- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-15
- Bylos Nr.
- A-2841-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01918-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur neturtinę žalą (b. 1. 5–6).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalint Marijampolės pataisos namuose uždarosios zonos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas, tekdavo gyventi perpildytose kamerose, be to gyvenamąjį plotą sumažindavo kameros baldai. Kamera Nr. 17 yra keturių vietų, nors pagal išmatavimus daugiausia gali būti talpinami du asmenys. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią kamerų perpildymas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, žemina žmogaus orumą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam sutriko visavertis gyvenimas, atsirado paniška fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais, draugais, sumažėjo bendravimo galimybės, susirgo depresija, bloga nuotaika, prarado susidomėjimą kasdienine veikla, atsirado energijos ir jėgų stoka, intereso gyventi praradimas, svorio sumažėjimas, galvos skausmas, sulėtėjo mąstymas, sunku susikoncentruoti ir susikaupti, pablogėjo atmintis, nebesidomi anksčiau maloniais dalykais, atsirado asmens higienos problemų, nuovargis ir jėgų netekimas, savęs nuvertinimas ir nepagrįstas kaltės jausmas, besikartojančios mintys apie mirtį, savižudybę. Šių neigiamų išgyvenimų nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų laikęsis įstatymų ir teisės aktų. Prašė atkreipti dėmesį į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus / nutartis, formuojant teismų praktiką analogiškose bylose.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko (b. 1. 13–16).
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas Ž. V. į Marijampolės pataisos namus atvyko 2015 m. gegužės 25 d., buvo baustas nuobaudomis – 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. uždarant į baudos izoliatorių, po 15 parų nuobaudą atliekant kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje įrengta 4 gyvenamosios vietos. Nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į joje įrengtų vietų skaičių, todėl teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis plotas buvo užtikrintas. Gyvenamosios patalpos, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinamos per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Marijampolės pataisos namus nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Patikrinimo aktuose pažeidimų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų baudos izoliatoriaus kameroje yra nepagrįstas. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų. Į Psichologinę tarnybą dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nėra kreipęsis, į Sveikatos priežiūros tarnybą buvo kreipęsis dėl slogos. Atsakovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė bei prievolė atlyginti žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 49–52) skundą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punkte nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, pažeidimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimui 2015 m. gegužės 21 d. atvyko į Marijampolės pataisos namus ir buvo paskirtas į 123 brigadą. 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. (abiem atvejais po 15 parų) jis buvo uždarytas į baudos izoliatorių, kamerą Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m ir įrengtos keturios gyvenamosios vietos. Analogiškas aplinkybes dėl kameros ploto skunde ir jo priede nurodė ir pats pareiškėjas. Todėl vienam asmeniui kameroje Nr. 17 teko 4,08 kv. m gyvenamojo ploto. Tokiu atveju kameros Nr. 17 plotas atitiko Vidaus tvarkos taisyklių reikalaujamą ne mažesnį kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Iš pareiškėjo į bylą pateikto kameros Nr. 17 plano, aiškiai matyti, jog kameroje įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti, taip pat stalas, suolai, sanitarinis mazgas su jam būtinu inventoriumi. Pažymėta, kad vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nustatančioje teisės normoje nėra nustatyta, jog į šį plotą neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, nėra numatyta nei Europos Žmogaus Teisių Teismo, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje. Todėl daryta išvada, kad minimalaus ploto norma kameros tipo palatoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta ir pareiškėjo skundo argumentai, kad Marijampolės pataisos namuose kameroje Nr. 17 jam nepakako gyvenamojo ploto, atmesti kaip nepagrįsti.
Į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras Marijampolės pataisos namuose atlieka periodinius ir operatyviuosius (pagal Seimo kontrolieriaus raštus, nuteistųjų skundus) patikrinimus (tarp jų ir baudos izoliatoriaus kamerų) dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų atitikties HN 76:2010 reikalavimams. Patikrinimų metu nustatomi atitinkami Higienos normos reikalavimų pažeidimai, nustatomi terminai jiems pašalinti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą siejo su vienam asmeniui tenkančio ploto nepakankamumu, kuris, kaip minėta, priešingai nei teigia pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas skunde labai plačiai apibūdino jo galimai patiriamus neigiamus išgyvenimus pataisos namuose, tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai. Priešingai, Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. spalio 12 d. pažyma Nr. 55/04-565 patvirtino, jog pareiškėjas dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo. Į Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas kreipėsi vieną kartą, 2015 m. liepos 3 d., dėl slogos. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat akcentuota, kad nenustačius dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.?
Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu yra nepagrįstas (vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 atitiko teisės aktų reikalavimus) ir negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t. y., kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pareiškėjas nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų apie patirtos žalos faktą, teismas tokio fakto taip pat nenustatė, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 57).
Nurodo, kad pareiškėjas prašė taikyti teisės į 3,6 kv. m atskaičiavus baldus, europietišką standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.
Taip pat nesutinka su teismo atmestu argumentu dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo bendro patalpos ploto, nebuvo sanitarinio mazgo atskiros ventiliacijos.
Teigia, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 63).
Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Marijampolės pataisos namuose kalinant baudos izoliatoriaus kameroje, neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d., atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), kadangi vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 atitiko teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė patirtos žalos fakto, nusprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad, jo teigimu, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1–11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Iš atsakovo teismui pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. spalio 12 d. pažymos apie nuteistojo Ž. V. laikymo Marijampolės pataisos namuose patalpas, taip pat Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 16 d. ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo bei Marijampolės PN baudos izoliatoriaus pastato pirmo aukšto patalpų schemos (b. l. 17, 20–24) matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, įrengtos 4 gyvenamosios vietos. Pažymėtina, kad ir pareiškėjo skunde bei su juo pateiktame pareiškėjo kartu su kitais nuteistaisiais nubraižytame kameros Nr. 17 plane nurodyti tokie patys, kaip ir atsakovo pateikti, duomenys dėl kameros ploto ir joje įrengtų gyvenamųjų vietų. Pagal šiuos duomenis matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17 sudarė 4,03 kv. m, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos.
Be to, pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog vienam asmeniui tenkantis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atimant baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakytas nusiskundimas, jog sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendro patalpos ploto, nebuvo sanitarinio mazgo atskiros ventiliacijos, pagal bylos duomenis nepagrįstas. Į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 20 d. patikrinimo aktas (b. l. 37–39), kuriame nurodyta, kad kontrolės metu baudos izoliatoriaus 5, 11, 14, 15, 17 ir 18 kamerose sanitariniuose mazguose unitazai veikė, nemalonaus kvapo nesijautė. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 (b. l. 27–29) nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (atitinka HN 76:2010 21 p.). Be to, ir paties pareiškėjo su skundu pateiktame kameros Nr. 17 plane sanitarinio mazgo erdvė pavaizduota atskirta sienele nuo bendro patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų yra nepagrįsti.
Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta Marijampolės pataisos namų neteisėtų veiksmų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nesant viešosios atsakomybės sąlygų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Ž. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.