikrinimo aktuose pažeidimų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kameroje yra nepagrįstas. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų. Į Psichologinę tarnybą dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nėra kreipęsis, į Sveikatos priežiūros tarnybą buvo kreipęsis dėl slogos. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė bei prievolė atlyginti žalą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjui ir Atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, šalys prašė bylą nagrinėti joms nedalyvaujant (b. l. 42, 44, 45; ABTĮ 75 str. 7 d.), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bausmės izoliatoriaus kameroje Nr. 17, laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad kameroje Nr. 17 trūko ploto, jį užėmė kameros baldai.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, pažeidimo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimui 2015 m. gegužės 21 d. atvyko į Marijampolės pataisos namus ir buvo paskirtas į 123 brigadą (b. l. 17, 18-19). 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. (abiem atvejais po 15 parų) jis buvo uždarytas į baudos izoliatorių, kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m. ir įrengtos keturios gyvenamosios vietos (b. l. 17, 20-21, 22-23, 24). Analogiškas aplinkybes dėl kameros ploto skunde ir jo priede (b. l. 9) nurodo ir pats pareiškėjas. Todėl vienam asmeniui kameroje Nr. 17 teko 4,08 kv. m. gyvenamojo ploto. Tokiu atveju kameros Nr. 17 plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių reikalaujamą ne mažesnį kaip 3,6 m² vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Iš pareiškėjo į bylą pateikto kameros Nr. 17 plano (nubraižyto paties pareiškėjo ir dar trijų kalinių; b. l. 9), aiškiai matyti, jog kameroje įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti, taip pat stalas, suolai, sanitarinis mazgas su jam būtinu inventoriumi. Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nustatančioje teisės normoje nėra nustatyta, jog į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, nėra numatyta nei Europos Žmogaus Teisių Teismo, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015). Todėl darytina išvada, kad minimalaus ploto norma kameros tipo palatoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta ir pareiškėjo skundo argumentai, kad Marijampolės pataisos namuose kameroje Nr. 17 jam nepakako gyvenamojo ploto, atmestini kaip nepagrįsti.
Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras Marijampolės pataisos namuose atlieka periodinius ir operatyviuosius (pagal LR Seimo kontrolieriaus raštus, nuteistųjų skundus) patikrinimus (tarp jų ir baudos izoliatoriaus kamerų) dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi laikotarpiu iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma) reikalavimams (b. l. 25-26, 27-29, 30-31, 32-34, 35-36, 37-39). Patikrinimų metu tam nustatomi atitinkami Higienos normos reikalavimų pažeidimai (b. l. 27-29), nustatomi terminai jiems pašalinti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą sieja su vienam asmeniui tenkančio ploto nepakankamumu, kuris, kaip minėta, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde labai plačiai apibūdino jo galimai patiriamus neigiamus išgyvenimus pataisos namuose (sutriko visavertis gyvenimas, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, draugais, sumažėjo bendravimo galimybės, susirgo depresija, bloga nuotaika, prarado susidomėjimą kasdienine veikla, atsirado energijos ir jėgų stoka, intereso gyventi praradimas, svorio sumažėjimas, galvos skausmas, sulėtėjo mąstymas, sunku susikoncentruoti ir susikaupti, pablogėjo atmintis, nebesidomi anksčiau maloniais dalykais, atsirado asmens higienos problemų, nuovargis ir jėgų netekimas, savęs nuvertinimas ir nepagrįstas kaltės jausmas, besikartojančios mintys apie mirtį, savižudybę), tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai. Priešingai, Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 12 d. pažyma Nr. 55/04-565 (b. l. 40) patvirtina, jog pareiškėjas dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi vieną kartą, 2015 m. liepos 3 d., dėl slogos (Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. spalio 9 d. pažyma „Dėl Ž. V. sveikatos būklės“; b. l. 41). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat akcentuotina, kad nenustačius dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1197/2014, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu yra nepagrįstas (vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 atitiko teisės aktų reikalavimus) ir negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t. y., kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pareiškėjas nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų apie patirtos žalos faktą, teismas tokio fakto taip pat nenustatė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. teismas,
nusprendžia:
Skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.